- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-16
- Bylos Nr.
- AN2-147-1058/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00234-2024-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Giedrė Telksnienė
- Pažeidėjas
- G. A.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Giedrė Telksnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto G. A. (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. nutarties, kuria G. A. skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. sausio 8 d. nutarimas Nr. 10-ANR-N-657-2024 paliktas nepakeistas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamų klausimų esmė
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau ir – Institucijos) vyriausiosios tyrėjos 2024 m. sausio 8 d. nutarimu, G. A. pripažintas kaltu dėl to, kad vairavo automobilį, kuris nustatyta tvarka neįregistruotas, su negaliojančiais valstybiniais numeriais, taip pat vairavo automobilį neturėdamas teisės vairuoti, t. y. pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau ir – KET), 14, 226 punktą, ir padarė administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 415 straipsnio 2 dalyje, 424 straipsnio 3 dalyje, 415 straipsnio 3 dalyje. Institucijos 2024 m. sausio 8 d. nutarimu G. A. paskirta nuobauda – 375 EUR dydžio bauda, ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas (teisė vairuoti transporto priemones) 9 (devyniems) mėnesiams.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto G. A. skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus 2024 m. sausio 8 d. nutarimas Nr. 10-ANR-N-657-2024 paliktas nepakeistas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Administracinėn atsakomybėn patrauktas G. A. apeliaciniu skundu prašo: 1) iš dalies pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį 2024 m. kovo 13 d. (toliau ir – skundžiama nutartis), paskirtą nuobaudą – baudą – palikti, tačiau neatimti teisės vairuoti transporto priemones ir taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas arba atimti teisę vairuoti transporto priemones kuo trumpesniam laikotarpiui, o neatėmus teisės vairuoti ir apeliacinės instancijos teismui išaiškinus, kad visgi privalo perlaikyti teorijos ir praktinio vairavimo egzaminus Lietuvoje, šiuos egzaminus laikytų; 2) esant teisiniam pagrindui, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes nebuvo kvalifikuoto vertėjo, negalėjo tinkamai paaiškinti aplinkybių, be to, pirmosios instancijos teismas formaliai, nevisapusiškai ir nepilnai išnagrinėjo bylą, neįsigilino į teisinį reglamentavimą; 3) apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
3.1. Apelianto nurodymu, jis buvo nuvykęs į administracinės bylos nagrinėjimą bei nurodė, jog su pažeidimu nesutinka – sąlygų susigrąžinti vairuotojo pažymėjimo neįvykdė, nes turi Jungtinės Karalystės išduotą vairuotojo pažymėjimą, galiojantį iki (duomenys neskelbtini), kuris galioja ir Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pažymima, kad apeliantas gyvena ne tik Lietuvoje, bet nuo 2000 m. ir Londone, tad Lietuvos Respublika nėra jo nuolatinė gyvenamoji vieta. Kaip minėjo Institucijoje ir pirmosios instancijos teisme, jam pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones nuo 2022 m. rugpjūčio 25 d. iki 2023 m. rugpjūčio 24 d., tad po šio pažeidimo kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir 2023 m. rugsėjo 8 d. mokėsi bei baigė papildomą vairuotojų mokymą ir buvo išduota papildomo vairuotojų mokymo baigimo pažyma. Taip pat, kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir išklausė 8 valandų privalomojo pirmosios pagalbos mokymą ir buvo išduotas sveikatos žinių ir įgūdžių atestavimo pažymėjimas.
3.2. Pažymima, kad išklausius aptartus kursus, apeliantas nesikreipė į VĮ „Regitra“ ir neperlaikė egzaminų, nes to nežinojo – dar 2022 m. praradus teisę vairuoti transporto priemones, jis policijos pareigūnams nurodė, kad turi anglišką vairuotojo pažymėjimą ir jie aiškino, jog su juo gali važinėti, nes jis galioja, o tai, kad dar reikia išlaikyti vairuotojo egzaminus ir gauti lietuvišką vairuotojo pažymėjimą, nenurodė. Vadovaujantis šiomis aplinkybėmis, prašoma į jas atsižvelgti – apelianto teigimu, kam jis būtų laikęs visus kursus ir neperlaikęs VĮ „Regitra“ egzaminų bei rizikavęs važiuoti, jei būtų žinojęs. Taigi, nusižengimą padarė dėl nežinojimo, suklydimo, o ne dėl tyčinių veiksmų, nes yra kitatautis, gyvena ir Lietuvoje, ir labai dažnai lankosi Londone, todėl gyvenant per dvi šalis negali žinoti visų įstatymų. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu kaltę dėl padarytų administracinių nusižengimų pripažįsta visiškai, labai gailisi, prašoma laikyti tai jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir paskirti jam minimalias nuobaudas – baudas – už padarytus administracinius nusižengimus. Vis tik, jis išlaikė papildomus vairavimo kursus, išklausė 8 val. kursus ir gavo sveikatos žinių bei įgūdžių atestavimo pažymėjimus, t. y. dalį reikalavimų buvo įvykdęs, tik neperlaikęs egzaminų dėl suklaidinimo.
