- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-11
- Bylos Nr.
- 2S-368-109/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Bobrel (pirm.), Leonas Jachimavičius, Arūnas Rudzinskas
- Skolininkas
- UAB „Glass market“
- Kreditorius
- Alytaus miesto savivaldybės
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Leono Jachimavičiaus, Arūno Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko UAB „Glass market“ atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr.L2-4847-59/2007 pagal kreditoriaus Alytaus miesto savivaldybės pareiškimą skolininkui UAB „Glass market“ dėl sutartinių prievolių neįvykdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius Alytaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl 50000,00 Lt išieškojimo iš skolininko UAB „Glass market“, nustatytu laiku skolininkui neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų pagal 2007 m. rugpjūčio 16 d. tarp šalių pasirašytą Paramos sutartį Nr.SR-1119. Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Alytaus rajono apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 22 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, kreditoriaus Alytaus miesto savivaldybės reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo skolininko UAB „Glass market“ pinigines lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose 50000,00 Lt sumai, o jų nepakankant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant skolininkui šį turtą parduoti ar kitaip realizuoti. Teismas nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių prievolės įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas UAB „Glass market“ prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra pagrįstos ir neproporcingos reikalavimui užtikrinti. UAB „Glass market“ veikia nuo 2000 metų, kiekvienais veiklos metais buvo gaunamas pelnas, jos veikla stabili, patikima, bankai įmonei suteikę ne vieno milijono litų paskolą, duomenų apie nekilnojamąjį turtą išrašas patvirtina, kad įmonė valdo didelį kiekį nekilnojamojo turto ir nemėgina jo slėpti.
2. Kreditorius pareiškime nenurodė, kokia reali grėsmė nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali kilti kreditoriaus interesams, taip pat nenurodė jokio faktinio pagrindo, įrodančio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, bei duomenų apie skolininko turtą. Taigi, kreditorius neįrodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
3. Teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs skolininkui, tuo pažeidė CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus skolininkui tik išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Jeigu teismas būtų pranešęs skolininkui apie tokių priemonių taikymo galimybę, skolininkas būtų pateikęs įrodymus ir argumentus, kad tokių priemonių nėra nei pagrindo, nei būtinumo taikyti.
4. Kreditorius pareiškime nenurodė, kokios laikinosios apsaugos priemonės taikytinos iš CPK 145 straipsnyje numatytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismo parinkta laikinoji apsaugos priemonė nėra ekonomiškiausia, nėra proporcinga ir nėra laikinoji apsaugos priemonė. Kadangi skolininkas teismui teiks ieškinį dėl 2007 m. rugpjūčio 16 d. paramos sutarties Nr.SR-1119 pripažinimo negaliojančia, bylinėjimasis užtruks ilgai, todėl nepanaikinta apsaugos priemonė tampa ne laikinąją ir iš esmės pažeidžiančia skolininko interesus bei iš esmės neužtikrinančia kreditoriaus interesų, nes kreditoriaus reikalavimas yra ginčytinas.
5. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesiėmė CPK 147 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintų skolininko galimų interesų pažeidimo užtikrinimo. Apeliantas nurodo, kad nuostolių skaičiavimas jau pradėtas nuo skundžiamos teismo nutarties priėmimo ir skolininko turto arešto momento bei yra labai realus.
6. Atskirojo skundo papildyme (t.1, b.l. 114-115) apeliantas taip pat nurodo, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra tikslingos. Pateiktas teismui išrašas iš VĮ „Registrų centras“ patvirtina, jog įmonė nuosavybės teise valdo didelį kiekį nekilnojamojo turto. Vien trijų bendrovės nuosavybės teise valdomų komercinės paskirties objektų rinkos vertė sudaro 12 228 000,00 Lt. Tai liudija apie įmonės veiklos stabilumą, patikimumą. Po to, kai UAB „Glass market“ pasirašė su Alytaus miesto savivaldybe Paramos sutartį, kurią skolininkas ginčys teisme, nekilnojamojo turto kiekis nesumažėjo, kas liudija, jog slėpti turto ar kitaip bandyti vengti prisiimtų įsipareigojimų skolininkas nesirengia. Skolininko piniginių lėšų atsiskaitomosiose sąskaitose bei nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštas trukdo normaliai įmonės veiklai. Įmonė negali normaliai vykdyti nekilnojamojo turto projektų, pirkimo – pardavimo operacijų, taikomos apsaugos priemonės gali kliudyti laiku vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, dėl ko įmonė gali netekti bankų pasitikėjimo, kredito įstaigos dėl laikinųjų apsaugos priemonių rizikos gali nuspręsti neteikti įmonei paskolų. Be to, įmonės turto areštas kenkia bendrovės reputacijai, įmonės veiklos partneriams, bankai tai vertina kaip įmonės nepatikimumo požymį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius Alytaus miesto savivaldybė prašo atskirąjį skundą atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime kreditorius nurodo argumentus dėl tarp šalių kilusio ginčo pagal 2007 m. rugpjūčio 16 d. Paramos sutartį Nr.SR-1119. Taip pat pažymi jog, vertinant tai, kad esant UAB „Glass market“ veiklai stabiliai ir pelningai, skolininkas nevykdė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų bei nesąžiningai elgėsi kreditoriaus atžvilgiu, kas nesuteikia kreditoriui jokių garantijų, kad bus pasiektas teisėtas tikslas ir bus vykdomi Paramos sutartyje numatyti reikalavimai, todėl teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str. 1 d.). Šiuo atveju apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria paskirtos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumą ir teisėtumą. Teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 338 str., 329 str. 2 d.).
