Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams ir 15 MGL (1875 Lt) bauda. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal pirmesnį, 2007 m. gegužės 21 d. nuosprendį, taip pat sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2005 m. rugpjūčio 30 d. iki 2005 m. rugsėjo 19 d.

Iš nuteistojo K. G. UAB “Lemora“ priteista 9391,62 Lt.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo K. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. G. nuteistas už tai, kad nuo 2004 m. gruodžio mėn. pabaigos iki 2005 m. sausio mėn. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje fiktyvaus UAB „Kulautuvos vaistinė“ direktoriaus A. I. vardu 2004 m. gruodžio 27 d. data surašė tikrovės neatitinkantį įgaliojimą, kuriuo K. G. įgaliojamas atstovauti UAB „Kulautuvos vaistinė“ visose valstybinėse ir visuomeninėse institucijose, sudaryti sutartis bei atlikti visus kitus su įmonės veikla susijusius veiksmus. 2005 m. sausio 5 d. UAB „Lemora“ patalpose, esančiose Kaune, Technikos g. 8A, minėtą įgaliojimą ir UAB „Kulautuvos vaistinė“ įmonės registracijos pažymėjimą K. G. pateikė UAB „Lemora“ vadybininkui, sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje numatyta, kad už prekes bus sumokėta per 30 dienų, iš anksto žinodamas, jog už paimtas prekes nebus sumokėta. Taip šios sutarties pagrindu 2005 m. sausio 17 d. ir 2005 m. sausio 24 d. apgaule savo naudai įgijo svetimą – UAB „Lemora“ – turtą: 700 vnt. 9391,62 Lt vertės gipso kartono plokščių.

Teisėjas A. Lisauskas buvo šališkas, nes darė jam psichologinį spaudimą, tyčiojosi iš jo bylos nagrinėjimo metu: kategoriškai pareikalavo prisipažinti nebūto nusikaltimo padarymu, neleido duoti parodymų po liudytojų apklausos, su bylos medžiaga supažindino nebaigęs nagrinėti bylos, vėliau tęsė bylos nagrinėjimą ir baigęs nesupažindino su bylos duomenimis. Teisėjas atsisakė prie bylos pridėti reikšmingą dokumentą Nr. 7R-1129, gautą iš Ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos, kurį, perduodama bylą teismui, prokurorė nuslėpė. Nevertinti ir kiti rašytiniai įrodymai, kurie buvo pateikti teismui, taip pat neapklausti bylai reikšmingi liudytojai D. S. ir F. M. Šie asmenys įvardyti kaip asocialūs, tačiau prie kasacinio skundo pateikta Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis patvirtina, kad F. M. buvo UAB ,,Bankroto administravimo grupė“ direktorius ir vienintelis akcininkas. Ši teismo nutartyje nurodyta aplinkybė nevertinta. Iš VSDFV gautų duomenų matyti, kad jis (kasatorius) dirbo UAB ,,Kulautuvos vaistinė“, tačiau dėl Kauno VPK ENTT pareigūnų ir šios tarnybos vadovo A. Blaževičiaus dokumentų klastojimo ir poveikio VSDFV pareigūnams, šie duomenys buvo sunaikinti, siekiant išteisinti A. Blaževičių, kuris kaip tik ir vadovavo A. I. bei jo nusikalstamai veikai. Teismas nepaneigė, kad kasatorius dirbo UAB ,,Kulautuvos vaistinė“ ir kad paskutinis įmonės vadovas buvo F. M. VSDFV duomenų bazėje A. I. taip pat buvo registruotas kaip UAB ,,Bankroto administravimo grupė“ direktorius, tačiau šiuos duomenis teismas ir prokurorė nuslėpė. Tokie teisėjo ir prokurorės veiksmai, kasatoriaus manymu, atitinka BK 300 straipsnio 1 dalies, 228 straipsnio 1 dalies, 294 straipsnio 2 dalies požymius.

Byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad UAB ,,Kulautuvos vaistinė“ vadovas buvo A. I., tačiau už jo iš tiesų veikė A. Blaževičius, J. Macijauskienė ir T. T., kuriuos teismas atsisakė iškviesti į teismo posėdį ir apklausti. A. I. teisme parodė, kad prieš susitikdamas su kasatoriumi bendravo su D. S. ir kitais nenustatytais asmenimis, kurių prašė jį įdarbinti. Dėl to įdavė jiems savo asmens dokumentus, pasirašinėjo dokumentuose, tuščiuose lapuose ir pan. Teismas nesiėmė visų priemonių nustatyti, kokiuose dokumentuose A. I. pasirašė, o tiesiog vadovaudamasis prielaidomis, apkaltino kasatorių, kad tai jis paėmė A. I. pasirašytus tuščius lapus. Kasatorius nurodo, kad A. I. veiksnus, nenustatyta, kad jis pasirašinėjo prieš savo valią, be to, kasatoriaus veiksmų neskundė, taigi turi atsakyti už savo veiksmus ir nusikalstamą veiką, padarytą bendrininkaujant su pareigūnais. V. P. taip pat, tikėtina, veikė bendrininkaudama su A. I., todėl duodama parodymus, jog nieko neprisimena, meluoja siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad įmonės antspaudą, dokumentaciją ir prekes perėmė ,,Virginija“, t. y. Vilniaus 2-ajame PK dirbanti J. Macijauskienė, tačiau teismas šios aplinkybės netyrė, J. Macijauskienės į posėdį nekvietė. Taigi įrodyta, kad kasatorius niekada neturėjo įmonės antspaudo, nes jis buvo perduotas J. Macijauskienei.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjas K. Dargužis tendencingai iš jo tyčiojosi, skundo iš esmės nenagrinėjo ir tai turėjo esminės įtakos neteisingos nutarties priėmimui, taip pažeista jo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą. Teisėjas K. Dargužis grąžino visumą jo gynybos įrodymų, kuriais įrodoma teisėsaugos pareigūnų bei jų bendrininko A. I. ir J. J. nusikalstama veika, nes jie gipso kartono plokštes panaudojo savo asmeninėms reikmėms.

Be to, kasatorius prašo į paskirtos bausmės laiką įskaityti suėmimą kitoje byloje (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 1-00062-06), kurioje, 2007 m. sausio 12 d. pareiškus įtarimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 14 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – trims mėnesiams. Vėliau kardomoji priemonė pratęsta dar du kartus po tris mėnesius, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 14 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. nutartimis. Taigi jis buvo suimtas nuo 2007 m. sausio 12 d. iki 2007 m. spalio 12 d., tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje, pažeisdamas BK 63 straipsnio 4, 9 dalis, neįskaitė suėmime išbūto laiko (devynių mėnesių) į paskirtos bausmės laiką. Taip pat teismas nepagrįstai netaikė Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) patvirtinimo įstatymo 157 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktų, nes, priimant skundžiamą nuosprendį, kasatorius faktiškai jau buvo atlikęs ne mažiau kaip vieną trečdalį paskirtos bausmės, todėl turėjo būti iš teismo salės paleistas. Galėjo būti taikytas ir minėto įstatymo 157 straipsnio 3 dalies 2 punktas, nes jis faktiškai atliko ne mažiau kaip pusę paskirtos bausmės.

Taip pat, kasatoriaus manymu, nuosprendis taisytinas nurodant, kad jis iki suėmimo dirbo ir tai vertintina kaip lengvinanti aplinkybė, nes šiuo metu jis nedirba dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (yra suimtas įtarus kito nusikaltimo padarymu). Taip pat nuosprendyje netinkamai vertinamos tariamos kasatoriaus nusikalstamos veikos laiko atžvilgiu ir chronologija, nes vėliau padarytos veikos vertinamos kaip padarytos anksčiau, negu šis nusikaltimas.

BK 66 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši nuostata taikoma tuo atveju, jei asmeniui kardomasis kalinimas (suėmimas) taikytas tiriant ir nagrinėjant tą bylą, kurioje priimamas nuosprendis arba kitoje byloje, jei šioje byloje priimtu nuosprendžiu paskirta bausmė bendrinama su pirmoje byloje nuosprendžiu paskirta bausme BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu. Tai ir buvo padaryta priimant skundžiamą nuosprendį bei skiriant subendrintą bausmę. Kadangi G. G. skunde nurodomas kardomasis kalinimas (suėmimas) buvo paskirtas trečiojoje byloje, todėl tiriant pastarąją bylą kardomajame kalinime išbūtas laikas pagrįstai neįskaitytas į bausmės laiką, paskirtą skundžiamu nuosprendžiu.

