Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-05-15 · Civilinė byla Nr. 2A-1909-464/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-15
Bylos Nr.
2A-1909-464/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-01284-2012-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dalia Kačinskienė
Ieškovas
UAB „Vilniaus energija“
Atsakovas
G. P.
Trečiasis asmuo
UAB „Ex libris LT“
Kategorijos
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.11.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1909-464/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-01284-2012-6Procesinio sprendimo kategorija: 35.4;42.11.4.; 45.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. gegužės 15 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui G. P. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Ex libris LT“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2012-01-30 su ieškiniu (b.l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą ir prašė priteisti iš atsakovo G. P. 1959,62 Lt skolos už laikotarpiu nuo 2011-02-01 iki 2011-11-30 atsakovui nuosavybės teise priklausančioms negyvenamosioms patalpoms (duomenys neskelbtini), tiektą šilumos energiją, 82,72 Lt materialiųjų palūkanų, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 75,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad tarp ieškovo ir negyvenamųjų patalpų savininko – atsakovo konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta neterminuota energijos pirkimo-pardavimo sutartis, nes negyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų ir patalpoms yra tiekiama šilumos energija. Kai šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma konkliudentiniais veiksmais, taikytinos Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos, pagal kurių 8 p. atsakovas G. P., kaip negyvenamųjų patalpų savininkas, yra energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, todėl jam kyla prievolė mokėti už tiekiamą šilumos energiją LR įstatymų, Vyriausybės ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų nustatyta tvarka ir tarifais. Per laikotarpį nuo 2011-02-01 iki 2011-11-30 susidarė 1959,62 Lt įsiskolinimas, o už laiku neįvykdytą piniginę prievolę atsakovui per laikotarpį nuo 2011-02-01 iki 2012-01-27 priskaičiuota 82,72 Lt palūkanų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nesilaikė nustatytos privalomos tvarkos pagal tuo metu galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklių) 92 p. ir 93 p., turi būti laikoma, jog šilumos įrenginiai neatjungti. Esant šioms aplinkybėms vartotojas turi mokėti už jam priskirtą šilumos kiekį. Kol nėra atliktas atjungimo įteisinimas, ieškovas negali kitokiu būdu skaičiuoti pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo. Pažymėjo, kad atsakovui buvo siųstas pasiūlymas sudaryti šilumos energijos tiekimo sutartį, nes net ir nesinaudodamas paslaugomis kaip patalpų savininkas, atsakovas jomis naudojasi kaip bendrosios dalinės nuosavybės turėtojas, tačiau šis dėl sutarties sudarymo nesikreipė.