3.3. Nurodoma, kad apeliantui teisė vairuoti transporto priemones yra labai reikalinga ir būtina – dalį laiko būna ir gyvena Lietuvoje, dalį laiko – Londone, kur dirba (duomenys neskelbtini) direktoriumi pagal darbo sutartį nuo 2018 m. vasario 19 d. Charakteristikos-tarpininkavimo rašte nurodyta, kad įmonė (duomenys neskelbtini) teikia teisines paslaugas Didžiosios Britanijos gyventojams, užsiima socialine bei labdaros veikla, o joje apeliantas yra įvardinamas kaip geras darbuotojas, vadovas ir žmogus, pasižymintis ramiu būdu, mandagumu, punktualumu, rūpestingumu. Be to, kaip ir nurodoma charakteristikoje, dažnai vyksta į Didžiąją Britaniją ir iš jos į Lietuvą automobiliu, kuris Londone yra reikalingas vykti į įmones, valstybines institucijas, pas asmenis į namus, kuriems reikalinga socialinė pagalba.
3.4. Atkreipiamas dėmesys, kad yra pateikiama ir įmonės iš Lietuvos UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri taip pat teikia paslaugas ne tik (duomenys neskelbtini) miesto gyventojams, tačiau ir asmenims, gyvenantiems kituose Lietuvos miestuose, charakteristika. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad apeliantui dažnai tenka automobiliu vykti iš (duomenys neskelbtini) miesto į (duomenys neskelbtini) miestą ir atgal, teisė vairuoti transporto priemones yra be galo reikalinga ir būtina. Be to, apeliantas yra oficialiai nevedęs, tačiau Lietuvoje gyvena su savo gyvenimo drauge T. J. ir kartu augina nepilnametę dukrą A. E. A., o T. J. turi (duomenys neskelbtini), yra iš dalies darbinga, todėl akivaizdu, kad apeliantui tenka rūpintis šeima, dirbti, gauti, pajamas ir niekaip negali prarasti teisės vairuoti transporto priemones. Cituojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Kauno apygardos teismo nutartis dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo, prašoma taikyti šias nuostatas, tokiu būdu neatimant teisės vairuoti transporto priemones arba kaip įmanoma sutrumpinant teisę vairuoti transporto priemones, nes yra ne viena, o kompleksas svarbių aplinkybių, kodėl būtų galima taikyti minėto straipsnio nuostatas.
3.5. Apelianto teigimu, šiuo atveju galimai yra susiduriama su teisine kolizija, nes Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 m. Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 m. Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 m. Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas“. Be to, pagal 2017 m. rugsėjo 27 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos aiškinamąjį raštą Nr. 5-S-9215, ne Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduoti vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Pažymima, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nėra įtvirtinta nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo sąvoka – policijos pareigūnai, vertindami, ar trečiųjų šalių vairuotojo pažymėjimai galioja, taip pat teismai, nagrinėdami asmenų skundus dėl tokių pažymėjimų galiojimo, remiasi vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 2 punkte įtvirtinta nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka.
3.6. Taip pat, besidomint teisiniu reglamentavimu sužinota, kad iki šiol nėra Europos Sąjungoje taisyklių, kurių pagrindu būtų panaikintas ar sustabdytas apeliantui išduoto Jungtinės Karalystės pažymėjimo galiojimas, tad formaliai apeliantas gali vairuoti transporto priemones kitose Europos Sąjungos valstybėse, tame tarpe ir Jungtinėje Karalystėje, išskyrus Lietuvos Respublikoje. Todėl, sprendžiant asmens atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo (liet. abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo atsakomybėn asmens naudai) principu.
