Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. ir civilinio atsakovo V. M. apeliacinius skundus dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008-05-30 nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d. ir nubaustas laisvės atėmimu trejiems metams.

Pagal BK 75 str., šios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš A. L. už advokatų pagalbą priteista 220 Lt valstybei ir 2700 Lt nukentėjusiajam T. B..

Iš civilinio atsakovo – V. M. individualios įmonės (duomenys neskelbtini), priteista nukentėjusiajai A. B. 4980 Lt turtinei ir 23273,60 Lt neturtinei žalai atlyginti, bei nukentėjusiajam T. B. – 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. L. nuteistas už tai, kad 2005 m. lapkričio 18 d. apie 13.30 val., jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 p., 172 p. ir 173 p. reikalavimus, dėl kurių įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, t.y. vairuodamas individualios V. M. įmonės (duomenys neskelbtini) balninį vilkiką „Iveco 190-36“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe, kelio A-10 (Panevėžys – Pasvalys – Ryga) 31 kilometre Pasvalio rajone, Talačkonių kaimo teritorijoje, neatsižvelgė į tai, kad artėja prie tiesiogiai vykdomų kelio darbų vietos, prieš kurią stovėjo kelio ženklas Nr. 147 (Posūkio kryptis į kairę), viršijo kelio ženklu Nr. 329 (Ribotas greitis) nustatytą maksimalų leistiną 50 km/h važiavimo greitį, pažeidė kelio ženklo Nr. 325 (Lenkti draudžiama) reikalavimus, kirto važiuojamosios dalies ženklinimo liniją 1.6, įspėjančią, kad artėjama prie ištisinės ženklinimo linijos 1.1, bei ištisinę ženklinimo liniją 1.1., lenkė ta pačia kryptimi priekyje jo mažesniu nei 30 km/h greičiu važiavusį traktorių „Jumz EO-2621“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamą A. Ž., dėl ko lenkimo metu kliudė priekinį traktoriaus skydą, dėl ko po susidūrimo su traktoriumi jo vairuojamas balninis vilkikas su puspriekabe nuvažiavo į dešinę nuo važiuojamosios kelio dalies į kelkraštį bei virsdamas prispaudė ir mirtinai sužalojo greta kelio važiuojamosios dalies dirbusį AB (duomenys neskelbtini) darbininką M. B..

Apeliaciniais skundais, juose nurodydami iš esmės analogiškus motyvus, nuteistasis A. L. ir civilinis atsakovas V. M. prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008-05-30 nuosprendį ir baudžiamąją bylą perduoti prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu surašytas kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 str. reikalavimų, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą. Abu apeliantai skunduose tvirtina, kad pirmos instancijos teismo nuosprendyje padaryta nepagrįsta išvada, jog būtent A. L., vairuodamas vilkiką, kliudė lenkiamą lėtai važiuojantį traktorių, vairuojamą A. Ž.. Bylos medžiaga rodo kitaip, t.y. būtent traktoriaus vairuotojas A. Ž. netikėtai išsuko į kairę kelio juostą ir savo priekiniu skydu kliudė A. L. vairuojamą vilkiką, nuo ko šis virto ir mirtinai prispaudė nukentėjusį M. B.. Teisme, apeliantų nuomone, buvo įrodyta ir traktorių vairavusio A. Ž. kaltė dėl šio eismo įvykio (ką skundžiamame nuosprendyje konstatavo ir teismas), tačiau byloje nuteistas vien tik A. L., o neteisėtus A. Ž. veiksmus pirmos instancijos teismas tegalėjo įvertinti tik skirdamas bausmę A. L., kas nėra teisinga. A. Ž. kaltė dėl eismo įvykio yra akivaizdi, tačiau baudžiamosios bylos jam dėl tos pačios nusikalstamos veikos niekas nebeiškels ir jis liks nenubaustas. Todėl apeliantai mano, kad prokuroras surašė iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą.

Be to, nukentėjusiesiems priteisti civiliniai ieškiniai yra aiškiai per dideli. Nukentėjusiajai A. B. Sodra išmokėjo 53273,60 Lt, draudimo kompanijos jai išmokėjo 108000 Lt dėl vyro žūties ir 1700 Lt neturtinei žalai atlyginti, laidojimo išlaidas jai pilnai atlygino žuvusiojo M. B. darbovietė. Nukentėjusiajam T. B. teismas priteisė 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti, bet jis aštuonis metus iki savo tėvo mirties su tėvu negyveno, paskutiniu metu M. B. sūnaus nebeišlaikė, nes šis jau pilnametis. Apeliantų manymu, tai rodo, jog nukentėjusiojo santykiai su tėvu M. B. buvo nutrūkę. Be to, apeliantai atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis nesikreipė į draudimo kompanijas dėl pinigų, mirus jo tėvui, išmokėjimo. Tačiau nežiūrint to, dėl tėvo mirties nukentėjusiajam T. B. Sodra išmokėjo 27000 Lt.

