Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus (kolegijos pirmininko pranešėjo), Rūtos Petkuvienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. T. ir V. T. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-07 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-882-728/2016 pagal ieškovės K. S. ieškinį V. T. ir V. T. dėl pinigų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė K. S. pareikštu ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovų V. T. ir V. T. 3.127,90 Eur piniginių lėšų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji su vyru nusprendė pirkti automobilį BMW X5 ir kreipėsi į pažįstamą automobilių meistrą, atsakovą, kad jis įvertintų automobilio techninę būklę. Buvo sutarta, kad atsakovas pakeis keistinas automobilio detales ir atliks reikalingus techninius aptarnavimo darbus. Nusipirkus automobilį ieškovės sutuoktinis jį perdavė atsakovui remontuoti. Ieškovė automobilį apdraudė pas atsakovę, kuri dirbo Benefita Draudimas UADBB. Ieškovė su sutuoktiniu iš viso atsakovams per kelis kartus skirtingose vietose perdavė 10.800 Lt (3.127,90 Eur) už automobilio remontą. Atsakovas grąžino automobilį ieškovei sutvarkytą, tačiau po kurio laiko eksploatuojant automobilį paaiškėjo, kad atsakovas nepakeitė visų keistinų automobilio detalių. Į ieškovės skambučius su prašymais atlikti, už ką buvo jam sumokėta, atsakovas nereagavo, vengė susitikimo. Atsakovas pinigus grąžinti atsisakė.

Atsakovė V. T. atsiliepimu teismo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovę ji pažįsta kaip draudėją nuo 2011 m. 2014-07-02 ieškovė prašė informuoti apie automobilio BMW X5 draudimą, kokios sąlygos ir reikalavimai signalizacijoms. Kadangi klientė buvo lojali, todėl Compensa draudimas pasiūlė labai mažą privalomojo draudimo įmoką. Klientė pervedė 2600 Lt už Kasko draudimą ir 280 Lt už privalomąjį draudimą. Jokie pinigai nei grynais, nei pavedimais asmeniškai nebuvo iš ieškovės gauti. Prieš 3 mėnesius atsakovė sulaukė keisto ieškovės laiško su reikalavimais sumokėti 9.000 Lt neaišku už ką.

Atsakovas V. T. atsiliepimu teismo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovę pažįsta senai, ji aju anksčiau pirko iš jo automobilį BMW ir retkarčiais jos prašymu atsakovas atlikdavo elementarius automobilio remonto darbus. 2014 m. ieškovė pasakė, kad nori pirkti BMW X5. Atsakovas pasiūlė patikrinti automobilį UAB ,,Krasta Auto“. Po apžiūros ieškovė atsiuntė sąmatą atsakovo žmonai el. paštu, paskui pradėjo skambinti jos vyras, įkalbinėjo padėti pašalinti automobilio trūkumus, pažadėjo tokiu atveju apdrausti automobilį pas atsakovo žmoną. Atsakovas sutiko pakeisti kai kurias automobilio detales, darbus atliko per vieną vakarą, automobilį grąžino savininkams. Po kelių mėnesių sulaukė skambučio iš ieškovės vyro, kad sumokėtų 3.000 Lt už nepatogumus, susijusius su automobiliu, paskui reikalavo 6.000 Lt arba kad pirktų iš jų automobilį. Po grasinimų atsakovas kreipėsi į policiją.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-07-07 sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovei K. S. iš atsakovų V. T. ir V. T. 3.127,90 Eur skolos, 70 Eur žyminio mokesčio ir 545 Eur advokato išlaidų. Teismas, įvertinęs ginčo šalių paaiškinimus ir byloje esančius įrodymus, darė išvadą, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta žodinė rangos sutartis dėl ieškovės automobilio remonto, t. y. buvo susitarta, kad atsakovas pakeis ieškovės automobilyje netinkamas detales tinkamomis, dirbdamas savo rizika ir savarankiškai. Teismo nuomone, įvertinus byloje esančius dokumentus ir liudytojų paaiškinimus, labiau tikėtina išvada, jog atsakovas ieškovei ir jos sutuoktiniui nurodė 10.000 Lt kainą už reikiamus atlikti automobilio remonto darbus (įskaitant detales ir medžiagas), už signalizacijos įrengimą – 800 Lt kainą, o ieškovės sutuoktinis atsakovui per tris kartus sumokėjo 2.500 Lt, 1.500 Lt ir 800 Lt, dar abu su sutuoktine atsakovei sumokėjo 6.000 Lt. Teismas darė išvadą, kad atsakovas darbų neatliko, kadangi: iš AB „Krasta Auto Vilnius“ pasiūlymo matyti, kad visų keistinų detalių kaina 20.092,23 Lt (su PVM), bet tiek UAB „Automodus“ pardavimų vadybininkas, tiek pats atsakovas nurodė, kad visas jas keisti nėra būtina; atsakovas atliko ginčo