- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-26
- Bylos Nr.
- I1-5187-554/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01302-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Algis Markevičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2020 m. gegužės 20 dc. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo 2017 – 2020 metais.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–4) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad į Marijampolės pataisos namus (toliau – Marijampolės PN) atvyko 2017 m. birželio 26 d. ir buvo izoliuotas į kamerų tipo patalpas, laikinojo izoliavimo kameras, kadangi pareiškėjas atsisakė gyventi paskirtame 8 būryje dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Nuo 2017 metų iki 2020 metų periodiškai buvo laikomas laikinojo izoliavimo kamerose Nr. 8, 9, 10 ir 11. Šiose laikinojo izoliavimo kamerose gyvenimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: trūko gyvenamojo ploto, gyvenamojoje patalpoje buvo lova, tupiamas tualetas, prie kurio neįmanoma prieiti, nes virš tualeto buvo pakabinta apie 20 cm ilgio ir apie 10 cm pločio metalinė kriauklė su plastmasine nutekėjimo žarna. Daugiau jokių baldų nebuvo – nebuvo stalo, nebuvo spintelės asmeniams daiktams susidėti. Visa tai sukėlė pareiškėjui didelių nepatogumų, buvo žeminamas orumas, pareiškėjas jautė emocinę depresiją, teko kreiptis į psichologus. Pataisos namų administracija į pareiškėjo nusiskundimus nekreipė dėmesio. Kamerose nebuvo oro kondicionavimo sistemos – nei natūralios, nei mechaninės ventiliacijos. Dėl oro trūkumo pareiškėjas naktimis negalėjo tinkamai išsimiegoti. Taip pat patalpose buvo prastas dirbtinis apšvietimas, o natūralus apšvietimas į patalpas nepatekdavo visai, kadangi buvo tik mažas langelis, ant kurio buvo uždėtos grotos. Už langų buvo aukšta mūrinė siena, todėl dienos šviesa visai nepatekdavo. Dėl prasto apšvietimo pareiškėjas negalėjo skaityti ir rašyti, skaudėjo akys, pareiškėjas bijojo susigadinti regėjimą. Tualetas buvo neatitvertas jokia sienele, todėl pareiškėją, atliekantį gamtinius reikalus galėjo matyti pareigūnai pro durų langelį arba atidarydami duris. Nuo tualeto sklido nemalonus kvapas, nes nebuvo normalaus vandens nutekėjimo, vandenį tekdavo nupilti su maistui skirtais indais. Tualeto įrenginys buvo senas, visiškai nusitrynęs emalis. Laikinojo sulaikymo kamerose nebuvo veidrodžių, valymo priemonių – šepečio. Visose laikinojo sulaikymo kamerose buvo šalta ir drėgna.
Teigė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė garbės ir orumo pažeminimą, sveikatos sutrikimus, emocinę depresiją, didžiausius nepatogumus.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Marijampolės PN teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 8–13) nurodė, kad pareiškėjui gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Marijampolės PN laikosi teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių dieninio ir naktinio apšvietimo įrengimą kamerose. Marijampolės PN kamerų tipo patalpose yra įrengta galimybė vėdinti. Galiojantys teisės aktai numato, kad kamerų tipo patalpų sanitariniuose mazguose turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas) bei praustuvė. Nuteistieji privalo patys tvarkytis savo gyvenamąsias patalpas, sanitarinį mazgą bei laikytis švaros. Pareiškėjas 8, 9, 10 bei 11 kamerose buvo laikomas vienas, todėl jam neturėjo kilti tokių pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus. 20 ir 22 kamerose sanitarinio mazgo patalpa yra visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Patalpų atitikimas higienos normoms – temperatūrai, apšvietimui, švarai, gryno oro patekimui yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Marijampolės visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus ir nurodė, kad pažeidimų nustatyta nebuvo. Higienos normas atitiko tiek oro temperatūra, tiek patalpų vėdinimas, drėgmė buvo nenustatyta, apšvieta buvo tinkama. Pažymėjo, kad Marijampolės PN Turto valdymo skyriaus specialistai atlieka patalpų patikrinimą ir esant poreikiui atlieka patalpų remonto darbus, surašo avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktus.
Akcentavo, kad pareiškėjas dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos kamerų tipo patalpose, į psichologus taip pat į gydytojus kreipęsis nebuvo. Pareiškėjas nenurodo, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, 2017–2020 metais laikant pareiškėją netinkamomis sąlygomis laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 8, 9, 10 ir 11.
Motyvuojamoji dalis
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ Nr. V-31 (įsigaliojo 2020 m. vasario 6 d.) (toliau – Įsakymas) 2 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (2.1. punktas), 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (2.2. punktas).
Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 15–16, 17–18), kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas periodiškai (iš viso 17 parų) buvo laikomas laikino sulaikymo kamerose Nr. 8, 9, 10 ir 11. Kamerų Nr. 9 ir 11 plotai yra 4,31 kv. m, kamerų Nr. 8 ir 10 plotai yra 4,35 kv. m, kamerose įrengta po 1 miegamąją vietą, todėl pareiškėjui teko nuo 4,31 kv. m iki 4,35 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse ir Įsakyme reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais aiškiais ir detaliais duomenimis, atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui esant laikomam laikinojo sulaikymo kamerose Nr. 8, 9, 10 ir 11 buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, taigi nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikinojo sulaikymo kamerose sanitarinis mazgas visiškai nebuvo atitvertas nuo likusios kameros dalies, taip pažeidžiant pareiškėjo privatumą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.5. punkte nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad 8, 9, 10 ir 11 kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas, todėl jam negalėjo kilti neigiamos pasekmės. Aplinkybę, jog kamerose Nr. 8, 9, 10 ir 11 sanitariniai mazgai neatskirti nuo likusio kameros ploto patvirtina ir į bylą pateiktos laikinojo sulaikymo kamerų fotonuotraukos (b. l. 46–62).
Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Atkreiptinas dėmesys į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, G. byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo Nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). byloje A.M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Kaip minėta, iš atsakovo atstovo atsiliepimo ir pateiktų fotonuotraukų matyti, kad vienvietėse kamerose sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis įrengtas prieš pat kameros duris, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui (pareiškėjas, be kita ko, teismui skundėsi tuo, kad kamerose tvyrojo nemalonus kvapas). Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas konstatuoja, kad 17 parų pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad tualetas buvo tupiamas, virš jo buvo praustuvė su vandens žarna.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.6 punktas nustato, kad kamerų tipo patalpose sanitariniuose mazguose klozetas gali būti tupiamas. Reikalavimų sanitarinio mazgo konstrukcijai teisės aktai nenumato, todėl pareiškėjo argumentai, jog tualetas buvo tupiamas, virš jo buvo praustuvė su vandens nubėgimo žarna, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose Nr. 8, 9, 10 ir 11 nebuvo jokios ventiliacijos, natūralus ir dirbtinis apšvietimas buvo netinkamas, kamerose buvo šalta ir drėgna.
Pagal ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015) 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, tačiau nereglamentuojamas natūralaus apšvietimo koeficientas, o 15 punkte numatyta, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiama spatalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val. Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.
Kaip matyti iš bylos duomenų, kameros Nr. 8, 9, 10 ir 11, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, yra laikinojo sulaikymo kameros ir jose jis buvo laikomas ne ilgiau, kaip 24 valandas (b. l. 17–18). Atsižvelgiant į minėtą Higienos normos HN 134:2015 nuostatą, atsakovui nenumatyta pareiga įrengti šiose kamerose natūralų apšvietimą todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini, kaip nepagrįsti. Kaip minėta, šioje Higienos normoje HN 134:2015 nereglamentuojamas ir natūralaus apšvietimo koeficientas.
Atsakovo atstovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktą Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 (b. l. 36–38), surašytą atlikus periodinį Marijampolės PN patikrinimą. Minėto patikrinimo metu, pažeidimų susijusių su kamerų apšvietimu, drėgme, temperatūra, nenustatyta. Atsakovo atstovo į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog Marijampolės PN kamerų tipo patalpose yra įrengta šildymo ir mechaninio vėdinimo sistema (b. l. 21–27, 28–29). Taip pat nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pažymėtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos apšvietos, temperatūros, drėgmės, netinkamos ventiliacijos kamerose atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, jog kamerose nebuvo stalo, spintelės daiktams susidėti, tualetas buvo senas, nusitrynęs, nebuvo veidrodžių, nebuvo valymo priemonių. Iš pateiktų į bylą fotonuotraukų matyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nėra stalų, spintelių daiktams susidėti, tačiau pakabos yra, taip pat yra veidrodis (b. l. 46–62). Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo laikinojo sulaikymo kamerų netinkamą įrengimą šiuo aspektu, tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl trūkstamų spintelių, stalų, veidrodžių, valymo priemonių, seno unitazo būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją ar dėl to patyręs kokias nors neigiamas pasekmes. Pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodo, kokią neturtinę žalą patyrė būtent dėl šių aplinkybių, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, nepakankami neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos konstatavimui.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė garbės ir orumo pažeminimą, sveikatos sutrikimus, emocinę depresiją, didžiausius nepatogumus, tačiau nepateikė jokių įrodymo jo nurodomai neturtinei žalai pagrįsti. Iš Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus 2020 m. birželio 5 d. pažymos Nr. 55/04-363 (b. l. 19) matyti, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, į psichologą kreipęsis nebuvo. Laisvės atėmimo vietų ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus 2020 m. birželio 4 d. pažyma (b. l. 20) patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2020 m. gegužės 20 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Todėl spręstina, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 67 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 67 (šešiasdešimt septynis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.
Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.