Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Donato Jatužio ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei, Audronai Jasiukėnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir jam paskirta vienų metų laisvės atėmimo bausmė.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. A., tačiau dėl jo skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 4 d. apie 20 val., veikdamas bendrininkų grupe kartu su M. A., būdami apsvaigę nuo alkoholio, viešoje vietoje – Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo, aplinkinių akivaizdoje, be jokios priežasties demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir įžūliu elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent: D. G. pristojus prie nukentėjusiojo A. M. ir sudavus jam nenustatytą kiekį smūgių į veidą ir kitas kūno vietas, po to M. A. pribėgus prie nukentėjusiojo A. M., abu nuteistieji bendrai sudavė smūgius A. M. į galvą ir kitas kūno vietas, iš viso sudavė ne mažiau kaip 15 smūgių, taip nukentėjusiajam padarė odos nubrozdinimus dešiniame smilkinyje, kairėje blauzdoje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, pogleivio kraujosruvą kairio skruosto vidiniame paviršiuje – nežymų sveikatos sutrikdymą, o netoliese stovėjusiai A. M. ėmus sutuoktinį A. M. ginti, M. A. sudavė ranka vieną smūgį ir jai į lūpas, taip sukėlė nukentėjusiajai A. M. fizinį skausmą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl apelianto kaltės ir jo padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 284 str. 1 d., taip pat D. G. paskyrė teisingą bausmę. Skundžiamu teismo nuosprendžiu visi įrodymai aptarti, atskleistas jų turinys, tarpusavio ryšys, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Apylinkės teismas, vertindamas bylos įrodymus, aiškiai ir motyvuotai nurodė, kuriais įrodymais remiasi grįsdamas savo išvadas ir kuriuos atmeta, išdėstydamas išsamius atmetimo motyvus. Skundžiamame nuosprendyje aprašyti duomenys atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, o jų visuma yra pakankama pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar keisti arba naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl aukštesnės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl D. G. kaltės. Tai, kad įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, jog byla buvo išnagrinėta neobjektyviai, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis.

Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad nuteistasis D. G., veikdamas bendrininkų grupe su M. A., būdami neblaivūs, viešoje vietoje, aplinkinių akivaizdoje, be jokios priežasties sustabdė pro šalį ėjusius nukentėjusiuosius, prieš juos pavartojo fizinį smurtą ir tokiais savo veiksmais pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, įžūliu elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šias nustatytas aplinkybes patvirtina ir kartu D. G. versiją, kad jis nieko nemušė, o vykstant konfliktui tik bandė išskirti šalis, paneigia viso proceso metu duoti nuoseklūs nukentėjusiųjų A. M. ir A. M. parodymai. Nukentėjusieji nurodė, kad jiems einant pro (duomenys neskelbtini) namą, Panevėžyje, pamatė du triukšmaujančius jaunuolius, kurie prie jų prikibo. Pirmas smūgius A. M. sudavė D. G., tada į konfliktą įsivėlė ir M. A., po to jau abu nuteistieji mušė A. M.. Sprendžiant pagal atsiradusias kraujosruvas, A. M. buvo suduota apie 15 smūgių. A. M. bandant ginti vyrą, ji taip pat gavo smūgį į lūpą. Aplinkui buvo daugiau žmonių – praeivių, bet jie į konfliktą nesikišo. Jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusieji turėtų pagrindą apkalbėti apeliantą, teisėjų kolegija nenustatė, tokių aplinkybių nenurodo ir pats nuteistasis D. G.. Be to, šiuos nukentėjusiųjų parodymus visiškai patvirtina ne tik kito nuteistojo M. A. duoti nuoseklūs paaiškinimai, specialisto išvada, parodymų atpažinti iš nuotraukų kartotekų protokolai, bet ir paties apelianto akistatos su nukentėjusiuoju A. M. metu duoti parodymai, todėl, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais apie jų sumušimo aplinkybes. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis D. G. nurodo, jog jis pripažino savo kaltę (akistatos su nukentėjusiuoju metu) tik siekdamas bylos nutraukimo M. A. atžvilgiu, o ne dėl to, kad nukentėjusiųjų parodymai yra teisingi, tokie jo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, nes, priešingai nei apeliantas, M. A. visų apklausų metu savo kaltę pripažino. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad versiją, jog jis save apkalbėjo siekdamas bylos nutraukimo M. A. atžvilgiu, nuteistasis pateikė tik apeliaciniame skunde, ikiteisminiame tyrime D. G. nurodė, jog akistatos metu patvirtino nukentėjusiojo A. M. parodymus siekdamas bylos nutraukimo savo, o ne M. A., atžvilgiu. Taigi esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu D. G. pagal BK 284 str. 1 d. nuteistas pagrįstai, jo kaltė visiškai įrodyta ir kolegijai jokių abejonių nekelia.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Remdamasis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. G. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę, kurios keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Apeliantas padarė vieną tyčinę, baigtą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkiems nusikaltimams (BK 11 str. 3 d.). D. G. nusikalto būdamas prieš tai teistas tris kartus, iš jų du paskutinius kartus teistas už analogiško nusikaltimo – viešosios tvarkos pažeidimo padarymą, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, todėl jis yra recidyvistas BK 27 str. prasme (recidyvistas yra toks asmuo, kuris jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų). Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja apeliantą, rodo, jog nusikalstama veika buvo padaryta neatsitiktinai, o yra logiška jo antivisuomeninio elgesio tąsa. Nuteistasis D. G. nedaro tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nesimoko iš savo klaidų, nelinkęs taisytis ir laikytis teisės normų reikalavimų. Jis taip pat yra teistas užsienyje, 26 kartus baustas administracine tvarka, iš jų 5 kartus baustas už viešosios rimties sutrikdymą, taip pat ne kartą baustas už kitus teisės pažeidimus, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką: nedidelį chuliganizmą (baustas 2u kartus), girto pasirodymą viešoje vietoje (baustas 4 kartus), 5 kartus baustas už pasipriešinimą policijos pareigūnui ar jo teisėtų reikalavimų nevykdymą, jam paskirtų baudų nemoka. D. G. pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas neigiamai, ne kartą iš kaimynų buvo gauta nusiskundimų dėl jo keliamo triukšmo. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog apeliantas nevykdė ankstesniais teismo nuosprendžiais už viešosios tvarkos pažeidimus jam paskirtų švelnesnių nei laisvės atėmimas bausmių, dėl ko laisvės apribojimo ir baudos bausmės buvo keičiamos areštu. Visi šie duomenys rodo apelianto akivaizdų nusistatymą prieš teismų sprendimus ir sankcijas. Ankstesniais nuosprendžiais D. G. paskirtos švelnesnės nei laisvės atėmimo bausmės nepadarė jam teigiamo poveikio, nesulaikė jo nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo ir savo tikslų nepasiekė. Visa tai pagrįstai apylinkės teismui leido manyti, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., bus pasiekti D. G. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią – laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant realiai, nes švelnesnėmis bausmėmis ir neizoliavus apelianto nuo visuomenės nebūtų užtikrintas bausmės paskirties įgyvendinimas. Apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, kad nėra D. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra trys jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, būdamas recidyvistas ir apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, jam paskyrė mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Tokios bausmės pripažinti aiškiai per griežta ir neteisinga kolegija neturi pagrindo. Apelianto skunde nurodomos aplinkybės, kad jis augina du mažamečius vaikus, turi darbą, nerodo nei jo mažesnio padarytos nusikalstamos veikos, nei jo asmenybės pavojingumo ir neduoda pagrindo švelninti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Pažymėtina, kad bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir vis dėlto pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, tarp jų ir tikimybę būti nubaustam realia laisvės atėmimo bausme, o vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas šiuo atveju akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Taigi apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d., o jam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 str., 41 str. nuostatų, atitinka jo asmenybės pavojingumą ir yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.