BVK 157 straipsnis nustato lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų pagrindus ir sąlygas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose atliekantys asmenys, kuriuos įmanoma toliau taisyti neizoliuotus nuo visuomenės, bet prižiūrimus, gali būti paleisti iš pataisos įstaigų. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų tvarka ir sąlygos. Iš minėto straipsnio turinio išplaukia, kad lygtinis atleidimas siejamas su bausmės atlikimu. Taigi Kauno miesto apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, negalėjo taikyti BVK 157 straipsnio nuostatų, nes kasatorius dar nebuvo pradėjęs vykdyti nuosprendžiu paskirtos bausmės. Bausmės atlikimo pradžia siejama su nuosprendžio įsiteisėjimo diena. Todėl kasatoriui net nepradėjus atlikinėti bausmės, spręsti lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą bei taikyti BVK 157 straipsnio nuostatas nebuvo teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 376 straipsnio taikymo

BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais, susijusiais su skundų teisiniais argumentais dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar padarytų esminių BPK pažeidimų. Be to, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka galima skųsti tik apeliacine tvarka apskųstą ir nagrinėtą nuosprendį ar nutartį ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka.

Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, o esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Kasacinio skundo turinys akivaizdžiai patvirtina, kad kasatorius apskritai ginčija nustatytas faktines bylos aplinkybes, įrodymų vertinimą ir teismų išvadas, susijusias su tam tikrų faktinių bylos aplinkybių konstatavimu, pateikdamas sau palankų vertinimą, ir būtent tokiu pagrindu neigia kaltę. Taigi šie skundo argumentai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes iškelia ne teisės, bet faktų klausimus, todėl paliekami nenagrinėti. Taip pat nenagrinėjami tie skundo argumentai, kuriuose teigiama apie pareigūnų nusikalstamas veikas ikiteisminio tyrimo metu, nes BPK trečiojo skyriaus penktajame skirsnyje nustatyta šių pareigūnų proceso veiksmų ir sprendimų speciali apskundimo tvarka, kuria, beje, įtariamasis ir pasinaudojo. Kasatoriaus prašymas taikyti BVK 157 straipsnio nuostatas nenagrinėtinas, nes tai taip pat nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes nesusijęs su baudžiamojo įstatymo netinkamu taikymu. Be to, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos iniciatorius yra ne bausmę atliekantis asmuo, o bausmę vykdanti institucija (BVK 157 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjami tik tie kasacinio skundo argumentai, kuriuose nurodyti kasacinio apskundimo pagrindai.

Dėl kasatoriaus teiginių apie teisėjo A. Lisausko šališkumą ir dėl pateiktų prašymų išsprendimo

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas A. Lisauskas buvo šališkas, nes darė jam psichologinį spaudimą, tyčiojosi iš jo bylos nagrinėjimo metu: kategoriškai pareikalavo prisipažinti nebūto nusikaltimo padarymu, neleido duoti parodymų po liudytojų apklausos, su bylos medžiaga supažindino nebaigęs nagrinėti bylos, vėliau tęsė bylos nagrinėjimą ir baigęs nesupažindino su bylos duomenimis. Teisėjas atsisakė prie bylos pridėti reikšmingą dokumentą Nr. 7R-1129, gautą iš Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie ūkio ministerijos; nevertino kitų teismui pateiktų rašytinių įrodymų. Be to, teismai nemotyvuotai atsisakė apklausti bylai reikšmingus liudytojus: D. S., F. M., A. Blaževičių, J. Macijauskienę, T. T., J. J.

