- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-17
- Bylos Nr.
- A-756-151-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Trečiasis asmuo
- E. B.
- Pareiškėjas
- UAB „Šiaulių kraštas“
- Atsakovas
- Žurnalistų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Šiaulių kraštas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Šiaulių kraštas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant E. B. , L. B. , L. P. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Šiaulių kraštas“ kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. SPR-58. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Žurnalistų etikos inspektorius 2008 m. rugsėjo 25 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-58, kuriuo įspėjo viešosios informacijos rengėją UAB „Šiaulių kraštas“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pažeidimų, padarytų publikacijoje „Policija tiria nacistinį sveikinimą Hitleriui“ („Šiaulių kraštas“, 2008 m. balandžio 29 d., Nr. 96/4969) paskelbiant informaciją apie E. B. , L. B. ir L. P. . Pareiškėjo nuomone, Žurnalistų etikos inspektorius, priimdamas šį sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė Visuomenės informavimo įstatymo normas, reglamentuojančias teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą bei informacijos laisvę, netinkamai vertino publikacijų bei jose paskelbtos informacijos faktines aplinkybes. Savo publikacijoje pareiškėjas pateikė kaip žinią tik konkretų įvykį, dėl kurio policija pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnį, o informacija inspektoriaus išskirtose citatose – tai tik redakcijai apie demonstruotą plakatą pranešusios gyventojos suteikta informacija apie save ir pareiškėjo pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais, t. y. kas pareiškėjo turimais neoficialiais duomenimis gyvena name, kurio lange kabojo sveikinantis Hitlerį plakatas. Ši informacija nebuvo paskelbta kaip faktas, t. y. žinia, o paliekama skaitytojui vertinti. Pareiškėjas nesiejo publikacijoje aprašomos nusikalstamos veikos su trečiaisiais asmenimis (E. B. , L. B. ir L. P. ), t. y. su namo, kuriame kabojo plakatas, gyventojais, jų nekaltino ir net neįtarė atlikus minėtą veiką. Pareiškėjas pateikė informaciją apie tai, kad net policijai dar nėra žinomi duomenys apie šio namo savininką ir kad niekas šiuo adresu nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos. Pareiškėjas pateikė tik pastabą apie tai, kas jo turimais neoficialiais duomenimis tame name gyvena. Pateikdamas šią pastabą, pareiškėjas rūpinosi privačios informacijos apsauga ir nenurodė name gyvenančių asmenų vardų, pavardžių, nenurodė gyvenamosios vietos adreso, darboviečių pavadinimų ar kitos privačios informacijos, iš kurios galima būtų atpažinti trečiuosius asmenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išaiškino, kad „teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą nepripažįstama pažeista, jeigu publikacijos turinio elementai nesudaro galimybės identifikuoti asmens, apie kurį publikacijoje pateikiama informacija“. Pareiškėjo nuomone, trečiųjų asmenų teisės į nekaltumo prezumpciją bei į privatumą nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pareiškėjas taip pat nepažeidė: publikacijoje pateikė skirtingų asmenų nuomones, nekaltino ir nesiejo trečiųjų asmenų su padaryta nusikalstama veika, leido jiems pasisakyti, nešmeižė jų. Bendros žinios apie patį įvykį pateiktos teisingos, tikslios ir nešališkos. Tretieji asmenys į dienraščio „Šiaulių kraštas“ redakciją dėl juos žeminančių teiginių paneigimo nesikreipė. Straipsniu ketinta atkreipti dėmesį į visuomenei svarbų įvykį. Visuomenė turi žinoti apie galimai daromas nusikalstamas veikas. Šiaulių rajono policijos komisariato Bubių nuovados pradėtas ir iki šiol tęsiamas ikiteisminis tyrimas buvo pagrindas parengti ir išspausdinti šią publikaciją, kurioje buvo panaudota pareigūnų suteikta informacija. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju prioritetas turėtų būti teikiamas viešajam interesui ir Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintam informacijos laisvės principui.
Atsiliepimas
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad sprendžiant iš publikacijos konteksto ir atskirų jos teiginių („<...> „Šiaulių krašto“ redakcijai apie demonstruotą plakatą pranešusi (duomenys neskelbtini) gatvės gyventoja teigia nufotografavusi ano namo gyventoją, atsistojusią šalia plakato <...>“, „<...> „Šiaulių krašto“ duomenimis, name, kur kabojo plakatas su svastika ir Hitlerio sveikinimu, gyvena vienoje Šiaulių miesto gydymo įstaigoje dirbančios psichologe ir jos muzikos pedagogės dukros šeimos bei dar viena tebestudijuojanti dukra <...>“), nusikalstamos veikos atlikimas yra priskiriamas konkretaus namo (jo fragmento su langu, kuriame demonstruojamas plakatas, nuotrauka paskelbta publikacijoje) gyventojoms arba vienai iš jų. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad publikacijoje jis nurodė tik trečiųjų asmenų pareigas ir nenurodė jokios kitos informacijos, iš kurios galima būtų atpažinti trečiuosius asmenis. Publikacijoje pareiškėjas aiškiai nurodė, kad su namo gyventoja, nufotografuota prie iškabinto plakato, pabendrauti nuvyko į jos darbovietę – Naujosios Akmenės muzikos mokyklos Akmenės filialą, kur ji dirba muzikos pedagoge. Tokiu būdu pareiškėjas konkrečiai įvardijo ne tik gatvę, kurioje šis asmuo gyvena, bet ir jo darbo vietą bei einamas pareigas. Be to, publikacijoje buvo atskleistas šios ir kitos namo gyventojos šeiminis ryšys – dukra ir motina, pastarosios darbo vieta – Šiaulių miesto gydymo įstaiga ir užimamos pareigos – psichologė. Pareiškėjo publikacijoje paskelbtos informacijos pakanka tam, kad su aprašomais įvykiais nesusijęs asmuo aiškiai atpažintų, jog kalbama būtent apie trečiuosius suinteresuotus asmenis. Iš trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo tyrimo medžiagos matyti, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo paskelbta informacija apie nusikalstamą veiką atitinka tikrovę. Pareiškėjas nepateikė jokių paskelbtą informaciją patvirtinančių duomenų, nors pareiga įrodyti, kad paskelbta informacija atitinka tikrovę, tenka viešosios informacijos rengėjui. Skelbdamas informaciją pareiškėjas privalėjo laikytis Visuomenės informavimo nuostatų, nepažeisti asmenų, apie kuriuos yra rašoma, teisių ir teisėtų interesų. Pareiškėjas, remdamasis tik vienos gyventojos pasisakymais ir iki galo nepatikrinęs informacijos šaltinio pateiktos informacijos teisingumo, ėmėsi prokuroro vaidmens ir trečiuosius suinteresuotus asmenis susiejo su nusikalstamos veikos atlikimu, taip pažeisdamas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas.
Tretieji suinteresuoti asmenys E. B. , L. B. ir L. P. prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. E. B. , L. B. ir L. P. nurodė kad dienraščio „Šiaulių kraštas“ publikacijoje aiškiai nurodyta vienos iš jų darbovietė ir pareigos. (Duomenys neskelbtini) gatvėje yra tik 14 gyvenamųjų namų ir tik viename iš jų yra toks balkonas, kurio dalis matoma dienraštyje „Šiaulių kraštas“ publikuotoje nuotraukoje. Pagal tai buvo galima atpažinti, kad publikacijoje rašoma apie jų namą. Tik viena iš Šiaulių gydymo įstaigoje dirbančių penkių psichologių gyvena (duomenys neskelbtini) gatvėje. Iš publikacijoje pateiktos informacijos jų pažįstami galėjo jas identifikuoti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalį, nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 dalį, žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Pagal šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalį draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje. Pagal šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 4 punktą žurnalistai turi vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo publikacijoje „Policija tiria nacistinį sveikinimą Hitleriui“ buvo paskelbti teiginiai: 1) „Šiaulių krašto“ redakcijai apie demonstruotą plakatą pranešusi (duomenys neskelbtini) gatvės gyventoja teigia nufotografavusi