- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-23
- Bylos Nr.
- N-575-434-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Roma Sabina Alimienė
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romos Sabinos Alimienės ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 21 d. nutarimo R. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius 2009 m. vasario 5 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą R. K. dėl to, kad jis, fizinis asmuo (darbdavys), nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio pradžios iki 2008 m. rugsėjo 20 d. leido dirbti J. Ž. (duomenys neskelbtini) savo gyvenamajame name, malkinėje ir katilinėje, esantiems (duomenys neskelbtini), t. y. montuoti elektros instaliaciją, nesudarius rašytinės darbo sutarties, neišdavus antrojo darbo sutarties egzemplioriaus, darbuotojo darbo pažymėjimo, nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo teritoriniam skyriui apie priimtą dirbti darbuotoją, mokėdamas darbuotojui darbo užmokestį. J. Ž. (duomenys neskelbtini) verslo liudijimo ar pažymos individualiai veiklai neturėjo, rangos ar kito pagrindo sutartis šiam darbui taip pat nebuvo sudaryta. Taip buvo pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 99 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Padaryta veika protokole kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį.
II.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 21 d. nutarimu administracinę bylą nutraukė. Pirmosios instancijos teismas iš administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens R. K., liudytojų J. Ž. (duomenys neskelbtini), J. Ž. (duomenys neskelbtini) bei D. B. paaiškinimų ir kitos surinktos medžiagos nustatė, kad R. K. veikoje nėra pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, sudėties, todėl administracinio teisės pažeidimo teiseną nutraukė. Teismas konstatavo, kad J. Ž. atliekamas darbas administracinėn atsakomybėn traukiamam R. K. neatitiko DK įtvirtintų nelegalaus darbo požymių, kadangi įsipareigota buvo atlikti konkrečius darbus, o ne vykdyti tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją. Šalių sutarties dalykas buvo ne pats darbo procesas, o darbo rezultatas, mokama turėjo būti būtent už darbo rezultatą, o ne jo procesą. Taip pat šalių nesiejo pavaldumo ar kitokie priklausymo santykiai, nebuvo nustatyta darbų atlikimo tvarka, taisyklės, tam tikrais atvejais nebuvo užtikrintos ir atitinkamos darbo sąlygos. Darbus J. Ž. atlikdavo savo rizika, atlygį už darbus gaudavo tik juos atlikęs. Teismas nustatė, kad J. Ž. darbus atlikdavo savo nuožiūra, jam patogiu laiku, R. K. darbų atlikimo metu jam nevadovavo, nenurodinėjo. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad J. Ž. ir administracinėn atsakomybėn traukiamo R. K. santykiai vertintini ne kaip darbo teisiniai santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo, o kaip rangos teisiniai santykiai, kadangi sutartimi, sudaryta tarp J. Ž. (rangovo) ir R. K. (užsakovo), J. Ž. įsipareigojo savo rizika R. K. name įrengti elektros instaliaciją ir perduoti darbų rezultatą R. K., o šis įsipareigojo darbus priimti ir už juos sumokėti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.644 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad rangos sutarties formai jokie imperatyvūs įstatymo reikalavimai nėra keliami.
III.
Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyrius prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 21 d. nutarimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Apeliantas mano, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas priimdamas 2009 m. vasario 21 d. nutarimą, neišnaudojo visų įstatymų suteiktų galimybių ištirti byloje surinktus įrodymus ir juos tinkamai įvertinti, todėl nutarimas yra nepagrįstas ir naikintinas. Skunde apeliantas nurodo, kad, tikrinant J. Ž. pateiktą informaciją Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriui, buvo nustatyta, jog J. Ž. nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 20 d. dirbo R. K. naudai, nesudarius darbo sutarties, ko neneigia ir pats R. K.. J. Ž. nei patento, nei verslo liudijimo sulygtiems darbams neturėjo, kaip gyventojas individualios veiklos Valstybinėje mokesčių inspekcijoje užregistravęs nebuvo, todėl įdarbinti J. Ž. R. K. galėjo tik pagal darbo sutartį. DK 99 straipsnio 3 dalis nurodo, kad darbdavys užtikrina, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Nagrinėjamu atveju, R. K., būdamas J. Ž. darbdaviu, nesiėmė veiksmų, kad J. Ž. darbas būtų įstatymų nustatyta tvarka įformintas. Apeliantas teigia, kad darbo sutartimi gali būti susitariama ne tik dėl darbo proceso, bet ir dėl konkrečių darbų atlikimo, kaip ir susitarė J. Ž. su R. K.. Tariantis dėl atlygio už darbą ir pagal darbo sutartį gali būti taikomos įvairios darbo užmokesčio mokėjimo sistemos, tame tarpe ir priklausomai nuo darbo rezultato, todėl tai, kad buvo susitarta dėl užmokesčio už atliktą darbą, negali būti traktuojama, kaip neginčijama sąlyga, rodanti, kad tarp šalių buvo rangos, o ne darbo teisiniai santykiai. Be to, buvo tarpiniai mokėjimai, darbai buvo atliekami naudojant R. K. medžiagas. Tai patvirtino abi šalys. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantas mano, kad santykiuose tarp J. Ž. ir R. K. buvo darbo sutarties požymiai, todėl turėjo būti sudaryta darbo sutartis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas, esant Darbo kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl J. Ž. nelegalaus darbo nebuvimo fakto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant Darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. nutartis byloje Nr. N575-2358/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką yra nurodęs, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį. Teismas spręsdamas, kokia sutartis sieja asmenis – darbo sutartis ar civilinė sutartis – privalo vadovautis Darbo kodeksu, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir atsižvelgti į susiformavusią teismų praktiką šiais klausimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis byloje Nr. N575-3332/2009). Darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis byloje Nr. N575-3332/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 3K-3-264/2002).
Išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija vertina, kad J. Ž. ir R. K. sieję santykiai buvo ne darbo, bet civilinio pobūdžio. Nagrinėjamu atveju byloje pateikti įrodymai nepagrindžia nelegalaus darbo sudėties objektyviųjų požymių. Byloje nėra duomenų, vienareikšmiškai leidžiančių daryti išvadą, kad tarp J. Ž. ir R. K. buvę santykiai turėjo darbo sutarties požymius inter alia J. Ž. R. K. gyvenamajame name (ir priklausiniuose) dirbo tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį (montavo elektros instaliaciją, t. y. vykdė veiklą, kurios rezultatas gali būti apibrėžiamas kaip elektros instaliacijos sumontavimas R. K. gyvenamajame name bei priklausiniuose), apmokėjimas už jo veiklą buvo siejamas su gaunamu rezultatu, t. y. buvo sutarta konkreti suma (10 arba 20 litų), kurią J. Ž. gaus už vienos rozetės, lemputės ir jungtuko įrengimą, be to, tarp J. Ž. ir R. K. nebuvo pavaldumo santykių, nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad J. Ž. turėjo paklusti R. K. nurodymams (b. l. 9, 16–19). Nagrinėjamoje byloje administracinio teisės pažeidimo protokolą surašęs pareigūnas netinkamai kvalifikavo situacija, ją priskirdamas ne civiliniams, bet darbo santykiams.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje pateiktus įrodymus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir teisingai konstatavo, kad R. K. veikoje nėra ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties, o tarp J. Ž. ir R. K. susiklostę santykiai buvo civilinio pobūdžio. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas nėra tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 21 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.