automobilio apžiūrą, apsiėmė jį remontuoti, iš pradžių nurodyta kaina pakilo iki 10.800 Lt; atsakovui per tris kartus buvo paduotos atitinkamai 2.500 Lt, 1.500 Lt ir 800 Lt sumos, o atsakovei 6.000 Lt suma. Teismas darė išvadą, kad ieškove netikėti nėra pagrindo, kadangi ieškovės paaiškinimai procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu buvo nuoseklūs ir išsamūs, atkurtos net menkiausios detalės. Ieškovės parodymus patvirtino ir jos sutuoktinis A. S., jų paaiškinimai esminėse detalėse sutapo. Abu jie nurodė tas pačias sumas ir pinigų perdavimo vietas. Tuo tarpu atsakovo paaiškinimus teismas vertino kritiškai, nes į bylą nepateikti jokie objektyvūs juos patvirtinantys duomenys, jų negalėjo patvirtinti nei atsakovė, nei liudytojas G. L., jie buvo nenuoseklūs, nelogiški ir prieštaringi. Iš atsakovo paaiškinimų teismas negalėjo nustatyti jo, neva, atliktų darbų apimties, kadangi atsakovas kiekvieną kartą nurodė vis kitus atliktus darbus. Byloje atsakovo teiginius patvirtinančių duomenų taip pat nėra. Teismas pažymėjo, kad vienur atsakovas nurodė, jog darbus atliko naudodamasis UAB „Refix“ patalpomis ir įrankiais, kitur, jog naudojosi tik įrankiais. Abejonių teismui kėlė ir atsakovo paaiškinimai apie tai, už kokį atlygį jis darbus atliko ir kokiomis aplinkybėmis. Vienur jis nurodė, kad susitarė, jog ieškovė, atsidėkodama, apdraus savo automobilį pas jo sutuoktinę, atsakovę, kitur, kad ieškovė pati pasisiūlė tai padaryti. Tokie atsakovo teiginiai, teismo vertinimu, nelogiški, nes ieškovė dėl automobilio draudimo į atsakovę kreipėsi ne dėl pirmiau nurodytos priežasties, o dėl to, kad savo automobilius ir kitą turtą pas atsakovę draudėsi jau daug metų. Taip pat atsakovas, iš pradžių teigęs, kad A. S. už darbus davė 500 Lt, vėliau nurodė, kad davė tik 200 Lt, kuriuos A. S. jam įdavė į rankas, o teisme aiškino, kad įdėjo į striukės kišenę. Abejonių teismui sukėlė ir tai, kad atsakovas pripažino apmokėjęs 340 Lt UAB „Refix“ už jos atliktus ieškovės automobilio remonto darbus. Nors atsakovas teigė, kad šią sumą UAB „Refix“ sumokėjo dėl to, jog ieškovė ar jos sutuoktinis nebereikštų jam pretenzijų, tačiau tokie atsakovo paaiškinimai abejotini. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, ilgą laiką oficialiai niekur nedirbdamas, tikėtina, užsiėmė automobilių remontu ir būtent iš šios veiklos gaudavo pajamų. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovė jokiais įrodymais nepaneigė ieškovės teiginio, jog jai buvo duota 6.000 Lt suma be jokio teisinio pagrindo, taigi atsakovė ieškovei 6.000 Lt turi grąžinti, kaip gautus be teisinio pagrindo. Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė savo ieškinio reikalavimus leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, tuo tarpu atsakovai neįrodė savo atsikirtimų pagrįstumo, todėl ieškinys tenkintinas visiškai.

Apeliaciniu skundu atsakovė V. T. teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės K. S. ieškinį atmesti. Atsakovė nesutinka su teismo išvada, jog 2014 m. liepos 2-6 d.d. atsakovei ieškovė be teisinio pagrindo perdavė 6.000 Lt sumą, dėl ko ši suma priteistina iš atsakovės. Tokią aplinkybę turėjo įrodyti ieškovė. Ieškovė turėjo pateikti teismui įrodymus, kad tokia pinigų suma tikrai buvo perduota atsakovei ir nėra ieškovės išgalvota. Atsakovė neigė gavusi iš ieškovės 6.000 Lt, kurios neva turėjo perduoti atsakovui V. T.. Byloje nėra įrodytas pinigų perdavimo faktas atsakovei, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad atsakovė, neturėdama teisinio pagrindo, iš ieškovės įgijo 6.000 Lt sumą. Ieškovė, siekdama per tarpininką (atsakovę) perduoti trečiajam asmeniui (atsakovui) pinigus, turėjo veikti apdairiai ir užtikrinti savo turtinių interesų apsaugą, paimdama iš atsakovės įrodymą apie perduodamą pinigų sumą, nes tik pinigų perdavimo akto ar skolinimo raštelio pagrindu ieškovė įgyja reikalavimo teisę 6.000 Lt sumai. Atsakovei negavus piniginių lėšų, nėra prielaidų teigti, kad ji nepagrįstai (neteisėtai) praturtėjo. Atsakovė taip pat nurodo, kad teismui pateiktas įrodymas apie tai, jog atsakovės ir atsakovo šeimos turtiniai santykiai yra sureguliuoti povedybine sutartimi, pagal kurią kiekvienas iš sutuoktinių neatsako už kito sutuoktinio prievoles. Atsakovai