Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų E. P. ir V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3270-603/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Medicinos bankas“ ieškinį atsakovams E. P. ir V. P. dėl skolos priteisimo bei atsakovų E. P. ir V. P. priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Medicinos bankas“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Ratio“ ir Ko.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilęs ginčas dėl apgaulės ir esminio suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Ieškovas UAB „Medicinos bankas“ atsakovams E. P. ir V. P. dokumentinio proceso tvarka pareiškė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų 545 000 EUR skolą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. sausio 23 d. ieškovas su trečiuoju asmeniu UAB „Ratio“ ir Ko sudarė kredito sutartį, pagal kurią trečiajam asmeniui iki 2017 m. gruodžio 26 d. suteiktas 1 500 000 EUR dydžio kreditas. 2008 m. rugpjūčio 19 d. ieškovas ir trečiasis asmuo sudarė papildomą susitarimą, kuriuo trečiajam asmeniui ieškovas papildomai išdavė 545 000 EUR kreditą. 2008 m. rugpjūčio 19 d. laidavimo sutartimi (toliau – Laidavimo sutartis) atsakovai įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui už trečiojo asmens UAB „Ratio“ ir Ko savo turtu 545 000 EUR sumai, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal kredito sutartį. Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 18 d. nutartimi UAB „Ratio“ ir Ko iškelta bankroto byla. Ieškovas nurodo, kad 2009 m. gegužės 20 d. raštu pareikalavo atsakovus įvykdyti UAB „Ratio” ir Ko neįvykdytą prievolę, sumokant ieškovui laidavimo sutartimi užtikrintą prievolės dalį – 545 000 EUR, tačiau atsakovai įsipareigojimo iki šio ieškinio pareiškimo dienos neįvykdė.

Atsakovai E. P. ir V. P. pareiškė priešieškinį ieškovui UAB ,,Medicinos bankas”, kuriuo prašo 2008 m. rugpjūčio 19 d. Laidavimo sutartį Nr. 2008/08-01, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovų, pripažinti negaliojančia. Nurodė, kad laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia, nes ji sudaryta panaudojus apgaulę (CK 1.91 str.) arba dėl esminio suklydimo (CK 1.90 str.). Ieškovas, reikalaudamas pasirašyti laidavimo sutartį, įtikinėjo atsakovą, kad laidavimo sutartis yra tik formalumas. Atsižvelgdamas ir į tai, kad ieškovas yra juridinis asmuo ir savo srities profesionalas, gerai išmanantis savo veiklą bei jos specifiką, atsakovas visiškai pasitikėjo ieškovų atstovų patikinimais, dėl ko buvo suklaidintas bei apgautas. Be to, Laidavimo sutarties pasirašymo iniciatorius buvo ieškovas, sutartis pasirašyta ieškovo buveinėje, skubotai, nesuteikiant atsakovui galimybės susipažinti su jos turiniu. Laidavimo sutarties pasirašymo aplinkybių skubotumą ir jos „formalumą“ patvirtina ir tai, kad pasirašyti ne visi sutarties lapai, t. y. pasirašytas tik kas antras sutarties lapas. Atsakovo teigimu, dėl ieškovo veiksmų jis iš esmės suklydo vertindamas sudaromo sandorio tikslą, jo padarinius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB ,,Medicinos bankas” 2008 m. sausio 23 d. kredito sutartimi suteikė trečiajam asmeniui UAB „Ratio” ir Ko 1 500 000 EUR dydžio kreditą, kurį UAB „Ratio” ir Ko įsipareigojo grąžinti kredito sutartyje nustatytais terminais ir tvarka iki 2017 m. gruodžio 26 d. (t. 1, b.l. 8-13). 2008 m. rugpjūčio 19 d. papildomu susitarimu Nr. 01 prie 2008 m. sausio 23 d. kredito sutarties ieškovas trečiajam asmeniui UAB „Ratio” ir Ko papildomai suteikė 545 000 EUR kredito sumą (t. 1, b.l. 14-15). 2008 m. rugpjūčio 19 d. Laidavimo sutartimi apeliantai įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui už UAB „Ratio ir Ko“ savo turtu 545 000 EUR sumai, jeigu pastarasis neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal kredito sutartį (t. 1, b.l. 16-19). Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 18 d. nutartimi UAB „Ratio” ir Ko iškelta bankroto byla (t. 1, b.l. 20-21). Apeliantams neįvykdžius Laidavimo sutartyje numatytų įsipareigojimų sumokėti ieškovui 545 000 EUR, pastarasis kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Tuo tarpu apeliantai priešieškiniu prašo Laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 str.) bei esminio suklydimo (CK 1.90 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas paduotas tik dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria atmestas atsakovų priešieškinis, nenustačius CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.). Kaip minėta, apeliantai priešieškiniu ginčijo Laidavimo sutartį dviem pagrindais, t.y. kaip sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 str.) ir dėl esminio suklydimo (CK 1.90 str.), tačiau skundžiamą sprendimą kvestionuoja tik dėl CK 1.91 straipsnyje įtvirtintų materialinės teisės normų netinkamo taikymo ir aiškinimo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamo sprendimo teisėtumą vertina apeliacinio skundo ribose, nagrinėtinas ginčas dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnyje numatytu pagrindu, t.y. kaip sudarytos dėl apgaulės.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi, sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytas savarankiškas sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindas – sandorio sudaryto dėl apgaulės negaliojimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apgaulė pagal šį straipsnį – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį; apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012).

Apeliantai argumentus, kad sandoris sudarytas dėl apgaulės, apeliaciniame skunde grindžia iš esmės tuo, kad sudarydami sandorį jie pasirašė ant kiekvieno puslapio, tačiau ne visuose Laidavimo sutarties puslapiuose yra jų parašai, t.y. tik dviejuose iš keturių, todėl sprendė, kad ieškovas siekė nuslėpti Laidavimo sutarties sąlygas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad apeliantai nepateikė įrodymų, patvirtinančių tai, jog jie sutartį pasirašė ant sutarties pirmojo puslapio ir antro lapo antro puslapio, nesant atspausdinto sutarties teksto pirmo lapo antrame puslapyje ir antro lapo pirmame puslapyje. Iš Laidavimo sutarties originalo matyti, kad ši sutartis atspausdinta ant abiejų lapo pusių, tačiau ant kiekvieno lapo yra apeliantų bei ieškovo atstovo parašai (t. 3, b.l. 175). Pažymėtina, kad nei teisės normos, nei sudaryta Laidavimo sutartis nenumato specialių jos pasirašymo reikalavimų. Priešingai, Laidavimo sutarties 8.2 punkte nustatyta, kad ši sutartis įsigalioja tą dieną, kai ją pasirašo abi šalys, t.y. nėra reikalavimo pasirašyti sutartį ant kiekvieno lapo puslapio. Be to, apeliantai neneigia, kad jie pasirašė pirmąjį ir paskutinįjį Laidavimo sutarties puslapius. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantams pasirašius ant vieno lapo puslapio, galimybių pakeisti nepasirašyto lapo puslapius nėra. Sutiktina su ieškovo argumentu, kad aplinkybė, jog buvo pasirašytas kiekvienas Laidavimo sutarties lapas, sutartį atspausdinus iš abiejų lapo pusių, patvirtina, kad sutarties tekstas buvo apsaugotas nuo jo pakeitimų. Todėl atmestinas apeliantų argumentas, kad be jų žinios ieškovas pakeitė Laidavimo sutarties lapus, juo labiau, kai tiek originalioje sutartyje, tiek pačių apeliantų pateiktoje kopijoje sutampa tiek sutarties struktūra, tiek jos tekstas (t. 2, b.l. 9-12, t. 3, b.l. 175). Apeliantams neneigiant, jog jie pasirašė pirmąjį ir paskutinį Laidavimo sutarties puslapius, teisėjų kolegija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo abejoti šios sutarties sudarymu ar jos nuostatomis, beje, kurių atitikimo apeliantų pateiktoje kopijoje originalui apeliantai ir nenurodo. Tai, kad ieškovo atstovės ir apeliantų pasirašyta Laidavimo sutartis iš karto buvo atiduota apeliantams patvirtina Laidavimo sutarties 8.11 punktas bei teismo posėdyje liudytoja apklausa D. J. (t. 3, b.l. 33-35). Todėl iš apeliantų argumentų ir nėra aišku, kokias sąlygas konkrečiai norėjo nuslėpti bei nuslėpė, galėjo pakeisti bei pakeitė Laidavimo sutartyje ieškovas. Nors apeliantai teigia, kad ieškovui kaip juridiniam asmeniui, teikiančiam finansines paslaugas, yra taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, tačiau pažymėtina tai, kad ir apeliantams, kaip ilgą patirtį turintiems verslininkams, taip pat šie reikalavimai yra taikytini, be to, neaišku kokią reikšmę tokio pobūdžio argumentai turi įrodinėjant apgalės faktą.

Kaip minėta, vertinant, ar ginčijamas laidavimo sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti kitos sandorio šalies – nagrinėjamu atveju ieškovo - tyčinius veiksmus. Esant aukščiau išdėstytiems argumentams, darytina išvada, kad apeliantai neįrodė, kad ieškovas būtų atlikęs kokius nors tyčinius apgaulingus veiksmus, t. y. kad tyčia nuslėpdamas esmines sandorio aplinkybes bei siekdamas juos suklaidinti, kas sąlygojo Laidavimo sutarties sudarymą. Juo labiau, kad, minėta, apeliantai ir nenurodo, kokias esmines Laidavimo sutarties aplinkybės ieškovas siekė nuslėpti, o šalių parašų nebuvimas ant kiekvieno lapo puslapio nesudaro pagrindo abejoti sudaryto sandorio teisėtumu. Taip pat atmestini apeliantų argumentai, kad teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai įvertino bylos faktines aplinkybes dėl Laidavimo sutarties sudarymo bei kad liudytojos D. J. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, o pagrindo abejoti minėtos liudytojos duotais parodymais nėra, juolab, kad ši liudytoja bendravo su apeliantais, pasirašė Laidavimo sutartį, t.y. galėjo paliudyti bylai reikšmingus faktus. Be to, net ir apskritai nevertinant minėtos liudytojos parodymų, daryti kitokias išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas dėl aukščiau nurodytų priežasčių nėra pagrindo. Todėl apeliantams neįrodžius ieškovo apgaulės sudarant ginčijamą Laidavimo sutartį, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo šį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje numatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentu, kad ieškovas reikalavimą pareiškė praleidęs CK 6.88 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą, todėl teismas turėjo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinama prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). Pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį, kai laidavimu buvo užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009, 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Šalių sudarytos Laidavimo sutarties 8.2 punkte nurodyta, kad sutartis įsigalioja tą dieną, kai ją pasirašo šalys, ir galioja iki visiško prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo. Taigi, minėtas šalių susitarimas išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, t. y. nagrinėjamu atveju šalių sudaryta laidavimo sutartis galioja iki visiško prievolės įvykdymo (CK 6.87 str.). Todėl kredito gavėjui BUAB „Ratio“ ir Ko prievolių pagal kredito sutartį tinkamai neįvykdžius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas netaikomas, nes prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa Laidavimo sutartimi užtikrinta paskola.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. galutinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantų į valstybės biudžetą priteistinas 22 818 Lt žyminis mokestis už paduotą apeliacinį skundą, kurio sumokėjimas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo byloje priėmimo (t. 4, b.l. 56).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų V. P. (duomenys neskelbtini) ir E. P. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 22 818 Lt (dvidešimt du tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniolika litų) žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.