3.7. Pažymima, kad apeliantas maždaug 1987 m. įgijo teisę vairuoti transporto priemones, t. y. dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės. 2000 m. (duomenys neskelbtini) apeliantas išvyko iš Lietuvos gyventi į Jungtinę Karalystę. Atsižvelgiant į tai, kad Jungtinė Karalystė nebuvo Šengeno zonoje, 2002 m. (duomenys neskelbtini) iš naujo laikė egzaminus, įgijo teisę vairuoti ir buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, galiojantis iki (duomenys neskelbtini). Taigi, apeliantas du kartus laikė egzaminus skirtingose valstybėse ir jose įgijo teisę vairuoti transporto priemones. Tuo atveju, jei iš dalies būtų pakeista skundžiama nutartis, neatimta teisė vairuoti ir apeliacinės instancijos teismui išaiškinus, kad visgi apeliantas privalo perlaikyti teorijos ir praktinio vairavimo egzaminus Lietuvoje, šiuos egzaminus laikytų, nors, kiek jam yra žinoma, šiai dienai nėra vieningo teisinio reglamentavimo ir kelia nemažai abejonių, kurios turi būti pašalintos, tad Vilniaus apygardos teismas turėtų kreiptis į kompetentingas institucijas dėl teisinio reguliavimo išaiškinimo. Be kita ko, pirmą kartą apeliantui atėmus teisę vairuoti Lietuvoje už neblaivumą, jis daugiau kaip metus laiko sąžiningai nevairavo, vėliau visus reikiamus ir privalomus veiksmus pagal įstatymą atliko, išskyrus tai, kad nelaikė egzaminų VĮ „Regitra“, nes jam policijos pareigūnai nekart sakė, jog turėdamas ir Jungtinėje Karalystėje išduotą vairuotojo pažymėjimą, jis gali vairuoti. Vis tik, ši aplinkybė sukėlė daug abejonių ir neaišku, ar yra imperatyvi prievolė jam laikyti egzaminus VĮ „Regitra“.
3.8. Apelianto teigimu, kyla pagrįstų abejonių dėl vairuoto automobilio registracijos (ne)galiojimo. Paaiškinama, kad automobilį AUDI A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), išregistravo 2018 m. Lietuvoje, nes šiuo automobiliu išvažiavo į Jungtinę Karalystę, ten ją įregistravo, apdraudė ir atliko techninę apžiūrą nustatyta tvarka – Jungtinėje Karalystėje šiuo automobiliu ir važinėja. Iki 2022 m. šis automobilis buvo eksploatuojamas Jungtinėje Karalystėje, o po 2022 m. apeliantas būdavo tai Lietuvoje, tai Jungtinėje Karalystėje. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos policija nepripažindavo Jungtinėje Karalystėje išduotos techninės apžiūros, ji buvo šiam automobiliui atlikta papildomai ir Lietuvos Respublikoje. Apelianto nurodymu, jis neprivalėjo šio automobilio perregistruoti Lietuvoje, nes jis registruotas jo vardu Jungtinėje Karalystėje. Taigi keliamas klausimas, ar nėra kolizijos tame, kad kaskart vykdamas į Jungtinę Karalystę, apeliantas turėtų iš Lietuvos Respublikos išregistruoti automobilį, o kaskart atvykęs į Jungtinę Karalystę – vėl registruoti automobilį šioje valstybėje.
3.9. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismo posėdžio metu Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo grubiai pažeistos apelianto teisės, nes jo metu nebuvo užtikrintas vertėjo dalyvavimas. Pažymima, kad apeliantas moka kalbėti tik rusų, azerbaidžaniečių ir anglų kalbomis, o lietuvių kalba tik truputį kalba ir kai ką supranta.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. nutartį bei Institucijos 2024 m. sausio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą ir G. A. apeliacinio skundo netenkinti.
4.1. Cituojant Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių kelias įstatymo 24 straipsnio 5 dalį, nurodoma, kad G. A. pateiktame skunde sutinka, jog be tų sąlygų, kurias įvykdė, turėjo VĮ „Regitra“ persilaikyti tiek teorijos, tiek vairavimo egzaminą, todėl nėra ginčo dėl pačio nusižengimo, tačiau prašoma neatimti specialiosios teisės vairuoti transporto priemones arba atimti kuo trumpesniam laikui. Atkreipiamas dėmesys, kad administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų nurodomos aplinkybės dažnai yra susijusios su įprastinėmis, natūraliomis taikomos nuobaudos sukeliamomis neigiamomis pasekmėmis, kurias vairuotojai turi numatyti prieš darydami teisės pažeidimą, tačiau vis tiek jį sąmoningai daro. Taip elgdamiesi, jie turėtų prisiimti ir tokių neigiamų pasekmių, kurios yra būtinas administracinės nuobaudos požymis, riziką.