sudarė santuoką 2014-07-14, kas reiškia iki santuokos sudarymo atsiradusios atsakovo prievolės, kaip ir atsakovės prievolės, yra išskirtinai kiekvieno iš jų asmenines prievolės ir šių prievolių vykdymas negali būti automatiškai perkeliamas po santuokos sudarymo kitam sutuoktiniui. Teismas sprendė, kad ieškovę ir atsakovą siejo rangos santykiai, kurie atsirado 2014 liepos 1 ar 2 d. Atsakovė nėra šių santykių dalyvė ir teismas, spręsdamas dėl atsakovo prievolės grąžinti skolą ieškovei, negalėjo priteisti jokių pinigų ieškovei iš atsakovės. Atsakovė nėra nei tariamos rangos sutarties dalyvis, nei atlikinėjo tariamus automobilio remonto darbus, nei bet kokia forma organizavo ar galėjo organizuoti šių remonto darbų atlikimą. Teismas, priimdamas sprendimą priteisti iš atsakovės 3.127,90 Eur skolos, 70 Eur žyminio mokesčio ir 545 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei darydamas išvadą apie tai, kad „atsakovė jokiais įrodymais nepaneigė ieškovės teiginio, jog jai buvo duota 6.000 Lt suma be jokio teisinio pagrindo, taigi atsakovė ieškovei 6000 Lt turi grąžinti, kaip gautus be teisinio pagrindo“, niekaip nepagrindė, kodėl, nustatydamas atsakovei prievolę grąžinti ieškovei 6.000 Lt (1.737,72 Eur), priteisė iš atsakovės ieškovei grąžinimui 3.127,90 Eur, ir savo sprendime nenurodė, kokią sumą privalo grąžinti atsakovas. Ieškovė, ginčydama atsakovo atliktus jai priklausančio automobilio remonto darbus, t. y. siekdama įrodyti rangos santykių su atsakovu buvimą, ir įtraukdama į procesą atsakovę, siekė prisiteisti tariamą skolą solidariai iš sutuoktinių. Tačiau savo ieškinyje apie tai ieškovė net nemini, nurodydama, kad visi pinigai buvo duoti išskirtinai atsakovui automobilio remontui, t. y. tariamos rangos sutarties vykdymui. Todėl darytina išvada, kad atsakovė nėra rangos sutarties santykių dalyvė, o teismas, pats sprendime apibrėždamas atsakovės atsakomybės apimtį – 6.000 Lt nepagrįstai gautų lėšų iš ieškovės, neteisėtai sprendė apie tai, kad iš atsakovės galima priteisti visą ieškinio sumą ir taip patenkinti ieškovės reikalavimą. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovų faktinę padėtį (jų nepriklausomumas vienas nuo kito tariamos rangos sutarties sudarymo ir vykdymo laikotarpiui, neturėjimas bendrų turtinių interesų, santuokos nebuvimas, povedybinės sutarties sudarymas po santuokos), turėjo pareigą priteisti konkrečias pinigų sumas iš kiekvieno atsakovo arba tik iš atsakovo, atmetant pareikštą ieškinį atsakovės atžvilgiu.

Apeliaciniu skundu atsakovas V. T. teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės K. S. ieškinį atmesti. Atsakovas nurodo, kad nors teismas padarė išvadą, jog tarp atsakovo ir ieškovės susiklostė rangos santykiai dėl ieškovės automobilio BMW X5 remonto, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, išskyrus ieškovės ir jos sutuoktinio parodymus, kad atsakovas vykdė kokius nors minėto automobilio remonto darbus. Pats teismas konstatuoja faktinę aplinkybę, kad byloje negalima nustatyti sulygtų darbų ir šių darbų apimties, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės automobilio techninę būklę iki ir po tariamo automobilio remonto. Teismo išvada, kad ieškovės ir jos sutuoktinio parodymai yra nuoseklus ir sutampantys net detalėse dėl vietų ir aplinkybių, yra daugiau įrodymas sutuoktinių bendro susitarimo pasiekti priimtino jiems rezultato nagrinėjant bylą, negu įrodymas atsakovo neteisėtų veiksmų ir vengimo vykdyti darbus. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog atsakovas įrenginėjo ieškovės automobilyje signalizaciją. Šiai išvadai pagrįsti teismui užteko ieškovės parodymų bei jos teiginio apie tai, kad ji neturėjo ir jai nebuvo perduota signalizacijos įrengimo dokumentų. Apklaustas liudytojas V. P., buvęs UAB „Audiopliusas“ darbuotojas, paaiškino, kad suėjus tiek metų po signalizacijos įrengimo negalima pasakyti dėl signalizacijos įrengimo, taip pat, paaiškino situaciją su dokumentais. Atsakovo teigimu, teismas turėjo įvertinti tai, kad specifinės atitinkamo lygio signalizacijos įrengimas pagal draudimo kompanijos reikalavimus, vertinant, kad signalizacija įrengiama automobiliui BMW X5 (padidintos rizikos grupės), reikalauja specialių technikos žinių (elektriko) ir įgūdžių. Tačiau atsakovas neturi nei automechaniko specialybės, nei elektrotechnikos žinių, turi tik vidurinį išsilavinimą, todėl negalėjo įrengti atitinkamo lygio signalizacijos ieškovės automobiliui ir gauti už tai 800 Lt. Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kurie patvirtintų, kad signalizacijos jos automobilyje nėra, kad ji neįrengta ar buvo išmontuota. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad su atsakovu buvo susitarta dėl signalizacijos įrengimo ir kad jam tam buvo perduoti pinigai. Rangos sutartimi šalys turi susitarti dėl remonto darbų apimties, tačiau teismui ieškovė nepateikė nei remonto sąvado, nei darbų aprašo ir duomenų apie tai, kaip buvo sulygta su atsakovu dėl atlygio, nors tai yra rangos sutarties elementai. Pats atsakovas neigė, kad buvo susitarta su ieškove dėl jos automobilio remonto darbų atlikimo. Be to, iš UAB „Krasta auto“ atlikto ieškovės automobilio patikrinimo akto matyti, kad automobilio remontui turėjo būti išleista apie 40.000 Lt, tame pačiame patikrinimo akte nurodyta, kad neatlikus remonto darbų automobilio eksploatavimas yra draudžiamas. Ieškovei buvo gerai žinoma jos pirkto automobilio techninė būklė ir ji, turėdama aukštąjį išsilavinimą, negali teisintis tuo, kad visiškai pasitikėjo atsakovu, nors žinojo, kad jis neturi patalpos automobiliams remontuoti, neturi servisui reikalingos įrangos bei įrenginių. Todėl darytina išvada, kad dėl ieškovės automobilio remonto ginčo šalys negalėjo tartis. Tas faktas, kad atsakovas su ieškovės sutuoktiniu lankėsi servisuose, kuriuose buvo tikrinamas automobilis, ir tarėsi ten su darbuotojais, dalyvaujant ieškovės sutuoktiniui, dėl remonto atlikimo, neįrodo, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta rangos sutartis. Nors teismas padarė išvadą, kad šalys dėl rangos sutarties galėjo susitarti žodžiu, tačiau tai abejotina įvertinus remontuojamo automobilio sudėtingumą, kai neaišku, kokie darbai, per kurį terminą ir už kokį atlygį turėjo būti atlikti. Taigi, teismas neteisingai konstatavo, kad tarp ginčo šalių susiklostė rangos santykiai dėl automobilio remonto. Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovė savo teisę reikalauti iš atsakovų 3.127,90 Eur grąžinimo grindžia išskirtinai savo teiginiu, jog ji neva per 3 kartus šią pinigų sumą perdavė atsakovui, tačiau teismui ieškovė nepateikė nei vieno tai galinčio patvirtinti rašytinio įrodymo. Ieškovė teigė teismui, kad tarp jos ar atsakovo yra tik dalykiški santykiai, neigė draugiškų santykių buvimą, todėl yra abejotinas teiginys, kad ieškovė perdavė ženklią pinigų sumą atsakovui, nesudarant jokio rašytinio dokumento dėl pinigų perdavimo. Atsakovas pakartotinai teigia teismui, kad jokių pinigų sumų jis nėra gavęs iš ieškovės. Pareiga grąžinti pinigus gali atsirasti tik tuo atveju, kai ieškovė įrodytų, kad pinigų sumą buvo realiai perduotą atsakovui. Atsakovas taip pat rėmėsi atsakovės apeliacinio skundo argumentais ir juos palaikė.

Ieškovė K. S. atsiliepimu prašo teismo atsakovų V. T. ir V. T. apeliacinius skundus atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-07 sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, kad teismas, remdamasis ginčo šalių paaiškinimais, liudytojo A. S. parodymais, pagrįstai nustatė, jog ieškovė atsakovą pažįsta seniai, kad šis iki ieškovės BMW X5 automobilio jau buvo remontavęs kitus ieškovės automobilius, kad geba remontuoti būtent BMW markės automobilius, kad ginčų tarp šalių dėl netinkamo darbų atlikimo ar apmokėjimo už juos nebuvo. Šalis siejo nevienkartiniai santykiai dėl automobilių remonto ir ieškovė neturėjo pagrindo abejoti atsakovo, kaip automobilių meistro, kompetencija ir sąžiningumu. Dėl to ieškovė nereikalavo atsakovo sudaryti rašytinės sutarties dėl įsigyto automobilio remonto ir raštu patvirtinti pinigų gavimo fakto. Įvertinęs ieškovės paaiškinimus, teismas pagrįstai sprendė, kad netikėti jais nėra pagrindo, nes jos paaiškinimai visą laiką buvo nuoseklūs ir išsamūs. Ieškovė tvirtino, kad su sutuoktiniu A. S. 2014 m. birželį kreipėsi į atsakovą dėl planuojamo įsigyti automobilio BMW X5 apžiūros tikslu įvertinti jo būklę ir realų keistinų detalių poreikį; po apžiūros atsakovas apsiėmė pakeisti reikiamas detales; preliminariu atsakovo vertinimu reikiamos