Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-772-605/2009

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-06-09
Bylos Nr.: 2A-772-605/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Algimantas Kukalis, Ramūnas Mitkus
Ieškovas: V. S.
Atsakovas: I. S.
Trečiasis asmuo: Marijampolės
Advokatai: Vidmantas Ravinis, Aušra Bračiulienė

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-772-605/2009

Pirmosios instancijos teismo teisėja Rūta Gustienė

Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1., 45.6.; (S) 121.1.,121.15., 121.21.,121.22.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės

kolegijos teisėjų Algimanto Kukalio, Ramūno Mitkaus,sekretoriaujant V. M.,

dalyvaujant ieškovei V. S., jos atstovui advokatui Vidmantui Raviniui, atsakovei I. S., jos atstovei advokatei Aušrai Bračiulienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-16-374/2008 pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovei I. S. dėl skolos išieškojimo ir pagal atsakovės I. S. priešieškinį ieškovei V. S., trečiajam asmeniui Marijampolės 4-ojo notarų biuro notarei L. P. dėl sandorio iš dalies pripažinimo negaliojančiu, dėl pareiškimo apie prievolės įvykdymą iš dalies pripažinimo negaliojančiu ir dėl 20 000 Lt iš ieškovės priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 40 000 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 200 Lt žyminio mokesčio ir kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Ieškovė nurodė, kad ji pagal 2006-11-20 pirkimo pardavimo sutartį iš atsakovės įsigijo kirpyklos patalpas, esančias Vasario 16-osios g. 5, Marijampolėje. Pagal žodinį susitarimą atsakovė įsipareigojo už 40 000 Lt ieškovei perduoti kirpykloje esantį inventorių. Ieškovė 40 000 Lt sumą atsakovei pervedė, tačiau atsakovė kirpyklos inventoriaus ieškovei neperdavė.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 40 000 Lt ieškovės pervesta suma yra ne už kirpyklos inventorių, bet pagal 2006-11-20 pirkimo pardavimo sutartį už kirpyklos patalpas. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu patalpų pirkimo pardavimo sutartyje, sudarytoje 2006-11-20 tarp ieškovės ir atsakovės, 3.2.1. punktą, kuriame įrašyta „dalį patalpų kainos – 60 000 (šešiasdešimt tūkstančių) litų Pirkėja sumokėjo Pardavėjai prieš pasirašydama šią sutartį. Pardavėja patvirtina, kad 60 000 Lt už parduotas patalpas iš Pirkėjos gavo“; pripažinti iš dalies negaliojančiu 2007-01-26 atsakovės rašytą pareiškimą apie prievolės įvykdymą, kuriame parašyta, kad pirkėja V. S. prievolę atsiskaityti įvykdė, dalyje dėl 20 000 Lt; priteisti iš ieškovės V. S. 20 000 Lt už pilnai neįvykdytą prievolę pagal 2006-11-20 pirkimo-pardavimo sutartį; priteisti iš ieškovės 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti iš ieškovės visas atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ji pasitikėjo ieškove, todėl 3.2.1 p. pirkimo pardavimo sutartyje buvo įrašytas tam, kad ieškovė (pirkėja) galėtų gauti kreditą iš banko sumokėti už perkamas patalpas. Ieškovė 60 000 Lt pažadėjo sumokėti vėliau, tačiau to nepadarė. 3.2.1 p. remiantis CK 1.80 str. 1 d. prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms yra niekinis ir negalioja. Pagal 2006-11-20 pirkimo pardavimo sutartį ieškovė per du kartus sumokėjo 130 000 Lt (90 000 Lt ir 40 000 Lt) ir liko skolinga 20 000 Lt. Atsakovė nurodė, kad 2007 m. sausio 26 d. pareiškimas apie prievolės įvykdymą sudarytas dėl ieškovės apgaulės. Ieškovei buvo pateikta pretenzija sumokėti 20 000 Lt, į kurią atsakydama ieškovė pati pateikė pretenziją, kuria pareikalavo grąžinti į jos sąskaitą 40 000 Lt arba notarinėje kontoroje raštiškai patvirtinti apie visišką ieškovės atsiskaitymą, kitu atveju ieškovė nurodė, kad kreipsis į teismą. Dėl to atsakovė 2007-01-26 Liudijimu patvirtino, kad ieškovė yra su ja atsiskaičiusi, tačiau ieškovė vis tiek kreipėsi į teismą.

