Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-07-10 · Administracinė byla Nr. I-2591-428/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-07-10
Bylos Nr.
I-2591-428/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
V. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2591-428/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00386-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 10 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė,sekretoriaujant Laurai Mukaitei,

į teismo posėdį neatvykus pareiškėjui V. N. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. N. , a/k (duomenys neskelbtini) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 2‘000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b.l. 5).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2013 m. bausmę atliko Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis, kadangi patalpos plotas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų, buvo drėgna, šalta, tamsu, trūko oro. Pažymėjo, kad gyvenamose patalpose stovi daug dviaukščių lovų. Nurodė, kad bausmės atlikimas patalpoje, kurioje vienam kaliniui tenka toks nedidelis plotas, sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, nepatogumus, depresiją, paskatino jį žalotis, pareiškėjas prašė skundą tenkinti ir priteisti 2‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime (b.l. 8-12) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, nes jame išdėstyti argumentai ir faktai neatitinka tikrovės, o skundo reikalavimai nepagrįsti. Prašo teismo taikyti ieškinio senatį, nes atsakovės manymu pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atlikinėjo 5, 9 ir 1 būriuose, kurių miegamųjų plotai buvo nuo 30,16 kv.m. iki 35,45 kv.m. Atsakovas nurodė, kad šie pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuteistieji gyvena gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, yra numatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv.m., išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių tardymo izoliatorių-pataisos namus, be to atsakovas pažymi, kad nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t.t., taip pat pažymi, kad miegamieji naktį yra nerakinami. Dėl sanitarinių sąlygų pataisos namuose, nurodė, jog Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus įsakymu patvirtinta gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarka, kuria remiantis visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau BVK) 110 str. 3 dalyje numatyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievolė administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamose patalpose pagal administracijos sudarytą, patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamoje patalpoje grafiką. Tam tikslui nuteistieji yra aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Esant reikalui pataisos namai organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurią atlieka licencijuoti specialistai. Atsakovas nurodė, jog patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Patalpų ventiliavimas savaiminis (per orlaides). Atsakovas pateikė Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos psichologinės tarnybos pažymą dėl nuteistojo V. N. , kurioje pažymėta, jog pareiškėjas priklauso didelės rizikos grupei, dėl save žalojančio elgesio (b.l. 20). Pažymoje patikslinta, jog konsultacijos su psichologu vyko dėl bendravimo su kitais nuteistaisiais bei negalėjimo gyventi paskirtame būryje dėl sunkumų, save žalojančio elgesio. Nuteistasis dėl blogų įkalinimo sąlygų, per mažo gyvenamojo ploto problemų į Psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais, skundo argumentai jo manymu yra nekonkretūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis. Pareiškėjas neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (civilinės atsakomybės kilimo sąlygų), todėl neturtinė žala jam negali būti atlyginta. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų - atvirojoje kolonijoje (toliau – Pataisos įstaigoje) netinkamomis sąlygomis, t.y. esant per mažam miegamosios patalpos plotui, kuomet joje yra šalta, tamsu, drėgna, nėra ventiliacijos.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos prašo taikyti trejų metų senaties terminą. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. kovo 23 d. (b.l. 6), svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodė. Todėl, vadovaujantis CK 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 2 d., senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2012 m. kovo 23 d. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-46-442/2015).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo sąlygos (per mažas miegojimo patalpos plotas, kurioje buvo šalta, tamsu, drėgna, trūko oro), aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau- EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 11¹.1–11¹.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Dėl gyvenamojo ploto pataisos namuose.

Objektyvių duomenų, kiek Pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, buvo kitų nuteistųjų nepateikė nei pats pareiškėjas, nei atsakovas, nes tokių duomenų kaupimo teisės aktai nenumato, todėl sprendžiant dėl pareiškėjo kalinimo patalpose, kuriose vienam asmeniui tariamai teko mažesnis plotas, nei nustatyta teisės aktuose, vertintinas miegamųjų vietų skaičius konkrečioje patalpoje.

Byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas Pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 1 (plotas 35,45 kv.m.), Nr. 5 (plotas 32,24 kv.m.) ir Nr. 6 (plotas 30,16 kv.m.). Patalpoje Nr. 1 kartu su pareiškėju pritaikyta gyventi 8 asmenims, kuomet vienam asmeniui tenkamas plotas yra 4,43 kv.m. Patalpoje Nr. 5 pritaikyta gyventi 14 asmenų, kuomet vienam tenkantis plotas yra 2,30 kv.m. Patalpoje Nr. 6 pritaikyta gyventi 16 asmenų, kuomet vienam tenkantis plotas yra 1,88 kv.m. Atsakovas neneigia, jog miegamuosiuose galėjo būti pažeista vienam asmeniui tenkanti norma. Tačiau, bylos duomenimis nustatyta jog Pravieniškių pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuteistieji gyvena gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Vadovaujantis minėtų Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktų, garantuojančių minimalų 3,1 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, ir ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, nuostatomis bei teismo nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog šios Taisyklėse nustatytos minimalios ploto normos vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu buvo pažeistos, taigi atsakovas iš esmės neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam ir taip buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tačiau pabrėžtina, jog minimali gyvenamojo ploto riba, nustatyta asmeniui, laikomam pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, pažeista nežymiai. Be to, akcentuotina, kad bausmės atlikimo Pataisos įstaigos bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla ir buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Buvimo Pataisos įstaigoje laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Administracinėje byloje nenustatyta, kad būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose, taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą.

Dėl higienos normas neatitinkančių sąlygų – drėgmės, oro temperatūros, tamsos, ventiliacijos.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 76:2010 24 p.). Iš atsakovo atstovo pateiktų rašytinių dokumentų matyti, kad miegamieji vėdinami per langus, todėl Higienos normos HN 76:2010 24 punkto pažeidimai nenustatyti. Patalpos yra apšviečiamos per langus, natūralia dienos šviesa, tamsiu paros metu naudojami šviestuvai.

Iš byloje surinktų duomenų matyti, jog Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus įsakymu patvirtinta gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarka, kuria remiantis visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną yra valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 str. 3 dalyje numatyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievolė administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamose patalpose pagal administracijos sudarytą, patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamoje patalpoje grafiką. Tam tikslui nuteistieji buvo aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuodavo būrio viršininkas. Esant reikalui pataisos namai organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurią atlieka licencijuoti specialistai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Pshenichnyy prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Gridin prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, šiuo atveju dėl nurodytų aplinkybių dėl oro temperatūros miegamuosiuose ir pareiškėjo laikymo su rūkančiais asmenimis, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl oro temperatūros miegamuosiuose ir pareiškėjo laikymo su rūkančiais asmenimis, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, yra laikomos įrodytomis.

Dėl pareiškėjo psichinės sveikatos pablogėjimo.

Atsakovas pateikė Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos psichologinės tarnybos pažymą dėl nuteistojo V. N. , kurioje pažymėta, jog pareiškėjas priklauso didelės rizikos grupei, dėl save žalojančio elgesio (b.l. 20). Pažymoje patikslinta, jog konsultacijos su psichologu vyko dėl bendravimo su kitais nuteistaisiais bei negalėjimo gyventi paskirtame būryje dėl sunkumų, save žalojančio elgesio. Nuteistasis dėl blogų įkalinimo sąlygų, per mažo gyvenamojo ploto problemų į Psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė. Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjo skunde išdėstytos gyvenimo pataisos namuose aplinkybės neturėjo sukelti pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, kurie, pagal psichologo išvadą yra kilę dėl kitų, nei skunde įvardintos, priežasčių.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto, miegamuosiuose esančios drėgmės, šalčio, šviesos, oro trūkumo grindžia dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, polinkiu save žaloti. Tačiau atsakovo pateiktoje psichologo pažymoje, nustatyta, jog pareiškėjas lankėsi 10 kartų pas psichologą, tačiau dėl kitų, nei skunde nurodytos, priežasčių, todėl pareiškėjo pablogėjusią sveikatos būklę įrodančių aplinkybių nėra. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie per mažo gyvenamojo ploto poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Minėta, kad neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams, ir dėl tokio veikimo arba neveikimo atsiranda asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės), o reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės akto normas. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo yra nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-345/2013).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pataisos įstaigoje sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas, įvertinęs šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 23 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d. buvo pažeista V. N. , a/k (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas .

Pareiškėjo V. N. , a/k (duomenys neskelbtini) reikalavimą dėl 2‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Medvedevienė