4.2. Institucijos įsitikinimu, G. A. nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip išskirtinės ir sudarančios pagrindą neskirti administracinio poveikio priemonės ar mažinti jos terminą. Administracinio poveikio priemonė skiriama nuobaudos paskirčiai įgyvendinti, todėl turi sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas. Tad, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, išanalizavo ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, pasisakė dėl jų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei teisinio vertinimo ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
5. ANK 652 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju G. A. prašo neatimti teisės vairuoti transporto priemones ir taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas arba atimti teisę vairuoti transporto priemones kuo trumpesniam laikotarpiui, o esant teisiniam pagrindui, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes nebuvo užtikrintas kvalifikuoto vertėjo dalyvavimas Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu.
6. Apeliantas taip pat prašo administracinio nusižengimo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ANK 651 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų yra nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus ANK 651 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytas išimtis. Teismas nagrinėja bylas žodinio proceso tvarka, kai pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas – paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai, ir kai asmuo pateikia motyvuotą prašymą. Vis tik, toks asmens prašymas teismo besąlygiškai neįpareigoja. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo administracinio nusižengimo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes apeliaciniame skunde ginčijamas ne naujų įrodymų vertinimas, apeliantas nenurodo jokių naujų duomenų, kuriuos reikėtų papildomai tirti, o tik nesutinka su jau byloje surinktų ir apylinkės teismo tiesiogiai ištirtų įrodymų vertinimu. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių spręstina, jog prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo yra nepagrįstas, todėl atmetamas.
7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pateiktą apeliacinį skundą, administracinio nusižengimo bylos medžiagą bei skundžiamą nutartį konstatuoja, kad G. A. dalyvavimas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo veiksmingas, nes nebuvo užtikrinta teisė kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad buvo padarytas esminis pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtos apylinkės teismo nutarties priėmimui, todėl administracinio nusižengimo byla, vadovaujantis ANK 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, grąžinama nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
8. Procesinės kalbos užtikrinimas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau ir – Konstitucija) garantuojamos teisės į gynybą, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje, sudedamoji dalis. Ši Konstitucijos garantuojama teisė yra susijusi su Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įvirtintu sąžiningo bylos nagrinėjimo proceso užtikrinimo reikalavimu, kai Konstitucijos 31 straipsnis nėra straipsnis sietinas išimtinai tik su baudžiamuoju procesu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnio 2 dalimi, procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba, o pagal to paties straipsnio 3 dalį asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją. Tokia teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkte, pagal kurį kaltinamam nusikaltimo padarymu asmeniui, kuris nemoka teismo procese vartojamos kalbos, garantuojama teisė nemokamai naudotis vertėjo pagalba apima visus dokumentus ar pasisakymus baudžiamajame procese, kuriuos kaltinamam nusikaltimo padarymu asmeniui būtina suprasti arba perteikti proceso kalba, siekiant pasinaudoti teise į teisingą bylos nagrinėjimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, administracinių teisės pažeidimų (administracinių nusižengimų) bylose turi būti laikomasi tų pačių pagrindinių principų, kurių laikomasi baudžiamajame procese; administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti garantuojamos teisės, kurios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje garantuojamos kaltinamajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-9-2014, Nr. 2AT-11-2015). ANK 568 straipsnyje yra nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje administracinių nusižengimų teisena vyksta lietuvių kalba. Dalyvaujančiam byloje asmeniui, nemokančiam lietuvių kalbos, užtikrinama teisė kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis. ANK 577 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta asmens teisė kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nemoka lietuvių kalbos. Taigi, iš aptarto seka, kad paskirti vertėją lietuvių kalbos nemokančiam asmeniui yra bylą nagrinėjančio teismo pareiga, priešingu atveju asmens konstitucinė teisė į gynybą būtų pažeista.
