Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (pirmininkaujanti), Nerijaus Meilučio (pranešėjas) ir Rūtos Palubinskaitės teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų A. D., A. D., A. B. ir A. B. atstovo advokato Lino Šarkio apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-272-743/2014 pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovams A. D., D. O., A. B., A. B., A. D., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ieškovui siekiant atsidalyti jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį.

Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žemės sklypo dalimi, pažymėta Nr. 52-1-1 iki mirties naudojosi M. B.. Ši teismo išvada padaryta įvertinus ieškovo ir liudytojos V. D. parodymus. Apeliantų teigimu, ši liudytoja apklausta pažeidžiant CPK 266 straipsnio reikalavimą, teismo sprendimas leisti paklausti liudytoją nemotyvuotas, atsakovams nedalyvaujant teismo posėdyje jie neturėjo galimybės pateikti tik jiems vieniems žinomų faktinių aplinkybių dėl liudytojos V. D. asmenybės ir jos parodymų patikimumo. Visų pirma, apeliantų nurodomas CPK 266 straipsnis nustato draudimą teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų ir niekaip nėra susijęs su liudytojų apklausa. Bylos nagrinėjimą teismo posėdyje reglamentuoja CPK XIV skyriaus II skirsnis. Pagal CPK 245 straipsnio nuostatas, teismo posėdžio metu yra išsprendžiami asmenų pateikti prašymai Jeigu teismui pateikti dalyvaujančių byloje asmenų prašymai galėjo būti pateikti anksčiau, teismas juos gali atmesti, jei šių prašymų tenkinimas užvilkins sprendimo byloje priėmimą (CPK 245 str. 2 d.). Taigi tais atvejais kai prašymas yra pareiškiamas teismo posėdyje, teismas tokio prašymo gali netenkinti tik tuomet, jei pareikšto prašymo tenkinimas užvilkins teismo sprendimo priėmimą. Išklausius teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, kad liudytoja buvo atvykusi į teismo posėdį, tenkinus prašymą apklausti šią liudytoją teismo sprendimo priėmimas nebuvo užvilkintas, posėdžio atidėjimas nebuvo reikalingas, todėl teismo posėdyje nutarus apklausti liudytoją CPK 245 straipsnio 2 dalis pažeista nebuvo. Visiškai nepagrįstas apeliantų argumentas, kad teismas nemotyvavo sprendimo apklausti šią liudytoją. Išklausius 2014-12-08 teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl liudytojos apklausos, paklausė atsakovų atstovų nuomonės, savo sprendimą leisti apklausti liudytoją motyvavo siekiu užtikrinti, kad būtų nustatytos visos aplinkybės bei tuo, kad ieškinys yra grindžiamas aplinkybėmis dėl nusistovėjusios faktinės naudojimosi tvarkos. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo konstatuoti CPK pažeidimą liudytoją apklausus teismo posėdyje nedalyvaujant atsakovams. CPK 51 straipsnis suteikia šalims bylą vesti teisme patiems arba per atstovus. Teismo posėdyje, dalyvavo apeliantų atstovas, advokatas Linas Šarkys, todėl apeliantų atstovavimas pripažintinas tinkamu (CPK 51 str. 2 d.). Apeliantams apie teismo posėdį buvo žinoma, todėl jiems pasirinkus bylą vesti per atstovą ir nedalyvauti patiems tiesiogiai teismo posėdyje, apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl galimybės nurodyti aplinkybių dėl liudytojos V. D. asmenybės ir jos parodymų patikimumo nebuvimo, atmestini kaip nepagrįsti. Atsižvelgtina ir į tai, kad ir apeliaciniame skunde iš esmės nėra pateikiama jokių objektyvių duomenų ir/ar įrodymų, kurie sudarytų pagrindą suabejoti liudytojos patikimumu. Vien tai, kad ši liudytoja yra svainystės ryšiais susijusi su ieškovu dar nesudaro pagrindo jos parodymus vertinti kaip melagingus. Kita vertus, nors apeliantai teigia, kad liudytojos parodymai