Atsiliepimas

Atsakovas G. P. 2012-03-09 atsiliepimu (b.l. 36-39) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad su ieškovu nėra sudaręs nei žodinės, nei rašytinės sutarties dėl šilumos energijos tiekimo negyvenamosioms patalpoms (duomenys neskelbtini). Kadangi minėtos patalpos yra negyvenamosios (stomatologinis kabinetas), atsakovas, kaip šilumos energijos vartotojas, negali būti laikomas abonentu, kuris energiją perka savo asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams, t.y. vartotojų teisės prasme atsakovas nėra buitinis vartotojas. Todėl ginčo santykiams netaikytinos ieškovo ieškinyje nurodomos teisės normos, kurios reglamentuoja energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą būtent su buitiniu vartotoju. Be to, atsakovas ieškovo nurodytos skolos susidarymo laikotarpiu apskritai neatitiko energijos vartotojo sąvokos, nes patalpoms nebuvo tiekiama šilumos energija, patalpų šildymo prietaisai nebuvo prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, t.y. atsakovas nesinaudojo ieškovo teikiama paslauga bei nenaudojo jo tiekiamos šilumos energijos. Patalpose ginčo laikotarpiu, taip pat iki šios dienos yra įrengtas veikiantis dujinis katilas, kuris su toje pačioje patalpoje esančiu šildymo prietaisu (radiatoriumi) yra sujungtas plastikiniais vamzdžiais. Iš patalpose esančių radiatorių į šių patalpų grindis yra išvesti du vamzdžiai, kurie grindyse yra sujungti tarpusavyje, kartu su šildymo katilu sudarydami bendrą vietinio šildymo sistemą. Centrinio šildymo vamzdžiai (įvadas), esantys kaimyninėse patalpose - šių patalpų rūsyje, priklausančiame kaimyninių patalpų savininkui, yra nupjauti ir užaklinti. Taigi atsakovas pasirinko teisę nesinaudoti ieškovo tiekiama šilumos energija, fiziškai atsijungdamas nuo šilumos energijos tiekimo vamzdžių, apie atsijungimą pranešė ieškovui. Ieškovas žinodamas, kad atsakovas nesinaudoja jo tiekiama šilumos energija, nesiėmė jokių veiksmų ir toliau skaičiavo mokesčius už šilumos energiją, kurios atsakovas nevartoja. Todėl jeigu nuostoliai ir atsirado, jie atsirado dėl paties ieškovo kaltės. Ieškinyje nurodytu laikotarpiu prekė – šilumos energija – nebuvo perduota atsakovui, jis jos nepriėmė, todėl neprivalo už ją sumokėti. Atsakovas energijos nenaudojo, todėl pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, tiekėjas neturi teisės reikalauti sumokėti už paslaugą ar produktą, kurio nesuteikė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005). Be to, ieškovas reikalauja priteisti skaičiuojamą skolą už konkretų laikotarpį, t.y. nuo 2011-02-01 iki 2011-11-30, tačiau remiasi iki ginčo laikotarpio galiojusių Taisyklių 196 p., kur buvo nurodyta, kad vartotojui neteisėtai atsijungus nuo pastato šildymo ar karšto vandens sistemų, jis išlieka vartotoju, kol įrenginiai bus pripažinti tinkamai atjungtais nuo šildymo sistemos. Minėta nuostata galiojo iki 2010-11-01. 2010-10-25 pakeitus Energetikos ministro įsakymą Nr. 1-297 ir patvirtinus naujas Taisykles, kurios įsigaliojo nuo 2010-11-01, buvo panaikinta ši teisės aktų nuostata ir numatyta tik prievolė mokėti už šilumos suvartojimą bendrosioms namo reikmėms iki bus sudaryta sutartis su tiekėju pagal individualiai šalių aptartas sąlygas. Tuo tarpu kasacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012 atlikdamas teisės aiškinimą rėmėsi Taisyklių nuostata, galiojusia iki 2010-11-01, todėl ši byla negali būti taikoma pagal analogiją. Net ir tuo atveju, jei atsakovas yra atlikęs atjungimo darbus neteisėtai, negalima reikalauti apmokėti visą prekės kainą, todėl taikytina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota 2005-03-07 nutartyje Nr.3K-3-155/2005, 2010-12-4 nutartyje Nr.3K-3-519/2010.

Trečiasis asmuo UAB „Ex libris LT“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2012-12-05 sprendimu (b.l. 124-129) ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 195,66 Lt skolos, 9,65 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-02-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 7,63 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovo priteisė 2720,99 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo naudai ir 27,57 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos medžiagą, nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl pareigos sumokėti už šilumos energiją, kuomet atsakovas yra ne pagal teisės aktų reikalavimus atjungęs nuo šilumos perdavimo tinklų patalpos šildymo ar karšto vandens įrenginius. Atsakovui priklausančios patalpos šildymo įrenginiai yra atjungti nuo šilumos perdavimo centralizuotų tinklų, nupjovus ir užaklinus šildymo vamzdžių įvadą. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo argumentą, kad tarp šalių konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta sutartis dėl šilumos energijos tiekimo šioms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), pripažinęs, kad nebuvo atsakovo valios sudaryti tokį sandorį. Todėl ieškovas negali reikalauti apmokėti už paslaugas, kurių nesuteikė. Teismo nuomone, tuo atveju, kai atsakovas ne pagal teisės aktų reikalavimus yra atjungęs nuo šilumos perdavimo tinklų patalpos šildymo ar karšto vandens įrenginius, ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, jei tokius patyrė, bet jis neįgyja teisės reikalauti apmokėti už paslaugą, kurios neteikė. Tačiau ieškovas savo teiginių, kad dėl neteisėto atjungimo kiti to pastato bendraturčiai patyrė žalą, ar jam pačiam tokios žalos atsiradimo fakto bei dydžio byloje neįrodinėjo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagrindo remtis 2010-10-25 galiojusių Taisyklių 92 p., kur buvo nustatyta, kad kol savininkai neįvykdo teisės aktų reikalavimų jie išlieka šilumos vartotojais, nėra, kadangi Taisyklių taikymo nenumato įstatymas. Įstatyme nėra numatyta, kad būtų galima įpareigoti mokėti ir paskirstyti šilumos kiekį tam vartotojui, kuris nenaudoja šilumos energijos, todėl tokia sankcija neatitinka Civilinio kodekso nuostatų. Teismas sutiko ir su atsakovo atsikirtimų į ieškinį argumentais, kad nagrinėjamoje byloje netaikytina ieškovo įvardijama kasacinio teismo praktika, skiriantis bylų faktinėms aplinkybėms - ieškovo reikalavimo teisinis pagrindas neteko galios ginčo laikotarpiu. Nustatęs, jog tarp šalių nebuvo sudaryta sutartis dėl šilumos energijos tiekimo atsakovui priklausančioms patalpoms ir paslaugos faktiškai nebuvo teikiamos, teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo. Tačiau byloje nekilus ginčo dėl atsakovo prievolės mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą, teismas sprendė, kad dėl bendrojo naudojimo patalpų šildymo tarp šalių konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai santykiai ir ieškovo naudai iš atsakovo priteisė 195,66 Lt už bendrų patalpų šildymą bei palūkanas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu (b.l. 133-137) prašo Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012-12-05 sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad tarp šalių nėra sudaryta šilumos pirkimo-pardavimo sutartis, nes patalpos neturi energiją naudojančių įrenginių. Atsakovui patalpos priklauso nuosavybės teise nuo 2009-08-17, nuo 2007-09-21 iki 2010-09-06 buvo sudaryta rašytinė šilumos pirkimo-pardavimo sutartis su patalpų nuomininku, trečiuoju asmeniu UAB „Ex libris LT“. Aplinkybė, kad atsakovas prašo nutraukti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį, prašo vadovaujantis antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nebeskaičiuoti mokesčio už šilumos energiją, atlikti mokėjimai iš viso 1302,20 Lt sumai iki 2011-02-01, patvirtina tarp šalių esančius sutartinius santykius. Sutartis tarp šalių buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, nes atsakovas naudojasi ieškovės tiekiama šilumos energija, mokėjo už paslaugas, prašė sutartį nutraukti.

Atsiliepimas

2. Atsakovas į bylą nėra pateikęs jokių įrodymų, kad patalpos tiek de jure, tiek de facto yra atjungtos nuo centrinio šildymo sistemos. Su atsiliepimu pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas negali būti laikomas dokumentu, patvirtinančiu šildymo sistemos darbų užbaigimą, nes galiojantys teisės aktai antstoliams tokios kompetencijos nesuteikia. Todėl teismo išvada, kad ieškovas negali reikalauti apmokėti už paslaugą, kurios nesuteikė, nepagrįsta, kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas tinkamai būtų įvykdęs patalpos šilumos įrenginių atjungimą nuo pastato inžinerinės sistemos, kad negauna šilumos energijos.

3. Nesuprantama ir akivaizdžiai nepagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo remtis Taisyklėmis, kurių taikymo nenumato įstatymas. Ieškovo nuomone, energijos pirkimo-pardavimo santykius reglamentuojantis CK skirsnis leidžia ir nukreipia į specialiuosius, būtent tą sritį reguliuojančius įstatymus, konkrečiu atveju į šilumos ūkį reguliuojančius teisės aktus – Šilumos ūkio įstatymą, Taisykles, Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas. Bendros kompetencijos teismams nesuteikta teisė pripažinti teisės akto negaliojančiu, todėl pirmosios instancijos teismas, suabejojęs Taisyklių teisėtumu, privalėjo stabdyti bylą ir kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti teisės akto, kurį reikia taikyti konkrečioje byloje, atitikimą įstatymui ar Vyriausybės nutarimui, o ne konstatuoti, kad teisės aktu nėra pagrindo remtis, nes jis neva nustato kitokį reguliavimą, prieštarauja įstatymui.

4. Nesutinka ir su teismo išvada, kad jo nurodomų kasacinio teismo išnagrinėtų civilinių bylų ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Priešingai, visose jo nurodytose bylose faktinės aplinkybės panašios, visose buvo sprendžiamas klausimas dėl pareigos mokėti už šilumos energiją, kai buto/patalpų savininkas yra atjungęs šildymo prietaisus nuo pastato šildymo sistemos neteisėtai. Naujos redakcijos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse, patvirtintose Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr.1-297, išliko (nors ir buvo koreguota) imperatyvūs reikalavimai šilumos įrenginių atjungimui (108 p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pagal tapačias esmines aplinkybes buvo suformuotos atitinkamos nuostatos, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys nelaikomos nutrauktomis, jei nutraukimas vykdomas ne pagal teisės aktų reikalavimus; piktnaudžiavimas teisėmis negali būti ginamas; vartotojams, neįvykdžiusiems teisės aktų reikalavimų, išlieka prievolė mokėti už šilumos energiją.

5. Patalpų savininkai atsiskaito už šilumos energiją pagal teisės aktais reglamentuotą tvarką, todėl atsakovui teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinus patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos bei to neužregistravus viešame registre, ieškovas neturi teisinio pagrindo keisti pastate suvartotojo šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) vartotojams tvarkos, taip pat ir atsakovo patalpai pagal nurodytus teisės aktus apskaičiuoto šilumos kiekio ir, atitinkamai, už šį kiekį apskaičiuoto mokesčio. Teismo iš atsakovo priteista mokesčių suma paskaičiuota pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr.O3-41 patvirtintą Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr.5, pagal kurio 4.1 p. šis paskirstymo metodas gali būti taikomas su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas šilumos kiekis pastato šildymui, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centrinio šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu. Atsižvelgiant į tai, ieškovas pastatui negali pritaikyti šio metodo ir skaičiuoti visiems pastate esantiems vartotojams mokesčio už šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nes antraip pats pažeistų imperatyvius teisės aktų reikalavimus. Ginčo byloje dėl fakto, kad atsakovo atliktas atjungimas yra įvykdytas ne pagal teisės aktų reikalavimus, nėra.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad ieškovas privalo įrodyti žalos kitiems pastate esantiems vartotojams atsiradimo faktą bei dydį, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Būtent atsakovas privalėjo įrodyti, kad savo neteisėtais veiksmais nepadarė žalos nei pastato inžinerinei sistemai, nei kitiems butų/patalpų savininkams/šilumos vartotojams. Būtent tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-02-09 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-94/2004.

Atsakovas G. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 144-148) prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-12-05 sprendimą nepakeistą, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Tarp apelianto ir atsakovo energijos pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta nei raštu, nei konkliudentiniais veiksmais, nes atsakovas neturėjo nei energiją naudojančių įrenginių, nei techninius reikalavimus atitinkančių vidaus tinklų, kurie prijungti prie energijos tiekimo tinklų, nevartojo ir negalėjo vartoti šilumos, priešingai – ginčo patalpose esantys įrenginiai buvo atjungti nuo centrinio šildymo sistemos vamzdžių. Todėl apelianto apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad sutartis tarp atsakovo ir apelianto buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo patalpose nesant energiją naudojančių įrenginių, energijos pirkimo-pardavimo sutartis nei standartinėmis, nei šalių individualiai aptartomis sąlygomis negali būti sudaroma, yra pagrįsta.

2. Atsakovas negali būti laikomas šilumos energijos vartotoju ir sutinkamai su Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 45 d., nes jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose esantys įrenginiai yra atjungti nuo centrinio šildymo sistemos, t.y. jie negali būti laikomi šilumos perdavimo tinklo sistemos dalimi. Todėl atsakovui negali būti priskiriamos šilumos vartojo pareigos.

