- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-28
- Bylos Nr.
- I-3462-406/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01074-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- E. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
raštinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. P. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas savo skunde (b.l. 5-7), skundo papildymuose (b.l. 9, 46) nurodė, kad nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 7 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 5, 6, 8, 9 ir jose gyveno 4-6 nuteistieji, be to kameros plotą užėmė baldai bei sanitarinis mazgas. Šiose patalpose buvo šalta, drėgna, blogas apšvietimas, duše dažnai būdavo tik šaltas vanduo, sanitarinis mazgas buvo gyvenamojoje patalpoje ir atitvertas tik 1,35 m sienele, todėl nebuvo užtikrintas privatumas, patalpose buvo pilna parazitų. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenims, todėl kildavo konfliktinės situacijos. Pažymėjo, kad jis yra nerūkantis. Atvykstant ar išvykstant etapu buvo daromos asmens ir jo daiktų apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis. Akcentavo, jog kameros neremontuotos, todėl netinkamos naudojimui, pasivaikščiojimo kiemeliai taip pat prastos būklės, įrengti netinkamai ir labai maži. Pareiškėjas teigia, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Laisvės atėmimo bausmę jis atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kur nuteistųjų skaičius stipriai viršijo nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo), pareiškėjo laikymo nuo 2014 m. pataisos namuose teisės aktų normas neatitinkančiomis, antisanitarinėmis, nežmoniškomis, psichinę ir fizinę sveikatą žalojančiomis sąlygomis jis patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, žmogiškojo orumo pažeminimą. Mano, kad valstybė pagal nacionalinę ir tarptautinę teisę neužtikrino jo laisvės atėmimo vietoje sveikos ir higieniškos gyvenamosios aplinkos, todėl jis buvo nuolatinėje streso būsenoje, negalėjo miegoti, jautė padidėjusią fobiją aplinkai, taigi dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė 2000 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l. 11-15, 34) nurodė, jog pareiškėjas atlikinėjo bausmę Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3 sektoriuje ir už nuobaudas nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2015 m. sausio 16 d. gyveno kamerų tipo patalpose Nr. 5, Nr. 6, Nr. 8, Nr. 9. Duomenų, kiek tiksliai asmenų buvo tose pataisos namų kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Teigia, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pabrėžia, kad jokie teisės aktai nenumato, kad baldų, esančių patalpoje, taip pat joje esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto. Nurodo, kad sanitariniai mazgai įrengti laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų, gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliu būdu – per langus, išskyrus patalpas kur veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema (baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema). Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, taip pat įstaigos nuteistųjų gyvenamos ir bendro naudojimo patalpos. Patalpų oro temperatūrai, santykiniai drėgmei ir oro judėjimo greičiui užtikrinti patalpos aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Pažymi, kad kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas, sanitariniai mazgai atitverti iki lubų nuo likusio kameros ploto, veidrodžiai buvo visose kamerose. Vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 58 nuostatomis, patys nuteistieji laisvės atėmimo vietose privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu. Nurodo, kad bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjo sveikatos istorijoje fiksuoti nežymūs susirgimai, eilę susirgimų pareiškėjas jau turėjo prieš atvykstant į pataisos namus, todėl jo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos būklės, kurią sąlygojo įkalinimo sąlygos, visiškai nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjas savo skunde nurodė nekonkrečius, abstrakčius, deklaratyvius teiginius, nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir objektyviai neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ši administracinė byla teisme nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau tekste – Pataisos įstaiga). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas nurodo, kad Pataisos įstaigoje jis buvo laikomas per mažose patalpose, kuriose vienam nuteistajam teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Pažymi, kad kameros plotą užėmė dar ir baldai bei sanitarinis mazgas.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai" (Žin., 2010, Nr. 41-1999) (toliau tekste – ir Higienos norma HN 76:2010). Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m. 1 žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui (neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau tekste – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2. punktas numato, kad kamerų tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3,6 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str.,) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Administracinėje byloje esantys duomenys (b.l. 17, 59, 60) patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. sausio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 7 d.) tam tikrais laiko tarpais atliko bausmę kamerų tipo patalpose už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus. Nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. sausio 19 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 5, kurios plotas 14,38 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,39 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2014 m. birželio 9 d. iki 2014 m. birželio 18 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 6, kurios plotas 15,28 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,54 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. sausio 16 d. ir nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 7 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 8, kurios plotas 15,65 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,91 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2015 m. birželio 8 d. iki 2015 m. birželio 22 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 9, kurios plotas 14,61 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,65 kv. m gyvenamojo ploto.
Taigi, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose 17 parų nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Pareiškėjui trūko 1,21 kv. m ir 1,06 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).
Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodė, jog gyvenamosios patalpos buvo netinkamos būklės, buvo drėgna, žiemos metu šalta, vasaros metu karšta, apšvietimas neatitiko reikalavimų.
Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procentai. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Santykinė oro drėgmė - 35–65 procentai. Temperatūra šaltuoju metų laiku turi būti 18-28oC, šaltuoju metų laiku 18-22oC. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pataisos įstaigos patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos, temperatūros ar drėgmės. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė teismui duomenis apie minėtų parametrų matavimus, t.y. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 21 d. dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolą Nr. F-K-180 iš kurio matyti, kad oro santykinė drėgmė bei dirbtinė apšvieta atitinka aukščiau įvardintus reikalavimus (b.l. 62-64). Taip pat byloje esančiu Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus 2015 m. vasario 4 d. natūralaus apšvietimo tyrimo protokolu Nr. F-K-NA-7 nustatytas tinkamas natūralus apšvietimas (b.l 68-69). Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 21 d. šiluminės aplinkos tyrimo protokolu Nr. F-K-M-159 oro temperatūra tikrintose 3 sektoriaus baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1, 5, 6, 7, 9, 10 svyravo nuo 20 oC iki 20,8 oC (b.l. 65-67), todėl nustatyta norma taip pat pažeista nebuvo. Į bylą pateikta atsakovo 2016 m. spalio 25 d. pažyma Nr. 77-2772 patvirtina, kad baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose veikė mechaninė patalpų vėdinimo sistema, o papildomai kameros galėjo būti vėdinamos per langus, kadangi visi langai yra darinėjami (b.l. 61). Į bylą pateikta atsakovo 2016 m. birželio 28 d. pažyma Nr. 44/1-1770, 2016 m. liepos 8 d. pažyma Nr. 77-1507 patvirtina, kad Pataisos įstaigos 3 sektoriaus uždarosios zonos kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien ir jos metu kruopščiai apžiūrimos langų grotos, sienos, grindys, lubos, gultai, stalai ir kt., o užfiksuoti pažeidimai ir trūkumai nedelsiant šalinami (b.l. 18, 19). Atsižvelgiant į išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų būklės, netinkamos gyvenamosiose patalpose apšvietos, temperatūros, drėgmės yra nepagrįsti ir atmestini.
Pareiškėjas skundžiasi, kad atvykstant ar išvykstant etapu asmens ir jo daiktų apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir pan.). Asmuo esant žemai oro temperatūrai verčiamas nuogai nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstrakčios, jis nenurodė, kada konkrečiai jo apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, kokie daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes, todėl darytina išvada, kad šių aplinkybių pareiškėjas nepagrindė.
Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą pareigūnų elgesį, tačiau į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad su juo buvo netinkamai elgiamasi, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
Nors pareiškėjas nurodė, kad jis būdamas nerūkantis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2011 m gruodžio 15 d. pareiškėją sulaikius tardymo izoliatoriuje, pareiškėjas nurodė, kad rūko, taip pat iš pateiktų dokumentų matyti, kad rūkymas yra vienas iš pareiškėjo žalingų įpročių ir jokių sveikatos sutrikimų, susijusių su galimu pareiškėjo buvimu patalpose, kuriose rūkoma, asmens sveikatos sutrikimu dėl rūkymo, pareiškėjas nėra išsakęs (b.l. 34, 44). Pataisos įstaigos pateiktose į bylą 2014 m. sausio 13 d. pažymoje Nr. 43-316, 2014 m. birželio 9 d. pažymoje Nr. 43-4179, 2015 m. sausio 2 d. pažymoje Nr. 43-36, 2015 m. birželio 8 d. pažymoje Nr. 43-4552, 2015 m. spalio 23 d. pažymoje Nr. 43-5003 pats pareiškėjas nurodė, kad „Su rūkančiais asmenimis vienoje patalpoje būti galiu“ ir tai patvirtino savo parašu. Taip pat nurodė, kad yra įspėtas dėl materialinės ir drausminės atsakomybės už taisyklių nesilaikymą (b.l. 36-40). Atsakovo pateiktoje 2016 m. liepos 8 d. pažymoje Nr. 77-1507 nurodyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems pasivaikščiojimo kiemelyje leidžiama rūkyti pasivaikščiojimo metu (b.l. 19). Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis, atmestini kaip neįrodyti.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Higienos normos HN 76:2010 18.4. punktą, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore (11 p.). Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo sudaromos sąlygos ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti kiemelyje, tačiau teigia, kad kiemeliai buvo labai maži. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus. Be to, atsakovo atstovas patvirtino, jog pasivaikščiojimo kiemai įrengti laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų ir į kamerų tipo patalpose įrengtus kiemelius kasdien pasivaikščioti vieną valandą vedami ten laikomi nuteistieji (b.l. 55). Į bylą pateikta atsakovo 2016 m. spalio 25 d. pažyma Nr. 77-2772 (b.l. 61) paneigia pareiškėjo argumentus, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo stogelių apsaugančių nuo lietaus, todėl ne visada buvo galimybė pasinaudoti pasivaikščiojimo kiemeliu, kadangi minėtoje pažymoje nurodyta, jog kamerų tipo patalpose pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo nurodyti argumentai, dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, laikytini nepagrįstais.