apie tai, kad sklypu Nr. 52-1-1 iki mirties naudojosi M. B., kurios įpėdiniai yra D. O., A. B., A. B., yra melagingi, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės yra pripažįstama aplinkybė, kad sklypu Nr. 52-1-1 iki mirties naudojosi M. B.. Apeliantai nurodo, kad „atsakovų motina M. B. iki mirties jokiu būdu nenaudojo jokios šio sklypo dalies, nes buvo leidusi atsakovei A. D. naudoti savo ir jai tenkančią dalį žemdirbystei. Atsakovai A. B. ir A. B., D. O., yra sutarę su atsakove A. D., kad ji naudos jiems tenkančią sklypo dalį žemdirbystei ir tokiu būdu prižiūrės ją. Tačiau teismui sprendimu patvirtinus ieškovo projektą, jam paskirtas sklypas Nr. 52-1-2 įsiterpė tarp dviejų bendro atsakovo sklypo dalių Nr. 52-1-1 ir Nr. 52-1-3, ir atėmė galimybę atsakovei A. D. dirbti visame plote.“ Taigi apeliantai pripažįsta, kad M. B. iki mirties buvo leidusi atsakovei A. D. naudoti savo ir jai tenkančią dalį žemdirbystei, o po jos mirties tokį susitarimą su atsakove A. D. sudarė jos įpėdiniai. Pažymėtina, jog šiuo atveju nėra svarbu ar asmuo pats asmeniškai naudojosi žemės sklypo dalimi ar buvo leidęs ja naudotis kitam asmeniui, šiuo atveju yra svarbu tai, kad bendraturčiai buvo nusistatę faktinę žemės sklypo naudojimosi tvarką. Apeliantų teiginys, kad teismui sprendimu patvirtinus ieškovo projektą, jam paskirtas sklypas Nr. 52-1-2 įsiterpė tarp dviejų bendro atsakovų sklypo dalių Nr. 52-1-1 ir Nr. 52-1-3, ir atėmė galimybę atsakovei A. D. dirbti visame plote, taip pat patvirtina aplinkybę, kad žemės sklypu Nr. 52-1-3 naudojosi M. B., o po jos mirties jos įpėdiniai, t.y. šie asmenys buvo davę leidimą žemė sklypą dirbti atsakovei A. D.. Akivaizdu, kad tarp bendraturčių nesant nusistovėjusios žemės naudojimosi tvarkos, tokie susitarimai leisti dirbti jiems priklausančią žemės sklypo dalį būtų apskritai neįmanomi. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada, jog sklypu Nr. 52-1-1 iki mirties naudojosi M. B., o po jos mirties – jos įpėdiniai, pripažintina pagrįsta. A. B. ir A. B., D. O. nesutinka su padalinimo projektu ir dėl to, kad sklypui Nr. 52-1-1 yra taikomos specialios žemės naudojimo sąlygos, kas reiškia, jog ateityje jie negalės jiems priklausančioje dalyje statytis gyvenamojo namo, tuo tarpu, sklype Nr. 52-1-2 buvusi sodyba, kas reiškia, jog ateityje yra galimybė atkurti, pastatant naują namą. Visų pirma, ginčo žemė sklypas yra žemės ūkio paskirties ir jokių apribojimų vykdyti veiklą, atitinkančią, ginčo žemės sklypo tikslinę naudojimo paskirtį nėra. Juo labiau, kad žemė sklypas tiek anksčiau, tiek ir šiuo metu yra naudojamas žemės ūkio veiklai. Pačių apeliantų pozicija dėl žemės sklypo Nr. 52-1-1 naudojimo yra prieštaringa. Apeliaciniame skunde teigiama, jog padalinus žemės sklypą pagal ieškovo siūlomą projektą tarp žemės ūkio veiklai naudojamų žemės sklypų įsiterps ieškovo žemės sklypas Nr. 52-1-2 ir taip apsunkins žemės apdirbimą, tačiau tuo pačiu metu teigiama, jog atsakovai planuoja jiems priklausančioje žemės dalyje statytis gyvenamąjį namą, t.y. pakeisti tikslinę žemės sklypo naudojimo paskirtį. Byloje esantys įrodymai (2015-02-06 Lazdijų rajono savivaldybės administracijos architektūros skyriaus išaiškinimas, t. II, b.l. 111) patvirtina, kad žemės sklypo Nr. 52-1-2, kurio plotas 0,2687 ha, pagrindinės žemės naudojimo paskirties keisti į kitą negalima, nes bendrajame plane viso sklypo teritorija patenka į teritorijas, numatytas žemės ūkio veiklai vykdyti, kuriose statyba būtų galima tik parengus kaimo plėtros žemėtvarkos projektą ir esant ne mažesniam kaip 0,5 ha sklypo plotui. Buvusių sodybų atstatymas įstatymais reglamentuojamas tik saugomose