3. Atsakovas neturi prievolės mokėti už negautą šilumos energiją. Šilumos ūkio įstatymo 12 str. normos nepraplečia CK 6.388 str. 1 d. taikymo ir nepakeičia abonento prievolės apimties ar turinio bei nesukuria naujos prievolės mokėti už energiją, kuri nebuvo faktiškai sunaudota, bet buvo priskirta. Šios normos numato du atskirus faktiškai sunaudotos energijos kiekio apskaičiavimo būdus. Teisės aktai atsakovui numato prievolę mokėti tik už tą prekę, kuria jis gavo, tačiau nenumato prievolės mokėti už prekę, kurios jis negavo. Apeliantas byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad į ginčo patalpas yra tiekiama šilumos energija kokiais kitais, nei nupjauti ir užaklinti vamzdžiai, įrenginiais, bei kokiu būdu buvo tiekiama šilumos energija ginčo patalpoms. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad šiluma tiekiama per kitus vamzdynus ir įrenginius, laikytini nepagrįstais ir neįrodytais.

4. Ginčo laikotarpiu galiojusi Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakcija nenumatė asmeniui, ne pagal teisės aktų reikalavimus atsijungusiam nuo šildymo sistemos, prievolių, priskirtų šilumos vartotojams. Nuostatų, kad asmuo išlieka šilumos vartotoju su visomis jam priskirtomis pareigomis, net jeigu yra atsijungęs nuo centrinės šildymo sistemos, nėra ir kituose teisės aktuose, galiojusiuose ginčo laikotarpiu.

5. Apeliantas reiškia ieškinį, reikalaudamas sumokėti kainą, t.y. reikalaudamas atsakovą vykdyti pirkimo-pardavimo santykių tarp atsakovo ir apelianto atsiradusius įsipareigojimus. Tuo tarpu byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu atsakovo ir apelianto nesiejo ir negalėjo sieti šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykiai, nes atsakovas neturėjo įrenginių priimti apelianto tiekiamą šilumos energiją bei ją vartoti faktiškai, o tiekėjas dėl tos pačios priežasties neturėjo galimybės tiekti šilumos energiją į ginčo patalpas. Taigi prekė nebuvo perduota apelianto ir priimta atsakovo, ginčo laikotarpiu tarp šalių nesusiklostė faktiniai pirkimo-pardavimo santykiai, todėl atsakovui neatsirado prievolė mokėti už negautą prekę.

Trečiasis asmuo UAB „Ex libris LT“ atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

CPK 320 str. įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reglamentuojančius šilumos tiekimo teisinius santykius, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos tokios kategorijos bylose ir padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovui neatsirado pareiga sumokėti už apelianto teikiamą šilumos energiją. Tokiu atveju teismo sprendimas pakeistinas, ieškinio reikalavimus patenkinant visiškai (CPK 330 str.).

Byloje yra nustatytas toks teisiškai reikšmingas faktas, kad atsakovas nuo 2010-07-01 yra savavališkai atsijungęs nuo buvusios centralizuotos daugiabučio namo šildymo sistemos jam priklausančiose nuosavybės teise patalpose (b.l. 9, 42-43, 64-69, 117). Šią rekonstrukciją jis atliko nepaisydamas galiojusiu teisiniu reglamentavimu įtvirtintos daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių tvarkos. Tokius klausimus reguliuoja Šilumos ūkio įstatymo, kuris yra specialusis energetikos srities (šilumos energijos) teisės aktas, reglamentuojantis teisinius santykius, kylančius šilumos ūkio sektoriuje, taip pat iki 2010-11-01 galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) IV skirsnio „Šilumos tiekimas ir vartojimas daugiabučiuose namuose“ nuostatos. Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 1 d. nustato, jog buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Taigi ši teisės norma tiesiogiai nukreipia į specialųjį statybos teisinius santykius reguliuojantį įstatymą – Statybos įstatymą, ir, atitinkamai, į šį įstatymą įgyvendinančius poįstatyminius teisės aktus, tarp jų – ir statybos techninius reglamentus.