Žemesnės instancijos teismas

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu patalpų pirkimo pardavimo sutartyje, sudarytoje 2006-11-20 tarp ieškovės V. S. ir atsakovės I. S., patvirtintos Marijampolės 4-ajame notaro biure reg. Nr. 12629, 3.2.1. punktą, kuriame įrašyta „dalį patalpų kainos – 60 000 (šešiasdešimt tūkstančių) litų Pirkėja sumokėjo Pardavėjai prieš pasirašydama šią sutartį. Pardavėja patvirtina, kad 60 000 Lt už parduotas patalpas iš Pirkėjos gavo“ dalyje dėl 20 000 Lt; pripažino iš dalies negaliojančiu 2007-01-26 atsakovės I. S. rašytą Marijampolės 4-ojo notaro biure pareiškimą apie prievolės įvykdymą, kuriame parašyta, kad pirkėja V. S. prievolę atsiskaityti įvykdė, dalyje dėl 20 000 Lt; priteisė iš ieškovės V. S. atsakovės I. S. naudai 20 000 Lt už pilnai neįvykdytą prievolę pagal 2006-11-20 pirkimo-pardavimo sutartį, 1 800 Lt žyminio mokesčio, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo priešieškinio pareiškimo teisme dienos – 2007-11-13 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš ieškovės V. S. 34,90 Lt teismo išlaidų valstybei.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad 2006-11-20 atsakovė I. S. pardavė, o ieškovė V. S. pirko negyvenamas patalpas, esančias Vasario 16-osios g. 5, Marijampolėje. Sutarties 3.2.1. p. nurodyta, kad dalį patalpų kainos – 60 000 Lt pirkėja sumokėjo pardavėjai prieš pasirašydama šią sutartį, o pardavėja patvirtina, kad 60 000 Lt už parduotas patalpas iš pirkėjos gavo, o likusius 90 000 Lt pirkėja įsipareigojo sumokėti pirkėjai ne vėliau kaip per 30 dienų, pervedant pinigus į pardavėjos sutartyje nurodytą sąskaitą. Teismas ieškinį pripažino nepagrįstu ir neįrodytu (CPK 178 str.). Teismas nurodė, kad susitarimas dėl kirpyklos įrangos pardavimo remiantis CK 1.73 str. 1 d. 1 p. atsižvelgiant į sandorio kainą – 40 000 Lt, turėjo būti sudaromas rašytine sandorio forma. Ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių tokio susitarimo buvimą. Ginčo sumos – 40 000 Lt pervedimas į atsakovės sąskaitą nepatvirtina buvus tokį žodinį sandorį. Be to, atsakovė buvo apdraudusi kirpyklos įrangą, draudimo suma – 27 000 Lt, todėl ieškovės nurodyta suma yra beveik du kartus didesnė už realią šių daiktų kainą. Ieškovė, pervesdama pinigus – 40 000 Lt į atsakovės sąskaitą, kaip mokėjimo paskirtį nurodė – sąskaitos papildymas. Nuo patalpų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo – 2006-11-20 iki 2007-01-12, kai atsakovė galutinai išsikėlė ir atlaisvino patalpas - ieškovė nereiškė jokių pretenzijų dėl įrangos, o tik gavusi atsakovės raštišką pretenziją sumokėti pagal Sutartį 20 000 Lt, iškėlė versiją dėl neperduotos kirpyklos įrangos, apie tai raštiškai pranešdama atsakovei, nurodydama įvykdyti vieną iš dviejų sąlygų – arba grąžinti pinigus arba patvirtinti visišką atsiskaitymą. Atsakovė neišreiškė valios parduoti kirpyklos įrangą. Ieškovės 2006-11-30 pervesta 40 000 Lt suma, nurodant, kad tai sąskaitos papildymas, yra dalis sutartos už patalpų pardavimą kainos. Ši aplinkybė patvirtina atsakovės teiginį, kad ieškovė nebuvo sumokėjusi prieš patalpų sutarties pasirašymą 60 000 Lt, kaip tai nurodyta Sutarties 3.2.1. p. Teismas nustatė, kad ieškovė iki patalpų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo 60 000 Lt sumos pagal Sutartį atsakovei nebuvo sumokėjusi. Teismas nurodė, kad tokią išvadą leidžia daryti šios aplinkybės. Atsakovė pripažino, kad pati pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodė sąlygą, jog iki sutarties pasirašymo gavo iš ieškovės 60 000 Lt, tikėdama, kad ieškovė išliks sąžininga ir atsiskaitys, kadangi ieškovė, gavusi iš banko 90 000 Lt paskolą, juos pervedė 2006-11-30 į atsakovės sąskaitą ir tą pačią dieną sąskaitą papildė 40 000 Lt suma. Tačiau vėliau, pašlijus santykiams tarp šalių kitos sumos – 20 000 Lt sumos, likusios sumokėti už patalpas, nepervedė, todėl atsakovė delsė patvirtinti notariškai visišką atsiskaitymą už parduotas patalpas. Atsakovė gavusi grasinančią pretenziją iš ieškovės, nusprendė užbaigti ginčus ir patvirtinti notariškai visišką atsiskaitymą, tuo tikėdamasi išvengti nemalonumų teisme ir atsisakyti jai nesumokėtų 20 000 Lt. Teismo nuomone, ieškovė neįrodė, kad ji iki Sutarties sudarymo (2006-11-20) turėjo 60 000 Lt sumą, avansinei įmokai pagal Sutartį sumokėti. Šios aplinkybės nepagrindžia ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai (2006-11-10 pinigų dovanojimo sutartis, kuria ieškovės motina L. S. padovanojo ieškovei 48 000 Lt kirpyklos patalpų pirkimui, 2006-11-10 paskolos sutartis, kuria V. Ž. paskolino ieškovei 10 000 Lt bei 2006-11-10 kredito sutartį, pagal kurią iš banko ieškovė gavo 10 000 Lt paskolą), kadangi tokio pobūdžio ir formos dokumentus galima bet kada surašyti. Šie dokumentai nepagrindžia tai pat visos sumos, kurią ieškovė teigia sumokėjusi atsakovei: tai būtų 60 000 Lt avanso už patalpas + 40 000 Lt po sutarties pasirašymo = 100 000 Lt. Ieškovė patalpų pirkimo momentui turi pagrįsti tik 68 000 Lt sumą (dovana 48000 Lt + 10000 Lt paskola iš V. Ž. + 10000 Lt vartojamoji paskola). Ieškovė patvirtino, kad 60 000 Lt sumos perdavimo atsakovei momento iki sutarties pasirašymo niekas nematė ir patvirtinti negali. Teismas nustatė, kad ieškovei dar prieš įsigyjant ginčo patalpas buvo žinoma, kad bankas AB DnB NORD sutiko kredituoti 60 procentų turto vertės, kas sudaro šiuo atveju 90 000 Lt (bendra vertė parduodamų patalpų - 150 000 Lt), todėl ieškovė, iš anksto žinodama kreditavimo sąlygas, skubėjo įforminti turto įsigijimo dokumentus. Teismas nurodė, kad ieškovė sumokėjusi