teritorijose ir miškų žemėje, o sklypas Nr. 52-1-2 į minėtas teritorijas nepatenka. Esant šios aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad žemės sklypai Nr. 52-1-2 ir 52-1-1 pagal savo paskirtį ir panaudojimo galimybes yra lygiaverčiai. Todėl įvertinus susiformavusią ginčo žemės sklypo naudojimo tarp šalių tvarką, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovui atsidalinus žemės sklypą Nr. 52-1-2 bus iš esmės pažeidžiami teisėti kitų bendraturčių interesai. Nors nusistovėjusi žemė sklypo naudojimosi tvarka nėra vienintelis ar lemiamas kriterijus, sprendžiant klausimą dėl žemė sklypo atidalijimo projekto pagrįstumo, tačiau esant techninėms galimybėms sklypų padalijimą priartinti prie susiformavusios žemė sklypo naudojimo tvarkos, tokiam padalijimui turėtų būti teikiamas prioritetas, kadangi taip labiau užtikrinama proporcinga bendraturčių teisių apsauga nepažeidžiant teisėtų lūkesčių principo. Apibendrinat išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog žemės sklypo atidalijimo projektas dėl sklypų Nr. 52-1-1, 52-1-2 ir 52-1-3 atidalijimo, nepažeidžia teisėtų lūkesčių principo, nepaneigia nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį bei užtikrina tolesnį turto naudojimo racionalumą. Atsakovams nepateikus jokių įrodymų, kad šis projektas (šioje dalyje) pažeidžia šalių pusiausvyros principą, iš esmės paneigia kurio nors iš bendraturčių interesus ir / ar yra neracionalus teismo sprendimas dalyje dėl sklypų Nr. 52-1-1, 52-1-2 ir 52-1-3 atidalijimo pripažintinas teisėtu ir pagrįstu. Atmestinas apeliantų argumentas, jog jie neturėjo pagrindo teikti alternatyvių žemės sklypo atidalijimo projektų. Bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų ar daugiau lygiaverčių bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Atsakovams nesutinkant su ieškovo pateiktu pasiūlymu ir teigiant, kad yra galimas racionalesnis žemė sklypo atidalijimo projektas, nepakanka pateikti nesutikimo motyvus, tačiau turi būti pasiūlomos aiškios alternatyvios žemės sklypo atidalinimo galimybės. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantai, nesutikdami su ieškovo siūlomu atidalijimo variantu, nurodė motyvus, kurie, jų manymu, patvirtina galimus jų teisių pažeidimus įgyvendinus ieškovo siūlomą atidalijimo variantą, tačiau jokių konkrečių pasiūlymų dėl galimo alternatyvaus žemės sklypo atidalijimo varianto iš esmės nepateikė. Atsakovai į bylą pateikė UAB „NT matininkai“ parengtą atidalinimo projektą, kuriame net nėra numatytas patekimas į atsakovų ieškovui priskirtą žemės sklypą (t. I, b.l. 141) kas užkerta bet kokias galimybes žemės sklypą atidalinti pagal atsakovų pateiktą variantą. Nėra teisinio pagrindo pritarti apeliantų argumentams, kad žemės sklypo projekto parengimas užtrunka apie 180 dienų. Kaip matyti, nurodydami šį terminą apeliantai įvertina ir procedūrų, derinat projektą trukmę. Tačiau rengiant projektą dėl žemė sklypų atidalinimui yra būtina tik, kad toks projektas atitiktų jam įstatymų keliamus reikalavimus, būtų parengtas tokią teisę turinčio asmens, o derinimas su absoliučiai visomis institucijomis nėra reikalingas. Pažymėtina ir tai, kad dauguma institucijų apskritai nederina projekto ginčui esant teisme. Taigi akivaizdu, kad atsakovai bylos nagrinėjimo eigoje, turėjo realią galimybę parengti ir pateikti teismui įstatymų reikalavimus atitinkantį savo atidalijimo variantą, tačiau to nepadarė. Atsakovams nepateikus alternatyvaus žemės sklypo atidalinimo varianto, o teismui nenustačius ieškovo pateikto projekto esminio ydingumo – buvo teisinis pagrindas atidalinti sklypus Nr. 52-1-1, 52-1-2 ir 52-1-3 pagal ieškovo pateiktą projektą.