Vertinant atsakovo veiksmus nurodytų teisės aktų kontekste ir iš tokių veiksmų atsirandančius padarinius, būtina pažymėti, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, Taisyklės taip pat yra sudėtinė minėtų santykių teisinio reglamentavimo dalis ir jomis privalu remtis. Šilumos ūkio įstatymo 23 str. būtent Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai yra deleguota pareiga nustatyti daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomuosius reikalavimus. Tokie privalomieji reikalavimai nustatyti (detalizuoti) tiek atsakovo neteisėto atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos momentu galiojusioje Taisyklių redakcijoje, tiek ir aktualioje šių Taisyklių redakcijoje, patvirtintose atitinkamais ūkio bei energetikos ministrų įsakymais. Pagal tuo metu galiojusių Taisyklių I skyriaus „Bendrosios nuostatos“ 1 p., Taisyklės reglamentavo šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, tiesiogiai susijusius su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu. Taisyklių 4 p. apibūdintos ir tokios sąvokos, kaip „šilumos pirkimo-pardavimo sutartis“ ir „šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis“. Pastaroji aiškinama kaip sutartis tarp šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos prietaisai. Taisyklių reikalavimai neabejotinai galioja ir atsakovui (fiziniam asmeniui), nes Taisyklės reglamentavo ne tik butams daugiabučiame name, bet ir kitoms jame esančioms patalpoms teikiamos šilumos energijos vartojimo santykius. Dar daugiau, Taisyklėse naudojamos sąvokos „šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis“ prasme jos subjektu galėjo būti ir juridinis asmuo. Atsakovui priklausančios negyvenamosios patalpos - stomatologinis kabinetas (b.l. 9), taip pat atitinka Taisyklėse pateiktą „kitų patalpų“ apibrėžimą - tai gyvenamojo pastato (dviejų ir daugiau butų name) negyvenamosios patalpos, naudojamos kitai paskirčiai (prekybai, paslaugų teikimui ir pan.), jeigu jos nekilnojamojo turto registre registruojamos atskiru turto vienetu (4 p.).

Taigi pagal buvusios Taisyklių redakcijos (galiojusios iki 2010-11-01) 263 p. buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 p.) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 p. nurodytų veiksmų. Pažymėtina, kad tokia Taisyklių nuostata visiškai atitinka įstatymų leidėjo valią, jau minėtos normos - Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 3 d. prasmę bei esmę, kad tik nuo rekonstravimo sistemų pripažinimo tinkamu naudoti momento nutrūksta pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos (karšto vandens) tiekėjo sutartys. Vadinasi, susiklostę rašytinių sutarčių ar konkliudentiniais veiksmais sudarytų sutarčių santykiai tarp šilumos tiekėjo ir jos vartotojo savaime nenutrūksta nuo fizinio įrenginių atjungimo momento, jie tęsiasi iki bus konstatuotas tinkamo ir teisėto šildymo sistemos (jos dalies) rekonstravimo faktas. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad tarp šalių buvo susiklostę šilumos energijos vartojimo teisiniai santykiai. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, atsakovas patalpas įgijo nuosavybėn su įregistruota viešajame registre nuoma (b.l. 9), kuri jam buvo privaloma vykdyti (CK 6.478 str. 2 d.). Patalpų nuomininkas buvo sudaręs rašytinę trišalę sutartį dėl šilumos energijos vartojimo ir atsiskaitymo su apeliantu, kurią, kaip garantas, pasirašė ir tuometinis patalpų savininkas A. D. (b.l. 86,87-89). Tebegaliojant šiai rašytinei trišalei patalpų nuomotojo, patalpų nuomininko ir paslaugos teikėjo sutarčiai dėl šilumos vartojimo ir atsiskaitymo už ją, atsakovas, tapęs išnuomotų patalpų savininku, savavališkai atsijungė nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos (b.l. 64), o naujos sutarties dėl tiesioginio atsiskaitymo su apeliantu, nutrūkus trišalei sutarčiai, kaip tų patalpų savininkas jau nepasirašė (b.l. 84-85), 2010-12-06 pareikalavęs iki faktinio atsijungimo vykdytą sutartį pakeisti (b.l. 64). Šioje vietoje apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl teismo sprendimo motyvų, kad atsakovui apskritai neatsirado pareigos pasirašyti sutartį su apeliantu (įteisinti šilumos vartojimo santykius). Teismo sprendime padaryta išvada, jog atsakovas, neturėdamas šilumos energijos gavimo įrenginių (t.y. savavališkai juos pašalinęs) bei atsisakydamas pasirašyti sutartį su apeliantu (b.l. 84-85), tokiu būdu aiškiai išreiškė savo valią sutartiniais santykiais su apeliantu nesusisaistyti ir toks jo elgesys teisėtas, nepagrįsta ir teisiškai ydinga. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino specialiąsias teisės normas, įskaitytinai jau minėtą Šilumos ūkio įstatymo 23 str. 1 d. apie privalomuosius reikalavimus daugiabučio namo šildymo sistemai nustatymą poįstatyminiais teisės aktais, taip pat šio įstatymo 25 str. bei 29 str. 3 d., todėl klaidingai interpretavo, kad tokią pareigą (sudaryti sutartį) šilumos vartotojui išimtinai gali nustatyti tik kodifikuotas įstatymas - CK 6.383 str. 2 d. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apelianto procesine pozicija šiuo klausimu bei argumentais, paneigiančiais tokią teismo išvadą, jų nekartodamas.

