Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-11-26 · Administracinė byla Nr. I-319-789/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-07-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-11-26Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-11-26
Bylos Nr.
I-319-789/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01397-2013-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Raimondas Blauzdžius, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
D. U.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
Advokatai
Giedrė Narbutė
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-319-789/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01397-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1, 28, 74(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjos D. U. atstovei advokato padėjėjai Giedrei Narbutei, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovui Leonardui Urbanovičiui (Leonard Urbanovič), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. U. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl leidimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas 2013-09-03 nutartimi (b. l. 88–89) priėmė pareiškėjos D. U. skundą (b. l. 40–47), kuriame ji prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija) 2013-03-27 išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1301 (toliau – ir Leidimas gaminti) dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013-03-27 leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1301 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (toliau – ir Leidimas plėsti) išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjai priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo Leidimo gaminti Nr. LG-1301 priėmimo dienos (2013-03-27) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš Energetikos ministerijos ir Lietuvos valstybės bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2012-06-21 Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 str. 7 d. buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, nustatymas buvo siejamas su Leidimo plėsti išdavimo momentu. 2012 m. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23. Nuo 2013-02-01 įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija (2013-01-17 redakcija), pagal kurią fiksuoto tarifo nustatymas siejamas jau su Leidimo gaminti išdavimo momentu. Nuo 2013-01-01 ir 2013-04-01 elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne daugiau kaip 30 kW, galioja 2012-09-28 Komisijos nutarimu Nr. O3-282 nustatytas fiksuotas tarifas – 1,25 Lt/kWh.

Nurodė, kad pareiškėjai išduotame Leidime gaminti yra numatyta, kad „elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Vadinasi, nors Leidimą plėsti pareiškėja gavo dar 2012-11-17, t. y. galiojant 2012-06-21 Įstatymo redakcijai, ir pagrįstai tikėjosi, kad jai 12 metų laikotarpiu nuo Leidimo gaminti išdavimo dienos bus taikomas 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, tačiau faktiškai pareiškėjai bus taikomas 1,25 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo gaminti išdavimo (2013-03-27) metu. Tokia Leidimo gaminti nuostata iš esmės reiškia, kad įstatymas yra taikomas atgal, pakeičiant 2012-06-21 Įstatymu nustatytą reguliavimą, t. y. pareiškėjai taikomas fiksuotas tarifas yra sumažinamas 0,19 Lt/kWh. Pareiškėjos įsitikinimu, Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, privalėjo užtikrinti, kad jame būtų nustatytas Leidimo plėsti išdavimo dieną galiojęs tarifas. Priešingu atveju yra pažeidžiami teisės aktai ir pareiškėjos teisėti lūkesčiai bei interesai, taip pat teisinio tikrumo bei saugumo principai. Paaiškino, kad atliko didelės vertės investicijas tikėdamasi, kad, pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Nuo 2013-01-17 pakeistos Įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013-02-01 ir negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, susiklosčiusiems iki 2013-02-01.

Mano, kad Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas ir taip pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Pareiškėja taip pat mano, kad Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo. Atkreipė dėmesį, kad dėl aptartų Energetikos ministerijos veiksmų pareiškėja patiria žalą negautų pajamų forma, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimo plėsti ir Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y. 0,19 Lt už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB LESTO parduotą elektros energijos kilovatvalandę.

Pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 str. nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėsti išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 str. 2 d., 70 str. 1 d. ir konstituciniam teisinės valstybės principui (b. l. 133–139).

Atsakovė Energetikos ministerija, atstovaujanti ir atsakovei Lietuvos valstybei, 2013-09-12 atsiliepimuose (b. l. 91–99, 113–121) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, gerokai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, naudojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina.

Nurodė, kad skundžiamame Leidime gaminti nustatyta reguliuojamos veiklos sąlyga, kurią pareiškėja ginčija, taip pat buvo nurodyta ir iki Įstatymo 2013-01-17 pakeitimų įsigaliojimo dienos pareiškėjai išduotame Leidime plėsti, tačiau pareiškėja neginčijo Leidimo plėsti dalies, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pabrėžė, kad ginčijamas Leidimas gaminti yra parengtas vadovaujantis teisės aktais ir tiksliai įgyvendinant jų nuostatas, todėl nėra pagrindo jį keisti ar naikinti.