ano namo gyventoją, atsistojusią šalia plakato“ ir 2) „Šiaulių krašto“ duomenimis, name, kuriame kabojo plakatas, gyvena vienoje Šiaulių miesto gydymo įstaigoje dirbančios psichologe ir jos muzikos pedagogės dukros šeimos bei dar viena tebestudijuojanti dukra“. Iš Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnyje pateiktų sąvokų matyti, kad žiniai, skirtingai nei nuomonei, yra taikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Paminėtoje publikacijoje paskelbti teiginiai yra konstatuojamojo pobūdžio, juos galima patikrinti ir nustatyti jų teisingumą, todėl jie negali būti vertinami kaip požiūris, supratimas, mintys, komentarai, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos, t. y. šie teiginiai negali būti vertinami kaip nuomonė. Todėl aukščiau nurodyti teiginiai laikytini viešai paskelbtomis žiniomis. Publikacijoje yra nurodyta, kad namas, ant kurio buvo pakabintas Hitlerį sveikinantis plakatas, yra (duomenys neskelbtini) gatvėje. Prie publikacijos išspausdintoje nuotraukoje matomas šio namo fragmentas. Straipsnyje taip pat pasakyta, kad name, kuriame kabojo plakatas, gyvena vienoje Šiaulių miesto gydymo įstaigoje dirbančios psichologe ir jos muzikos pedagogės dukros šeimos bei dar viena tebestudijuojanti dukra. Publikacijoje taip pat nurodyta, kad viena iš namo gyventojų muzikos pedagoge dirba Naujosios Akmenės muzikos mokyklos Akmenės filiale. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad dienraščio „Šiaulių kraštas“ publikacijoje yra pateikta pakankamai duomenų, kuriais remdamiesi tiek tretieji suinteresuoti, tiek pašaliniai asmenys be papildomos informacijos galėjo spręsti, kad publikacijoje kalbama apie E. B. , L. B. ir L. P. : straipsnyje konkrečiai nurodyta gatvė, kurioje jos gyvena, vienos iš jų darbovietė ir einamos pareigos, šeiminiai jų tarpusavio ryšiai. Sistemiškai vertinant publikacijoje pateiktus teiginius, darytina išvada, kad namo gyventojai yra siejami su nusikalstama veika – nesantaikos kurstymu. Todėl atsakovas tokius pareiškėjo veiksmus pagrįstai įvertino kaip viešai paskelbtas žeminančio pobūdžio žinias apie trečiuosius suinteresuotus asmenis. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė norminius teisės aktus.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „Šiaulių kraštas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti ir panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. SPR-58. Pareiškėjo nuomone, publikacijos teiginius – „<...> „Šiaulių krašto“ redakcijai apie demonstruotą plakatą pranešusi (duomenys neskelbtini) gatvės gyventoja teigia nufotografavusi ano namo gyventoją, atsistojusią šalia plakato <...>, „<...> „Šiaulių krašto“ duomenimis, name, kur kabojo plakatas su svastika ir Hitlerio sveikinimu, gyvena vienoje Šiaulių miesto gydymo įstaigoje dirbančios psichologe ir jos muzikos pedagogės dukros šeimos bei dar viena tebestudijuojanti dukra <...>“ – teismas nepagrįstai įvertino kaip viešai paskelbtas žinias. Pareiškėjas nurodo, kad savo publikacijoje pateikė kaip žinią tik konkretų įvykį, t. y. kad policija pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnį. Informacija Inspektoriaus išskirtose citatose – tai tik redakcijai apie demonstruotą plakatą pranešusios gyventojos suteikta informacija apie save ir pareiškėjo pastabos, susijusios su aprašomais įvykiais. Šios pareiškėjo pastabos nebuvo paskelbtos kaip faktas. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktu, viešosios informacijos rengėjas ir (ar) viešosios informacijos skleidėjas neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą, jeigu jis nurodė informacijos šaltinį, o ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Aukščiau nurodyti publikacijos teiginiai nėra kategoriški. Jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti skaitytojų dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Šie teiginiai buvo išdėstyti kaip autoriaus bei trečiojo asmens manymas ar nuomonė. Straipsnyje aprašomo namo gyventojai nėra įvardinti kaip nusikalstamos veikos subjektas, nei vienas jų su aprašoma nusikalstama veika nebuvo siejamas ir jų reputacijai nebuvo pakenkta. Pareiškėjas pateikė tik pastabą apie tai, kokių profesijų asmenys jo turimais neoficialiais duomenimis tame name gyvena. Pareiškėjas publikacijoje nenurodė name gyvenančių asmenų vardų, pavardžių, jų gyvenamosios vietos adreso, darboviečių pavadinimų ar kitos privačios informacijos, iš kurios galima būtų atpažinti trečiuosius suinteresuotus asmenis. Iš pareiškėjo publikuotos informacijos negalima suprasti, kad kalbama būtent apie trečiuosius suinteresuotus asmenis ir jų namą. Pareiškėjas pažymi, kad „Šiaulių kraštas“ yra Šiaulių apskrities laikraštis, platinamas visoje Šiaulių apskrityje ir atitinkamai skelbiantis informaciją ne tik apie Šiaulių miestą, bet ir apie rajonus. Publikacijoje nurodydamas (duomenys neskelbtini) gatvės pavadinimą, žurnalistas nepaminėjo kuriame mieste ar kaime ši gatvė yra. VĮ „Registrų centras“ adresų registro duomenimis Šiaulių apskrityje gatvė yra tiek Gegužių kaime, tiek Kuršėnuose. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad žodžiai „vienoje Šiaulių miesto gydymo įstaigoje“ patys savaime jokios konkrečios informacijos apie jokį asmenį nesuteikia. Atsakovas šiuos žodžius nepagrįstai susiejo su Šiaulių ligonine ir taip padarė nepagrįstą išvadą, kad publikacijoje kalbama apie trečiuosius suinteresuotus asmenis ir jų namą. Šiaulių teritorinės ligonių kasos duomenimis, Šiauliuose yra 32 gydymo įstaigos ir jose dirba daug psichologių, turinčių dukras pedagoges. Pedagogo pareigybės nurodymas taip pat neindentifikuoja asmens. Publikuotoje nuotraukoje vaizdas fiksuotas stambiu planu – nuotraukoje matyti tik langas su kabančiu plakatu. Iš matomo namo fragmento negalima indentifikuoti konkretaus namo. Publikacija buvo parengta remiantis tikrais faktais, pagal policijos komisariato suteiktą informaciją, ir tretieji suinteresuoti asmenys tik atliekamo tyrimo metu gavę papildomos informacijos apie įvykį galėjo įtarti, kad ginčo straipsnis yra apie juos, nes pastebėjo straipsnyje minėtų aplinkybių sutapimus. Pareiškėjo nuomone, trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės į nekaltumo prezumpciją bei į privatumą nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pareiškėjas taip pat nepažeidė: publikacijoje pateikė skirtingų asmenų nuomones, nekaltino ir nesiejo trečiųjų asmenų su padaryta nusikalstama veika, leido jiems pasisakyti, nešmeižė jų. Bendros žinios apie patį įvykį pateiktos teisingos, tikslios ir nešališkos. Tretieji asmenys į dienraščio „Šiaulių kraštas“ redakciją dėl juos žeminančių teiginių paneigimo nesikreipė.
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius ir tretieji suinteresuoti asmenys E. B. , L. B. bei L. P. prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo patiekti jų atsiliepimuose į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. SPR-58 teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamu sprendimu Žurnalistų etikos inspektorius įspėjo viešosios informacijos rengėją UAB „Šiaulių kraštas“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pažeidimų, padarytų publikacijoje „Policija tiria nacistinį sveikinimą Hitleriui“ („Šiaulių kraštas“, 2008 m. balandžio 29 d., Nr. 96/4969) paskelbiant informaciją apie E. B. , L. B. ir L. P. .
Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų: viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Šio Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Įstatymo 41 straipsnio, reglamentuojančio žurnalistų pareigas, 2 dalies 1 punkte nustatyta žurnalistų pareiga teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje. To paties straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta pareiga vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų.