detalės ir/ar medžiagos su jo darbu turėjo kainuoti apie 2.000 Lt; ieškovė su atsakovu susitarė, jog atsakovas jas nupirks ir pakeis; automobilis, jį įsigijus, atsakovui buvo perduotas remonto darbams atlikti ir ieškovės sutuoktinis, perduodamas automobilį, prie aikštelės Lakūnų g. atsakovui padavė 2.500 Lt; vėliau atsakovas teigė radęs papildomų defektų, kuriuos būtina pašalinti, dėl ko paprašė, o ieškovė ir jos sutuoktinis papildomai davė 6.000 Lt atsakovei jos biure, jog ši pinigus perduotų atsakovui (ją pažinojo kaip atsakovo draugę, eilę metų, atsakovui rekomendavus, per ją sudarydavo turto draudimo sutartis); ieškovės sutuoktinis atsakovui perdavė dar 1.500 Lt prie UAB „Refix“ autoserviso; ieškovė su atsakovu (patarus atsakovei) susitarė ir dėl signalizacijos automobilyje įrengimo, dėl ko ieškovės sutuoktinis, perduodamas atsakovui automobilį prie namų Žirmūnų g., padavė dar 800 Lt. Ieškovės ir liudytoju teisme apklausto jos sutuoktinio A. S. nurodytos aplinkybės sutapo. Jas iš dalies patvirtino ir liudytoju teisme apklaustas A. K.. Ieškovė taip pat sutiko su teismo vertinimu, kad atsakovo paaiškinimai yra nepatikimi, nes jie buvo nenuoseklūs, prieštaringi ir nelogiški, o juos patvirtinančių įrodymų byloje nebuvo. Pvz., apklausiamas policijoje 2014-11-12 atsakovas teigė, kad jis automobilio apžiūrėti ir įvertinti nesutiko ir kad tuo tikslu ieškovei suteikė UAB „Refix“ koordinates, o 2015-06-22 atsiliepime ir apklausiamas 2016-03-01 teismo posėdžio metu poziciją atsakovas pakeitė ir nurodė, kad apžiūros metu UAB „Refix“ autoservise dalyvavo. Apklausiamas policijoje 2014-11-12 ir 2014-12-05 bei 2015-06-22 atsiliepime atsakovas neneigė, kad ieškovės automobilio remonto darbus sutiko atlikti, nurodė, kad darbus atliko pats (UAB ,,Refix“ autoservise), tuo tarpu 2015-12-02 patikslintame triplike jau neigė automobilį remontavęs ir nurodė, kad automobilį remontavo UAB „Refix“. Apklausiamas 2016-03-01 teismo posėdžio metu atsakovas vėl pakeitė poziciją ir aiškino, kad dalį remonto darbų visgi atliko, o kitą dalį, neva, paliko atlikti UAB „Refik“. Apeliaciniame skunde atsakovas vėlgi neigia, kad buvo įsipareigojęs atlikti ar atliko automobilio darbus. Atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginį, kad ieškovės automobilį 2014 m. liepos pradžioje apžiūrėjo ir remontavo UAB „Refix“, kad ieškovė su šia bendrove dėl to buvo susitarusi. Tokių atsakovo teiginių nepatvirtino ir liudytoju teisme 2016-05-17 apklaustas G. L., ginčo laikotarpiu buvęs UAB „Refix“ vadovu. Priešingai, G. L. teigė prisimenąs, kad buvo šiltas metų laikas, ieškovės automobilis stovėjo prie jo vadovaujamo autoserviso, o jis atsakovui šio prašymu paskolino įrankius. Taip pat prisiminė, kad jo vadovaujamame autoservise buvo keistos ieškovės automobilio galinių stabdžių trinkelės, bet tai buvo daryta vėliau, ką patvirtina į bylą ieškovės pateikta UAB ,,Refix“ 2015-10-15 PVM sąskaita faktūra. Ieškovė nesutinka su atsakovės teiginiais, kad ji nežinojusi apie automobilio remontą ir kad apie jį sužinojusi tik tada, kai prasidėjo ieškovės ir/ar jos sutuoktinio skambučiai. Menkai tikėtina, kad asmenys, kuriuos tuo metu siejo itin artimi santykiai (2014-07-15 buvo įregistruota atsakovų santuoka), apie tai nepasikalbėdavo, juo labiau, kad abu tuo pačiu laikotarpiu ieškovei teikė paslaugas dėl to paties automobilio (atsakovė – dėl draudimo, atsakovas – dėl apžiūros, remonto ir signalizacijos įrengimo). Ieškovė taip pat sutiko su teismui kilusiomis abejonėmis dėl atsakovo paaiškinimų apie tai, už kokį atlygį jis suderėjo darbus atlikti ir atliko. 2014-11-12 apklausiamas teisme atsakovas teigė, kad sutiko atlikti darbus už tai, jog ieškovė apdraustų automobilį pas atsakovę, o A. S. už atliktus darbus davė 500 Lt; atsiliepime atsakovas jau nurodė, kad ieškovė pati pasisiūlė atsidėkoti už darbus, apdrausdama savo automobilį pas atsakovę, o A. S., atsidėkodamas už gerą darbą įdavė į rankas 200 Lt; teisme atsakovas kaip atlygio – padėkos apdraudžiant automobilį pas atsakovę – nebeminėjo ir nurodė, kad iš viso gavo tik 200 Lt, kuriuos A. S. jam įdėjo į striukės kišenę. Be to, atsakovas pripažino kompensavęs ieškovei 340 Lt jos turėtų remonto Palangoje išlaidų, apmokėdamas dalį UAB ,,Refix“ 2015-10-15 PVM