ne visą suderėtą patalpų kainą, netinkamai įvykdė savo pareigą CK 6.305 str. 1 d., padarė žalą atsakovei. Sutarties 3.2.1 p. dalis - dėl 20 000 Lt sumos prieštarauja CK 6.305 str. 1 d. įtvirtintai imperatyviai teisės normai, todėl sandoris šioje dalyje yra niekinis ir negalioja, tačiau šiuo atveju, vadovaujantis CK 6.145 str. 2 d. restitucija netaikytina, kadangi pirkimo-pardavimo sutartis įvykdyta, todėl sutarties šalių grąžinimas į pirminę padėtį būtų susijęs su didelėmis papildomomis ir neprotingomis išlaidomis. Iš ieškovės atsakovei priteistina 20 000 Lt (CK 6.213 str. 1 d.), bei 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistiną skolą nuo priešieškinio pateikimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė V. S. prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priešieškinį atmesti bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pagal 2006 m. lapkričio 20 d. sutartį atsakovė įsipareigojo parduoti negyvenamąsias patalpas, esančias Vasario 16-osios g. 5, Marijampolėje, jai įsipareigota sumokėti 150 000 Lt, kurie sumokami tokia tvarka: 60 000 Lt. buvo sumokėta atsakovei iki Sutarties pasirašymo, apie ką ji patvirtino Sutarties 3.2.1 punkte, likusi 90 000 Lt. sumokėta 2006-11-30 mokėjimo nurodymu Nr. 967208. Su atsakove buvo sutarta, kad ji parduoda ne tik kirpyklos patalpas, bet ir visą joje esančią įrangą už 40 000 Lt. 2006-11-30 į atsakovei priklausančią sąskaitą mokėjimo pavedimu Nr. 967069 pervesta 40 000 Lt suma; kirpyklos įrangos pirkimo-pardavimo rašytinio sandorio nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančio, kadangi rašytinio sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Teismas teigdamas, kad šiuo atveju tik rašytinio sandorio buvimas šalims sukelia teisines pasekmes yra neteisus; kad tarp šalių buvo susitarimas dėl įrangos pirkimo-pardavimo patvirtina ne tik atliktas už įsigytą kirpyklos įrangą mokėjimas (2006-11-30 pavedimu Nr. 967069), bet ir byloje apklausti liudytojai (V. Ž. (2 t., b.l. 44), L. S. (2 t., b.l. 43), A. S. (2 t., b.l. 62-63); kad iš atsakovės įsigytos ne tik kirpyklos patalpos, bet ir visa jose esanti kirpyklos įranga ir inventorius patvirtina ir ta aplinkybė, kad 2006-11-20 pasirašant patalpų perdavimo-priėmimo aktą, šio akto 2 punkte buvo nurodyta, kad “perdavimo metu patalpos atlaisvintos”, kas reiškia, kad atsakovė visus jai priklausančius daiktus yra pasiėmusi ir jokių jai priklausančių daiktų akto pasirašymo dienai nėra. Jeigu būtų buvę priešingai, tuomet minėtame akte būtų buvusi įrašyta sąlyga per kokį terminą atsakovė privalo arba įsipareigoja atlaisvinti patalpas. Dėl šio patalpų perdavimo-priėmimo akto punkto jokio ginčo teisme tarp šalių nebuvo, jis teismo negaliojančiu nėra pripažintas; sandoriui kirpyklos įrangai įsigyti įstatymas nereikalauja notarinės formos, atsakove buvo pasitikima, bei atsižvelgiant į tai, kad su atsakove buvo sutarta, kad ji viską kas yra jos pasiims iki patalpų perdavimo (kas ir buvo padaryta), todėl šis sandoris buvo sudarytas tik žodinės formos. Šis sandoris buvo įvykdytas atsakovei 2006-11-20 patalpų perdavimo-priėmimo aktu perdavus patalpas su visa jose esančia kirpyklos įranga; teismas nepagrįstai rėmėsi V. M. ir I. P. (atsakovės liudytojomis), kurios nurodė, kad daiktai nėra nauji ir kad jie buvo ir ankstesnėje kirpykloje. Pagal CK 6.313 str. 1 d. parduodamo daikto kainą šalys nustato susitarimu. 40 000 Lt suma atitiko perkamų daiktų kainą. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisyklę remdamasis tik atsakovės pakviestų liudytojų parodymais, visiškai nepasisakydamas dėl byloje apklaustų kitų liudininkų parodymų, kurie nurodė, kad daiktai buvo geri ir tokios kainos verti. Teismas nepagrįstai nurodė, kad įrangos suma 40 000 Lt suma yra du kartus didesnė už realią šių daiktų kainą; byloje ginčo dėl kirpyklos įrangos kainos nebuvo, ginčas buvo dėl to, ar atsakovė pardavė kirpyklos įrangą ar ne. Teismas nepagrįstai nurodė, kad kirpyklos įrangos kainą įrodyti buvo ieškovės pareiga. Tai neatitinka šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principo (CPK 13, 17 str.). Kad 40 000 Lt kaina yra per didelė ir daiktai tokios kainos neverti, teigė būtent atsakovė, todėl jai ir teko pareiga teismui pagrįsti ir įrodyti savo teiginius; teismas nepagrįstai nurodė, kad nuo 2006-11-20 (patalpų perdavimo) iki 2007-01-12 (iki datos, kada atsakovė išsinešė daiktus) jokių pretenzijų atsakovei ieškovė dėl kirpyklos įrangos nereiškė. Reikšti pretenzijų nebuvo reikalo, kadangi daiktai iki 2007-01-12 buvo atsakovės perduotose patalpose. Pretenzija atsakovei buvo pareikšta iš karto po to, kai buvo pasigesta dingusių iš patalpų daiktų; atsakovei pateikta pretenzija dėl to, kad ji gavusi pinigus už įrangą, ją vėliau nepagrįstai iš patalpų išsinešė ir gavusi pilnai pinigus už parduotas patalpas, nepatvirtino notarine tvarka apie galutinį atsiskaitymą. Pretenzijoje nurodytos sąlygos yra savarankiškos, neįvykdžius bent vienos iš jų, atsakovei buvo nurodyta, kad bus kreiptasi į teismą. Atsakovė notarine tvarka 2007-01-26 patvirtino apie visišką atsiskaitymą pagal 2006-11-20 patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau negrąžino nepagrįstai gautų 40 000 Lt, todėl su ieškiniu kreiptasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo; atsakovės niekas nevertė parašyti liudijimo apie visišką atsiskaitymą. Atsakovės motyvas, kad ji nenorėjo bylinėtis yra absurdiškas. Kiekvienas protingas asmuo negavęs pilno atsiskaitymo tikrai nevyktų pas notarą ir neliudytų, kad su juo yra atsiskaityta. Būtent šis