Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-56-902/2016 pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė nesutiko su atsakovu, tvirtino, kad įvykis yra draudžiamasis, jai turi būti mokama draudimo išmoka. Ieškovės pateiktoje transporto priemonės vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad sudaužyto automobilio „Audi S6“ rinkos vertė prieš apgadinimą buvo 4510 Eur, apgadintos likutinės transporto vertė 1113 Eur, padaryta žala 3400 Eur. Atskaičius draudimo sutartyje nurodytą 100 Eur privalomąją išskaitą iš atsakovo ieškovė prašo priteisti 3470 Eur draudimo išmoką.

2016-01-20 sprendimu Panevėžio miesto apylinkės teismas ieškovės D. V. ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo AB ,,Lietuvos draudimas“ 3027 Eur draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-06-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 577,85 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas“ atsisakė išmokėti ieškovei D. V. draudimo išmoką pagal KASKO draudimą, nes draudimo bendrovės specialistas nustatė, jog automobiliai sugadinti ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Savo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką grindė 2015-03-13 draudimo žalų tyrimo eksperto sudaryta ekspertine pažyma. Teismo paskirtoje eismo įvykio ekspertizės akte nurodyta, kad vairuotojos D. V. nurodomos eismo įvykio aplinkybės neprieštarauja nustatytai tikėtinai eismo įvykio eigai (mechanizmui). Byloje atsakovas AB ,,Lietuvos draudimas“ savo atsisakymą mokėti draudimo išmoką grindė savo parengtų ir patvirtintų Transporto priemonių draudimo taisyklių 8.1.17, punktu, numatančiu draudiko teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jei draudėjas pateikė klaidinančią informaciją apie transporto priemonės apgadinimą, apie įvykį, jo padarinius, kai pagal 2015-03-13 eksperto M. S. sudarytą ekspertinę pažymą ieškovės automobiliui važiuojant 60, 70 km/h greičiu automobilis Audi S6 turėjo būti nublokštas į dešinę, o buvo nublokštas į kairę kelio pusę. Be to, jei automobilis Ford artėdamas prie sankryžos būtų buvęs palengva stabdomas, tai iš paskos, važiavęs automobilis Audi į jo galinę dalį būtų atsitrenkęs žymiai anksčiau, neprivažiavus sankryžos (apie 30 m atstume iki jos), automobiliui Ford net nespėjus sustoti.

Teismo ekspertai išvadoje nurodė, kad pagal F. M. ir Audi S6 sugadinimų apimtį ir pobūdį, matyti, kad šie automobiliai tarpusavyje kontaktavo ir didžiausios deformacijos padarytos jų tarpusavio kontakto metu. Ekspertai nustatė tikėtiną šių automobilių susidūrimo eigą (mechanizmą) – automobilis F. M. prieš susidūrimą stovėjo, o automobilis Audi S6 į jį atsitrenkė judėdamas apie 46 km/h greičiu.

Teismas, vertindamas turimus duomenis, padarė išvadą, kad ieškovė nors ir nurodė netikslias eismo įvykio aplinkybes, tai darė ne tyčia, o dėl patirto streso. Atsižvelgdamas į ieškovės elgesį po įvykio, į tai, kad ieškovė leido ištirti visas įvykio aplinkybes, nesudarė kliūčių apžiūrėti savo automobilio, eismo įvykio vietos, tuoj po eismo įvykio buvo padarytos foto-nuotraukos, sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog ieškovė elgėsi nesąžiningai, siekė nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes, suklaidinti draudiką. Atsakovui neįrodžius, kad draudikui pateikti tikrovės neatitinkantys ar iš esmės klaidinantys duomenys deklaruojant eismo įvykį, atsakovo atsisakymas mokėti išmoką ieškovei yra nepagrįstas.

Teismas žalos dydį paskaičiavo pagal atsakovo paskaičiavimą, kuriuo nustatyta, kad draudimo išmoka būtų 3027 Eur suma (4200 Eur-1073 Eur/liekanų vertė-100 Eur/besąlyginė išskaita) ir tą sumą priteisė ieškovei.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, iš atsakovės priteistina ir 231,69 Eur ieškovės patirtų turto vertinimo išlaidų, kadangi jos priskirtinos kitoms būtinoms ir pagrįstoms išlaidoms (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 88 str. 1 d. 9 p.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas iš atsakovo priteisti 170,00 Eur išlaidų, susijusių su atliktu turto įvertinimu, nepagrįstas, nes šalys sutartimi nesusitarė, kad tokias išlaidas draudikas turi atlyginti. Teismas nesivadovavo ieškovės pateiktu transporto priemonės įvertinimu.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovės ekspertas žalos administravimo metu patvirtino nustatytas aplinkybes, kad ieškovė pateikė žinomai melagingą informaciją, todėl apeliantas neturi pareigos mokėti draudimo išmoką. Teismo ekspertų išvadoje nurodyta, kad šalių automobiliai po smūgio, taip kaip fiksuojama, galėjo būti, tik jei ieškovė važiuotu 46 km/h per valanda greičiu. Ieškovė klaidino draudiką teigdama, kad važiavo 70-80 km/h greičiu. Važiuojant ieškovės nurodytu greičiu automobilių padėtys turėjo kardinaliai keistis. Ieškovės nurodytas ir greitis, kuriuo važiuojant automobilių padėtys nustatytoms, skiriasi du kartus. Tai nėra greičio paklaida, o esminis neatitikimas, kuris negalėjo būti padarytas tik sąžiningai klystant. Ieškovė nurodo visiškai kitą greitį, nei tą, kuriuo ji galėjo važiuoti, taip trukdydama atsakovui tinkamai ištirti įvykį.

Teismas nesivadovavo atsakovės eksperto M. S. išvada, pagal kurią ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, automobiliai turėjo susidurti žymiai ankščiau, o ne sankryžos viduryje. Automobiliai turėjo susidurti neprivažiavus sankryžos, susidūrimas turėjo įvykti dar automobiliui lėtėjant, bet ne stovint sankryžos viduryje, automobilių padėtys, remiantis vairuotojo paaiškinimais, po įvykio turėjo būti kitokios, nei nurodo, eismo įvykio dalyviai. Ieškovės automobilis stabdant turėjo „prisėsti“, o iš byloje atliktos ekspertizės nustatyta, kad automobilio aukščiai sutampa, t.y. automobilis įvažiavo į prieš jį esantį automobilį nestabdomas. Tai reiškia, kad ieškovė pateikė žinomai klaidingą informaciją ir atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą dėl įvykio pripažinimo nedraudiminiu.

Apeliaciniu skundu atsakovė tvirtina, kad draudikas įrodė, kad ieškovė pateikė žinomai klaidingus duomenis, t.y. įrodė, kad eismo įvykis buvo nedraudiminis. Atsakovė niekada nekvestionavo aplinkybės, kad automobiliai kontaktavo, tačiau įrodinėjo, kad ieškovės pateikta informacija žalos administravimo metu buvo klaidinga. Tai, kad nebuvo nustatyta tyčia, neturi reikšmės, nes pagal sutartį reikšminga tik tai, kad siekiant gauti draudimo išmoką pateikta žinomai klaidinga informacija.

Ieškovė nepažįsta nei automobilio „F. M.“ vairuotojo, nei jos savininkės, tai patvirtino ir pats liudytoju apklaustas M. M., kurio nurodytos aplinkybės apie įvykį sutapo su ieškovės. Atsakovė piktnaudžiauja savo procesine padėtimi, nes po teismo paskirtos ekspertizės siūlė taikiai baigti procesą ir sumokėti tokią draudimo išmoką, kokią yra apskaičiavus AB „Lietuvos draudimas“, tačiau ieškovė nesutiko su siūlymu.

Ieškovės civilinė atsakomybė buvo apdrausta draudimo bendrovėje AS G. B. Lietuvos filiale, šiai bendrovei buvo nurodytos analogiškos eismo įvykio aplinkybės, kuriomis buvo sugadinti automobiliai. Draudimo bendrovė iškart po eismo įvykio atlygino „F. M.“ savininkei eismo įvykio metu patirtą žalą. Šiai bendrovei nekilo abejonių, jog transporto priemonės buvo apgadintos vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Ieškovė po eismo įvykio įvykdė visas draudimo sutarties sąlygas.

Atsakovė atsisakė mokėti draudimo išmoką remdamasi ekspertine pažyma. Teismas šią pažymą vertino tiek, kiek tai neprieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams. Pažymoje nurodyti duomenys ieškovei buvo primesti, reikalaujant nurodyti tikslius skaičius. Prie ieškovės paaiškinimo pateikta schema, kurią nubraižė ieškovo ekspertas, akivaizdžiai neteisinga, nes joje nurodyta, kad automobilis „Audi“ priekine kaire puse atsitrenkia į „F. M.“ galinę kairę pusę, nors ieškovė teigė, kad savo automobilio kaire puse atsitrenkė į „F. M.“ galinę dešinę pusę. Tyrimui panaudojus neobjektyvius duomenis ir išvada nebuvo objektyvi.

Nors atsakovė nurodo, kad ieškovės nurodytas važiavimo greitis 70-80 km/h negalėjo sumažėti iki 46 km/h, teismo ekspertams nekilo abejonių, jog pagal pateiktus bylos duomenis eismo įvykis galėjo įvykti vairuotojų nurodytoms aplinkybėms. Ieškovei stabdant ,greitis galėjo sumažėti iki apie 46 km/h. Atsakovės nurodytas automobilio „prisėdimas“ nepagrįstas įrodymais.

Ekspertai atliko ekspertizę turėdami visą bylos medžiagą, tame tarpe ir M. S. ekspertinę pažymą. Ekspertams abejonių nekilo dėl susidūrimo vietos ar per trumpo stabdymo laiko. Atsakovė teismo posėdžio metu neprašė skirti pakartotinės ekspertizės, apklausti ekspertus nors teismas ir siūlė. Vairuotojai eismo įvykio schemoje, nebūdami specialistai, galėjo ne visiškai tiksliai nurodyti automobilių padėtį, tačiau tai nedaro eismo įvykio nebuvus ir nepašalina atsakovės pareigos išmokėti draudimo išmoką. Į draudiko klausimus vairuotojai atsakė taip, kaip jie subjektyviai suvokė situaciją, draudiko darbuotojo įtakoje. Teismas nenustatė ieškovės tyčios sąmoningai klaidinant draudiką, pateikiant jam žinomai neteisingą informaciją.

Apeliacinis skundas netenkinamas, Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ((duomenys neskelbtini) str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta ((duomenys neskelbtini) str. 2 d.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovės automobilis „Audi S6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Lietuvos draudimas“ buvo apdraustas transporto priemonių draudimu nuo 2014-12-12 iki 2015-12-11 (Transporto priemonių draudimo liudijimas serija LD Nr. (duomenys neskelbtini) TAI Nr. (duomenys neskelbtini). 2015-02-06 20.20 val. (duomenys neskelbtini), netoli posūkio į (duomenys neskelbtini) gyvenvietę įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovės D. V. vairuojamas automobilis „Audi S6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į R. M. priklausantį automobilį „F. M.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą V. M.. Abu automobiliai buvo apgadinti. Vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją, dėl eismo įvykio kaltę pripažino ieškovė. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ išmokėti draudimo išmoką atsisakė dėl tos priežasties, kad eismo įvykis įvyko ne ieškovės nurodytomis aplinkybėmis.

Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas vertino, jog iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad labiau tikėtina, kad eismo įvykis įvyko jo dalyvių nurodytomis aplinkybėmis ir eismo įvykis yra draudiminis įvykis , todėl atsakovė privalo mokėti draudiminę išmoką. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu, pateiktais argumentais ir motyvais sutinka, todėl išsamiai jų nekartoja, o pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

Draudimo įstatymas draudžiamąjį įvykį apibrėžia kaip draudimo sutartyje nurodytą atsitikimą, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 str. 33 d.). CK 6.987 str. nurodoma, jog draudimo sutartyje nustatyta draudimo išmoka mokama tik draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jei įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. CK 6.994 str. 1 d. nustatyta draudiko teisė įvertinti dėl konkretaus objekto draudimo riziką reiškia ir tai, kad prisiimdamas tokią riziką draudikas apibrėžia draudimo ribas, nustatydamas atvejus, kurie laikomi nedraudžiamaisiais įvykiais.

Taigi draudimo įmoka mokama tuomet, kai automobilio apgadinimo aplinkybės ir įvykio priežastis atitinka draudžiamojo įvykio apibrėžtį, t. y. draudiko prisiimtą riziką.

AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2012-11-28 redakcija, galioja nuo 2013-01-01) 8.1.17 p. numatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu pripažįstamas atvejis, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ar jo padarinius. Draudimo įstatymo 96 str. 7 d. nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką.

Byloje abi šalys pripažįsta, kad automobiliai kontaktavo nustatyto eismo įvykio metu, tik, atsakovės teigimu, ieškovė neteisingai nurodė draudikui aplinkybes, apie tai, kad ji važiavo 70-80 km/h ir, pamačiusi priešais save sustojusį automobilį, stabdė, nes ekspertai nustatė, kad pagal automobilių padėtį po eismo įvykio ieškovė turėjo važiuoti 46 km/h.