Nors pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su parazitais, esančiais gyvenamosiose patalpose, tačiau į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl Pataisos įstaigos patalpose buvusių parazitų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (parazitų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2016 m. spalio 25 d. pažyma Nr. 77-2772 (b.l. 61) bei Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašai (b.l. 75-85) teismui nekelia abejonių, jog Pataisos įstaigoje atliekamas kenkėjų naikinimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl parazitų buvimo atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjo teiginiai dėl šilto vandens duše nesuteikimo, atmestini, kadangi iš į bylą pateiktos atsakovo 2016 m. spalio 25 d. pažymos Nr. 77-2772 (b.l. 61) matyti, kad dušinėje įrengti vandens šildytuvai ir karštas vanduo yra nuolat. Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigė, kad buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkte.
Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad jam nebuvo suteikta asmeninė spintelė, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atsakovas 2016 m. liepos 8 d. pažymoje Nr. 77-1507 patvirtino, kad Pataisos įstaigos kamerų tipo patalpos įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, baldais ir kietuoju inventoriumi aprūpintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (b.l. 19).
Atmestini pareiškėjo argumentai dėl gyvenamosiose patalpose nebuvusių veidrodžių, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad veidrodžiai buvo visose kamerose (b.l. 61).
Vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo, pažymėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema; turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Bylos duomenys patvirtina, kad baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai kameros galėjo būti vėdinamos natūraliu būdu – per langus, kurie darinėjasi (b.l. 19, 55). Pareiškėjas teigia, jog sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik 1,35 m aukščio sienele ir nebuvo jokios kabinos, ko pasėkoje nebuvo užtikrintas jo privatumas. Iš byloje esančios atsakovo 2016 m. liepos 8 d. pažymos Nr. 77-1507 matyti, kad sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto yra atitverti iki lubų (b.l. 19). Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu, akcentuotina, kad nors Pataisos įstaigos sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Taigi, teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir pareiškėjo paaiškinimus dėl sanitarinio mazgo Pataisos įstaigoje įrengimo, sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Remiantis bylos duomenimis, t.y. Pataisos įstaigos Psichologinės tarnybos pažyma Nr. 73(3)-119 nustatyta, kad pareiškėjas nėra kreipiąsis į Psichologinės tarnybos specialistus dėl nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos (b.l. 20). Iš 2016 m. liepos 29 d. pažymos Nr. 17930 (b. l. 34) matyti, jog pareiškėjui asmens sveikatos istorijoje fiksuoti tik nežymūs susirgimai (nugaros skausmai, krūtinės skausmai, viršutinių kvėpavimo takų infekcija, ūmi sloga ir gerklės uždegimas, sinusitas), kurie niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų susirgimų, be to eilę susirgimų pareiškėjas jau turėjo prieš atvykstant į pataisos namus. Todėl spręstina, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pataisos įstaigoje poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų kumuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teismas sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, aukščiau nurodyti neteisėti veiksmai, jų kumuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Priešingo vertinimo negalima daryti net ir atsižvelgus į tai, kad administracinėje byloje duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, nebuvo nustatyta, taip pat nenustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai.
CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pažymėtina, kad bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 str. 1 d.) ir taikomas tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Kaip minėta, duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti skriaudą, byloje nėra.
Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje yra įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą dėl pareiškėjo neužtikrintos teisės aktuose nustatytos kameros ploto tenkančio vienam asmeniui normos, neužtikrinto privatumo naudojantis tualetu, dėl to pareiškėjas neabejotinai galėjo patirti neigiamus išgyvenimus (stresą, pažeminimą).
Aplinkybė, kad Pataisos įstaigos administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpose, atitinkančiose minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į kalinimo laikotarpio, kai kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines sąlygas, ekonominę krizę, pragyvenimo lygį. Atsižvelgus į išdėstyta, teismas mano, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 2000 Eur neturtinę žalą, neadekvatus, nesuprantamas ir nepateisinamas nei teisingumo, nei protingumo prasme. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Pataiso įstaigoje būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas nenurodė jokių duomenų bei nepateikė įrodymų, jog dėl dvasinių ir emocinių sukrėtimų, baimės, patiriamo streso būtų kreipęsis į gydytojus.
Atsižvelgus į pareiškėjo laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Pataisos įstaigoje trukmę (17 dienų), neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl tokių atsakovo veiksmų (neveikimo) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kurių intensyvumas pagal bylos aplinkybes neišvengiamai viršijo kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, taip pat į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Pats teisės pažeidimo pripažinimas ginčo atveju nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, nesant duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat byloje nesant ir skunde teismui pareiškėjui nenurodžius jokių įrodymų, patvirtinančių anksčiau aptartos gyvenamosios normos vienam asmeniui nesilaikymo, privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo gyvenamoje patalpoje, reikšmės ir poveikio jo sveikatos būklei, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirtos dvasinės skriaudos nėra pagrindo vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 2000 Eur, o dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 170 Eur. Nurodytas dydis nustatytinas taip pat atsižvelgus į Pataisos įstaigos specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio, 87 straipsnio, 88 straipsnio 1 punktu ir 5 punktu teismas,
nusprendžia:
Skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti E. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 170 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.