Apibendrinant pripažintina, kad ginčą nagrinėjusiam teismui nebuvo teisinių prielaidų vertinti, jog atsakovo, savavališkai atsijungusio nuo namo centralizuoto šildymo sistemos, ir apelianto šilumos energijos vartojimo santykiai (sutartis) nesiejo ar nesieja, o iš jos kylančių pareigų atsakovui neatsirado. Vienašališkai atsisakyti vykdyti iš sutarties ar iš įstatymo atsiradusią prievolę arba vienašališkai pakeisti jos vykdymo sąlygas įstatymas draudžia (CK 6.59 str.). Todėl nors atsakovas ir turi vartotojui teisės aktais įtvirtintą pasirinkimo teisę - nesinaudoti apelianto centralizuotai teikiama šilumos energija, ši vartotojo teisė nėra absoliuti. Vien fizinio atsijungimo nuo šilumos energijos tiekimo įrenginių tokioje situacijoje aiškiai nepakanka konstatavimui, kad atsakovo ir apelianto tarpusavio įsipareigojimai pasibaigė. Tokią teisę privalu įgyvendinti tik teisėtu būdu bei priemonėmis. Kitu atveju laikoma, kad asmuo tebeturi energiją naudojančius įrenginius ir išlieka šilumos energijos tiekimo-vartojimo santykių dalyviu tiek pagal CK 6.383 str. 2 d., tiek pagal specialųjį įstatymą (Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 3 d.), tiek pagal galiojusias iki 2010-11-01 Taisykles (263 p.), tiek ir pagal galiojančiais šiuo metu Taisykles (124 p.). Būtent šie teisės aktai nustato momentą, nuo kada šilumos energijos vartojimo santykiai laikomi pasibaigusiais. Atitinkamai iki tokių santykių įstatyminio pasibaigimo jų dalyviai turi šilumos energijos tiekėjui ir vartotojui tenkančias pareigas, įskaitytinai ir pareigą mokėti mokesčius, priklausančius nuo taikomo daugiabučiam namui šilumos energijos paskirstymo metodo bei patalpų ploto. Atsakovo atsikirtimo argumentai, kad paslaugos jis negavo, todėl neturi pareigos ir už ją susimokėti, atmestini, kadangi apeliantas paslaugą (šilumos energiją) iš esmės teikė, o pats atsakovas (vartotojas) jos dėl neteisėto vienašalio atsisakymo nepriėmė. Tačiau dėl tokio savo elgesio jis negali atsidurti pranašesnėje padėtyje, lyginant su tais vartotojais, kurie atsijungimą realizuoja laikydamiesi įstatymo.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta teisingais ir tokius skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė remtis teisės taikymo bei aiškinimo aktualiomis taisyklėmis, suformuotomis kasacinio teismo bylose, kurias nurodė apeliantas. Pagal kasacinio teismo jau suformuotą gausią praktiką vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto (ar patalpų) šildymo sistemą nuo bendrų centralizuoto šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojais iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, taigi jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-24 nutartis c.b. Nr. 3K-7-359/2007; 2012-02-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-44/2012; 2012-05-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-259/2012; 2012-06-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-277/2012; 2012-07-12 nutartis c.b. Nr. 3K-3-385/2012). Vien tik tai, kad pasikeitė šiuos santykius detalizuojančių Taisyklų redakcija, kurioje neliko tiesioginės nuorodos apie privalomus atsiskaitymus, neeliminuoja tų Taisyklių nuostatų, kuriomis nustatyta speciali butų (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atsijungimo procedūra, taikymo, nepaneigia vertinimo, kad pagal Šilumos ūkio įstatymą atsakovas tebeturi vartotojo statusą, taigi, atitinkamai, ir vartotojo pareigas. Taip pat naujos redakcijos Taisyklių patvirtinimas anaiptol nereiškia skirtingų kasacinio teismo išnagrinėtų bylų bei nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, kaip pagrįstai į tai atkreipė dėmesį apeliantas. Teismas, pasisakydamas apie lyginamų bylų ratio decidendi, akivaizdžiai klaidingai sutapatino skirtingus institutus - faktines ir teisines bylos aplinkybes, nurodydamas, kad ieškovo reikalavimo teisinis pagrindas neteko galios ginčo laikotarpiu, todėl kasacinio teismo praktika neaktuali. Teismų, o ypač kasacinės instancijos teismo, sukurti precedentai bylose su panašiomis faktinėmis aplinkybėmis negali būti ignoruojami ar nepaisomi, todėl ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Pripažinus apeliantui (ieškovui) teisę į visišką ieškinio patenkinimą, kiti jo skundo argumentai išsamiau neaptarinėtini.