Byloje atliktos ekspertizės akto išvadoje nurodoma, jog sprendžiant iš nustatytos tikėtinos susidūrimo eigos, nei automobilio „F. M.“ vairuotojo, nei ieškovės nurodytos aplinkybės neprieštarauja nustatytai tikėtinai eismo įvykio eigai. Tikėtina, kad ieškovė, važiuodama 46 km/h greičiu, atsitrenkė į sustojusį sankryžoje automobilio „F. M.“ užpakalinės dalies dešinę pusę. Tai prieštarauja atsakovės darbuotojo pateiktai išvadai, kad važiuojant ieškovės nurodytu greičiu 70-80 km/h automobilių padėtis turėjo būti kitokia arba automobiliai turėjo susidurti dar iki sankryžos. Nenustatyta, kad ieškovė užfiksavo automobilio greitį iki susidūrimo ir po prieš pat susidūrimą, nurodė jai tikėtiną greitį. Teisėjų kolegija irgi vertina, kad automobilių vairuotojai tiek įvykio metu, tiek po jo buvo streso būsenoje, neturėjo specialių priemonių atstumams išmatuoti, jų nematavo, duomenis nustatė apytiksliai, kas galėjo lemti ne visai tikslių įvykio aplinkybių nurodymą bei tuo pagrindu atitinkamą atsakovės darbuotojo išvadą.

Nors apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovės nurodytos aplinkybės negali būti laikomos netiksliomis, priešingai, jos buvo iš esmės skirtingos, nei faktinė įvykio situacija, tačiau pažymėtina, jog vienareikšmiškai tokiu būdu vertinti ieškovės parodymų po eismo įvykio nėra pakankamo pagrindo, toks vertinimas grindžiamas atsakovės darbuotojų spėjimais.

Minėta, kad ekspertizės akte nurodoma, jog automobilių padėtis, nurodyta vairuotojų, galima, jeigu ieškovės automobilis judėtų mažesniu nei nurodė ieškovė greičiu, tai reiškia, jog ieškovei galimai suklydus dėl eismo įvykio metu transporto priemonės greičio ar transporto priemonių padėčių po susidūrimo, galėjo būti gauta panaši į ieškovės nurodytą eismo įvykio situaciją. Ieškovė savo paaiškinimuose nurodė, kad važiavo 70-80 km/h per valandą greičiu ir pamačiusi kitą automobilį stabdė, todėl tikėtina, kad greitis susidūrimo metu galėjo būti mažesnis. Be to, ieškovės paaiškinimuose dėl patirto streso, nes į autoįvykį ji pakliuvo pirmą kartą, tai neišvengiama, apie greitį iki susidūrimo ar atstumą iki priešais važiavusio automobilio labai tikėtina paklaida.

Teismo posėdžio metu ieškovė ir liudytojas nurodė, kad eismo įvykio schemą braižė ir iš ieškovės reikalavo nurodyti duomenis atsakovo darbuotojas. Ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad, siekdama išvengti susidūrimo, stabdė, suko vairą į dešinę pusę, savo automobilio priekine kaire puse atsitrenkė į „F. M.“ galinę dešinę pusę, bet draudiko darbuotojas schemoje nubraižė kitaip, todėl draudiko darbuotojui braižant autoįvykio schemą galėjo įsivelti tam tikri netikslumai tiek dėl automobilių susidūrimo, tiek dėl atstumų tarp jų, todėl vertinti atsakovo darbuotojo pažymą kaip vienintelį patikimą informacijos šaltinį negalima. Teismo ekspertai gavo visą medžiagą, įvykio vietos nuotraukas, automobilių nuotraukas, todėl jiems užteko duomenų pateikti išvadai apie eismo įvykio eigą, kuri turi būti laikoma labiau patikima.

Civilinėje byloje nebuvo nustatyta, kad vairuotojai būtų buvę pažįstami ar kaip nors susitarę imituoti įvykį, ką įtaria atsakovė. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad vairuotojai būtų iš anksto taręsi atlikti nusikalstamus veiksmus, kaip nors kontaktavę.

Tuoj po įvykio ieškovė įvykdė visas draudimo sąlygas – pranešė apie autoįvykį, užpildė deklaraciją, užfiksavo automobilių padėtį nuotraukose ir jas pateikė draudikui, autoįvykio dalyviai bendradarbiavo su atsakovu, davė paaiškinimus, nesudarė kliūčių apžiūrėti automobilį, todėl šiomis aplinkybėmis negalima daryti išvados, kad buvo siekiama nuslėpti kokias tai autoįvykio aplinkybes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuponuoja pagrindo teigti, jog ieškovė sąmoningai siekė suklaidinti atsakovą, nurodydama klaidingus duomenis apie ginčo įvykį. Taigi, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro labiau tikėtiną išvadą, jog eismo įvykio nėra pakankamo pagrindo laikyti nedraudžiamuoju, todėl atsakovė nepagrįstai atsisako išmokėti draudimo išmoką.

Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą ir naikinti jo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl kitų neaptartų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos, iš apeliantės ieškovei priteisiama 100,00 Eur suma už jai suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti iš apeliantės AB „Lietuvos draudimas“, įm. k. 110051834, ieškovės D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 100,00 Eur (šimtas eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.