Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2012-10-10 · Civilinė byla Nr. 2S-1744-159/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2012-10-10Klaipėdos apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-05-19Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-10
Bylos Nr.
2S-1744-159/2012
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-06807-2012-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Eugenija Morkūnienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Rumartė“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „HeidelbergCement Klaipėda“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2S-1744-159/2012

Teisėjas Saulius Zajarskas (Proceso Nr. 2-06-3-06807-2012-7)

Procesinio sprendimo kategorija 110.1; 122.4 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2012 m. spalio 10 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eugenija Morkūnienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „HeidelbergCement atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-9149-639/2012 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rumartė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „HeidelbergCement Klaipėda“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė 2012-06-07 padavė ieškinį. Juo teismo prašė iš atsakovės priteisti 36 382,64 Lt skolos, 7,74 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą ieškinio reikalavimo ribose (b. l. 2–4).

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-06-11 nutartimi patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Remdamasis ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, kad UAB „Rumartė“ pagal 2011-12-30 ir 2012-01-10 išrašytas PVM sąskaitas faktūras RRR 00011153, RRR 00011136, RRR 00011148 ir jas lydinčius dokumentus, pridavė atliktus darbus atsakingam atsakovės UAB „HeidelbergCement Klaipėda“ statybos darbų vadovui A. D., kuris savo parašais patvirtino, kad darbai kokybiškai atlikti ir be trūkumų, teismas nutartyje nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 148 str. 1 d., b. l. 30–31).

Atsakovė UAB „HeidelbergCement Klaipėda“ 2012-07-02 padavė atskirąjį skundą. Juo prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį. Nurodo, kad skundžiama teismo nutartis iš esmės nemotyvuota, nes nenurodyta, kodėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovė sprendimo neįvykdymo grėsmės nepagrindė jokiais įrodymais, todėl teismas privalėjo iš karto atmesti prašymą. Skundžiama teismo nutartis motyvuota aplinkybėmis, kurios yra ginčo objektas, ir bus nustatytos iki bus visiškai išnagrinėta byla ir priimtas teismo sprendimas. Atsakovė yra naujai įsikūrusi ir besiplečianti įmonė, turi turto už 16 229 397 Lt, iš pardavimų šiais finansiniais metais gavo 10 059 369 Lt pajamų. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės ypač neigiamai paveiks atsakovės reputaciją santykiuose su klientais ir partneriais, pakenks atsakovės kreditingumui, mažins pasitikėjimą atsakove bei neabejotinai paveiks atsakovės pelningumą. Skundžiama nutartis nepagrįstai ir neproporcingai varžo atsakovės interesus, iškreipia šalių interesų pusiausvyrą. Teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta dar ir todėl, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išnagrinėjo neinformavęs atsakovės apie teismo posėdį. Pranešus apie klausimo nagrinėjimą, atsakovei būtų sudaryta galimybė prašyti teismą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, leisti įmokėti į depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteistiną sumą, pateikti laidavimą ar įkeisti turtą, prašyti taikyti kitokią laikinąją apsaugos priemonę arba pateikti argumentus, paneigiančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl išnagrinėjo klausimą nepranešęs atsakovei (b. l. 43–48).

Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai ieškovas tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumui turi reikšmės reikalavimo dydis, atsakovo turtinė padėtis ir kitos aplinkybės, kurias, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti (CPK 177 str. 1, 2 d.). Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių laikinas pobūdis, svarba (užtikrinti būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą), taikymo aplinkybės (dažnai pačioje bylos proceso pradžioje klausimui išspręsti skirtos tik 3 dienos, neturima duomenų apie atsakovo turtinę padėtį) nulemia tai, kad jų taikymui pagrįsti teismų praktikoje keliami mažesni įrodymų pakankamumo reikalavimai, todėl esant dabartinei ekonominei situacijai ir nesant duomenų apie atsakovo finansines galimybes, teismas vadovaujasi ieškovo nurodytomis aplinkybėmis ir paprastai taiko laikinąsias apsaugos priemones. Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į teisminius precedentus (CPK 4 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimas). Ieškovas ne visuomet gali turėti pakankamai duomenų ar, juo labiau, įrodymų apie atsakovo turtinę padėtį. Teismų praktikoje vien didelė reikalavimo suma yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ji objektyviai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Nagrinėjamu atveju byloje atsakovės turtinė padėtis pirmosios instancijos teismui nebuvo žinoma, ieškinio suma yra gana didelė, ieškinys pagrįstas rašytiniais įrodymais, todėl pirmosios instancijos teismas preliminariai įvertinęs pateiktus duomenis turėjo pakankamą pagrindą išvadai padaryti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nors pirmosios instancijos teismas nedetalizavo savo išvados pagrindu buvusių aplinkybių, tačiau negalima sutikti su apeliantės argumentu, kad teismo išvada yra pagrįsta vien spėjimu – teismo išvadai pagrindą sudarė ieškovės išdėstytos faktinės aplinkybės ir pateikti rašytiniai įrodymai.

Apeliantės su atskiruoju skundu pateikti rašytinai įrodymai nepaneigė CPK 144 str. 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu nurodytų sąlygų egzistavimo. Iš apeliantės pateikto 2012-05-31 balanso matyti, kad jos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršija jos turimą turtą, įmonė dirba nuostolingai (b. l. 53). Iš Lietuvos

teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-08-20 įsakymą apeliantė turi neįvykdytą 72 973,98 Lt prievolę bankui.

2011-10-01 įsigaliojus Civilinio proceso kodekso pakeitimams teismas neprivalo motyvuoti, kodėl nagrinėja prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus atsakovui (CPK 147 str. 1 d.). Priešingai, nei nurodo apeliantė, nepranešimas apie rašytinį posėdį jai neužkirto galimybės prašyti teismą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, paduoti prašymą įmokėti į depozitinę sąskaitą ieškovės reikalaujamą priteistiną sumą, pateikti laidavimą ar įkeisti turtą, prašyti taikyti kitokią laikinąją apsaugos priemonę (CPK 148 str.). Apeliantės argumentas, kad nepranešus apie laikinųjų apsaugos priemonių klausimo nagrinėjimą buvo pažeistos jos teisės, nes buvo užkirstas kelias pateikti savo argumentus, yra formalus, kadangi atskirajame skunde apeliantė nenurodo jokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšmingų aplinkybių, įrodymų ar argumentų, kurie pirmosios instancijos teismui (jei atsakovė būtų turėjusi galimybę juos nurodyti) galėtų būtų pagrindu priimti kitokią, nei buvo priimta, nutartį.

Deklaratyvūs ir įrodymais nepagrįsti apeliantės argumentai dėl neproporcingo jos teisių suvaržymo, pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių įtakos jos reputacijai, pelningumui ir pan., kadangi taikyto arešto mastas atitinka ieškinio sumą (CPK 145 str. 2 d.), teismas neuždraudė areštuoto turto valdyti ir juo naudotis, be to, kaip jau buvo minėta, jei atsakovei taikytos laikinosios apsaugos priemonės sukelia veiklos sunkumų, ji gali prašyti teismo pakeisti laikinąją apsaugos priemonę, pateikti laidavimą, įkeisti turimą turtą ieškovės naudai arba, atsižvelgiant į apeliantės deklaruojamą aplinkybę, kad ieškinio suma jai yra nereikšminga, sumokėti reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą (CPK 148 str. 1, 2 d.).

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutarties atskirojo skundo motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Eugenija Morkūnienė