Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šią bausmę subendrinus iš dalies sudedant su Kauno apygardos teismo 2011-04-05 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, V. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos, t. y. nuo 2015-09-14 ir iki nuosprendžio įsiteisėjimo V. K. paskirta kardomoji priemonė suėmimas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą bei grasindamas tuoj pat jį panaudoti pagrobė svetimą turtą, o būtent, 2015-04-13 apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato areštinės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), panaudojęs fizinį smurtą M. P. atžvilgiu – kumščiu sudavęs vieną smūgį į apatinį žandikaulį bei grasindamas tuoj pat vėl sumušti – pagrobė svetimą, nukentėjusiajam M. P. priklausantį 58,90 € vertės turtą: 1,50 € vertės vyriškų puskojinių porą, 2,50 € vertės vyriškas kelnaites, kiekvieną po 2,20 € vertės keturis pakelius cigarečių „????“, 1,80 € vertės dantų pastos „Colgate“ tūbelę, 0,50 € vertės muilo „Palmolive“ gabalėlį, 0,50 € vertės muilo „Carmen“ gabalėlį, 2,00 € vertės 250 gramų kavos „Jacobs“, 0,18 € vertės 300 gramų cukraus, kiekvieną po 0,05 € vertės aštuonis pakelius arbatos „Lipton“, kiekvieną po 0,36 € vertės du vienkartinius skutimosi peiliukus „Gillette“, 40 € vertės kelioninį krepšį.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nuteistasis prašo bylą perduoti iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, bet tokio savo prašymo neargumentavo. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyti atvejai, kai skundžiamas nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti teismui, t. y. jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba, kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ir iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Teisėjų kolegija nenustatė nei vienos iš BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų sąlygų bylą perduoti nagrinėti iš naujo apylinkės teisme, todėl nėra pagrindo tenkinti nuteistojo reikalavimo ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su byloje atliktu įrodymų vertinimu, nes mano, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepateikė išsamios įrodymų analizės bei argumentuotų išvadų dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, nuosprendyje išdėstė nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus, ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, taip pat teismas nurodė motyvus, kodėl nesivadovavo nuteistojo parodymais. Taigi, apylinkės teismas, surašydamas nuosprendį BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė. Dėl to neteisus apeliantas, kad apylinkės teismas nuosprendyje nepateikė išsamių išvadų ir motyvų dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikacijos, ir tokiu būdu pažeidė BPK 305 straipsnio nuostatas.