sąskaitos faktūros. Nors atsakovas teigė, kad šią sumą UAB „Refix“ sumokėjo dėl to, jog ieškovė ar jos sutuoktinis nebereikštų jam pretenzijų, tačiau tokie atsakovo paaiškinimai yra nelogiški. Joks vidutiniškai protingas asmuo, kuriam reiškiamos nepagrįstos pretenzijos, jų nevykdytų, bet kreiptųsi dėl savo teisių gynimo į tą daryti kompetentingas institucijas. Teismas pagrįstai iš ginčo šalių paaiškinimų ir liudytojo A. S. parodymų nustatė, kad ieškovė su atsakovu žodžiu susitarė, jog pastarasis jos automobilyje pakeis netinkamas detales tinkamomis, o tai leido teismui kvalifikuoti ieškovės ir atsakovo santykius kaip rangos. CK normose, reglamentuojančiose rangos teisinius santykius, nėra nustatyta, jog rangos sutartis privalo būti rašytinės formos. CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcijoje, galiojusioje 2014 m. liepos mėn., buvo nustatyta, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų. Šiuo atveju ginčo šalys pradžioje susitarė dėl apytikrės 2.000 Lt automobilio remonto sąmatos, vėliau kaina buvo tikslinama ir išaugo iki 10.000 Lt, nes atsakovas nurodė radęs kitų trūkumų, kuriuos reikia pašalinti. Taigi šiuo atveju raštu sudaryti sutartį nebuvo privaloma. Ieškovė taip pat nurodo, kad pagal UAB „Krasta Auto Vilnius“ serviso pasiūlymą visų keistinų detalių kaina be darbo būtų sudariusi 20.092,23 Lt. Tai kaina už visas detales, kurias buvo būtina ar rekomenduojama keisti. Kadangi jas visas, priešingai nei teigia atsakovas, keisti nebuvo būtina (tai nurodyta pačiame pasiūlyme; tą patvirtina į bylą pateiktas UAB ,Automodus“ aikštelės pardavimų vadybininko A. D. 2014-06-11 el. laiškas bei paties atsakovo paaiškinimai 2016-03-01 teismo posėdžio metu), tikėtina, kad atsakovas galėjo nurodyti, jog automobilio remontui reikalinga 10.000 Lt suma, o ieškovė tuo patikėjo. Ieškovės paaiškinimai dėl pinigų perdavimo buvo nuoseklūs, išsamūs, ji teisme atkūrė smulkias 6.000 Lt sumos perdavimo atsakovei detales (paaiškino, kad pinigus su sutuoktiniu jai padavė, kai buvo atvykę į atsakovės biurą tvarkyti to paties automobilio draudimo reikalų, kad pinigai buvo kupiūromis po 200 Lt, atsakovė sakė pinigų neperskaičiuosianti, atiduosianti atsakovui, juos įmetė į lyg ir šviesiai rudą rankinuką, kuris buvo lentynoje jai už nugaros). Ieškovės paaiškinimai esminėse detalėse sutapo su liudytojo A. S. parodymais teisme (pastarasis nurodė tas pačias pinigų perdavimo vietas ir sumas, paaiškino, kodėl jie buvo mokami dalimis, nurodė, kad atsakovei perduodama suma buvo kupiūromis po 200 Lt ir kt.). Šiuo paaiškinimus iš dalies taip pat patvirtino liudytoju apklaustas A. K., kuris nurodė, kad su A. S. buvo tris kartus nuvykęs prie autoserviso Durpių g. ir vieno atvykimo metu matė, kaip A. S. skaičiavo pinigus automobilyje, nurodė, kad atsakovui reikia sumokėti 1.500 Lt, matė kaip A. S. padavė pinigus atsakovui. A. K. taip pat nurodė, kad jam esant autoservise Durpių g. A. S. pinigų atsakovui kitais kartais nedavė, bet jis suprato iš A. S. pokalbio telefonu, kad už automobilio remontą papildomai reikia mokėti dar 6.000 Lt. Ieškovė taip pat nurodo, kad nors atsakovė neigė iš ieškovės ir jos sutuoktinio gavusi 6.000 Lt bei tvirtino, jog tą gali paliudyti mažiausiai trys jos kolegės, visgi, iškviesta į teismą liudyti viena iš jų, liudytoja E. Č., to, kad pinigai atsakovei nebuvo perduoti, patvirtinti negalėjo. Teismas nustatė, kad 6.000 Lt buvo perduoti atsakovei ir ji šiuos pinigus priėmė, tačiau nenustatė, kad ją ir ieškovę (jos sutuoktinį) būtų sieję tokie teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovei (jos sutuoktiniui) būtų kilusi pareiga 6.000 Lt atsakovei sumokėti. Įrodymų, kad gautą pinigų sumą atsakovė perdavė atsakovui, byloje nėra. Dėl to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 6.000 Lt atsakovė turi grąžinti kaip gautus be jokio teisinio pagrindo. Kita ieškovės prašoma priteisti pinigų sumos dalis, t. y. 4800 Lt, kaip nustatė teismas, ieškovės sutuoktinio buvo perduota atsakovui avansu automobilio remontui. Kadangi į bylą atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis nupirko ir pakeitė ieškovės automobilyje netinkamas detales tinkamomis, teismas teisingai nusprendė, jog atsakovas gautus avansu pinigus privalo grąžinti.