Pakeitus sprendimą, atitinkamai pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas šalims. Apeliantui, kurio naudai išspręstas ginčas, iš atsakovo priteistinos pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme turėtos išlaidos (CPK 93 str. 1 d. ir 5 d.). Sprendžiant dėl jų kompensuojamosios dalies pažymėtina, kad nors už ieškinį sumokėta 70 Lt žyminio mokesčio (b.l. 4), taip pat 3 Lt už VĮ „Registrų centras“ išrašą (b.l.9) ir 2,90 Lt už GTR pažymą (b.l.10), o už apeliacinį skundą - 72 Lt žyminio mokesčio (b.l. 139), mokėtinas nuo ginčo sumos žyminis mokestis yra lygus 61 Lt (2042,34 Lt x 3 proc.). Taigi tik tokia žyminio mokesčio dalis jam iš atsakovo gali būti priteista, o iš viso priteistina bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų - 66,90 Lt, taip pat priteistina 61 Lt žyminio mokesčio išlaidų už apeliacinį skundą.

Atsakovo prašymo patenkinimui dėl turėtų abiejų instancijų teismuose bylinėjimosi išlaidų priteisimo įstatyminių prielaidų nėra.

Iš atsakovo taip pat priteistinos valstybės naudai 27,57 Lt procesinių dokumentų siuntimo pirmosios instancijos teisme (pašto) išlaidos (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 3 p.,

n utarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą pakeisti.

Ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti iš G. P. 1959,62 Lt skolą, 82,72 Lt palūkanas, iš viso 2042 (du tūkstančius keturiasdešimt du) litus 34 centus, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 2042,34 Lt sumą nuo bylos iškėlimo dienos, t.y. nuo 2012 m. vasario 2 d., iki šios sprendimo dalies įvykdymo.

Priteisti iš G. P. 66 (šešiasdešimt šešis) litus 90 centų bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų, ir 61 (šešiasdešimt vieną) litą bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų UAB „Vilniaus energija“ naudai.

Priteisti iš G. P. 27 (dvidešimt septynis) litus 57 centus procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų valstybės naudai.

Teisėja Dalia Kačinskienė