Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei, dalyvaujant prokurorei Virginijai Kliaugienei, O. G. atstovui - gynėjui advokatui Vytautui Sketeriui,

išnagrinėjęs V. Sketerio skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. kovo 31 d. nutarties, kuria O. G. pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. 2025 m. kovo 31 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartimi stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis O. G. buvo pratęstas.

2. O. G. gynėjas advokatas V. Sketeris skunde ir posėdžio metu nurodė, kad O. G. yra veiksnus, gebantis pasirūpinti savimi. Žemesniojo teismo posėdyje gydytojas V. J. taip pat patvirtino, kad O. G. sveikatos būklė gerėjanti, impulsų kontrolė pakankama. Smurto rizikos akte teigiama, kad O. G. elgesyje agresijos nestebėta, todėl gynėjo nuomone, O. G. galėtų gyventi (duomenys neskelbtini) laikinuose namuose, be to, gynėjas pateikė globėjo R. V. prašymą, kuriame teigiama, kad R. V. teikia ir teiks moralinę bei kitokia pagalbą O. G..

3. Skundo nagrinėjime dalyvavusi prokurorė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. O. G. prašė gynėjo skundą tenkinti, nurodė, kad yra garbaus amžiaus, todėl nori gyventi laisvėje, pažadėjo nevartoti alkoholio, nes jau daug mėnesių jo nevartoja, gydosi. Gauna pensiją, praeityje buvo (duomenys neskelbtini), todėl sugebės pasirūpinti savimi, vaistus vartojo ir vartos. Supranta, kad visos jo problemos atsirado dėl alkoholio besaikio vartojimo.

4. Skundas tenkinamas.

5. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų skundžiama 2025 m. kovo 31 d. nutartimi nepagrįstai O. G. pratęsta taikoma priverčiamoji medicinos priemonė.

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio.

7. Pažymėtina, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Tuo tarpu, kai sprendžiamas priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimas, atsižvelgiama ir į tai, ar asmens psichinė sveikatos būklė gerėja, ar blogėja, ar išlieka nepakitusi, taip pat į jo socialinį pavojingumą. BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad teismas išnagrinėjęs ir išsprendęs priverčiamosios medicinos priemonės <... rūšies pakeitimo...> klausimą pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą pakeičia pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, – jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė. Taigi, teismas parinkdamas medicinos priemonės rūšį, turi atsižvelgti į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra ne privaloma, o kaip minėta tik rekomendacinio pobūdžio.

8. Šiuo nagrinėjamu atveju taip pat būtina paminėti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) gausioje praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, kas jis „psichiškai nesveikas“. Tam turi būti išpildytos trys sąlygos: turi būti aišku, jog asmuo turi psichikos negalią, t. y. kad asmuo aiškiai serga psichikos liga, kuri nustatyta objektyvia medicinos išvada; psichikos negalia turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį izoliavimą; priverstinio izoliavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to ar psichikos sutrikimas išlieka (Winterwerp prieš Nyderlandus, 1979 m. spalio 24 d. § 37 Series A. no 33; Stanev prieš Bulgariją [DK] Nr. 36760/06, § 145 ECHR 2012). Be to, EŽTT pabrėžė, jog asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; Lazariu prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.).

9. Nagrinėjamu atveju skundą nagrinėjantis teismas neabejoja, kad O. G. išties turi psichikos negalią (diagnozuotas (duomenys neskelbtini)), tačiau atsižvelgus į skundžiamos nutarties turinį, komisijos akto išvadas, byloje esančius kitus duomenis bei EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose, pagrindo manyti, kad žemesnysis teismas visapusiškai įvertino bylos duomenis bei pagrįstai pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės taikymą, pagrindo nėra.