liudijimas tik dar kartą ir patvirtina, kad su atsakove už patalpas buvo pilnai atsiskaityta, o 40 000 Lt suma buvo sumokėta už įsigytą kirpyklos įrangą; teismas netinkamai vertino 2006-11-10 pinigų dovanojimo sutartį, 2006-11-10 paskolos sutartį ir pajamų mokesčio deklaraciją už 2006 metus. Byloje įrodymų apie tai, kad tokios sutartys būtų sudarytos tik dėl akių nėra, t.y. tokie sandoriai teismo negaliojančiais nėra pripažinti, todėl teismas jais turėjo remtis kaip įrodinėtinomis aplinkybėmis. Teismas nepagrįstai nurodė, kad deklaracija už 2006 metus pateikta tik 2007 metais. Deklaraciją būtina pateikti iki kiekvienų metų gegužės 1 dienos, deklaracija pateikta įstatymo nustatytu terminu (2007-04-05) kaip tai numato įstatymas; teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovei reikėjo sumokėti 100 000 Lt (60 000 Lt už patalpas ir 40 000 Lt už kirpyklos įrangą), o ieškovė pagrindė tik 68 000 Lt, tačiau teismas neįvertino pateiktos deklaracijos už 2006 metus, kur ieškovė yra deklaravusi 67 519 Lt sumą; teismas priimdamas ginčijamą sprendimą, 2006-11-30 patalpų pirkimo-pardavimo sutarties 3.2.1 punktą negaliojančiu pripažino iš dalies, t.y. dalyje dėl 20 000 Lt. Kas išeitų, kad atsakovė 40 000 Lt. sumą iki sutarties pasirašymo gavo, o 20 000 Lt. negavo. Kuo grindžiamas toks teismo sprendimas man taip pat nėra aišku; teismas vertindamas atsakovės teiginius dėl 60 000 Lt negavimo, neatsižvelgė, kad ji būdama verslininkė, jauno amžiaus ir turėdama išsilavinimą, tokiu atveju apsidrausdama būtų pasirašiusi bent jau paprastos rašytinės formos raštelį, kad pinigai jai iki sutarties pasirašymo nebuvo sumokėti arba būtų tokiu atveju pasirašiusi minėtai sumai (60 000 Lt) paskolos sutartį, kad vėliau ieškovei nesumokėjus ir ginčijant šią aplinkybę galėtų tinkamai apsiginti. Kadangi tokio dydžio suma yra pakankamai nemaža; teismas nevertino aplinkybės, kad 2006-11-30, gavusi pilną ir galutinį atsiskaitymą už patalpas ir jose esančią įrangą, atsakovė nutraukė tiek patalpų, tiek ir visos įrangos draudimo apsaugos galiojimą. Ši aplinkybė įrodo, faktą, kad atsakovė pardavė ne tik patalpas, o ir visą jose esančią kirpyklos įrangą, dėl ko ji nebuvo suinteresuota, jog galiotų draudimo apsauga jai nepriklausantiems daiktams. Priešingu atveju, jeigu ji daiktus visuomet ketino pasiimti, tuomet draudimo apsaugos ji nebūtų nutraukusi; teismas priimdamas ginčijamą sprendimą, nepakankamai įsigilino į bylos esmę, netinkamai aiškino ir vertino byloje surinktus įrodymus, išvadas padarė remdamasis nevisapusišku, nepilnutiniu ir neobjektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, dėl ko teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė I. S. prašė apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodyta, kad apeliantės teiginiai, kad faktą, jog ji pirko ne tik patalpas, bet ir įrangą patvirtino liudytojai V. Ž., LSaldukienė ir A. S., turėtų būti vertinami kritiškai, nes tai asmenys, kurie susiję giminystės ir bendro gyvenimo su ieškove ryšiais, kurie niekada tiesiogiai su šalimis nebendravo; nepagrįsti apeliantės teiginiai dėl įrangos kainos, nes bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai, kad tie daiktai iš tikrųjų tiek neverti; ieškovė prie bylos yra pateikusi 2006 m. lapkričio 2 d. Turto vertės nustatymo ataskaitą Nr.M6/l 1-07, iš kurios aiškiai matyti, kad turto vertintojas 150 000 Lt įvertino pačias patalpas be jokios įrangos; apeliantės teiginiai dėl draudimo nutraukimo yra visai nepagrįsti. Draudimo sutartis nutraukta nuo pirkimo-pardavimo patalpų sudarymo dienos, kadangi pasikeitė patalpų šeimininkas. Ši aplinkybė neįrodo apie ieškovei parduotą įrangą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str. 1 d.). Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 str. 1 d.). Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu (CK 1.73 str. 1 d. 1 p.). Lietuvos Republikos civilinio kodekso 1.93 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Todėl negalima sutikti su apeliantės motyvais, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendime vadovavosi CK 1.73 str. 1 d. 1 p, kadangi remiantis apeliantės aiškinimu ji iš atsakovės nupirko kirpyklos įrangą už 40 000 Lt, pagal žodinį susitarimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė sprendime, kad toks šalių susitarimas turėjo būti įformintas raštu, kadangi sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas gali netaikyti CK 1.93 straipsnio 2 dalyje paminėtų nuostatų, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Būtent byloje esanti Turto vertės nustatymo ataskaita (1t.,b.l.118-136) patvirtina, kad kirpyklos patalpų rinkos vertė yra 150 000 Lt. Kirpyklos įrangos draudimo dokumentai (2t.,b.l.68-77) patvirtina, kad gamybinių įrengimų ir atsargų faktinė turto vertė yra 27 070 Lt. Taigi šie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad mokėti už kirpyklos įrangą 40 000 Lt, t.y. faktiškai dvigubą sumą, yra neprotinga ir nelogiška. Šiuo atveju Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 6 dalyje nurodytos nuostatos netaikytinos. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad susitarimas dėl kirpyklos įrangos pirkimo už 40 000 Lt turėjo būti įformintas raštu, kadangi fizinių asmenų sudaromas sandoris viršijo penkis tūkstančius litų. Teismas nesivadovauja ieškovės paaiškinimais ir liudytojų parodymais dėl šio sandorio sudarymo, nes jokių rašytinių įrodymų dėl kirpyklos įrangos pirkimo teismui nepateikta. Šalys negali pakeisti CK 1.73 straipsnio 1 dalyje įvardytų atvejų, kai sandorius būtina sudaryti rašytine forma.

Byloje nėra ginčo, jog ieškovė sutiko nupirkti kirpyklą be įrangos už 150 000 Lt. Šalių susitarimą dėl sandorio kainos 150 000 Lt patvirtina kirpyklos pirkimo-pardavimo 2006-11-20 sutartis. Tačiau, ieškovė teigia, kad atskirai be kirpyklos pastato pirko taip pat kirpyklos įrangą už 40 000 Lt. Tokiu būdu ieškovė turėjo pateikti byloje įrodymus, kad sumokėjo atsakovei už kirpyklą 150 000 Lt ir už kirpyklos įrangą 40 000 Lt, viso 190 000 Lt. Apeliantė įrodinėjo kirpyklos ir kirpyklos įrangos pirkimo pardavimo sandorio sudarymo ir įvykdymo faktus. Apklausti teismo posėdyje liudytojai V. Ž., L. S., A. S. parodė, kad apie kirpyklos įrangos pardavimą jie sužinojo iš pačios ieškovės paaiškinimo. Tiesioginių įrodymų, kad atsakovė sutiko parduoti ieškovei kirpyklos įrangą, ieškovė byloje nepateikė. Ieškovė tvirtino, kad ji 2006-11-30 sumokėjo 40 000 Lt už kirpyklos įrangą atsakovei. Atsakovė tai neigia ir tvirtina, jog ieškovė sumokėjo už kirpyklos patalpas per du kartus pavedimais (90 000 ir 40 000) 130 000 Lt ir liko skolinga 20 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad šalys skirtingai aiškina 2006-11-30 pavedimo Nr.967069 mokėjimo paskirtį, šalių paaiškinimas dėl 40 000 Lt mokėjimo paskirties, įvertinamas atsižvelgiant į kitus esančius byloje įrodymus. Patalpų pirkimo pardavimo sutartyje (1t.,b.l.26) nurodyta (sutarties 3.2.2 p.), kad pinigus už patalpas ieškovė perveda į atsakovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) esančią AB DnB Nord banke. Nustačius, kad ieškovė (1t.,b.l.3,31) sumokėjo 2006-11-30 į atsakovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DnB Nord banke už perkamas patalpas pagal 2006 11 30 kreditavimo sutartį Nr.505 - 90 000,00 Lt. ir 40 000 Lt, šios sąskaitos papildymui, tikėtina, kad 40 000 Lt (1t., b.l.3) ieškovė sumokėjo už kirpyklos patalpas, o ne kaip tvirtina ieškovė, už kirpyklos įrangą. Pažymėtina, kad nei nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartyje, nei šio daikto perdavimo – priėmimo akte, nei pakvitavime dėl visiško atsiskaitymo nekalbama apie kirpyklos įrangą ir baldus, t.y. nekilnojamuosius daiktus.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovės paaiškinimai dėl kirpyklos įrangos pirkimo yra prieštaringi. Ieškovė nurodo, kad šalių susitarimą dėl kirpyklos įrangos pirkimo- pardavimo už 40 000 Lt, patvirtina kirpyklos įrangos vertė, ieškovės vertinimu ji sudaro 40 000 Lt, o teismo posėdyje ieškovė parodė, kad sutiko pirkti kirpyklos įrangą už 48 000 Lt (2t.,b.l.41), todėl per banką pavedimu sumokėjo atsakovei 40 000 Lt. Atsakovė su šiais motyvais nesutiko ir paaiškino, jog kirpyklos įrangos vertė yra ženkliai mažesnė, todėl ieškovė negalėjo sumokėti už kirpyklos įrangą 40 000 Lt. Byloje apklausti liudytojai V. M., I. P. (2t.,b.l.45-46) paaiškino, kad kirpyklos patalpos buvo mažos, kirpykloje buvo įvairūs daiktai, jie nebuvo nauji ir negalėjo kainuoti 40 000 Lt. Liudytojos A. S., D. M. (2t.,b.l.62-64) paaiškino, kad kirpyklos įranga galėjo kainuoti 40 000 Lt, tačiau tiksliai turto vertės nurodyti negali. Pasikartotina, kad teismas apskritai nesivadovauja liudytojų parodymais dėl kirpyklos įrangos pirkimo, nes tokiam sandoriui sudaryti buvo reikalinga rašytinė forma. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas aiškindamas kirpyklos įrangos vertę, pagrįstai vadovavosi byloje kitais įrodymais, tame tarpe rašytiniais įrodymais - draudimo dokumentais (2t.,b.l.68-77). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Draudimo dokumentuose ginčo turtas (kirpyklos įranga) smulkiai aprašytas, nurodyta turto likutinė vertė, kirpyklos įranga įvertinta 18 070 Lt. Analizuojant šį sąrašą matyti, kad sąraše paminėti daiktai (veidrodis, klozetas, kriauklė, kopėčios, kabykla, arbatinis, virtuvinis staliukas, stalinė lempa, šukos šepečiai, suktukai, žirklės, fenai, ir kt. daiktai) įvertinti protingomis ir realiomis kainomis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad labiau tikėtina, kad kirpyklos įrangos vertė yra 18 070 Lt, o ne 40 000 Lt ar netgi 48000 Lt, kaip nurodė ieškovė. Ieškovė tvirtina, kad kirpyklos įrangos vertė buvo nustatyta šalių susitarimu, todėl gali nesutapti su realiu įvertinimu. Ieškovės manymu analizuojant faktinę padėtį, reikšmingas yra šalių susitarimas dėl kirpyklos įrangos įvertinimo, o ne nustatyta draudimo dokumentuose ginčo turto vertė. Tokiu būdu aiškinant ieškovės motyvus dėl šalių susitarimu nustatytos kirpyklos įrangos 40 000 Lt kainos, būtina įvertinti, ar šalys galėjo susitarti dėl tokios įrangos kainos nustatymo ir ar ieškovė galėjo prisiimti nurodyto dydžio turtinius įsipareigojimus. Šalys neginčija, kad kirpyklos pirkimui ieškovė neturėjo pinigų, todėl ėmė paskolą banke, ieškovė sumokėjo didesnę dalį sumos už kirpyklą banko kreditu (90 000 Lt), kredito išmokėjimo terminas nustatytas iki 2031m. - 25 metams (2t., b.l.110), o kirpyklos patalpos įkeistos bankui. Ieškovė dirba paslaugų sferoje – manikiūrininkė. Ieškovės pajamos tiesiogiai priklauso nuo paslaugų paklausos, klientų mokumo, teikiamų paslaugų vietos ir kainos. Ieškovė dirba Marijampolėje, tai nėra didelis miestas, todėl ieškovės teikiamos paslaugos nėra brangios. Ieškovė deklaravo, jog 2005 m. gavo 4 800 Lt pajamų į mėnesį, o 2006 m. ieškovė gavo 5 626,00 Lt į mėnesį. Todėl ieškovės paaiškinimas, kad už 33,73 kv.m. kirpyklos patalpas ir kirpyklos įrangą ji sutiko sumokėti atsakovei iš viso 190 000 Lt, laikytinas nepagrįstu, nes ekonomiškai jai nenaudingas. Be to, atsakovė paaiškino, kad kirpyklos įrangą iš Marijampolės ji išsivežė į kirpyklą Palangoje. Byloje esanti Valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo pažyma (2t.,b.l.8) patvirtina, kad atsakovė iš tiesų nuosavybės teise valdo viešbučio patalpą, esnačią Vytauto g. 99 / Žvejų g. 34, Palangoje. Apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir įvertino šalių susitarimą, yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmestinas.

Faktines aplinkybes apie tikruosius ginčijamo sandorio šalių ketinimus sudaryti tik kirpyklos patalpų pirkimo - pardavimo sutartį, bet ne kirpyklos įrangos pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtina šalių veiksmai iki ginčijamos sutarties sudarymo ir po jos sudarymo. Patalpų perdavimo - priėmimo 2006-11-20 akte nurodyta, kad patalpos atlaisvintos (1t.,b.l.29). Todėl sprendžiama, kad ieškovė perėmė pagal aktą tik kirpyklos patalpas, be kirpyklos įrangos. Kirpyklos įrangą valdė nuosavybės teisė atsakovė. Atsakovė tvirtina, kad dirbo kirpykloje iki 2007 m. sausio 13 d., šį atsakovės paaiškinimą patvirtina ieškovės rašytas atsakovei raštas, kad atsakovė privalo atlaisvinti iki 2007 m. sausio 15 d. kirpyklos patalpas. Atsakovės teiginius, jog ji 2007 m. sausio 10 d. paragino ieškovę sumokėti už kirpyklos patalpas likusią skolos sumą 20 000 Lt, patvirtina surašytas 2007 m. sausio 10 d. raštas (pretenzija) ieškovei (1t.,b.l.23), kurioje nurodyta, kad ieškovė nupirko iš atsakovės tik kirpyklos patalpas ir liko skolinga 20 000 Lt, nes sumokėjo atsakovei 130 000 Lt, o ne 150 000 Lt. Skolos (20 000 Lt) negrąžinimo faktą patvirtino apklausti pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojai E. M., I. P., V. M. (1t.,b.l.45,46). Byloje nėra nuginčyta, kad tarp šalių buvo geri santykiai tiek iki kirpyklos pirkimo- pardavimo sutarties sudarymo, tiek po šios sutarties įforminimo notarine tvarka iki atsakovė nepareikalavo sumokėti likusią 20 000 Lt skolą (1t.,b.l.32). Prasidėjus teisminiams ginčams ieškovė pateikė teismui 2007-01-10 pretenziją (1t.,b.l.4-5), šiame dokumente ieškovė kalbėjo apie įvykius, kurie tariamai įvyko 2007 m. sausio 12-13 d. Ieškovė nurodė, kad atsakovė savavališkai 2007 m. sausio 12 d. be ieškovės žinios, be jos leidimo pateko į jai priklausančias patalpas ir išsinešė visą kirpyklos įrangą ir kitą inventorių, kad dėl atsakovės nusikalstamo elgesio 2007 m. sausio 13 d. ieškovė negalėjo dirbti. Tačiau kaip paminėta anksčiau, atsakovė pateikė raštą (1t.,b.l.65), kuriame ieškovė prašo atsakovę atlaisvinti patalpas iki 2007 sausio 15 d., šis dokumentas nenuginčytas. Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, jog ieškovės 2007-01-10 pretenzija buvo surašyta vėliau, t.y. atgaline data, todėl nurodytos pretenzijoje įvykių datos nesutampa su pretenzijos surašymo data. Dėl nurodytų prieštaravimų kolegija nesivadovauja ieškovės 2007-01-10 pretenzija, o vadovaujasi ieškovės raštu dėl kirpyklos atlaisvinimo. Įvertinus nurodytas aplinkybes sprendžiama, kad atsakovė dirbo kirpykloje ieškovės leidimu, o ne savavališkai pateko į ieškovei priklausančias kirpyklos patalpas. Vykdydama ieškovės reikalavimą atlaisvinti kirpyklos patalpas iki sausio 15 d., atsakovė atlaisvino kirpyklos patalpas ir išvežė savo įrangą. Ieškovei neįrodžius susitarimo dėl kirpyklos įrangos pirkimo, teisiškai nereikšmingais laikomi motyvai dėl kirpyklos įrangos paėmimo be ieškovės žinios. Kadangi kaip nustatyta anksčiau, atsakovė pardavė ieškovei tik kirpyklos patalpas, todėl atsakovė galėjo disponuoti kirpyklos įranga savo nuožiūra. Todėl ieškovės motyvai, kad atsakovė išvežė iš kirpyklos ieškovės turtą laikomi neįrodytais ir nepagrįstais.