9. Kaip matyti iš bylos duomenų, G. A. yra Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravęs tik nuo (duomenys neskelbtini) (b. l. 47). Asmuo turi neterminuotą leidimą gyventi Jungtinėje Karalystėje nuo 2020 m. (duomenys neskelbtini), t. y. nuolatinio gyventojo statusą (b. l. 26). Kaip nurodo pats G. A., jis kalba tik rusų, azerbaidžaniečių ir anglų kalbomis. Duomenų, kad moka lietuvių kalbą, nėra – apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog asmuo lietuvių kalba kalba tik truputį ir tik kai ką supranta. Kaip matoma iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2023 m. gruodžio 18 d. administracinio nusižengimo protokolo, G. A., rašydamas paaiškinimus dėl administracinio nusižengimo, jo aplinkybių, šiuos užrašė ne lietuvių kalba (b. l. 40), apeliaciniame skunde, kaip vieną esminių savo teisių pažeidimą įvardijo vertėjo iš lietuvių kalvos neužtikrinimą ir nors skundas surašytas lietuvių kalba, jame yra rankraštinis įrašas, jog apeliacinis skundas buvo išverstas į apeliantui suprantamą kalbą.
10. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų ir galimybių dar prieš teismo posėdį ir jo metu įsitikinti vertėjo poreikiu bei įsivertinti ar jo neužtikrinus nebus suvaržytos esminės apelianto G. A. teisės – kalbėti savo gimtąją kalba, administracinės teisenos ir savo teisių supratimas. Iš byloje esančio 2023 m. gruodžio 18 d. Administracinio nusižengimo protokolo matyti, jog asmuo savo paaiškinimą teisė rusų kalba (b. l. 40), be to, Vilniaus miesto apylinkės teisme 2024 m. kovo 7 d. vykusio teismo posėdžio protokole ir garso įraše užfiksuota, kad G. A. ir teismo posėdyje paaiškino, jog buvo nuvykęs į policijos komisariatą kur su tyrėja kalbėjo rusų kalba, todėl viską suprato (b. l. 64), t. y. kuo yra kaltinamas ir pateikė savo gynybinę poziciją dėl jam pareikšto kaltinimo. Apylinkės teismui laužyta lietuvių kalba asmuo nors ir patvirtino, kad jo procesinės teisės jam suprantamos, tačiau netrukus klausė, ar galėtų paaiškinimus duoti anglų ar rusų kalbomis. Tęsiant teismo posėdį G. A. kalbėjo užsienio kalba, o vertimą teismui atliko jo atstovė advokato padėjėja, nepateikusi duomenų, kad gali atlikti vertėjo funkcijas. Taigi, akivaizdu, jog asmeniui buvo sunku kalbėti lietuvių kalba, atitinkamai galėjo būti sunku ir ją pilnavertiškai suprasti, ypač, kai vartojami teisiniai terminai. Vis tik, net ir po tokio G. A. paaiškinimo, vadovaujantis ANK 568 straipsnio 2 dalimi, jam nebuvo užtikrinta teisė pasinaudoti vertėjo paslaugomis.
11. Teismas privalo tinkamai vykdyti teisingumą, vadovautis teisės į tinkamą teismo procesą principu ir savo iniciatyva reaguoti į visas aplinkybes, kurios užkerta kelią šiam principui įgyvendinti. Nagrinėjamu atveju apylinkės teisme neužtikrinus vertėjo dalyvavimo, nors toks poreikis buvo akivaizdus, susidarė objektyvi situacija sutrukdžiusi apeliantui suprasti proceso metu vykstančių veiksmų esmę bei tinkamai pareikšti paaiškinimus. Iš pateiktos administracinio nusižengimo bylos duomenų akivaizdu, kad apylinkės teismas iš esmės nesiaiškino jokių aplinkybių dėl vertėjo dalyvavimo (ne)reikalingumo. Nors procesinės teisės apeliantui ir buvo išaiškintos, tačiau tai buvo padaryta lietuvių kalba, todėl šios kalbos nemokančio asmens patvirtinimas, jog teises suprato, laikytinas formaliu. Tokio pažeidimo nešalina ir aplinkybė, jog proceso metu jį gynė profesionali teisininkė, kadangi teisė naudotis procesinėmis teisėmis yra individuali ir administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui turi būti visiškai aiški. Nagrinėjamu atveju buvo padarytas esminis pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtos ir nepagrįstos apylinkės teismo nutarties priėmimui.
12. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, aptartą teismų praktiką ir teisinį reglamentavimą, proceso ekonomiškumo, operatyvumo ir greitumo principus, darytina išvada, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikinama, o byla grąžinama nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Įvertinus apygardos teismo priimamą procesinį sprendimą administracinio nusižengimo byloje, dėl kitų G. A. apeliacinio skundo argumentų nepasisakoma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 654 straipsniu,
nutaria:
iš dalies tenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto G. A. apeliacinį skundą.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 13 d. nutartį ir administracinio nusižengimo bylą Nr. II-351-1130/2024 grąžinti nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.