10. Vertindamas asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį socialinį pavojingumą, skundą nagrinėjančio teismo nuomone, žemesnysis teismas padarė klaidą ir priėmė bylos duomenimis nepagrįstą sprendimą. Sprendimą priėmusiam teismui viena iš esminę reikšmę turėjusių aplinkybių sprendžiant priverčiamosios medicinos priemonės taikymo klausimą, visų pirma turėjo būti O. G. psichinės būklės bei jo pavojingumo įvertinimas. Pažymėtina ir tai, kad BPK nekeliama sąlyga kokiu nors būdu užtikrinti taikomą ambulatorinį stebėjimą, tai yra visų pirma paties besigydančio asmens pareiga nustatytu laiku kreiptis į pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigą ir reguliariai vartoti medikamentus. Todėl žemesniojo teismo argumentai, kad (duomenys neskelbtini) apgyvendinimo paslaugos yra laikino pobūdžio, kad nebus galimybės užtikrinti ambulatorinio gydymo tęstinumo, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad ir vėliau, praėjus dar šešiems mėnesiams, galimybė užtikrinti ambulatorinio gydymo tęstinumą, savaime neatsiras.

11. Visuma byloje esančių duomenų patvirtina, jog O. G. psichinė būsena yra pasikeitusi (būklė gerėjanti), konfliktiško, agresyvaus elgesio epizodų nestebėta, impulsų kontrolė buvo pakankama, nerimo, įtampos nestebima, orientacija savyje vietoje ir laike nesutrikusi, suvokimo sutrikimų, kliedesių nekonstatuota. Be to, O. G. dalyvauja alkoholio įveikos grupėje, skyriuje daug bendrauja su kitais pacientais, palaiko ryšius su draugais už ligoninės ribų, savarankiškai ieško, kur galėtų gyventi, bendrauja su sūnumi. Be kita ko, skundą nagrinėjantis teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog O. G. padaryta įstatymo uždrausta veika nesukėlė jokių sunkesnių padarinių – O. G. būdamas neblaivus vairavo automobilį. Įvertinus ir tai, jog bylos medžiagoje nėra nustatyta esminių duomenų apie pablogėjusią (blogėjančią) ar nestabilią O. G. psichinę sveikatos būklę ir dėl to padidėjusio labiau, nei buvo nustatyta pirmiau jo socialinio pavojingumo, teigti, kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, jog jis nepakankamai kritiškas ligai ir alkoholio vartojimui, kad nėra galimybės užtikrinti jo gydymo tęstinumo ambulatorinėmis sąlygomis, nėra jokio pagrindo.

12. O. G. turi (duomenys neskelbtini) klasių išsilavinimą, yra pakankamai raštingas (išsiuntė užklausimą (duomenys neskelbtini) laikiniems namams) ir geba suprantamai dėstyti savo mintis ir atsakyti į jam užduodamus klausimus, kuo galėjo įsitikinti skundą nagrinėjantis teismas ir kiti šio proceso dalyviai. Be to, O. G. gauna 600 Eur pensiją, turi globėją, kuris sutinka O. G. suteikti visokeriopą pagalbą, ir, kaip pats O. G. teigia, yra motyvuotas toliau vartoti vaistus, t.y., egzistuoja didelė tikimybė, kad jis gali realizuoti savo turimus gebėjimus, įveikti įprastus gyvenimo sunkumus, pagal galimybes ir sveikatos būklę dalyvauti visuomenės gyvenime.

13. Taigi skundą nagrinėjančio teismo įsitikinimu, šių duomenų visuma neleidžia daryti išvados, kad egzistuoja reali grėsmė, jog O. G. savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, todėl vertinama, kad O. G. gydymas ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis šiai dienai bus kur kas efektyvesnis nei stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

14. Esant šioms aplinkybėms skundžiama nutartis naikinama ir dėl skundo priimamas naujas sprendimas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. kovo 31 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo O. G. atmesti.

Pakeisti O. G. pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (VšĮ (duomenys neskelbtini) miesto psichikos sveikatos centre).

Apie priimtą nutartį informuoti laikinuosius apgyvendinimo (duomenys neskelbtini) namus ir VšĮ (duomenys neskelbtini) miesto psichikos sveikatos centrą.

Nutartis neskundžiama.