Teismo posėdyje nuteistasis A. L., jo gynėjas ir civilinis atsakovas prašo jų apeliacinius skundus patenkinti. Prokurorė, nukentėjusieji ir jų atstovai prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl BPK 219 str. taikymo

Esminis abiejų apeliacinių skundų argumentas šioje baudžiamojoje byloje yra tas, kad kaltu dėl nagrinėjamo autoįvykio, kurio metu žuvo M. B., nepagrįstai pripažintas vienas V. M. įmonės vilkiką vairavęs A. L.. Tai, apeliantų nuomone, sąlygojo neteisinga prokuroro pozicija surašant kaltinamąjį aktą, kuriame nebuvo įvertinti įvykio metu traktorių vairavusio A. Ž. veiksmai. Šis apeliantų argumentas, kolegijos manymu, yra ne be pagrindo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų, kai be kita ko jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (tai veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės bei kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Specialistų bei ekspertų išvadomis šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad tiek nuteistojo A. L., tiek ir liudytoju šioje byloje likusio A. Ž. veiksmai eismo įvykio, kurio metu buvo mirtinai sužalotas R. B., metu buvo priežastiniame ryšyje su šio įvykio kilimu ir tiesiogiai sąlygojo jo kilimą (1 t., 129 – 137 b.l., 2 t., 61 – 66 b.l.). Specialistai autotechnikai nurodė, kad nuteistojo A. L., vairavusio balininį vilkiką su puspriekabe, KET reikalavimų pažeidimas pasireiškė tuo, jog važiuodamas kelio atkarpa, kurioje vyko kelio darbai, apie 60 km/h greičiu, jis: 1) viršijo leistiną šioje kelio atkarpoje maksimalų 50 km/h greitį; 2) neatsižvelgė į esamus kelio ženklus 106 „Darbai“, 122 „Pavojingas kelkraštis“, 124 „Važiuojamosios dalies susiaurėjimas iš dešinės“, 325 „Lenkti draudžiama“, važiuojamosios dalies ištisinę ženklinimo liniją 1.1, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus, ir prieš ją esančią ženklinimo liniją 1.6, įspėjančią, kad artėjama prie ištisinės ženklinimo linijos 1.1, artėdamas prie tiesiogiai vykdomų kelio darbų vietos, prieš kurią stovėjo kelio ženklas 147 „Posūkio kryptis į kairę“, 3) nesulėtino greičio ir 4) lenkė ta pačia kryptimi priekyje jo važiavusį A. Ž. vairuojamą ir lėtai važiavusį traktorių „JUMZ EO 2621“. Taigi, specialistai išskyrė keturis nuteistojo veikimo momentus, kurie, jų nuomone, tiesiogiai sąlygojo nagrinėjamo autoįvykio kilimą. Tarpe jų nėra nė vieno, kuris būtų siejamas su netinkamu ar prieštaraujančiu KET reikalavimams prieš vilkiko vairuotoją A. L. važiavusios kliūties – A. Ž. vairuoto traktoriaus, apvažiavimą. Tie patys specialistai konstatavo ir tai, kad susidariusiomis sąlygomis traktoriaus vairuotojo A. Ž. prieštaraujantys KET reikalavimams – taigi, neteisėti, veiksmai buvo šie : priartėjus prie kelio atkarpos, kurioje jo važiavimo krypties kelio pusėje (dešiniame kelkraštyje) vyko kelio darbai ir jo eismo juostos dešinėje pusėje prieš kelio darbų vietą stovėjo kelio ženklas 147 „Posūkio kryptis į kairę“, lėtai apvažiuodamas kelio darbų vietą ir įvažiuodamas į priešingos krypties eismo juostą, jis 1) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, 2) nedavė kelio jį lenkiančiam A. L. vairuojamam balniniam vilkikui su puspriekabe ir 3) su juo susidūrė.

Tuo tarpu prokuroro surašytame kaltinamajame akte teigiama, kad A. L. „atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėdamas sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, automobilio greičio nesulėtino, nesustabdė, kliūties neapvažiavo ir lenkė ta pačia kryptimi priekyje jo lėtai, mažesniu nei 30 km/h greičiu važiavusį traktorių JUMZ EO – 2621, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamą A. Ž., dėl ko lenkimo momentu kliudė priekinį traktoriaus <...> skydą“. Iš tokio A. L. pareikšto kaltinimo galima suprasti, kad aprašydamas nusikalstamą veiką kaltinamajame akte prokuroras laikėsi nuomonės, jog traktorių vairavęs A. Ž. važiavo savo eismo juosta tiesiai, o A. L. lenkdamas jį kaip priekyje esančią kliūtį kliudė traktoriaus priekinį skydą, dėl ko vilkikas prarado stabilumą, vertėsi ir prispaudė šalikelėje remonto darbus dirbusį M. B.. Pirmos instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje išvardinęs A. L. padarytus KET reikalavimų pažeidimus, nuteistojo neteisėtais veiksmais pripažino tik ta pačia kryptimi priekyje jo lėtai važiavusio traktoriaus lenkimą ir kliudymą lenkimo metu traktoriaus priekinio skydo. Tokiu būdu apylinkės teismas, nors savo išvados nuosprendyje šiuo klausimu visiškai nemotyvavęs, nelaikė, kad nagrinėjamojoje autoįvykio situacijoje traktoriaus vairuotojas A. Ž. sudarė A. L. kliūtį (kaip kad A. L. tuo kaltino prokuroras), dėl ko nuteistasis ne tik kad negalėjo lenkti traktoriaus, tačiau privalėjo sulėtinti greitį ar net visiškai sustabdyti savo vairuojamą vilkiką, tam kad išvengtų susidūrimo su juo. Kita vertus, esant tokiam prokuroro pateiktam nusikalstamos veikos aprašymui taip iki galo ir liko neaišku, kuo tiksliai pasireiškė A. L. veika, t.y. ar jis neapvažiavo kliūties ir į ją atsitrenkė, ar vis tik jis apvažiavo kliūtį, tačiau apvažiuodamas ją kliudė dėl taip pat neteisėtų A. Ž. veiksmų. Kolegijos nuomone, toks nusikalstamos A. L. veikos aprašymas tiek kaltinamajame akte, tiek teismo nuosprendyje, ne tik kad nepilnas ir neišsamus, bet ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei surinktų įrodymų. Jis galėtų būti pateisinamas ir suprantamas tik tokiu atveju, jeigu A. Ž. prieš pat susidūrimą su vilkiku būtų važiavęs tiesiai savo važiavimo kryptimi ir važiavimo krypties nebūtų keitęs. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla perduodama prokurorui.

Tuo tarpu bylos įrodymai tvirtina ką kita. Apeliantas A. L. nuo pat tyrimo pradžios parodė, kad jau traktoriaus lenkimo momentu, t.y. jam važiuojant jau priešpriešine eismo juosta, traktoriaus vairuotojas staigiai pasuko į kairę ir atsitrenkė (pagal faktines bylos aplinkybes, galimai traktoriaus priekinio skydo kaire puse) į jo vairuoto vilkiko priekinį dešinės pusės ratą. Šiuos nuteistojo parodymus pilnai patvirtino ir liudytojas L. B., kuris važiavo iš paskos A. L. ir matė susidūrimo momentą. Kad nevažiavo tiesiai savo važiavimo kryptimi, o norėdamas apvažiuoti ant kelio važiuojamosios dalies dešinio krašto sustatytus ir remonto darbų ribą žyminčius kelio ženklus išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir traktoriaus priekinio skydo kairiu šonu atsitrenkė į jau jį lenkusį vilkiką, parodė ir pats liudytojas A. Ž.. Maža to, šis liudytojas tiek tyrimo metu, tiek ir teisme tvirtino, kad paskutiniu momentu prieš pat keisdamas važiavimo kryptį ir išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą, jis neįsitikino, kad tai yra saugu, t.y. jis betarpiškai prieš šį manevrą nematė, kur yra iš paskos jo važiavęs vilkikas, kurį jis, anot jo paties parodymų, paskutinį kartą matė prieš 100 – 120 metrų už jo vairuoto traktoriaus, jų abiejų važiavimo eismo juostoje. Pagaliau, ir ekspertizės akte (2 t., 61 – 66 b.l., išvados 8 punkte) ekspertai nurodė, kad šis eismo įvykis nebūtų įvykęs, jei „traktoriaus <...> vairuotojas A. Ž., vairuodamas traktorių ir važiuodamas kelio ruožu, kur vyko kelio remonto darbai, bei siekdamas išvengti eismo įvykio, būtų vykdęs saugaus eismo reikalavimus, nurodytus Kelių eismo taisyklėse, t.y. jei jis, prieš pat pasukdamas į kairę remontuojamos kelio atkarpos apvažiavimui, būtų įsitikinęs, kad pasukti bus saugu ir nesukliudęs (davęs kelią) jį lenkiančioms transporto priemonėms“.

Teismų praktikoje jau suformuluota ir seniai taikoma taisyklė, kad tokiu atveju, kuomet autoįvykio kilimą tiesiogiai sąlygojo kelių vairuotojų veiksmai, išvadai apie priežastinio ryšio buvimą tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių padaryti, reikia nustatyti, kurio iš vairuotojo Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai buvo būtinoji baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių, eismo įvykis neįvyktų. Kolegijos nuomone, šioje konkrečioje autoįvykio situacijoje nustatyti būtinąją įvykio padarinių – M. B. žūties, sąlygą įmanoma tik pilnai, tiksliai ir detaliai aprašius faktiniais bylos duomenimis patvirtintus autoįvykyje dalyvavusių abiejų vairuotojų veiksmus, kas nebuvo padaryta prokuroro surašytame kaltinamajame akte. Nepilnas ir neišsamus nusikalstamos veikos (vairuotojų neteisėtų veiksmų), kurios metu buvo mirtinai sužalotas M. B., aprašymas, t.y. BPK 219 str. 3 p. reikalavimo pažeidimas, šiuo atveju laikytinas esmingai įtakojusiu byloje esančio kaltinamojo akto netinkamą surašymą, kas savo ruožtu sutrukdė pirmos instancijos teismui teisingai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą ir priimti pagrįstą bei teisėtą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nurodyto pažeidimo savarankiškai ištaisyti neturi galimybės, nes kaltinimas byloje pareikštas tik vienam A. L..

Šiame kontekste kolegija atkreipia pirmos instancijos teismo dėmesį į nekaltumo prezumpcijos principo esmę ir galimą šio principo pažeidimą priimant skundžiamą nuosprendį. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šį principą detalizuojančioje BPK 44 str. 6 d. nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.3. p. nustatyta, kad nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šioje byloje pirmos instancijos teismas nepaisė aukščiau paminėtų reikalavimų ir nuosprendyje pripažino, jog „<...> yra pagrindo laikyti, kad dėl autoįvykio kilimo yra kaltas ir traktoriaus vairuotojas A. Ž.“, nors liudytojas A. Ž. byloje net nebuvo apklaustas įtariamuoju.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Nuteistasis A. L. ir civilinis atsakovas V. M. skunduose nepagrįstai nurodo, kad kaltinamąjį aktą surašęs ir byloje dalyvavęs prokuroras A.Navickas bei pirmos instancijos teismas, nesprendę byloje ir A. Ž. kaltės klausimo, buvo šališki.

Pagal BPK 255 str. 1 d. baudžiamosios bylos dėl bet kurio iš nusikaltimų, numatytų BK 281 str., nagrinėjimo teisme ribas nustatyti gali prokuroras, arba atskirais – BPK 256 str. 1 ir 2 dalyse numatytais atvejais, nukentėjusysis. Teismas baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribų privalo paisyti. Taigi, prokuroro atsisakymas nusišalinti nuo baudžiamosios bylos tyrimo ar dalyvavimo nagrinėjant ją teisme arba tokio turinio nuteistojo bei jo gynėjo prašymo atmetimas teisme tikrai negali būti pagrindu pripažinti prokurorą ar teismą buvus šališkais. Nuteistojo apeliaciniame skunde paminėti liudytojo L. B. parodymai byloje yra, jie buvo ir nuteistajam bei jo gynėjui susipažįstant su bylos medžiaga, nes kaip matyti iš susipažinimo su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga protokolo (2 t., 21 b.l.), A. L. ir jo gynėjas A.Gudžinskas liudytojo L. B. parodymus matė bei turėjo galimybę ir pakankamai laiko juos išsamiai išanalizuoti. Todėl nėra jokių duomenų tvirtinti, kad prokuroras šio liudytojo parodymus tyčia slėpė nuo proceso dalyvių.

Dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su byloje pareikštais civiliniais ieškiniais turtinei bei neturtinei žalai atlyginti kolegija atskirai nepasisako, nes juos privalu bus spręsti iš naujo po to, kai bus pašalinti šioje nutartyje nurodyti kaltinamojo akto trūkumai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 5 p., teismas

NUTARĖ:

Panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą perduoti Panevėžio apygardos vyriausiajam prokurorui.