Nurodyti skundo argumentai dėl teisėjo A. Lisausko šališkumo nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad, pradedant įrodymų tyrimą, teisėjas kaltinamojo K. G. paklausė, ar jis suprato kaltinimą, ar prisipažįsta kaltu. K. G. kaltu neprisipažino ir atsisakė duoti parodymus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad kaltinamasis būtų pareiškęs norą duoti parodymus po liudytojų apklausos. Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys ir įrodymai turi būti ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teisiamajame posėdyje įrodymai tiriami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Įrodymų tyrimas pradedamas kaltinamojo akto paskelbimu, po to teisiamojo posėdžio pirmininkas paklausia kaltinamojo, ar šis supranta kaltinimą, ar prisipažįsta kaltas. Tolesnę įrodymų tyrimo eilės tvarką nustato teismas, atsižvelgdamas į teisminio tyrimo taktiką. Dokumentai gali būti perskaitomi bet kuriuo teisminio tyrimo metu (pavyzdžiui, apklausus liudytoją, perskaitomas dokumentas ir parodomas liudytojui siekiant patikrinti nurodytas aplinkybes). Esminis reikalavimas yra tas, kad byloje surinkti duomenys ir įrodymai turi būti ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje, o kokia eilės tvarka jie bus tiriami neturi esminės reikšmės. Taigi bylos dokumentų perskaitymas įrodymų tyrimo metu, o ne po visų įrodymų ištyrimo, nėra Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas. Nuteistasis ar jo gynėjas turi teisę per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo susipažinti su juo ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą (BPK 261 straipsnio 6 dalis). Nuteistasis ir jo gynėjas pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo nepateikė, taip pat nenurodė apie jo neteisingumą ar neišsamumą, todėl visi kasatoriaus argumentai dėl teisiamojo posėdžio protokolo suklastojimo nepagrįsti. Priešingai nei teigia kasatorius Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie ūkio ministerijos 2006 m. lapkričio 20 d. raštas Nr. 7R-1129 pridėtas prie bylos. Teismas įvertino visus rašytinius įrodymus, turinčius reikšmės nusikaltimo ištyrimui. Kokių konkrečių rašytinių įrodymų teismas nevertino, kasatorius nenurodo.

Pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių surasti ir iškviesti liudytojus D. S. ir F. M., tačiau to padaryti nepavyko dėl objektyvių priežasčių (nepavyko nustatyti faktinės jų gyvenamosios vietos).

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad aplinkybė, jog jis iki suėmimo dirbo, turėjo būti vertinama kaip lengvinanti aplinkybė, nes tai tik asmenybę apibūdinanti aplinkybė.

Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad apelianto K. G. ir jo gynėjo prašymai buvo apsvarstyti ir motyvuotai atmesti, taigi BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatos nepažeistos.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir teisingai kvalifikavo padarytus nusikalstamus veiksmus. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, be to, kasatorius nenurodo teisinių argumentų, paneigiančių žemesnės instancijos teismų išvadas. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad analogiškus argumentus, ginčydamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir bylos aplinkybių nustatymą, jis nurodė savo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistojo skundo argumentus išsamiai išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė. Kasatoriaus argumentas, kad jo apeliacinis skundas iš esmės neišnagrinėtas, yra deklaratyvus, nes nenurodoma, kokių esminių skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta.

Dėl suėmimo įskaitymo į paskirtos bausmės laiką

Kasatorius nurodo, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-00062-06, kurioje jis įtariamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, ikiteisminio tyrimo metu jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – nuo 2007 m. sausio 12 d., kuri buvo tęsiama iki 2007 m. spalio 12 d. (devynis mėnesius). Kasatorius prašo šioje byloje suėmime išbūtą laiką (devynis mėnesius) įskaityti į skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką.

Šis prašymas nepagrįstas, todėl netenkintinas. Bylos duomenys patvirtina, kad K. G. kitoje baudžiamojoje byloje, kurios ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-062-06, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007 m. sausio 12 d. nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Įsiteisėjus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 21 d. nuosprendžiui ir K. G. pradėjus atlikinėti šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2007 m. spalio 4 d. nutarimu (baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-062-06) įtariamasis K. G. paleistas iš suėmimo. Pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Vilniaus apskrities skyriaus informaciją, ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-062-06 tęsiamas; taigi šioje byloje teismui priimant nuosprendį ir bus sprendžiamas suėmime išbūto laiko įskaitymas į paskirtos bausmės laiką, nes tai įpareigoja BK 66 straipsnio 1 dalies nuostata bei keliais nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimas.

Kartu atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu į paskirtos bausmės laiką įskaitytas kasatoriaus sulaikymo ir suėmimo laikas nagrinėjamoje byloje nuo 2005 m. rugpjūčio 30 d. iki 2005 m. rugsėjo 19 d.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo K. G. kasacinį skundą atmesti.