Iš ginčijamo atsakovo sprendimo matyti, jog įspėjimas pareiškėjui buvo skirtas už tai, kad minėtoje publikacijoje „Policija tiria nacistinį sveikinimą Hitleriui“ viešosios informacijos rengėjas paskelbė žeminančio turinio žinias apie E. B. , L. B. ir L. P. . Pareiškėjas su tokiu publikacijos vertinimu nesutinka ir teigia, kad jis kaip žinią pateikė tik konkretų įvykį, t. y., kad policija pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnį. Tuo tarpu kita publikacijoje esanti informacija - tik pareiškėjo pastabos, susijusios su aprašomais įvykiais, kurios nebuvo paskelbtos kaip faktas. Publikacijos teiginiai „<...> „Šiaulių krašto“ redakcijai apie demonstruotą plakatą pranešusi (duomenys neskelbtini) gatvės gyventoja teigia nufotografavusi ano namo gyventoją, atsistojusią šalia plakato <...>, „<...> „Šiaulių krašto“ duomenimis, name, kur kabojo plakatas su svastika ir Hitlerio sveikinimu, gyvena vienoje Šiaulių miesto gydymo įstaigoje dirbančios psichologe ir jos muzikos pedagogės dukros šeimos bei dar viena tebestudijuojanti dukra <...>“ buvo išdėstyti kaip redakcijai apie demonstruotą plakatą pranešusios gyventojos suteikta informacija ką ji yra nufotografavusi ir pareiškėjo pastabos, susijusios su aprašomais įvykiais, t. y. autoriaus subjektyvi nuomonė apie tai, kokių profesijų asmenys tame name gyvena. Be to, pareiškėjo tvirtinimu, iš publikuotos informacijos negalima suprasti, kad kalbama būtent apie trečiuosius suinteresuotus asmenis ir jų namą. Todėl šiuo atveju taikytinas Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktas, šalinantis viešosios informacijos rengėjo atsakomybę už tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, nes jie prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir surinktiems įrodymams, be to pareiškėjas neteisingai aiškina teisės aktus, taikytinus nagrinėjamam ginčui spręsti.
Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje nuomonė apibrėžiama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Gi žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys (Įstatymo 2 str. 69 p.).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad aptariamoje publikacijoje paskelbti anksčiau minėti teiginiai yra konstatuojamojo pobūdžio, nes juos galima patikrinti bei nustatyti jų teisingumą. Juose nėra dėstomas joks požiūris, supratimas ar komentarai, reiškinių ar įvykių vertinimas, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Tad tokie teiginiai visiškai teisingai buvo pripažinti atitinkantys žinios (o ne nuomonės) sąvoką, įtvirtintą Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 punkte. Pareiškėjas, straipsnyje paskelbęs, kad ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnams nėra žinoma, kas juridiškai yra namo, kurio lange kabojo plakatas su svastika ir Hitlerio sveikinimu, savininkas, ir nežinomi nusikalstamos veikos kaltininkai, tuo pačiu pateikė savo duomenis, kas minėtame name gyvena ir dar nurodė, jog viena iš to namo gyventojų buvo nufotografuota prie Hilterį sveikinančio plakato. Vertinant analizuojamus teiginius visumoje su išspausdinta nuotrauka (kurioje nufotografuotas langas su jame kabančiu plakatu su svastika ir Hitlerio sveikinimu) ir išspausdinto straipsnio tekstu, galima spręsti, kad autorius namo gyventojus (vienoje Šiaulių miesto gydymo įstaigoje dirbančios psichologe ir jos muzikos pedagogės dukros šeimas bei dar vieną tebestudijuojančią dukrą) sieja su nusikalstama veika – kurstymu prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, kas neabejotinai laikytina viešai paskelbtomis žiniomis, žeminančiomis šių asmenų garbę ir orumą.
Pažymėtina, kad Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai visuomenės informavimo principai įpareigoja viešosios informacijos rengėją teikti informaciją tiksliai, teisingai ir nešališkai, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, o ne remtis gandais ir pan. Būtent viešosios informacijos rengėjui įstatymų leidėjas nustatė pareigą užtikrinti, kad skelbiamos informacijos turinys atitiktų visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenė turi teisę gauti informaciją, tačiau jos teisingumą privalo pagrįsti viešosios informacijos rengėjas, kuris pats turi teisę pasirinkti jos pagrindimo būdą. Nagrinėjamoje situacijoje, konstatavus, kad pareiškėjas paskleidė žinią, o ne nuomonę, komentarą ar vertinimą, Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos netaikytinos.
Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog iš pateiktos informacijos negalima atpažinti trečiųjų suinteresuotų asmenų, kadangi publikacijoje jis nenurodė nei name gyvenančių asmenų vardų ar pavardžių, nei gyvenamosios vietos adreso, nei darboviečių pavadinimų ar kitos privačios apie juos informacijos.
Nagrinėjamoje publikacijoje pareiškėjas aiškiai nurodo, kad privatus namas, kuriame kabojo plakatas, yra (duomenys neskelbtini) gatvėje pačioje Šiaulių miesto pašonėje, kuri žinybinga Šiaulių rajono policijos komisariato Bubių nuovadai (taigi akivaizdu, kad gatvė yra ne Kuršėnuose ir ne Akmenėje); su šio namo gyventoja, nufotografuota prie iškabinto plakato, pabendrauti nuvyko į jos darbovietę – Naujosios Akmenės muzikos mokyklos Akmenės filialą, kur ji dirba muzikos pedagoge. Iš publikacijos taip pat visiškai aišku, kad šiame name kartu gyvena ne tik minėtos muzikos pedagogės šeima, bet ir vienoje Šiaulių miesto gydymo įstaigoje psichologe dirbančios jos motinos šeima bei dar viena tebestudijuojanti sesuo. Taigi publikacijos turinio visuma: iliustracinė medžiaga, kontekstas, sakinių konstrukcijos yra pakankama nustatyti, kad joje rašoma būtent apie trečiuosius suinteresuotus asmenis. Tai patvirtina ir į bylą pateikti dokumentai: 2008 m. lapkričio 4 d. laikraštis ,,Šiaulių kraštas“, kurio 2 lape yra straipsnis ,,Dalyti gerumą nesunku“ apie medicinos psichologę E. B. ir jos šeimą, (suteikusią paramą nuo gaisro nukentėjusiems) ir Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros 2008 m. gruodžio 29 d. pažyma, kad 2008 m. lapkričio 4 d. komentaras, iš kurio akivaizdu, jog komentatorius atpažino, kad šiame rašinyje minima psichologė yra ta pati, apie kurios namų balkone priklijuotą plakatą su svastika buvo rašoma 2008 m. balandžio 29 d. dienraštyje ,,Šiaulių kraštas“, siųstas iš Didžiosios Britanijos (b. l. 115-117). Nepaneigti ir E. B. paaiškinimai, jog perskaitę publikaciją ne tik ji su šeimos nariais, bet ir bendradarbiai, draugai, pažįstami atpažino, kad rašoma apie E. B. šeimą.
Teisėjų kolegija byloje surinktų įrodymų visumos pagrindu sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog publikacijoje „Policija tiria nacistinį sveikinimą Hitleriui“ ir ją lydinčioje iliustracijoje buvo pakankamai duomenų, kuriais remdamiesi tiek tretieji, tiek pašaliniai asmenys be papildomos informacijos galėjo atpažinti, jog rašoma būtent apie trečiuosius suinteresuotus asmenis, pagrįsta. Gi asmenų, supratusių, kad pateiktos žinios liečia E. B. , L. P. ir L. B. , skaičius visiškai nėra svarbus. Teismas teisingai įvertino publikacijos turinį ir pripažino, jog Žurnalistų etikos inspektorius ginčijamame sprendime pagrįstai pareiškėjo veiksmus vertino kaip viešai paskelbtas žeminančio pobūdžio žinias apie trečiuosius suinteresuotus asmenis. Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad tretieji suinteresuoti asmenys nesikreipė į dienraščio ,,Šiaulių kraštas“ redakciją dėl juos žeminančių teiginių paneigimo, nagrinėjamam ginčui jokios reikšmės neturi.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB ,,Šiaulių kraštas“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.