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Šios proceso teisės normos pagrindu pagal suinteresuoto asmens prašymą teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra, ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo procesinis sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje nesvarstomas ieškinio (pareiškimo) pagrįstumo klausimas bei netiriamos faktinės bylos aplinkybės, todėl teisėjų kolegija atskirojo skundo argumentų bei atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentų dėl pareiškimo pagrįstumo ir faktinių bylos aplinkybių neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertina kitas aplinkybes - grėsmę, jog galimas palankus ieškovui (kreditoriui) teismo sprendimas bus neįvykdytas, laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams, taip pat vertinamas paties ginčo pobūdis (turtinis ar neturtinis ir pan.), kad būtų galima parinkti tinkamas laikinąsias apsaugos priemones.
Kaip matyti iš kreditoriaus pareiškimo dalyko – prašymo išieškoti 50000 Lt – skolininkui yra pareikštas pakankami didelės apimties turtinis reikalavimas. Jau vien ši aplinkybė padidina teismo sprendimo (įsakymo) neįvykdymo riziką, todėl pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog dėl pakankamai didelės apimties turtinio reikalavimo būsimo teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad kreditorius nenurodė realios grėsmės bei faktinio pagrindo, įrodančio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Be to, vien ta aplinkybė, kad skolininkas turi didelės vertės nekilnojamąjį turtą, nereiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos. Juolab, kad skolininko pateikti prie atskirojo skundo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai apie nekilnojamąjį turtą (t.1, b.l.26-110) patvirtina faktą, jog skolininko turimas beveik visas nekilnojamasis turtas yra apsunkintas hipoteka, o tai patvirtina pirmosios instancijos teismo konstatuotą grėsmę būsimo teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymui. Pardavus įkeistą turtą, hipotekos kreditorius turi pirmumo teisę prieš kitus skolininko kreditorius į visišką jam priklausančios sumos atlyginimą (CK 4.192 str. 1 d.). Tik patenkinus hipotekos kreditoriaus reikalavimą, likusia suma gali būti tenkinami kitų kreditorių, tarp jų ir šios bylos kreditoriaus, jei pareiškimas (ieškinys) būtų patenkintas, reikalavimas. Kitų įrodymų apie skolininko įmonės veiklos patikimumą, stabilumą, kaip nurodoma atskirąjame skunde, taip pat įmonės pelningumą bei įsipareigojimus, kas leistų darytų išvadą, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymas nepasunkės, skolininkas nepateikė.
Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismo parinkta laikinoji apsaugos priemonė nėra laikinoji apsaugos priemonė. CPK 145 straipsnis įtvirtina nebaigtinį laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą, tarp jų ir skolininko nekilnojamojo, kilnojamojo daikto, piniginių lėšų, priklausančių skolininkui ir esančių pas skolininką ar trečiuosius asmenis, areštą (CPK 145 str. 1 d. 1, 3 p.) bei jų taikymo tvarką, o CPK 150 straipsnis reglamentuoja šių laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tvarką ir jų galiojimą laiko atžvilgiu.
Skundžiama nutartimi teismas visų pirma areštavo skolininko pinigines lėšas atsiskaitomojoje sąskaitoje, o jų nepakankant - skolininko nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Tačiau šalių lygiateisiškumo principas reikalauja, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones būtų laikomasi proporcingumo principo, atsakovo (skolininko) interesai taip pat nebūtų ignoruojami (CPK 17 str.), be to, teismas turi parinkti laikinąją apsaugos priemonę, kuri labiausiai susijusi su pareikštais reikalavimais ir yra ekonomiškiausia (CPK 145 str. 2 d.). Pažymėtina, kad banko sąskaitose esančių piniginių lėšų areštas yra tokia laikinosios apsaugos priemonė, kurios taikymas skolininkui ekonomine prasme yra skausmingas, kadangi dėl piniginių lėšų trūkumo gali būti sutrikdyta įmonės komercinė ūkinė veikla, atsiskaitymai su įmonės darbuotojais, tiekėjais ir kt., kas gali privesti ją prie bankroto. Todėl taikyti šią priemonę turėtų būti vengiama tais atvejais, kuomet kreditoriaus reikalavimus galėtų užtikrinti skolininkui priklausančio turto areštas. Juo labiau, kad iš bylos dokumentų matyti, jog skolininkas turi nekilnojamojo turto, kurio turėtų pakakti kreditoriaus pareiškimo reikalavimo patenkinimui, teismui priėmus sprendimą jo naudai (t.1, b.l. 26-110). Todėl nagrinėjamuoju atveju pirmosios instancijos teismo nutartis keistina, nurodant, jog visų pirma areštuojamas skolininkui priklausantis nekilnojamasis bei kilnojamasis turtas pareiškimo sumai, o nepakankant kreditoriaus pareiškimui užtikrinti šio turto, areštuotinos skolininkui priklausančios piniginės lėšos, esančios banko sąskaitose, neviršijant pareiškimo sumos, t.y. 50000,00 Lt (CPK 145 str. 1 d. 1, 3 p., 2 d., 337 str. 4 p.).
CPK 148 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui, todėl pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus skolininkui ir nesant kreditoriaus prašymo nagrinėti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nepranešus skolininkui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas skolininkui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą nepranešęs skolininkui, kadangi, kaip jau buvo minėta, reikalavimo suma yra pakankamai didelė. Nors teismas ir nenurodė išsamių argumentų, kodėl, pranešus skolininkui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų pritaikymas gali pasunkėti, tačiau vien šis proceso pažeidimas nesudarytų pagrindo panaikinti teismo nutarties (CPK 338 str., 329 str. 1 d.).
Ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyra sąlygoja tai, kad tuomet, kai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiranda atsakovui nuostolių ar kyla reali grėsmė nuostoliams atsirasti, atsakovas turi teisę prašyti teismo įpareigoti ieškovą pateikti galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str.). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir atsakovo galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atlyginimo užtikrinimo institutai yra tarpusavyje susiję. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nebuvo sprendžiamas klausimas dėl skolininko nuostolių atlyginimo užtikrinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo svarstyti atskirojo skundo argumentų, susijusių su skolininko nuostoliais, galinčiais atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147, 302, 320, 338 str.). Skolininkas, esant realiai galimybei atsirasti nuostoliams, gali kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, kartu pateikdamas galimų nuostolių apskaičiavimą (CPK 147 str. 1 d.).
Kaip patvirtina bylos medžiaga, skolininkas pateikė pirmosios instancijos teismui prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo (t.1, b.l.147-160). Atkreiptinas dėmesys, jog, ir nepareiškęs prašymo pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo pagal CPK 147 straipsnio pirmąją dalį, atsakovas turi teisę reikalauti nuostolių, kuriuos jam padarytų ieškovo prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, atlyginimo, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys būtų atmestas (CPK 147 str. 3 d.).
Nenagrinėtini apelianto 2008 m. sausio 23 d. Kauno apygardos teismui pateikto atskirojo skundo papildymo argumentai dėl ieškinio esmės (nepagrįstumo), turto nuomos ir kt., taip pat pateikti priedai prie šio papildymo. Pagal CPK 323 straipsnio nuostatas, kurios taikomos ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 str.), pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, draudžiama keisti, papildyti atskirąjį skundą, be to, kaip minėta CPK 338, 301, 320 straipsnių pagrindu, argumentai dėl ieškinio (pareiškimo) esmės nėra šios apeliacijos dalykas. Kolegijos nutartis neužkerta apeliantui galimybės atskirojo skundo papildyme nurodytus argumentus išdėstyti pirmosios instancijos teismui prašymuose pritaikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą ar pakeisti laikinąją apsaugos priemonę (CPK 146, 147 str.), o motyvus dėl ieškinio (pareiškimo) esmės (nepagrįstumo) nurodyti bylą nagrinėjant iš esmės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutartį pakeisti, jos rezoliucinę dalį suformuluojant taip:
Kreditoriaus Alytaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 188706935, buveinės adresas Rotušės a. 4, 62504 Alytus, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB Vilniaus bankas) reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštuoti 50000,00 Lt sumai skolininko UAB „Glass market“ (įmonės kodas 150095913, buveinės adresas Kranto g. 2, 62147 Alytus, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB bankas „Hansabankas“) nekilnojamąjį turtą, jo neužtenkant ir kilnojamąjį turtą, o nepakankant materialaus turto, trūkstamai sumai areštuoti skolininkui priklausančias pinigines lėšas, esančias atsiskaitomosiose sąskaitose, neviršijant pareiškime nurodytos sumos, t.y. 50000,00 Lt. Leisti skolininkui areštuotu nekilnojamuoju ir kilnojamuoju turtu naudotis pagal tiesioginę paskirtį bei uždrausti areštuotu turtu disponuoti. Areštavus skolininko pinigines lėšas trūkstamai sumai, leisti skolininkui iš jų atlikti einamuosius mokėjimus.
Kitą teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.