Atsakovų V. T. ir V. T. apeliaciniai skundai tenkintini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovei K. S. nuosavybės teise priklauso automobilis BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 6). Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas V. T. įsipareigojo atlikti ieškovės nurodytos apimties šio automobilio remonto darbus už ieškovės nurodytą kainą ir ar juos atliko, taip pat ar ieškovė atsiskaitė su atsakovu už šiuos darbus, kurių, ieškovės teigimu, atsakovas neatliko.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta žodinė rangos sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo ieškovei atlikti automobilio remonto darbus už 10.000 Lt, įskaitant detales ir medžiagas, bei įrengti signalizaciją už 800 Lt, taip pat nustatė, kad ieškovė atsakovui ir jo sutuoktinei, atsakovei V. T., dalimis sumokėjo 10.800 Lt, tačiau atsakovas automobilio remonto darbų neatliko, todėl teismas tenkino ieškovės ieškinį ir priteisė jai iš atsakovų nurodytą sumą.

Atsakovai, nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinius skundus. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės ir atsakovo sulygtų automobilio remonto darbų apimtį ir kainą, automobilio techninę būklę iki ir po remonto, taip pat kad atsakovas turėjo reikiamą kvalifikaciją, patirtį ir galimybes atlikti ieškovės nurodytus automobilio remonto darbus ir kad už tai yra gavęs 10.800 Lt. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji perdavė atsakovei 6.000 Lt, kuriuos atsakovė neva turėjo perduoti atsakovui už ieškovės automobilio remonto darbų atlikimą, be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovei didesnę piniginių lėšų sumą nei ieškovė nurodė jai davusi. Remiantis tuo, atsakovai apeliaciniais skundais prašo apeliacinės instancijos teismo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų bei atsiliepimo į juos argumentus, sutinka su atsakovų teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas, yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to naikintinas ir byloje priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rangos sutarties samprata įtvirtinta CK 6.644 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Įstatymas nenustato rangos sutarčiai privalomos rašytinės formos, todėl ji, kaip sandorio šalių valia, gali būti išreikšta (sudaryta) žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma, kai iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (CK 1.64 straipsnio 1 dalis, 1.71 straipsnis). Kita vertus, nepriklausomai nuo rangos sutarties formos, iš byloje esančių įrodymų ir šalių paaiškinimų turi būti įmanoma nustatyti, dėl kokio darbų masto ir kainos šalys susitarė šia sutartimi, t. y. koks yra šios sutarties turinys (CPK 187, 12, 178 straipsniai).

Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad atsakovas įsipareigojo ieškovei atlikti jos automobilio BMW X5 remonto darbus už 10.000 Lt kainą, įskaitant detales ir medžiagas, bei įrengti signalizaciją už 800 Lt, taip pat nurodė, kad ieškovė dalimis sumokėjo atsakovams 10.800 Lt už šiuos darbus, tačiau jų atsakovas neatliko ir pinigų negrąžino. Šiems paaiškinimams pagrįsti ieškovė pateikė į bylą 2014-06-19 atsakovo sutuoktinei (atsakovei) adresuotą elektroninį laišką, kuriuo ieškovė atsiuntė atsakovei UAB „Krasta Auto“ atliktos ieškovės automobilio patikros rezultatus, laiške nepateikdama jokio papildomo paaiškinimo, kokiu tikslu siunčiamas šis dokumentas (t. I, b.l. 5). Tuo tarpu atsakovai bylos nagrinėjimo metu nepripažino, kad atsakovas būtų įsipareigojęs atlikti bent dalį UAB „Krasta Auto“ nurodytų ieškovės automobilio remonto darbų. Tai patvirtinančių kitų objektyvių įrodymų byloje nėra. Ieškovė taip pat pateikė į bylą automobilio remonto darbų suvestinę, kurią, jos teigimu, parengė atsakovas, tačiau iš šio dokumento negalima nustatyti, kas jį parengė, o atsakovas nepripažino, kad jis būtų rengęs šį dokumentą (t. I, b.l. 48). Tai patvirtinančių kitų objektyvių įrodymų byloje nėra. Ieškovė taip pat pateikė į bylą 2014-10-16 atsakovo sutuoktinei (atsakovei) adresuotą dar vieną elektroninį laišką, kuriuo ji reikalauja grąžinti atsakovei perduotus 6.000 Lt už automobilio remontą (t. I, b.l. 9). Atsakovė, atsakydama į šį laišką, jame keliamų reikalavimų nepripažino. Ieškovė taip pat pateikė į bylą kitus įrodymus – 2014-12-08 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t. I, b.l. 10-11), 2015-04-09 UAB „Audiopulsas“ adresuotą elektroninį laišką (t. I, b.l. 12), 2015-05-26 UADB „Compensa Vienna Insurance Group“ adresuotą elektroninį laišką (t. I, b.l. 13-14), 2014-07-01 ir 2014-07-05 pažymas draudimo bendrovei (t. I, b.l. 7, 15), 2014-07-05 garantinį raštą (t. I, b.l. 8), tačiau iš šių įrodymų, kaip ir iš aukščiau paminėtų, negalima nustatyti faktinės aplinkybės, kad ieškovė būtų susitarusi su atsakovu, jog jis savo jėgomis ir medžiagomis atliks ieškovės automobilio remonto darbus už 10.800 Lt kainą, nes tokia aplinkybė paminėtuose įrodymuose neužfiksuota. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ne mažiau svarbu tai, kad ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji sumokėjo atsakovams dalimis 10.800 Lt už jos automobilio remontą. Šios teisiškai reikšmingos aplinkybės pripažinti įrodyta remiantis vien byloje apklaustų liudytojų A. S., G. L. ir kitų parodymais nėra pagrindo, kadangi šių liudytojų parodymai nepatvirtinti kita bylos medžiaga. Į bylą taip pat buvo pateikti UAB „Audiopulsas“ dokumentai – 2014-07-07 PVM sąskaita faktūra ir 2014-07-07 kasos pajamų orderis, iš kurių matyti, kad ieškovė būtent su šia bendrove atsiskaitė už signalizacijos įrengimo darbus (t. I, b.l. 89-91).

Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nesutiko su ieškovės teiginiais, kad jis savo jėgomis ir medžiagomis įsipareigojo atlikti ieškovės automobilio remonto darbus už 10.800 Lt kainą ir kad šią sumą iš ieškovės gavo. Atsakovas pripažino tik tai, kad ieškovės prašymu, kiek sugebėjo, atliko tik smulkius jos automobilio remonto darbus už kelis šimtus litų, pasinaudodamas pasiskolintais įrankiais. Netikėti šiais atsakovo paaiškinimais teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi, viena vertus, ieškovė nepateikė į bylą jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie juos paneigtų, kita vertus, menkai tikėtina, kad atsakovui, kuris neturi reikiamos kvalifikacijos, patirties ir galimybių, ieškovė patikėtų atlikti jos ką tik įsigyto prabangaus automobilio remonto darbus, kurių vertė, kaip ji nurodo, buvo didesnė nei 10.000 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai situacijai ieškovė turėjo veikti protingai ir atsakingai bei siekti tinkamo susitarimo su atsakovu dėl tokių darbų atlikimo ir pinigų perdavimo fakto fiksavimo, jeigu iš tiesų jos nurodytos aplinkybės atitinka tikrovę. Kadangi ieškovė aptariamoje situacijoje elgėsi priešingai, nerūpestingai ir aplaidžiai, būtent jai, o ne atsakovams, tenka visa atsakomybė ir neigiamos pasekmės dėl negalėjimo įrodyti esminių faktinių aplinkybių, dėl kokio darbų masto ir kainos ginčo šalys susitarė bei kaip šį susitarimą vykdė. Tai, kad atsakovo paaiškinimuose yra tam tikrų prieštaravimų ir netikslumų, savaime nesuteikia pagrindo remtis tik ieškovės paaiškinimais, kurie niekaip nepatvirtinti.

Galiausiai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kokia buvo ir šiuo metu yra jos automobilio techninė būklė, nors tokie įrodymai yra teisiškai reikšmingi siekiant nustatyti, kokių konkrečiai darbų ir už kokią konkrečiai kainą atsakovas galimai neatliko, o kokius darbus atliko, juolab, kad atsakovas nurodė, jog dalį smulkių remonto darbų jis atliko tinkamai.

CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2010-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta žodinė rangos sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškovei atlikti automobilio remonto darbus už 10.000 Lt kainą, įskaitant detales ir medžiagas, bei įrengti signalizaciją už 800 Lt kainą, taip pat kad ieškovė atsakovams dalimis sumokėjo 10.800 Lt, tačiau atsakovas automobilio remonto darbų neatliko, dėl to yra pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį ir priteisti jai iš atsakovų nurodytą sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios pirmosios instancijos teismo išvados prieitos pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, netinkamai įvertinus ginčo šalių nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, kuriais buvo grindžiami jų reikalavimai ir atsikirtimai.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad byloje nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės teiginį, jog ji perdavė atsakovei 6.000 Lt, kuriuos atsakovė neva turėjo perduoti atsakovui už ieškovės automobilio remonto darbų atlikimą, ar kad šią sumą atsakovė būtų gavusi iš ieškovės nesant tam pagrindo. Tokiai aplinkybei pripažinti įrodyta nepakanka vien ieškovės ir jos pasikviestų liudytojų parodymų, nes nėra kitų įrodymų, kurie šiuos parodymus patvirtintų. Be to, sutiktina su kitu atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs įrodyta faktinę aplinkybę, jog ieškovė atsakovei perdavė 6.000 Lt, negalėjo iš atsakovės ieškovei priteisti didesnės sumos – 10.800 Lt, kadangi atsakovė niekaip nėra susijusi su atsakovo tariamu įsipareigojimu atlikti ieškovės automobilio remonto darbus, iš kurio ieškovė būtent ir kildino savo reikalavimą dėl 10.800 Lt priteisimo.

Apibendrinus visą tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kurį yra pagrindas panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kiti ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi ieškovės ieškinys atmestinas, ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovai pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, kad patyrė po 500 Eur teisinės pagalbos išlaidų, bei prašymus jas priteisti (t. I, b.l. 165, 183, 191-194). Šių išlaidų dydis neviršija nustatyto maksimalaus dydžio, jos yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl priteistinos iš ieškovės atsakovams lygiomis dalimis (CPK 98 straipsnis). Atsakovų bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro sumokėtas žyminis mokestis po 70 Eur (t. II, b.l. 16, 19). Šios išlaidos taip pat priteistinos iš ieškovės atsakovams (CPK 93 straipsnis). Taigi iš viso iš ieškovės atsakovams priteistina po 570 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-07 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės K. S., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovams V. T., a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. T., a.k. (duomenys neskelbtini) po 570 eurų bylinėjimosi išlaidų.