Ieškovė įrodinėjo byloje, kad ji realiai turėjo iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo 60 000 Lt, dalį pinigų jai padovanojo mama, likusią sumą paskolino gyvenimo draugas. Tačiau šis ieškovės motyvas byloje neįrodytas, todėl atmestinas. Savo turtinę padėtį iki ginčo sandorio sudarymo ieškovė įrodinėjo motinos, ieškovės gyvenimo draugo parodymais (V. Ž., L. S.) ir paminėtų asmenų bei pačios ieškovės surašytais raštais (1t., b.l.79-83). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė sprendime, kad tokie raštai galėjo būti surašyti prasidėjus bylos nagrinėjimui, nes atsirado byloje tik 2007-05-03, todėl negali būti pripažinti neginčytinais įrodymais. Be to, iš liudytojos I. P. parodymų matyti (2t., b.l.46-47), kad ieškovės motina ir gyvenimo draugas negalėjo ieškovei paskolinti arba padovanoti 60 000 Lt, nes neturi pakankamai pajamų. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pateikimas raštų dėl pinigų dovanojimo ir skolinimo nesudaro pagrindo besąlygiškai pripažinti, kad ieškovė šiuos pinigus investavo būtent į kirpyklos pirkimą.

Ieškovė tvirtina, kad vienas iš įrodymų, kad pinigai (60 000 Lt) buvo realiai perduoti atsakovei iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo yra įrašas (3.2.1.p.) notarine tvarka patvirtintoje sutartyje (1t.,b.l.26-28). Be to, byloje yra apklausta liudytoja O. K., kuri tvirtina, jog ieškovė galėjo gauti didesnį kreditą banke. Atsakovė su šiais ieškovės motyvais visiškai nesutiko ir paaiškino, kad pasirašė sutartyje tikslu padėti ieškovei gauti kreditą banke, nes didesnio kredito ieškovė negalėjo gauti banke. Be to, ieškovė privalėjo įforminti kirpyklą savo vardu ir įkeisti bankui, to nebuvo galima padaryti, iki notarinėje kontoroje šalys nesudarė pirkimo pardavimo sutarties. Vertinant šalių paaiškinimus atsižvelgiama į tai, kad šalių santykiai iki sutarties sudarymo buvo labai draugiški. Todėl tikėtina, kad atsakovė pirkimo pardavimo sutartyje patvirtino, jog gavo iš ieškovės 60 000 Lt iki sutarties sudarymo, nors faktiškai šių pinigų negavo. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovės turtinės padėties vertinimo, kadangi jos sutampa su esančiais byloje rašytiniais įrodymais - kredito suteikimo dokumentais, deklaracijomis. Byloje nustatyta, kad kreditą ieškovei suteikė bankas, o ne liudytoja O. K.. Liudytojos O. K. paaiškinimas, kad ieškovė galėjo gauti didesnį kreditą paneigtas esančiais byloje kredito suteikimo dokumentais (1t.,b.l.110-117), todėl liudytojos parodymais kolegija byloje nesivadovauja. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovei suteiktas 90 000 Lt kreditas, kuris išdėstytas net 25 metams, su sąlyga, kad ieškovė kirpyklos patalpas apdraus ir įkeis bankui (1t., b.l.26,110-111). Tai sutampa su atsakovės paaiškinimu, kad nepateikus bankui notarine tvarka surašytos pirkimo pardavimo sutarties, kurios pagrindu buvo įkeistos kirpyklos patalpos, ieškovė negalėjo gauti banko paskolos. Todėl kolegija vadovaujasi atsakovės paaiškinimu ir laiko įrodytu, jog bankas, įvertinęs ieškovės turtinę padėtį, nesutiko kredituoti kirpyklos pirkimą 150 000 Lt sumai. Dėl to buvo būtina įrašyti į kirpyklos pirkimo pardavimo sutartį, jog dalis pinigų buvo sumokėta atsakovei iki sutarties sudarymo. Esant tokioms aplinkybėms apeliantės motyvai dėl 60 000 Lt sumokėjimo atsakovei iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo atmestini kaip neįrodyti.