Mano, kad pareiškėja, atsižvelgusi į viešai išplatintą informaciją apie nepamatuotą saulės energetikos plėtrą, besitęsiantį perteklių saulės energetikos sektoriuje, turėjo galimybę numatyti būsimą reglamentavimo pakeitimą, todėl negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Atsižvelgiant į tai, nelaikytina, kad pareiškėjos teisinė padėtis pablogėjo. Energetikos ministerijos nuomone, pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Seimas, pagal savo kompetenciją pakeitęs Įstatymo nuostatas, ar Energetikos ministerija, išduodama skundžiamą Leidimą gaminti, atliko neteisėtus veiksmus. Be to, pabrėžė, kad pareiškėja neįrodė žalos padarymo fakto ir realios žalos atsiradimo tikimybės.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė skundą palaikė remdamasi jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.

Teismo posėdyje Energetikos ministerijos atstovas su skundu nesutiko remdamasis iš esmės atsiliepimuose į skundą nurodytais argumentais ir prašė jį atmesti.

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Skundas atmestinas.

Ginčas kilo dėl pareiškėjai D. U. Energetikos ministerijos 2013-03-27 išduoto Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1301 dalies, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja prašo minėtą Leidimo gaminti dalį panaikinti ir įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių Leidimo plėsti išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, taip pat priteisti patirtą turtinę žalą.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2012-10-17 Energetikos ministerijoje gautas pareiškėjos prašymas gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus (b. l. 101). Energetikos ministerija 2012-11-17 pareiškėjai D. U. išdavė Leidimą plėsti Nr. LP-8375 (http://www.enmin.lt/lt/activity/veiklos_kryptys/atsinaujantys_energijos_saltiniai/LP_sarasiniai_iki_20130801_skelbimui.pdf). 2013-01-26 pareiškėja pateikė Energetikos ministerijai prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją (b. l. 105). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-03-15 Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymoje Nr. 18ĮP2-37257 (b. l. 49) pažymėjo, kad pareiškėjos saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. 2013-03-27 Energetikos ministerija pareiškėjai išdavė Leidimą gaminti (b. l. 29).

Pareiškėja savo teisių ir interesų galimą pažeidimą sieja su pasikeitusiu teisiniu saulės energetikos skatinimo reglamentavimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nuo 2013-02-01 įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013-02-01 galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su Leidimo plėsti išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 7 d. (2011-05-12 įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). O nuo 2013-02-01 įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su Leidimo gaminti išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 6 d. (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad pareiškėjai Leidimas plėsti elektros gamybos pajėgumus buvo išduotas 2012-11-17. Pareiškėja Leidimą gaminti gavo 2013-03-27, t. y. pagal pakeistą saulės energetikos plėtros reglamentavimą, galiojantį nuo 2013-02-01.

Atsižvelgus į tai, kad Leidimas gaminti buvo išduotas 2013-03-27, atsakovė pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, remiantis anksčiau minėtu teisiniu reglamentavimu, atsakovė neturėjo pagrindo Leidime gaminti įtvirtinti nuostatos, kad elektros energijai supirkti turi būti taikomi tarifai pagal Leidimo plėsti išdavimo datą, t. y. atsakovė neturėjo teisinio pagrindo vadovautis santykio atsiradimo metu jau nebegaliojusiomis teisės normomis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja savo reikalavimus grindžia ne Ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtais veiksmais, bet Įstatymo nuostatų pakeitimu jai nepalankiu būdu. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 str. 2 d.). Tik Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Dėl skundo argumentų, susijusių su principo lex retro non agit taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 20 str. 6 d. (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjai faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti, kurį ji gavo jau įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai (LVAT 2013-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013). Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo „įstatymas atgal negalioja“ (lex retro non agit), nes su Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013-03-27 nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėtoti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenustato.

Pareiškėja reikalavimą panaikinti ginčijamą Leidimo gaminti dalį reiškia teigdama, kad pažeisti jos teisėti lūkesčiai, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasi, kad, pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama nurodytą teisinį reglamentavimą, 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013-02-01, tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo) jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėja, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad ji minėtas sąlygas išpildė. Ši pareiškėjos teisė sietina su jos nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai rodo, kad, gavusi Leidimą plėsti, pareiškėja atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 str.; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 str.). Vadinasi, minėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Konstitucijos 23 str.