Nuteistasis V. K. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – plėšimą, nes tikslo apiplėši nukentėjusįjį M. P. neturėjo, kadangi jis su nukentėjusiuoju tik apsikeitė daiktais. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų V. K. parodymų matyti, kad jis neigė vartojęs smurtą M. P. atžvilgiu, ir teigė, kad daiktais, tarp jų ir kelioniniu krepšiu, su nukentėjusiuoju apsikeitė, ir kad nukentėjusysis savo noru pasidalino turimais daiktais. Tačiau teisme V. K. pripažino sudavęs smūgį nukentėjusiajam, bet tik tam, kad jį pamokytų įkalinimo įstaigose sėdinčių asmenų taisyklių, bei pripažino, kad pats paėmė daiktus iš M. P., supratęs, kad M. P. šiuos daiktus jam atiduoda jo bijodamas, kadangi tuos daiktus paėmė iš M. P. po smurto panaudojimo. Nuteistojo parodymus, jog jis buvo gavęs siuntinį ir dėl to su nukentėjusiuoju apsikeitė daiktais, paneigia 2015-06-05 (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato specialisto V. K. tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys, jog V. K. nuo 2015-04-07 iki 2015-04-14, būdamas (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato areštinėje, jokių siuntinių negavo (32 b. l.), o iš vaizdo įrašo apžiūros protokolo matyti, kad į areštinę atvykęs V. K. turėjo du kelioninius krepšius su rankenomis, o M. P. – kuprinę ir mėlynos spalvos kelioninį krepšį su ištraukiama rankena bei ratukais (52–57 b. l.). Be to, pagal galiojančias instrukcijas yra draudžiama nuteistiesiems keistis ar dalintis tarpusavyje daiktais. Tai patvirtino ir teisme liudytojas V. K.. Taigi, nuteistojo duoti parodymai yra nenuoseklūs, skirtingi dėl esminių įvykio aplinkybių, todėl pagrįstai apylinkės teismas tokiais nenuosekliais nuteistojo parodymais nesirėmė ir vertino kaip apelianto siekį išvengti gresiančios atsakomybės. Be to, nuteistojo parodymų apie tai, kad nukentėjusysis savo noru su juo apsikeitė daiktais ir kad smurtą nuteistasis nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo ne tikslu užvaldyti nukentėjusiojo daiktus, nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Nukentėjusysis M. P. teisme parodė, kad V. K., su kuriuo jis kartu buvo laikomas areštinės kameroje, nieko nesakęs kumščiu sudavė jam į žandikaulį, grasino sudaužyti televizorių, suprato, jog smogta buvo dėl daiktų, be to, V. K. liepė visus daiktus iš krepšio išimti, todėl bijodamas V. K., kad jo nebemuštų, išėmė iš krepšio savo daiktus, juos V. K. padalino. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad bijodamas nuteistojo jam atidavė ir savo lagaminą ant ratukų su ištraukiama rankena. Nukentėjusysis pripažino, kad kai kuriais daiktais jis geranoriškai apsikeitė su V. K., pvz., chalatu, tačiau kaltinime nurodytus daiktus nuteistasis pasiėmė po smurto prieš jį. M. P. taip pat nurodė, kad pareigūnų iš karto nekvietė, nes V. K. jam grasino, todėl jis bijojo su nuteistuoju pasilikti kameroje vienas, todėl naktį jis paslapčiomis nuo V. K. parašė raštelį, kurį ryte perdavė pareigūnams. Tokius teisme duotus parodymus nukentėjusysis davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 8, 11, 15 b. l.). Iš asmenų pristatymo į areštinės kameras išrašų matyti, kad V. K. (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato areštinės (duomenys neskelbtini) kameroje nuo 2015-04-10 10.35 val. iki 2015-04-14 buvo patalpintas kartu su M. P. (1 t. 35, 39 b. l.), o iš į areštinę uždaromo (uždaryto) M. P. apžiūros ir kratos protokolų kopijų matyti, kad M. P. 2015-04-13 iš Mažeikių rajono apylinkės teismo į areštinę grįžo neturėdamas nusiskundimų dėl sveikatos būklės (1 t. 27 b. l.), 2015-04-14 užfiksuotas M. P. nusiskundimas dėl skaudančio apatinio žandikaulio ir jam buvo nustatytas nežymus patinimas, ryškėjanti kraujosruva (1 t. 28–30 b. l.). Iš šių duomenų akivaizdu, kad M. P. sužalojimą padarė su juo kartu tuo metu kameroje buvęs V. K.. Taigi, šie paminėti duomenys patvirtina nukentėjusiojo parodymus, jog jį sužalojo V. K.. Daiktų pateikimo protokole (1 t. 43 b. l.) užfiksuoti duomenys patvirtina, kad iš M. P. paimti daiktai buvo rasti pas V. K., kuris tuos daiktus tyrėjams atidavė. Nukentėjusiojo parodymus taip pat patvirtina ir liudytojų R. G., V. K. ir I. S. parodymai. Liudytojai R. G. ir V. K. parodė, kad M. P. perdavė jiems raštelį, kuriame buvo nurodytas faktas apie smurto jo atžvilgiu panaudojimą ir daiktų paėmimą, kad tokias aplinkybes M. P. nurodė ir apklausiamas V. K.. Liudytoja I. S. nurodė, kad apžiūros metu nukentėjusysis M. P. nurodė, kad jam kameroje buvęs suimtasis sudavė smūgį į apatinį žandikaulį ir paėmė iš jo daiktus, ji matė M. P. smakre nežymų patinimą bei ryškėjančią kraujosruvą. Be to, liudytojai R. G., V. K. bei I. S. nurodė, kad M. P. buvo išsigandęs, baimingas, jo akyse matėsi ašaros. Byloje esantis raštelis su tekstu „Nežinau ką daryti vakar naktį gavau iš kumščio, atėmė tašę su ratukais ir cigaretes sako pasiskusi mentams iš karto puolu dauzyt TV“ (1 t. 50–51 b. l.) taip pat patvirtina nukentėjusiojo parodymus. Taigi, visuma šių paminėtų įrodymų patvirtina, kad nukentėjusiojo M. P. parodymai yra nuoseklūs ir atitinka byloje apklaustų liudytojų parodymus bei kitus teisme ištirtus įrodymus, todėl nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, jog nuteistasis V. K., panaudojęs nukentėjusiojo M. P. atžvilgiu fizinį smurtą – smogdamas į veidą vieną kartą bei grasindamas vėl sumušti, sudaužyti televizorių, taip atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir prieš nukentėjusiojo valią užvaldė nukentėjusiajam priklausantį turtą. Pastebėtina, kad nukentėjusysis M. P. yra neįgalus, pirmą kartą atlieka bausmę realiai, todėl sužalotas neįgalus nukentėjusysis negalėjo pasipriešinti fiziškai stipresniam V. K..

Atsižvelgiant į nuoseklius nukentėjusiojo parodymus, jog V. K. jam sudavė smūgį, kad grasino sumušti, sudaužyti televizorių, kad po tokių grasinimų, jis V. K. atidavė dalį savo daiktų, ir tokius nuoseklius nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, taip pat į tai, kad teisme nuteistasis pripažino prieš nukentėjusįjį naudojęs fizinį smurtą ir po šio smurto panaudojimo paėmęs nukentėjusiojo daiktus suprasdamas, kad nukentėjusysis daiktus atidavė jo bijodamas, daroma išvada, kad įrodymų visuma patvirtina, jog V. K. fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo tikslu užvaldyti nukentėjusiojo turtą ir, panaudojęs fizinį smurtą bei pagrasinęs tuoj pat vėl sumušti, pagrobė nukentėjusiojo turtą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. K. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir nėra pagrindo apelianto išteisinti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. K. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką bei apeliantui subendrindamas bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo, bausmių subendrinimo nuostatas. Pastebėtina, kad pats apeliantas neskundžia jam paskirtos bausmės.

Nepagrįstas nuteistojo prašymas jam paskirtos bausmės pradžią skaičiuoti ne nuo skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2015-09-14, o nuo jo nusikalstamos veikos padarymo dienos, nes pagal teismų praktiką paskirtos bausmės pradžia skaičiuojama nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo dienos (kasacinė nutartis Nr. 2K-97/2008, Nr. 2K-66/2010), o bausmes subendrinant BK 64 straipsnio pagrindu, pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės dalis į subendrintos bausmės laiką neįskaitoma. Be to, apeliantui šioje byloje kardomoji priemonė suėmimas iki nuosprendžio paskelbimo nebuvo paskirta, todėl taikyti BK 66 straipsnio nuostatų taip pat nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

atmesti nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio.