Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Remeikos ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš V. R. priteista 50000 Lt (t. y., 14 481 Eur) neturtinei žalai atlyginti ir 3025 Lt (t. y., 876,10 Eur) proceso išlaidų R. R. G., taip pat 5206,22 Lt (t. y., 1507,83 Eur) gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. R. pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 15 d., laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 01.25 val., (duomenys neskelbtini), esančio gyvenamojo namo, priklausančio I. L. L., kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, tyčia, panaudodamas legaliai jam išduotus šaunamuosius ginklus „TT” Nr. ?B 2339 ir „MAKAROV” Nr. MH00040 šovė iš abiejų ginklų ne mažiau kaip po du kartus į R. R. G. padarydamas šiam šautinį kairės blauzdos sužalojimą, kairio blauzdikaulio skeveldrinį lūžį, tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to paminėtais ginklais bei kumščiais sudavė R. R. G. nemažiau dviejų kartų į pilvą, padarydamas šiam poodinę kraujosruvą kairiame klube, pilvo sumušimą, odos nubrozdinimus pilvo sienoje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, po to šaunamuoju ginklu „TT” Nr. ?B 2339 sudavė R. R. G. ne mažiau 22 kartų į galvą ir veidą, padarydamas R. R. G. lengvą galvos smegenų sukrėtimą, daugybines muštines galvos plaukuotosios dalies, kaktos, antakių, kairės akies išorinio kampo, apatinės lūpos odos, dešinės ausies kaušelio žaizdas, odos nubrozdinimus dešiniame smilkinyje, dešiniame skruoste, poodines kraujosruvas akių vokuose, tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą ir atvirą įspaustinį kairio momenkaulio lūžį, tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą.Nuteistojo V. R. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius apeliaciniame skunde (toliau-Skundas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendį ir priimti nutartį, kuria baudžiamąją bylą V. R. atžvilgiu nutraukti tuo pagrindu, kad jis veikė būtinosios ginties ribose, jų neperžengė, dėl to tai pripažintina V. R. atsakomybę šalinančia aplinkybe, o civilinius ieškinius atmesti. Jeigu nebūtų nustatytas pagrindas baudžiamąją bylą V. R. atžvilgiu nutraukti nurodytuoju šalinančiu jo atsakomybę pagrindu, priimti nuosprendį, kuriuo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendį ir perkvalifikuoti V. R. veiką iš LR BK 135 straipsnio 1 dalies į LR BK 28 straipsnio 3, 4 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį ir, remiantis LR BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatomis skirti nuteistajam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nuteistajam V. R. bausmę sušvelninti bet kuriuo atveju ir taikant LR BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirti šiam nuteistajam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, sumažinti priteistą iš nuteistojo V. R. nukentėjusiajam R. R. G. neturtinės žalos atlyginimą iki 5000 Lt.Skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaltinamojo V. R. parodymus, kurių teisingumą patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Pažymėjo, kad kaltinamojo siekis buvo tik apginti save ir savo šeimą nuo R. R. G. veiksmų, pastarajam visą laiką puolant apeliantą kilo būtinumas nedelsiant gintis. R. R. G. buvo puikios sportinės formos (buvęs žinomas boksininkas), todėl jeigu kaltinamasis nebūtų gynęsis, tai būtų arba nužudytas, arba neabejotinai stipriai sužalotas. Pažymi, kad nurodytų įvykių metu buvo sužalotas ir V. R. – sulaužyta dešinė ranka, padaryti kiti sužalojimai. Mano, jog nukentėjusiojo smurtinius veiksmus lėmė didelis išgertų alkoholinių gėrimų kiekis. Nors nuosprendis bandomas pagrįsti paties nukentėjusiojo parodymais, tačiau teismas neįvertino tų aplinkybių, jog nukentėjusysis šios bylos procese davė prieštaringus parodymus. Savo parodymuose, duotuose praėjus nedaug laiko po nagrinėjamo įvykio, o taip pat ir baigiant šioje byloje ikiteisminį tyrimą, nukentėjusysis nurodė, jog jis nepamena byloje tirto įvykio aplinkybių ir jų negali papasakoti. Vėliau nukentėjusysis negalėjo logiškai, įtikinamai paaiškinti minėtųjų jo parodymų nenuoseklumo, pakeitimo. Tai jis bandė aiškinti savo sveikatos būkle, nurodė, jog „prisiminęs įvykius“ baigiant