Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-08-06 · Administracinė byla Nr. I-4881-189/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-08-06
Bylos Nr.
I-4881-189/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07768-2013-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
R. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Administracinė byla Nr. I-4881-189/2014Proceso Nr. 3-61-3-07768-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 21., 15.2.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 6 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 32000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kuriuose numatyta, jog vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau, kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjo teigimu, gyvenant sąlygomis pažeidžiant ploto vienam asmeniui reikalavimus, pareiškėjas patyrė diskriminaciją dėl savo socialinės padėties.

Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimo (b. l. 14–17) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas į Vilniaus pataisos namus atvyko 2012-10-26. Nuo 2012-10-30 Vilniaus pataisos namų direktoriaus įsakymu buvo paskirtas į gyvenamąją patalpą Nr. 402 (34,46 kv.m., 12 miegamų vietų), o nuo 2012-12-27 į gyvenamąją patalpą 408 (14,90 kv.m., 6 miegamos vietos).

Nurodė, kad negalintys atsakyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno gyvenamosiose patalpose Nr. 402 ir 408, nes tokių duomenų nėra, o be to ir pats pareiškėjas nenurodo, kokie asmenys ginčo laikotarpiu su pareiškėju kartu atlikinėjo bausmę bei, koks plotas jam atiteko būnant gyvenamojoje patalpoje su kitais nuteistaisiais.

Sutiko, kad pareiškėjui atlikinėjant bausmę minėtose gyvenamosiose patalpose galėjo būti nežymiai pažeistas gyvenamasis plotas vienam asmeniui, tačiau, atsakovės atstovo teigimu, tai, kad Vilniaus PN būnantys asmenys gali laisvai judėti (sportuoti, eiti į darbą, biblioteką ir t. t.), t. y. nėra laikomi visą parą patalpoje, todėl nuteistiesiems suteikta judėjimo laisvė laikytina, kaip kompensacija konstatavus nežymų ploto vienam asmeniui pažeidimą. Pabrėžė, kad pareiškėjas administracijai nebuvo pateikęs nei vieno skundo dėl per mažo gyvenamojo ploto, ar netinkamų gyvenimo sąlygų.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Proceso šalys posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė jam kalint Vilniaus pataisos namuose.

Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl gyvenamojo ploto pažeidimų laikotarpiu nuo 2012-10-28 iki 2012-12-27, jam gyvenant kameroje Nr. 402 ir už laikotarpį nuo 2012-12-27 iki 2013-11-22, jam gyvenant kameroje Nr. 408.

Byloje pateikti duomenys tvirtina, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012-10-30 įsakymu (b. l. 21–22) pareiškėjas buvo patalpintas į gyvenamąją patalpą Nr. 402 (plotas 34,46 kv. m., 12 miegamų vietų) ir šioje patalpoje prabuvo iki 2012-12-27, viso 58 paras bei 2012-12-27 įsakymu Nr. 7-334 (b. l. 23) buvo perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. 408 (plotas 14,90 kv. m., 6 miegamos vietos) ir kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, šioje gyvenamojoje patalpoje prabuvo iki 2013-11-22, viso 330 parų.

Vienam asmeniui tenkantį minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotą reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Teisingumo ministro 2010-04-26 d. įsakymu Nr. l R-85. Šių Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus).

Pareiškėjo teigimu, jam gyvenant gyvenamojoje patalpoje Nr. 402, gyveno dvylika žmonių, atitinkamai gyvenat patalpoje Nr. 408, gyveno šešiese. Vadinasi gyvenamojoje patalpoje Nr. 402 vienam asmeniui teko 2,87 kv. m. ploto, gyvenamojoje patalpoje Nr. 408 vienam asmeniui teko 2,48 kv. m. ploto. Atsakovės atstovo teigimu, institucija negalinti pateikti tikslių duomenų, kiek asmenų ginčo laikotarpiu gyveno kartu su pareiškėju gyvenamosiose patalpose Nr. 402 ir 408. Tik nurodė, kad ginčo laikotarpiu minėtose patalpose buvo laikoma ne daugiau asmenų, nei yra miegamųjų vietų. Taigi atsakovės atstovas pareiškėjo argumentų dėl viršyto patalpų ploto vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose iš esmės nepatvirtino, tačiau šių aplinkybių ir nepaneigė (dėl to kad galimai ginčo laikotarpiu patalpose nebuvo užpildytos visos miegamos vietos). Todėl, preziumuojant, kad ginčo laikotarpiu galėjo buvo užpildytos visos miegamos vietos, darytina išvada, kad reikalavimas dėl ploto tenkančio vienam asmeniui galėjo būti pažeistas, o tai sąlygojo valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą.

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (Civilinio kodekso – ir CK, 6.245 str. 1 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 str. numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.270 str. prasme. CK6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Pareiškėjo teigimu, jam padarytos neturtinės žalos išraiška iš esmės pasireiškė tik sukeltais nepatogumais. Kitų kilusių pasekmių pareiškėjas nenurodė. Tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes, taip pat, įvertinus galimų pažeidimų trukmę ir mastą (pareiškėjas patalpoje Nr. 402 išbuvo 58 paras, patalpoje Nr. 408 išbuvo 330 parų), iš esmės galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti fizinių nepatogumų, tame tarpe ir neigiamų dvasinių išgyvenimų.

Sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko Vilniaus pataisos namuose, kurie nėra izoliatorius – kalėjimas, nuteistieji yra patalpinti atskirose gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjas laikotarpiu nuo 7.00 val. iki 23.00 val. galėjo laisvai judėti po visą lokalinį sektorių, turėjo galimybę lankyti koplyčią, organizacinius renginius, pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, todėl galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą tenkantį viena asmeniui kompensavo suteikta judėjimo laisvė. Be to, pareiškėjas į Vilniaus pataisos namus dėl nepatogumų, kuriuos galėjo sąlygoti ploto trūkumas gyvenamojoje patalpoje nesikreipė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Taigi, nors, pareiškėjas siekdamas apginti savo pažeistas teises pareiškė reikalavimą dėl 32000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. CK 1.138 str. 8 p. numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A-556-1906/2012).

Apibendrinant darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str.,

nusprendė:

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo R. P. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška