- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-16
- Bylos Nr.
- 1A-528-497/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-00501-2017-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Cininas (pirm.), Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- A. F.
- Kategorijos
- 1.2.14.3.1Plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino, teisėjų Jurgitos Mačionytės ir Vitalijos Norkūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. F. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė – laivės atėmimas 1 metams ir 9 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose; į bausmės laiką įskaičiuotas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas; Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys patenkintas visiškai ir priteista iš A. F. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 44,39 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidų atlyginimui.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. F. nuteistas už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent: jis 2017 m. rugsėjo 17 d. apie 00.00 val. ties pastatu, esančiu Pramonės g. 15, Vilniuje, pribėgęs prie nukentėjusiojo M. L., rankos kumščiu vieną kartą trenkė jam į veidą, nuo ko šis parkrito ant žemės, ir kojomis M. L. sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių į pilvo sritį bei ne mažiau kaip 9 smūgius į galvos sritį, ir M. L. gulint ant žemės iš striukės kairės kišenės pagrobė joje buvusį mobiliojo ryšio telefoną „HUAWEI P9 LITE“, 150 eurų vertės, iš striukės dešinės kišenės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA 216“, 50 eurų vertės, nuo kaklo nusegė bei pagrobė 600 eurų vertės auksinę grandinėlę, po ko dar vieną kartą spyrė koja ant žemės gulinčiam nukentėjusiajam M. L. į galvą, tuo savo veiksmais padarė jam kraujosruvas aplink akis, kas jam sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą, ir tokiu būdu panaudodamas fizinį smurtą, jis pagrobė M. L. priklausantį 800 eurų vertės turtą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistasis A. F. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti arba skirti švelnesnę bausmę.
3. Nuteistasis nurodo, kad nėra kaltas dėl pareikšto kaltinimo. Nukentėjusysis jo neatpažino, nuteistojo kaltę paneigia ir I. M. bei V. B. parodymai.
4. Nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Jis turi du nepilnamečius vaikus, kuriais reikia rūpintis, išlaikyti ir auklėti. Nuteistajam paskyrus 1 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimą, jo vaikai ilgai nematytų tėvo. Tuo jiems būtų padaryta nepataisoma žala. Vaikų motina viena nepajėgs išlaikyti vaikų. Visai tai sudaro BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą pagrindą švelninti paskirtą bausmę. Bausmės tikslai galėtų būti pasiekti ir skiriant arešto bausmę.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliantas, kaip ir pirmosios instancijos teisme, taip ir apeliaciniame skunde nepripažįsta savo kaltės padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, teigdamas, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Tačiau teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi bylos medžiagą ir išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą – pagrįstai pripažino A. F. kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nepažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių bei nuteistajam paskyrė proporcingą ir teisingą bausmę.
7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).
8. Dar kartą įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų nepakankamumo, apylinkės teismui sprendžiant dėl A. F. kaltės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįsti. Sprendžiant A. F. atsakomybės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį klausimą, visi bylos duomenys buvo ištirti, įrodymai – kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nukentėjusiojo, liudytojų G. K., J. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu, liudytojos D. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nukentėjusiojo ambulatorinės asmens sveikatos istorijos apžiūros protokolas, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas, liudytojo G. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir kita bylos medžiaga – nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, aptarti jų prieštaravimai, jais pagrįstos teismo išvados. Todėl pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
9. Apeliantas skunde teigia, kad jo kaltę paneigia I. M. ir V. B. parodymai, taip pat tai, kad nukentėjusysis neatpažino jį užpuolusio asmens. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliantui. Iš bylos medžiagos matyti, kad I. M. ir V. B. parodymai ir nurodomos įvykio aplinkybės neatitinka kitos bylos medžiagos – nei nukentėjusiojo, nei liudytojo G. K., nei paties nuteistojo parodymų. V. B. savo parodymuose neminėjo nei nukentėjusiojo, nei G. K., teigė, kad jokių muštynių nematė ir nieko apie tai nežino. I. M. teisme parodė, kad nukentėjusįjį po kilusio žodinio konflikto prie naktinės parduotuvės pradėjo mušti G. K., atėmė iš jo striukę, nukentėjusysis buvo sąmoningas, stovėjo ant kojų, po to striukę ši liudytoja grąžino nukentėjusiajam ir šis nuėjo namo. Tačiau tokių įvykio aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė nė vienas apklausiamas asmuo, net ir nuteistasis. Kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis su I. M., G. K. ir nukentėjusiuoju lauke prie naktinės parduotuvės vartojo alkoholiniu gėrimus, tarp jo ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas ir nukentėjusysis tiesiog išėjo, o vėliau nuteistasis matė netoliese vykusias muštynes. Šių nuteistojo nurodytų aplinkybių taip pat nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga. Nukentėjusysis teigė, kad jam išėjus iš parduotuvės, jis buvo užpultas, į akis papurkšta dujų ir suduotas smūgis į žandikaulį, po ko jis nukrito ant žemės ant šono, jam ant galvos buvo užtraukta striukė, dėl ko jis nematė užpuoliko; po to jį užpuolikas spardė, apkraustė kišenes, paėmė telefonus, grandinėlę ir nuėjo. Didžiąją dalimi nukentėjusiojo parodymus atitinka teisme apklausto liudytojo G. K. parodymai, kuris parodė, kad jam, I. M. ir A. F. stovint prie naktinės parduotuvės, prie A. F. priėjo nukentėjusysis, jiems bekalbant, kilo žodinis konfliktas, po to nukentėjusysis nuėjo tolyn, o paskui jį nubėgo I. M., bandė užpurkšti nukentėjusiajam akis dujomis, bet nepavyko; nukentėjusysis nukrito ant kairiojo šono, A. F. pribėgo prie nukentėjusiojo, iš karto pradėjo jį spardyti, atsisėdo ant jo, pradėjo po kišenes landžioti, ieškoti daiktų. Taigi sutikti su tuo, kad I. M. ir V. B. parodymai paneigia nuteistojo kaltę, kolegija neturi jokio pagrindo, kadangi, kaip jau minėta, jų parodymai neatitinka jokios kitos bylos medžiagos, taip pat prieštarauja tarpusavyje sutampantiems nukentėjusiojo ir vieno iš įvykį mačiusių liudytojų parodymams. Be to, I. M. yra nuteistojo sugyventinė, jo vaikų motina, todėl ji gali siekti palengvinti nuteistojo teisinę padėtį.
10. Aplinkybė, kad nukentėjusysis neatpažino jį užpuolusio asmens, taip pat nepaneigia nuteistojo kaltės dėl nusikaltimo, už kurio padarymą jis yra nuteistas. Nukentėjusysis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad užpuolimo metu jam ant galvos buvo užtraukta striukė. Be to, nukentėjusysis teigė, kad jam buvo papurkšta į akis dujų. Šią aplinkybę taip pat iš dalies patvirtina G. K., kuris teigė, jog I. M. bandė papurkšti nukentėjusiajam dujų į akis (jis matė, kaip I. M. buvo pakėlusi ranką su dujų balionėliu), tik jai nepavyko. Kad turėjo dujų balionėlį, pripažino ir pati I. M.. Kadangi šio įvykio metu liudytojas G. K. stovėjo toliau nuo vietos, kurioje buvo užpultas nukentėjusysis, todėl galėjo ir nepajusti, kad kažkoks kiekis dujų vis tik pateko į nukentėjusiojo akis. Taigi visa tai liudija, kad užpuolimo metu nukentėjusiajam tyčia buvo atimta galimybė matyti jį užpuolusį asmenį, todėl jis ir neatpažino nuteistojo, kaip jį užpuolusio ir apiplėšusio asmens. Tačiau tai, kad nukentėjusįjį užpuolė ir apiplėšė būtent A. F., patvirtina kiti skundžiamame nuosprendyje teismo aptarti ir įvertinti įrodymai – nukentėjusiojo ir G. K. didžiąją dalimi tarpusavyje sutampantys parodymai, specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad M. L. nustatyta poodinės kraujosruvos veide apie akis, kurios atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą ir galėjo būti padarytos kietu buku riboto paviršiaus daiktu, prieš kreipiantis medicinos pagalbos, nukentėjusiojo ir G. K. parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolai, patvirtinantys, kad šie asmenys parodė vietą, kurioje nukentėjusiojo atžvilgiu buvo įvykdytas plėšimas, telefono HUAWEI P9 LITE atsiradimą pas D. M. patvirtinantys įrodymai, telefono NOKIA grąžinimą nukentėjusiajam patvirtinantys įrodymai ir kiti įrodymai, kurių visuma, sujungus juos į vientisą grandinę, patvirtina, kad A. F., panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, t. y. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia.
11. Apeliantas taip pat nesutinka ir su jam paskirta bausme – mano, kad yra per griežtai nubaustas. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 2 dalies nuostatų, skirdamas A. F. bausmę, nepažeidė ir jas taikė tinkamai. Nuteistasis pripažintas kaltu dėl apysunkio nusikaltimo padarymo ir teismas jam skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį, kurios dydį nustatė artimesnį sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui – laisvės atėmimą 1 metams ir 9 mėnesiams. Skirdamas šią bausmę, teismas atsižvelgė tiek į nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė recidyvistas, taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę – kad nevedęs, tačiau gyvena su sugyventine ir dviem mažamečiais vaikais, teistas devynis kartus, iš jų penkis kartus už plėšimą, nuosprendžio priėmimo metu buvo priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis A. F. atžvilgiu, tačiau jis nebuvo įsiteisėjęs, nuteistasis ne kartą baustas administracine tvarka, psichiatrinis gydymas netaikytas, Vilniaus priklausomybės ligų centre neregistruotas. Šios aplinkybės, taip pat ir apeliaciniame skunde nurodytoji – kad apeliantas turi du vaikus, pirmosios instancijos teismui leido daryti išvadą, jog A. F. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti, tik jį izoliavus nuo visuomenės. Apeliacinės instancijos teismas tokioms apylinkės teismo išvadoms visiškai pritaria, nes apeliantą apibūdinantys bylos duomenys rodo, kad švelnesnė bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu ar trumpesnė laisvės atėmimo bausmė, taip pat ir arešto bausmė, jam poveikio nedarys ir teismui ją paskyrus, nebus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtent laisvės atėmimo bausmė užtikrins įstatyme numatytų bausmės tikslų įgyvendinimą, ji yra adekvati ir proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui bei nuteistojo asmenybei, neprieštarauja teisingumo principui, taip pat apribos galimybę A. F. daryti analogiškas nusikalstamas veikas.
12. Apibendrindama vis tai, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą – pagrįstai pripažino A. F. kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nepažeidė BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių bei nuteistajam paskyrė proporcingą bei teisingą bausmę. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo jomis abejoti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. F. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 1 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.