šioje byloje ikiteisminį tyrimą. Tačiau bylos duomenys patvirtina tai, kad nukentėjusysis iki pačios ikiteisminio tyrimo pabaigos savo parodymų taip ir netikslino, o po to ir teisminio nagrinėjimo metu parodymus davė tik baigiant nagrinėti byloje surinktus įrodymus, kai ir pateikė savo parodymų galutinę versiją, kuria teismas pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį. Atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamam įvykiui buvus dar 2010 m. vasario 15 d., nukentėjusysis tik 2011 metų pavasarį (būtent tuomet buvo baigiamas šioje byloje ikiteisminis tyrimas) prisiminė aktualius, byloje nagrinėjamus įvykius. Mano, kad siekiant pagrįsti nukentėjusiojo poziciją, reikalingos specialios žinios, kurių, nepaisant kaltinamojo gynybos prašymų, apylinkės teismas nepasitelkė, neapklausė tais klausimais nei specialisto, nukentėjusiajam nepaskyrė jokio ekspertinio tyrimo. Procesinis nukentėjusiojo R. R. G. elgesys, nors ir netiesiogiai, tačiau patvirtina kaltinamojo parodymus apie buvusią pastarojo gintį nuo R. R. G. nagrinėjamo įvykio metu. Kaip matyti ir iš nukentėjusiojo šios bylos procese duotų parodymų, R. R. G. bylos ikiteisminio tyrimo metu ne tik V. R. nekaltino niekuo, bet pastarąjį įvardijo ir savo draugu, asmeniu, kuriam neturįs absoliučiai jokių pretenzijų. Tik po to, teisminiame bylos nagrinėjime, pasikvietęs advokatę, nukentėjusysis jau kardinaliai pakeitė savo poziciją kaltinamojo atžvilgiu. Byloje nenustatytas joks kitas motyvas, priežastis nagrinėjamo įvykio metu V. R. žaloti nukentėjusįjį, kaip tik tai, ką parodė kaltinamasis – nukentėjusysis pats, net naudodamas šaunamąjį ginklą, užpuolė V. R. ir pastarajam teko gintis. Be to, kaltinamasis parodė, jog po nagrinėjamo įvykio pats nukentėjusysis pokalbiuose su V. R., dalyvaujant ir kitiems asmenimis, pripažino savo kaltę dėl įvykusio konflikto, neginčijo, kad perdozavęs alkoholinių gėrimų užpuolė V. R., dėl to pastarajam teko gintis. Kaltinamasis parodė, jog pastarąsias aplinkybes galintis patvirtinti ir liudytojas Evaldas, tačiau kaltinamojo gynybos prašymą dėl pastarojo liudytojo iškvietimo ir apklausos apylinkės teismas nepagrįstai atmetė. Tuo tarpu nuosprendyje nurodomi liudytojų M. Z., A. G., I. L. L., Č. D. parodymai nesudaro pagrindo atmesti V. R. parodymus apie jo būtinąją gintį. Šių liudytojų parodymai, iš vienos pusės, nėra tiesiogiai reikšmingi atsakant į klausimą, buvo ar nebuvo V. R. būtinosios ginties padėtis, nes tie liudytojai nebuvo nagrinėjamo įvykio stebėtojai. Tačiau iš kitos pusės, ir jų parodymai netiesiogiai patvirtina kaltinamoj gynybos versiją – šie liudytojai patvirtino, kad nagrinėjamo įvykio išvakarėse, kai jie dar stebėjo V. R. ir nukentėjusįjį, tarp pastarųjų buvo visiškai taikūs santykiai, jie bendravę gražiai, bet vartoję alkoholinius gėrimus. Nuosprendyje nurodomų liudytojų V. J., A. G., G. G. parodymai šiuo atveju nėra reikšmingi, nes jie net ir įvykio išvakarėse nebendravo su nukentėjusiuoju ir kaltinamuoju. Antra vertus, liudytojų A. G., G. G. (nukentėjusiojo vaikų) parodymai patvirtina tą svarbią aplinkybę, jog jiems tėvas (nukentėjusysis R. R. G.) niekada nepasakojo tokių jo sužalojimo aplinkybių, kokias pastarasis, praėjus po nagrinėjamo įvykio „prisiminęs“ perteikė teisminio nagrinėjimo metu teismui. Be to, nuosprendyje nurodomi specialisto išvados bei atskiri ikiteisminio tyrimo metu atliktų kitų veiksmų protokolai tik patvirtina patį tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nagrinėjamojo įvykio metu buvusį konfliktą, bet jokiu būdu nepaneigia V. R. parodymų apie tai, kad 2010 m. vasario 15 d., laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 01.25 val., (duomenys neskelbtini), esančiame gyvenamajame name ir šio namo kieme buvo užpultas, puolamas R. R. G. ir nuo pastarojo gynėsi. Skunde nuteistojo gynėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra surinkti įrodymai, tiesiogiai patvirtinantys kaltinamojo parodymus apie jo asmens užpuolimą iš nukentėjusiojo pusės. VTMT prie LR TM Kauno skyriaus Specialisto išvadoje Nr. G429/10(02) nurodyta, jog V. R. 2010 m. vasario 15 d. konstatuoti sužalojimai, kurie buvo padaryti kietais bukais daiktais paveikus viršutinės lūpos ir dešinio momens sritis, dviem trauminiais poveikiais; sužalojimai padaryti galimai užduotyje nurodomu laiku – 2010 m. vasario 15 d. apie 2 val., o išrašas iš medicininių dokumentų ir asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelės Nr. T-10-3935 kopijos patvirtina, kad V. R. buvo konstatuota dar ir dešinės rankos dilbio srities trauma, plaštakos apatinės dalies stipinkaulio intrasąnarinis lūžis, V. R. dėl šio sveikatos sutrikdymo buvo teikiamos atitinkamos medicininės paslaugos (uždėta gipso langetė; imobilizacija 3–6 savaitės). Tačiau apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje šiuos įrodymus atmetė, kaip esą nesudarančius pagrindo tikėti kaltinamojo parodymais. Šioje dalyje lieka visiškai nepaneigti kaltinamojo parodymai apie tai, jog nurodytuosius savo kūno sužalojimus jis patyrė būtent tuomet, kai nukentėjusysis jį mušė. Teismas, darydamas savo prielaidas, nesirėmė jokiomis specialistų išvadomis ar ekspertizės aktais. Apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas V. R., pažeidė LR BK 2 straipsnio 3, 4 dalies nuostatas, nes jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties, kadangi V. R. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir byloje neįrodyta, kad tas ribas jis būtų viršijęs. Iš visų byloje surinktų įrodymų apylinkės teismas iš esmės atsižvelgė tik į nukentėjusiojo R. R. G. parodymų atskirą dalį. Tačiau ir vertindamas nukentėjusiojo parodymus teismas pažeidė LR BPK 20 straipsnio reikalavimus, savo išvadas parėmė akivaizdžiomis prielaidomis. Teismas, spręsdamas V. R. kaltės klausimą, į paties kaltinamojo parodymus ir kitus byloje surinktus įrodymus neatsižvelgė. Esant tokioms aplinkybėms baudžiamoji byla V. R. atžvilgiu nutrauktina tuo pagrindu, kad jis veikė būtinosios ginties ribose, jų neperžengė, dėl to tai pripažintina V. R. atsakomybę šalinančia aplinkybe. Pagal byloje esančius nenuginčytus, nepaneigtus jo parodymus jis buvo ne tik netikėtai užpultas, intensyviai puolamas, sužalotas, bet ir puolamas grasinant šaunamuoju ginklu.Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad V. R. veika daugiausia gali būti kvalifikuojama pagal LR BK 28 straipsnio 3, 4 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį, o skiriant šiam nuteistajam bausmę taikytinos LR BK 62 straipsnio nuostatos ir bausmė nuteistajam švelnintina, paskiriant jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu arba tai padarytina taikant LR BK 54 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nuteistajam V. R. apylinkės teismo paskirta bausmė bet kuriuo atveju nelaikytina teisinga, t. y., atitinkanti LR BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą. Visų pirma, apylinkės teismas, skirdamas šioje byloje nuteistajam bausmę, neįvertino bet kuriuo atveju tikrai neteisėto paties nukentėjusiojo elgesio, kai tuo tarpu būtent dėl pastarojo ir kilo konfliktas, pasibaigęs taip kaip nustatyta byloje. Nepagrįsta išvada ir apie tai, kad esą nėra jokių nuteistojo V. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kadangi šiuo atveju buvo šios jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą, veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Apeliantui abejotinas sunkinančios aplinkybės inkriminavimas nuteistajam nuosprendyje nurodant, kad jo atsakomybę sunkina ta aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus. Baudžiamojo įstatymo normos šiuo atveju nėra imperatyvios, t. y., net jeigu nusikalstama veika padaroma neblaivaus asmens, teismas nebūtinai privalo tą aplinkybę laikyti sunkinančia kaltininko atsakomybę. Teismas tokiais atvejais turi atsižvelgti į byloje nustatytą aplinkybių visetą. Kadangi šiuo atveju nagrinėjamoje byloje eina kalba apie veiką prieš asmenį, tokiu atveju svarbu įvertinti ir paties nukentėjusiojo elgesį, visą tos kaltinamajam inkriminuotos veikos kontekstą. Šiuo atveju byloje nustatytos tokios faktinio pobūdžio aplinkybės, kurios tikrai sudaro pagrindą neinkriminuoti nuteistajam nurodytosios sunkinančios jo atsakomybę aplinkybės, kadangi pats nukentėjusysis nagrinėjamo įvykio parą girtavo, taip pat girtavo ir su V. R.. Be to, pagal nenuginčytus kaltinamojo parodymus, būtent nukentėjusysis R. R. G., pats būdamas neblaivus, savo neteisėtais veiksmais ir išprovokavo priešinius V. R. veiksmus prieš jį patį. Apylinkės teismas, nors nuosprendyje ir deklaravo, tačiau pakankamai neįvertino, kad V. R. praeityje neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra dirbantis žmogus, turintis šeimą. Be to, V. R. bylos procese elgėsi tinkamai – davė išsamius parodymus, gailėjosi ir gailisi dėl kilusių pasekmių nukentėjusiajam.Skunde nuteistojo gynėjas taip pat nurodė, kad nukentėjusiajam priteisto civilinio ieškinio dydis turėtų būti mažintinas iki 5000 Lt (1448,10 Eur). Mano, jog atsižvelgiant į buvusį kaltinamojo asmens užpuolimo pobūdį, tą užpuolimą vykdžiusio nukentėjusiojo veiksmų intensyvumą bei pavojingumą (panaudojo šaunamąjį ginklą), užpuolimo pasekmes (V. R. padaryti gana rimti sveikatos sutrikdymai) yra pagrindas išvadai, kad pagal nenuginčytus kaltinamojo parodymus užpultasis V. R. buvo didelio sumišimo būsenoje ir jau vien dėl jos negalėtų eiti kalba apie būtinosios ginties ribų viršijimą. Kadangi teisminis nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme atliktas nepilnai, nepagrįstai buvo atmesti kaltinamojo gynybos pagrįsti prašymai dėl įrodymų (pagal kurių pobūdį paties kaltinamojo gynyba jų negalinti gauti ir pateikti) gavimo, išnagrinėjimo, todėl bylą nagrinėjant apeliacine tvarka turi būti atliktas įrodymų tyrimas.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo V. R. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Pagal LR BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal LR BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino V. R. kaltu padarius LR BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.Apeliaciniame skunde teigiama, kad V. R. veikė būtinosios ginties ribose, jų neperžengė, dėl to tai tūrėtų būti pripažinta V. R. baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe. LR BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. To paties įstatymo 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.Sprendžiant klausimą ar buvo būtinosios ginties situacija, o jeigu ji buvo, tai ar nebuvo peržengtos jos ribos, teismas turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą LR BK 28 straipsnio taikymą. Taip pat būtina tiksliai nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, besiginančiojo kaltės formą ir rūšį. Įvertinus šias aplinkybes, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-294/2011).Kaip matyti iš nuteistojo V. R. paaiškinimų, jis pripažįsta, kad šovė į nukentėjusįjį R. R. G., kad grumtynių metu pistoleto rankena daužė jam į galvą, tačiau tai vertina kaip būtinąją gintį, nes nukentėjusysis buvo girtas ir agresyvus, puolė jį patį bei galėjo susidoroti su jo šeima. Tačiau nuteistojo iškeltos versijos, kad nuteistasis jį puolė, dėl to jam atsirado būtinybė gintis, nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. V. R. teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nurodė, kad vos tik R. R. G. padavė pistoletą „TT“, jis iš karto jį puolė, kartu šaukdamas „Dabar tau viskas!“. Tuo metu Robertas R. G. kairės rankos kumščiu jam vieną kartą labai stipriai smogė į veidą, pataikė jam į lūpą, skruostikaulį, po to spyrė į galvą, jis spėjo užsidegti rankomis veidą, todėl jam pataikė į dešinę ranką, kuria tuo metu dengėsi galvą. Aukštesniojo teismo nuomone, dešinės plaštakos apatinės dalies stipinkaulis nuteistajam galėjo lūžti smūgiuojant į nukentėjusiojo kūną. Nuteistasis taip pat teigė, kad R. R. G. paėmęs ginklą vėliau iš jo kišenės ištraukė ir apkabą bei pradėjo į jį šaudyti. Tačiau ir ši nuteistojo versija nėra įtikinama, kadangi nenustatyta jokių priežasčių, dėl kurių nukentėjusysis staiga imtų pulti nuteistąjį, stengtis jį sužaloti smūgiais, o vėliau ir šaunamuoju ginklu. Byloje neužfiksuota jokių kitų V. R. sužalojimus ar nukentėjusiojo išpuolį patvirtinančių įrodymų, todėl jo keliama versija apie tai, kad Robertas R. G. jam smūgiavo ranka bei kojomis, o vėliau ir šaudė į jį iš pistoleto „TT“, laikytina nuteistojo gynybine versija, siekiant išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės. Nors specialisto išvadoje Nr. G429/10(02) nurodoma, kad V. R. padaryta odos nubrozdinimas, muštinė žaizda ir kraujosruva viršutinėje lūpoje, odos nubrozdinimas dešinio momens srityje, sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais paveikus viršutinės lūpos ir dešinio momens sritis, dviejų trauminių poveikių pasekmė (t. 1, b. l. 188), tačiau nukentėjusysis neneigia, kad jis trenkė V. R. atgal po to, kai jis jam sudavė smūgį už jo įvardinimą smulkiu aferistu, taigi šių sužalojimų aplinkybės patvirtintos nukentėjusiojo parodymais, yra logiškos ir atitinkančios kitus byloje esančius duomenis. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis iki pačios ikiteisminio tyrimo pabaigos savo parodymų taip ir netikslino, o po to ir teisminio nagrinėjimo metu parodymus davė tik baigiant nagrinėti byloje surinktus įrodymus, kai ir pateikė savo parodymų galutinę versiją, o siekiant pagrįsti nukentėjusiojo poziciją, reikalingos specialios žinios. Atsižvelgęs į šį prašymą apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pirmąjį kartą, 2015 m. sausio 23 d. nutartimi paskyrė byloje kompleksinę ambulatorinę teismo medicinos narkologinę-psichiatrinę-psichologinę ekspertizę dėl nukentėjusiojo R. R. G. fiziologinės būklės ir patirto sveikatos sutrikdymo. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 83TPK-161/2015 konstatuota, kad duomenų, jog R. R. G. 2010 m. vasario 15 d., nuo 00.00 val. iki 01.25 val. galėjo būti alkoholinės psichozės, alkoholinės amnezijos ar baltosios karštinės būklės, nėra, jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Taip pat konstatuota, kad dėl patirto sveikatos sutrikdymo R. R. G. galėjo prisiminti įvykius praėjus tam tikram laikotarpiui po įvykių, galėjo juos prisiminti ir praėjus daugiau nei vieniems metams (t. 6, b. l. 20–22). Atsižvelgiant į šį aktą darytina išvada, kad egzistuoja objektyvi aplinkybė, dėl kurios nukentėjusysis įvykio aplinkybes paaiškino ne iš karto, o tik praėjus tam tikram laiko tarpui nuo jam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, todėl abejoti nukentėjusiojo parodymais teismas neturi pagrindo. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad liudytojų M. Z., A. G., I. L. L., Č. D. parodymai netiesiogiai patvirtina kaltinamojo gynybos versiją – šie liudytojai patvirtino, kad nagrinėjamo įvykio išvakarėse, kai jie dar stebėjo V. R. ir nukentėjusįjį, tarp pastarųjų buvo visiškai taikūs santykiai, jie bendravę gražiai, bet vartoję alkoholinius gėrimus. Tačiau ši apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė prieštarauja nuteistojo V. R. pateikiamai įvykių versijai, neva vos tik R. R. G. padavus pistoletą „TT“, jis iš karto V. R. puolė. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų daryti prielaidą apie nukentėjusiojo nusistatymą prieš V. R., dėl ko jis galėtų siekti jį sužaloti. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusysis puolė V. R. be jokios priežasties, yra niekuo nepagrįsta, negana to, nuteistajam nėra padaryta akivaizdžių sužalojimų, galinčių patvirtinti tokią jo versiją. Kaip jau buvo minėta, vien nuteistojo plaštakos lūžis, kai nukentėjusiajam buvo suduoti 22 smūgiai, nepatvirtina fakto, jog puolantysis buvo pats R. R. G.. Nukentėjusysis R. R. G. teismo posėdžio metu patvirtino, kad nuteistasis jam sudavė smūgį po to, kai jis pavadino jį smulkiu aferistu, kuris apgaudinėja draugus, o tuomet, kai jis jam trenkė atgal, nuteistasis nubėgo į antrą aukštą ir sugrįžo jau su dviem ginklais, pradėjo šaudyti, o paskui ir smūgiuoti į galvą. Šie liudytojo parodymai yra logiški, atitinkantys kitus byloje esančius duomenis, taip pat ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį. Vertinant nuteistojo parodymus apie tai, kad jis gynėsi, todėl padarė nukentėjusiajam sužalojimus, atsižvelgtina ir į tai, kad nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas jau po šūvio nukentėjusiajam į koją, dėl to jis pargriuvo ir buvo nebepajėgus priešintis. Net ir nustačius aplinkybę, kad nuteistasis iš tikrųjų turėjo pagrindą gintis nuo agresyvių nukentėjusiojo veiksmų, nagrinėjamuoju atveju nebuvo jokios būtinybės suduoti nukentėjusiajam 22 smūgių į galvą, kai jis gulėjo ant žemės pašauta koja. Akivaizdu, kad jokio realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, net ir vertinant nuteistojo keliamą versija, būti nebegalėjo. Pažymėtina, kad būtent suduodant smūgius į galvą, nukentėjusiajam jau būnant sužalotam po šūvio į koją, ir buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, už kurį V. R. buvo nuteistas. Taigi nuteistojo argumentai, kad kėsinimasis buvo realus, akivaizdus ir aiškiai buvo reikalas gintis, yra nepagrįsti jokiais kitais bylos duomenimis. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2010 m. balandžio 12 d. išvada Nr. 11-739(10) patvirtina, kad šūvio pėdsakai nuo pistoleto „TT“ užrakto bei dviejų 7,62 mm kalibro tūtelių, rastų įvykio vietoje ir skirtų šaudyti pistoletu „TT“, rasti tik ant nukentėjusiojo R. R. G. viršutinių rūbų, o tokių pėdsakų nerasta - ant V. R. (t. 1, b. l. 175). Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2010 m. rugpjūčio 6 d. išvada Nr. 11-729 (10) patvirtina, kad iš pistoleto „TT“ įvykio vietoje buvo iššauta du kartus. Tačiau šie įrodymai neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad nukentėjusysis R. R. G. įvykio metu visgi turėjo pistoletą „TT“ ir iš jo iššovė mažiausiai du kartus. Specialisto išvadoje Nr. 11-739(10) nurodyta aplinkybė, kad šūvio pėdsakai nuo pistoleto „TT“ rasti tik ant nukentėjusiojo R. R. G. viršutinių rūbų galėtų sukurti prielaidą, kad iš šio ginklo šaudė nukentėjusysis R. R. G., tačiau toje pačioje išvadoje nurodoma, jog ant nukentėjusiojo R. R. G. viršutinių rūbų taip pat yra ir šūvio pėdsakų nuo pistoleto „Makarov“. Atsižvelgiant į šią aplinkybę teismas neturi pagrindo remtis minėta specialisto išvada konstatavimui, jog pistoletu „TT“ šaudė būtent nukentėjusysis. Kaip matyti iš pateiktos išvados, vien pėdsakų buvimas ant asmens viršutinių rūbų savaime nepagrindžia fakto, jog iš ginklo šaudė būtent tas asmuo. Be to, liudytojas policijos pareigūnas V. J. teismo posėdžio metu paaiškino, kad V. R., jam (liudytojui) atvykus į įvykio vietą nurodė, kad jam (nuteistajam) šaudant pasibaigė šoviniai ir toliau lyg jis šaudė iš kito ginklo. Taigi, teismo nuomone, byloje nepakanka duomenų išvadai, jog nukentėjusysis R. R. G. turėjo pistoletą „TT“ ir iš jo neabejotinai šaudė į nuteistąjį V. R.. Skambučių išklotinės patvirtina, kad 2010 m. vasario 15 d. 01.25 val. ir 01.26 val. V. R., būdamas bokšto KN513A, adresu Kauno r., Karmėlava, veikimo teritorijoje, skambino sūnui M. R., kuris buvo bokšto 226A, adresu Kauno r., Karmėlava, veikimo teritorijoje (t. 2, b. l. 67), vėliau skambučių tarp šių asmenų nebuvo. Liudytoja I. L. L. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino po įvykio, telefonu kalbėjusi su M. R. ir supratusi, kad jam apie įvykį yra žinoma. Taigi įvykis turėjo būti iki V. R. skambučio M. R., tai yra iki 2010 m. vasario 15 d., 01.25 val. Pokalbio suvestinės patvirtina, kad į policiją 2010 m. vasario 15 d. 2:23:05 val. skambino vyras (greičiausiai V. R.) dėl užpuolimo, tačiau rišlaus pokalbio nebuvo. 2:23:32 skambino moteris (greičiausiai I. L. L.), prašė kviesti policiją ir greitąją (nurodo, kad ją iš miegų pakėlė, nežino kas ten buvo, ji matanti per langą vieną gal negyvą gulintį žmogų), pareigūnas pasiūlo skambinti 118; pakartotinis skambutis 2:25:46 dėl užpuolimo, pareigūnas siūlo skambinti 118 ir prašyti sujungti su Kaunu; 4 analogiški skambučiai tarp 2:26:30 ir 2:45:57, pareigūnas nurodo, kad čia Jonava ir Kauno rajonas paskambins (t. 2, b. l. 9–12). ROIK patvirtina, kad apie įvykį pranešta 2010 m. vasario 15 d. 2.32 val., pranešė I. L. tel. Nr. 8 650 92272; 02.36 val. išsiųstas patrulis, kuris atvyko 2.52 val. (t. 1, b. l. 14). Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje pažymėtas iškvietimo laikas 2010 m. vasario 15 d., 2.40 val., kvietė draugė, tel. Nr. 8 650 92272 (t. 2, b. l. 3). Šie įrodymai patvirtina, kad policijai apie įvykį buvo pranešta praėjus maždaug valandai nuo paties įvykio. Ikiteisminio tyrimo metu V. R. patvirtino, kad į policiją skambino tik po valandos, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl (t. 2, b. l. 180). Aukštesniojo teismo nuomone, toks ilgas laiko tarpas nuo nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo iki pagalbos iškvietimo yra objektyviai nepaaiškinamas, todėl galima daryti prielaidą, kad per tą laikotarpį nuteistasis galėjo bandyti paslėpti, sunaikinti ar suklastoti daiktinius įrodymus, pavyzdžiui nuvalyti savo pėdsakus ir suklastoti R. R. G. DNR pėdsakus ant šaunamųjų ginklų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nenustatytas joks motyvas ar priežastis nagrinėjamo įvykio metu V. R. žaloti nukentėjusįjį. Tačiau nukentėjusysis teismo posėdžio metu nurodė, jog pavadino V. R. smulkiu aferistu, apgaudinėjančiu draugus, tai jo paaiškinimu ir sukėlė įniršį, dėl kurio nukentėjusiajam buvo smūgiuota ranka, ir dėl to išsivystė žodinis bei fizinis konfliktas. Apeliantas taip pat nurodo, kad nukentėjusysis V. R. užpuolė be jokios priežasties, neva dėl per didelio alkoholio kiekio. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia pačia priežastimi galėjo būti ir V. R. puolamieji veiksmai, ypač dėl to, kad nukentėjusysis jį pavadino aferistu, todėl ši apelianto versija nepatvirtinta nukentėjusiojo motyvo elgtis agresyviai. Negana to, nei nuteistasis, nei nukentėjusysis nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų galėjusios išprovokuoti agresyvų nukentėjusiojo elgesį, išskyrus vienintelę apelianto nurodytą aplinkybę dėl didelio suvartoto alkoholio kiekio. Teismui taip pat abejonių kelia ir nuteistojo versija, kad po to, kai jis atnešė ir padavė pistoletą „TT“, kuriame nebuvo šaudmenų dėtuvės, nukentėjusiajam, šis jį puolė suduodamas smūgius. Nelogiška manyti, kad nukentėjusysis agresyviai pradėjo elgtis be jokios priežasties būtent tuo momentu, kai jam buvo paduotas pistoletas be šaudmenų. Tai, kad nukentėjusysis būtų bandęs šauti (pavyzdžiui, nesuvokęs, jog ginklas iš tikrųjų yra neužtaisytas), nenurodo ir nuteistasis. Manytina, kad jei nuteistasis būtų norėjęs smurtauti nuteistojo atžvilgiu, tą jis galėjo padaryti ir neperdavus jam ginklo, negana to, kaip nurodo apeliantas, R. R. G. buvo puikios sportinės formos (buvęs žinomas boksininkas), todėl jeigu būtų galėjęs jį stipriai sužaloti ir nepanaudojęs šaunamojo ginklo, kuris nagrinėjamuoju atveju netgi nebuvo užtaisytas. Tiek nuteistojo, tiek jo gynėjo pateikiama įvykių eigos versija aukštesniajam teismui atrodo neįtikinama ir nepagrįsta.Aukštesnysis teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos įrodymų visetą, daro neabejotiną išvadą, jog nukentėjusysis neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi į nuteistąjį V. R., todėl nagrinėjamuoju atveju nenustatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties, numatytos LR BK 28 straipsnyje, sąlygos.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad jeigu nebūtų nustatytas pagrindas baudžiamąją bylą V. R. atžvilgiu nutraukti šiuo pagrindu, apeliantas prašo laikyti, kad veika buvo padaryta peržengus būtinosios ginties ribas ir tuo pagrindu sušvelninti paskirtą bausmę. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija. Nagrinėjamu atveju konstatavus, jog nebuvo būtinosios ginties sąlygų, klausimas dėl būtinosios ginties ribų peržengimo ir bausmės tuo pagrindu švelninimo (LR BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktas) negali būti sprendžiamas.Byloje neginčytinai nustatyta, kad V. R. 2010 m. vasario 15 d., laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 01.25 val., (duomenys neskelbtini), esančio gyvenamojo namo kieme, sudavė R. R. G. ne mažiau 22 kartų į galvą ir veidą ir padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis V. R., mušdamas nukentėjusįjį gana ilgą laiką, suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė galinčius kilti padarinius nukentėjusiojo sveikatai, jų siekė, tačiau darydamas nusikalstamą veiką buvo abejingas, savo sąmonėje padarinių nedetalizavo, jam buvo priimtini, bet kokie galintys kilti sveikatos sutrikdymai, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl atsako pagal faktiškai sukeltus padarinius, taigi jo veika pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota teisingai.Apelianto teigimu nepagrįsta išvada ir apie tai, kad esą nėra jokių nuteistojo V. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kadangi šiuo atveju buvo šios jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. LR BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010).Aukštesnysis teismas, įvertinęs visus baudžiamosios bylos duomenis, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs šios aplinkybės lengvinančia V. R. atsakomybę, tai padarė teisėtai ir pagrįstai. Nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo elgesys kokiu nors būdu išprovokavo V. R. inkriminuoto sunkaus nusikaltimo padarymą. Vien ta aplinkybė, kad nuteistasis buvo pavadintas smulkiu aferistu, kuris apgaudinėja draugus, nelaikytina tokia, kuri objektyviai galėtų sukelti didelį susijaudinimą ar išprovokuoti smurtą prieš nukentėjusįjį. Kaip ir pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šis pasakymas, nors ir neigiamas nuteistojo atžvilgiu, buvo pasakytas besikalbant draugams (kaip nustatyta byloje, santykiai tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo geri), todėl nelaikytina, kad toks nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis ir turėjo lemiamos įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apeliantas taip pat teigia, kad net jeigu nusikalstama veika padaroma neblaivaus asmens, teismas nebūtinai privalo tą aplinkybę laikyti sunkinančia kaltininko atsakomybę. Šiuo atveju byloje nustatytos tokios faktinio pobūdžio aplinkybės, kurios tikrai sudaro pagrindą neinkriminuoti nuteistajam nurodytosios sunkinančios jo atsakomybę aplinkybės, kadangi pats nukentėjusysis nagrinėjamo įvykio parą girtavo, taip pat girtavo ir su V. R..Apsvaigimas nuo alkoholio yra tiek faktinė bylos aplinkybė – asmens, vartojusį alkoholį, būsena – tiek atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta LR BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Šiuo atveju faktinė bylos aplinkybė tiesiogiai susijusi su baudžiamojo įstatymo taikymu: nustačius, jog veikos padarymo metu kaltininkas buvo neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konstatuojama atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turinti įtakos bausmės skyrimui (LR BK 61 straipsnis).Aukštesniojo teismo nuomone šioje baudžiamojoje byloje duomenų apie tai, kad V. R. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pakanka. Nuteistajam 2016 m. vasario 15 d., 04.26 val., t. y. praėjus ne mažiau kaip trims valandoms po įvykio, nustatytas 1,382 promilių girtumo laipsnis (t. 2, b. l. 134). Byloje nustatyta, kad nuteistasis prieš nukentėjusįjį smurtavo išgėręs didelį kiekį alkoholio (to neneigia ir pats nuteistasis), o smurto priežastimi tapo menkavertė dingstis dėl tariamai itin žeidžiančių nukentėjusiojo žodžių nuteistojo atžvilgiu. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad konfliktas, kurio metu nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, iš esmės įvyko dėl alkoholio poveikio nuteistajam. Juo labiau, kad iki apsvaigimo, apeliantas bendravo su nukentėjusiuoju taikia, agresyvus nebuvo, smurto nevartojo. Todėl atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta LR BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, buvo nustatyta teisėtai ir pagrįstai. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismo sprendimo dalis dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti turi būti pakeista ir priteista suma turėtų būti sumažinta. Tačiau aukštesnysis teismas daro išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nenustačius nei būtinosios ginties sąlygų, nei būtinosios ginties ribų peržengimo, klausimas dėl civilinio ieškinio priteisiant neturtinę žalą nukentėjusiajam R. R. G. išspręstas tinkamai, neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas atsižvelgus į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus, tinkamai vadovautasi LR BPK ir LR CPK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog priteistas neturtinės žalos dydis R. R. G. yra akivaizdžiai per didelis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į LR BK 135 straipsnio 1 dalies nuostatomis saugomų vertybių svarbą, į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisingai įvertino įtvirtintus įstatyme, t. y. LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Teisėjų kolegija su nurodytais motyvais sutinka, jie atitinka įstatymų reikalavimus, todėl jų papildomai neatkartoja ir neanalizuoja.Konstatuojama, kad nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, nei faktinio, nei teisinio pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo V. R. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. R. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.