Kolegija sutinka su atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad rašytinis įspėjimas dėl sutarties įvykdymo patvirtinimo (1t.,b.l.5) yra surašytas tokiu būdu, kad atsakovė galėjo pasirinkti savo nuožiūra, ar patvirtinti notarinėje kontoroje atsiskaitymo faktą už kirpyklos patalpas, ar sumokėti ieškovei 40 000 Lt. Tikėtina, kad atsakovė vengdama tolimesnių ginčų sutiko patvirtinti notarinėje kontoroje, kad ieškovė sumokėjo atsakovei 90 000 Lt, tai atitinka esantį byloje mokestinį pavedimą (1t.,b.l.30,31). Tačiau vėlesni ieškovės veiksmai patvirtina, kad ji visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė 2007 m. sausio 26 d. patvirtino notarinėje kontoroje pinigų sumokėjimo faktą už kirpyklos patalpas (1t.,b.l.30), o 2007 m. vasario 6 d. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės 40 000 Lt. Todėl atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodyta, kad ieškovės pretenzijos tekstas suklaidino atsakovę ir tik dėl to ji liudijo, jog ieškovė už kirpyklą sumokėjo visus nesumokėtus pinigus. Nustačius byloje, kad ieškovė nesumokėjo atsakovei visos pinigų sumos už kirpyklos patalpas, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad sutarties sąlygos dėl atsiskaitymo už kirpyklos patalpas yra neįvykdytos dalyje dėl nesumokėtų atsakovei 20 000 Lt. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos surinktais byloje įrodymais, todėl atmestinas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas neteisingai aiškino pirkimo pardavimo sutarties 3.2.1. p ir dėl to teismo sprendimo išvados yra neaiškios. Ieškovė tvirtina, kad byloje neįvertintas faktas, jog 40 000 Lt sumokėti po kirpyklos pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, todėl negalima laikyti, jog šiais pinigais ieškovė sumokėjo už kirpyklos patalpas, o ne už kirpyklos įrangą. Bylos medžiaga patvirtina, kad byloje yra ginčas dėl visiško atsiskaitymo už perkamą turtą, o ne dėl sutartinių terminų vykdymo. Todėl sprendžiama, kad šioje byloje esminės reikšmės neturi tai, kad dalis pinigų (40 000 Lt) buvo atsakovei sumokėta po kirpyklos patalpų pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, o ne kaip nurodyta sutartyje iki sutarties sudarymo (60 000 Lt). Kadangi šiuo atveju vertinamos visų pirma šalių nurodytos aplinkybės dėl 150 000 Lt sumokėjimo, t.y. pilno atsiskaitymo. Atsiskaitymo terminai yra svarbus tiek, kiek jie sutampa su šalių paaiškinimais ir kitais įrodymais patvirtinančiais pinigų sumokėjimo faktą. Kaip nustatyta anksčiau, ieškovė atsakovei nei iki sutarties, nei po sutarties sudarymo visos nustatytos kirpyklos pirkimo pardavimo sutartyje pinigų (150 000 Lt) sumos nesumokėjo. Todėl ieškovės motyvas dėl 40 000 Lt sumokėjimo fakto neteisingo vertinimo byloje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad CK 6.305 str. 1 d. įtvirtinta imperatyvi teisės norma, kuriai prieštarauja sandorio, sudaryto tarp šalių, 3.2.1 punkto dalis – dėl 20 000 Lt, ši sandorio dalis pažeidžia atsakovės interesus, sandoris šioje dalyje yra niekinis ir negalioja, priešieškinis dalyje dėl dalies sandorio pripažinimo negaliojančiu laikytinas pagrįstu ir įrodytu (CK 1.80 str. 1 d.), kaip pasekmė tenkintinas reikalavimas ir dėl liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pirkimo – pardavimo sutarties 3.2.1 punkto dalis ir liudijimo dalis dėl 20 000 Lt sumos turi būti pripažinta negaliojančia, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais. Teisėjų kolegija, vertindama byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad šiuo atveju sudaryto sandorio dalis, o tuo pačiu ir liudijimo dalis pripažintina negaliojančia dėl apgaulės (CK 1.91 str.), nes bylos duomenys patvirtina, kad tarp šalių buvo geri santykiai tiek iki kirpyklos pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, tiek po šios sutarties įforminimo notarine tvarka iki atsakovė nepareikalavo sumokėti likusią 20 000 Lt skolą (1t.,b.l.32).

Ieškovė nurodo, kad pinigų sumokėjimą 150 000 Lt už kirpyklos patalpas ir 40 000 Lt už kirpyklos įrangą patvirtina sudarytos atsakovės vardu kirpyklos patalpų draudimo sutarties nutraukimas. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė draudė patalpas ir kirpyklos įrangą iki kirpyklos pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo. Po pirkimo pardavimo sutarties sudarymo apdrausti kirpyklos patalpas privalėjo ieškovė (3.2.4 p.), nes tai nurodyta pirkimo pardavimo sutartyje (1t.,b.l.27). Todėl patalpų draudimo sutarties sudarymo faktas negali būti aiškinamas kaip atsiskaitymo patvirtinimas. Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad ji apdraudė savo vardu ne tik kirpyklos patalpas, bet ir kirpyklos įrangą, nors kaip tvirtina ieškovė kartu su kirpyklos patalpomis ji nupirko ir visą kirpyklos įrangą. Taigi šis apeliacinio skundo motyvas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, įrodymus vertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, jog civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Šis principas reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kad būtų padaryta išvada apie tam tikro fakto buvimą įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija; Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. T. E.; Nr. 3K-3-516/2004; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ir vėl“ v. UAB „Giedra“; Nr. 3K-3-474/2005). Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovė atsakovei nesumokėjo 20 000 Lt už kirpyklos patalpas, todėl pagrįstai ieškinys buvo atmestas, o priešieškinis patenkintas, pripažįstant negaliojančia pirkimo – pardavimo sutarties dalį dėl 20 000 Lt gavimo ir pareiškimo apie prievolės įvykdymą dalį dėl 20 000 Lt, iš ieškovės atsakovei priteisiant 20 000 Lt.

Kiti apeliacinio skundo motyvai iš esmės pasikartoja arba yra teisiškai nereikšmingi šioje byloje, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino įstatymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimo nekeisti.

Kolegijos pirmininkė Neringa VenckienėKolegijos teisėjai Algimantas KukalisRamūnas Mitkus