Tačiau teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog žemės sklypų atidalijimo projektas dalyje dėl sklypų Nr. 52-1-4, 52-1-5 ir 52-1-6 nėra racionalus. Visų pirma, atsakovams nepageidaujant atsidalinti jiems priklausančių žemės sklypų, nebuvo jokio teisinio pagrindo suformuoti du atskirus žemės sklypus, pažymėtus indeksais 52-1-5 ir 52-1-6. Atsižvelgus į tai, kad su šia sklypo dalimi ribojasi A. D. (iki santuokos – N) priklausantis namų valdos žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) bei yra dalis ieškovo naudojamos žemės – turėjo būti formuojami du žemės sklypai, kurių vienas priskirtinas ieškovui, o kitas atsakovams. Antra, neracionaliu pripažintinas ir servituto, servitutų nustatymo plane pažymėto S1 (t. I, b.l. 82), nustatymas. Servitutas S1 numatytas išilgai žemės sklypo Nr. 52-1-5, o jo plotas 0,0311 ha. Įvertinus viso žemės sklypo konfigūraciją, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiausiai svarstytina galimybė servitutą nustatyti išilgai A. D. priklausančio namų valdos žemės sklypo arba galimybė į ieškovui priklausantį žemė sklypą patekti per jam priklausantį namų valdos žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Tokiu būdu būtų mažiau apribojamos kitų bendraturčių naudojimosi žemės sklypu teisės. Todėl tik apsvarsčius šiuos variantus (ko nebuvo daryta pirmosios instancijos teisme) ir tik nusprendus, jog esant objektyvioms kliūtims nustatyti minėtose vietose servitutą negalima, servituto nustatydamas išilgai šiuo metu plane pažymėto sklypo indeksu 52-1-5 gali būti pateisinamas. Tiriant šias aplinkybes turėtų būti svarstytina ir dėl vietos apžiūros. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovui paskyrus žemės sklypą Nr. 52-1-2, kuris yra geresnėje vietoje, vadovaujantis interesų derinimo principu, į tai turėtų būti atsižvelgiama ir sprendžiant dėl žemės sklypų, šiuo metu pažymėtų indeksais 52-1-4, 52-1-5 ir 52-1-6, naujo padalinimo varianto (konfigūracijos) tarp bendraturčių.

Dėl procesinės bylos baigties

Žemės sklypo atidalijimo projektas yra vientisas dokumentas ir teismas negali patvirtinti tik dalies žemės sklypo atidalinimo projekto. Todėl teismui pripažinus, kad dalis projekto yra neracionali ir neproporcingai, pagal šiuo metu nustatytas faktines aplinkybes, varžanti kitų bendraturčių teises, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 1 d.). Nesant pateikto alternatyvaus atidalijimo projekto, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės iš esmės išspręsti kilusį ginčą. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad yra išsamiai ištirtos ir įvertinos aplinkybės, susijusios su žemės sklypų Nr. 52-1-1, -52-1-2 ir 52-1-3 atidalijimu ir liko tik pakoreguoti atidalijimo projektą dėl sklypų Nr. 52-1-4, 52-1-5 ir 52-1-6 padalijimo bei servituto į ieškovui priklausantį sklypą nustatymo, sprendžia, kad tokia procesinė bylos baigtis, kai byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo labiau atitiks proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principus (CPK 7 str.). Šiuo atveju ieškovas, siekdamas įgyvendinti savo teisę atsidalinti jam priklausančią žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi pareigą pateikti pirmosios instancijos teismui patikslintą atidalinimo projektą pagal apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytus išaiškinimus. Projektas turi atitikti jam įstatymų keliamus reikalavimus bei būti parengtas tokią teisę turinčio asmens.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.