Kita vertus, Konstitucija tam tikrais atvejais leidžia asmens teisių ir laisvių ribojimą, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004-01-26, 2005-05-13 ir kiti nutarimai).

Minėtoje 2013-12-23 nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nurodė ir tai, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Žinoma, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, ir teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-12-23 nutartimi, aiškindamas nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą (nors pastarojoje administracinėje byloje ir nebuvo keliamas žalos atlyginimo klausimas, tačiau taip pat siekta didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių šaltinių, tai pagrindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais), pripažino teisėta atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Įstatymo (2013-01-17 redakcija Nr. XII-169) pagrindu (LVAT 2014-07-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014-08-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014).

Kadangi nagrinėjamu atveju nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t. y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš valstybės skatinamos veiklos, nėra pagrindo nukrypti nuo pirmiau LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotų nuostatų. Tuo remdamasis teismas atmeta pareiškėjos argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.

Esant nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms, teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai, teismas daro išvadą, kad Leidimo gaminti ginčijama dalis yra teisėta ir pagrįsta, priimta vadovaujantis Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, pagrįsta teisės aktais, nėra teisinio pagrindo jos naikinti remiantis pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais, taip pat įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių Leidimo plėsti išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pareiškėja teismo taip pat prašo priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjai priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo Leidimo gaminti Nr. LG-1301 priėmimo dienos (2013-03-27) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos

Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. Minėto straipsnio 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Teisės normoje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 str. 3 d.). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 str. nustatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Taigi, spręsdamas ginčą dėl žalos atlyginimo, teismas privalo įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias su civilinės atsakomybės sąlygų buvimu ar nebuvimu. Visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais, būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.).

Pareiškėja Energetikos ministerijos neteisėtus veiksmus sieja su ginčijamos Leidimo gaminti dalies neteisėtumu. Teismas šiame sprendime anksčiau jau konstatavo, kad ginčijama Leidimo gaminti dalis yra teisėta ir pagrįsta. Kadangi Leidimą gaminti Energetikos ministerija išdavė remdamasi jo išdavimo metu galiojančia Įstatymo redakcija, veikė pagal savo kompetenciją, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjos atžvilgiu. Kitų galimai neteisėtų Energetikos ministerijos veiksmų pareiškėja nenurodė. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad neteisėti valdžios institucijos veiksmai nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti, o tai reiškia, kad neįrodyta būtinoji civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 str., sąlyga. Kaip jau buvo minėta, nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės, nustatytos CK 6.271 str., sąlygos, viešoji atsakomybė negalima. Taigi pareiškėjos reikalavimas atlyginti žalą atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Jau minėta, kad įstatymų leidėjo veiksmų teisėtumas nėra šios bylos tyrimo dalykas. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiškėja 2014-01-08 pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 str. nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėsti išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, atitinka Konstituciją. Pažymėtina, kad teisės akto atitikties Konstitucijai tyrimas patenka į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Tačiau klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Pagrįsta teisinė abejonė turi kilti teismui, sprendžiančiam konkretų ginčą, atsižvelgiant į prašančiojo pateiktus argumentus, juos įvertinus bei pačiam teismui išanalizavus esamą teisinę situaciją. Jeigu abejonė negali būti tinkamai pagrįsta, pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą turi būti atmestas (LVAT 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2014-07-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014).

Teismui nekyla abejonių dėl ginčui spręsti taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT tokio pobūdžio bylose (2014-07-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014-08-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014) taip pat netenkina pareiškėjų prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo (2013-01-17 redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 str. 2 d., 69 str. 1 d. ir teisinės valstybės principui. Tiek šioje administracinėje byloje, tiek administracinėse bylose Nr. A556-1545/2014, Nr. A556-1655-14 kreipimasis į Konstitucinį Teismą iš esmės yra grindžiamas panašiais argumentais. Pareiškėja nenurodo naujų reikšmingų argumentų, į kuriuos nebūtų atsižvelgta minėtose LVAT nutartyse. Taigi prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra atmestinas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimų tenkinti remiantis skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl D. U. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas netenkintinas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos D. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Raimondas BlauzdžiusRasa Ragulskytė-MarkovienėHalina Zaikauskaitė