Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo bankrutavusios A. K. įmonės atstovui ir ieškovui bankroto administratoriui S. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų bankrutavusios A. K. įmonės ir bankroto administratoriaus S. B. ieškinį atsakovui A. K. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Prie ieškinio pridėtas bankroto administratoriaus 2017-01-10 įsakymas Nr. 17-01-18/1, pašto siuntų kopijos ir išrašas iš AB „Lietuvos paštas“ interneto tinklapio patvirtina, kad ieškovas informavo atsakovą apie A. K. įmonei iškeltą bankroto bylą bei kad atsakovas buvo įpareigotas perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus, finansinės atskaitomybės dokumentus, pateikti duomenis apie turimą turtą ir kreditorinius įsipareigojimus (el. b. 23-24, 25-28 l.).

Šioje byloje ieškovai reiškia reikalavimus priteisti iš atsakovo 976,68 Eur nuostolius bankrutavusiai A. K. įmonei IBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu bei bankroto administratoriui priteisti 2280,00 Eur atlyginimą ir 2280,00 Eur kitas administravimo išlaidas ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu.

Kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tokiu atveju įmonės vadovui kyla deliktinė atsakomybė (CK 6.245 str. 4 d.), kuriai taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246–6.249 str.). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti kaltės prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui. Nagrinėjamu atveju ieškovas privalo įrodyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas.

Dėl įmonės vadovo atsakomybės dėl žalos kreditoriams.

Viena iš imperatyvių pareigų, nustatytų įmonės vadovui, yra laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši pareiga įtvirtinta ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje kaip įmonės vadovo pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.

Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentą, o būtent įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Be to, būtina nustatyti žalos dydį. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad su pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento nustatymu yra tiesiogiai susijęs ir atlygintinos žalos dydis. Nuo tada, kai įmonė tampa nemoki, vadovui atsiranda pareiga inicijuoti bankroto bylą, todėl jei nuo to momento dėl vadovo neteisėtų ir kaltų veiksmų įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, paprastai šis padidėjimas yra laikytinas žala. Tačiau žala kasacinis teismas yra pripažinęs ir visų kreditorinių reikalavimų sumą.

Be kita ko ieškovas privalo įrodyti priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir kreditoriams kilusios žalos. Pagal bendrąją taisyklę tarp vadovo veiksmų ir kilusios žalos teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys galėtų būti nustatytas tik tuo atveju, jei įmonės nuostoliai galėtų būti laikomi jo veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 str.).

Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu atsirasti. Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina duotomis aplinkybėmis.

Iš šioje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad A. K. įmonė 2016-12-29 buvo nemoki (el. b. 5-8 l.) ir kad atsakovas, nuo 1993-05-26 būdamas jos savininku (taip pat ir vienasmeniu valdymo organu), laiku, t.y., nuo 1993-05-26, kuomet buvo žinoma, jog įmonė nevykdo ūkinės veiklos, negauna pelno, tačiau didėja įmonės įsiskolinimas kreditoriui, iki 2016-12-29 nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo šiai įmonei.

Dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi įmonės kreditorius VSDFV Šiaulių skyrius, nes įmonė VSDFV biudžetui buvo skolinga 6 896,31 Eur. Skola susidarė dėl to, kad įmonė iki 2010-07-01 įmonė turėjo apdraustąjį privalomuoju valstybiniu draudimu – atsakovą A. K., už kurį privalėjo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Be kita ko nustatyta, kad atsakovas nepateikė Šiaulių apygardos teismui įmonės dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti įmonės turtinę būklę, įmonė nuo 1993-05-26 nevykdė ūkinės veiklos, neturi kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų, įmonės skola nuolat didėjo. Taigi atsakovas neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai įmonės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir pažeidė įmonės ir jos kreditorių interesus.

Taipogi nustatyta, kad 2017-02-24 įmonės kreditoriniai įsipareigojimai sudarė 7 000,54 Eur (6 023,86 Eur skola ir 976,68 Eur delspinigiai), kas pagrįstai laikytina žala kreditoriams, atsižvelgiant į atsakovo visišką nusišalinimą nuo įmonės savininko pareigų vykdymo, nesidomėjimą įmonės bankroto procesu, taip pat tai, kad jis, žinodamas, jog įmonė jokios ūkinės veiklos nevykdo, nesiėmė veiksmų sumažinti skolą kreditoriui ar sustabdyti skolos skaičiavimą, nepateikė tai patvirtinančių rašytinių įrodymų (CPK 178 str.). Atsakovo argumentai, kad jis nesupranta, iš kur atsirado įmonės skolos, atmestini, kaip nepagrįsti, nes jis nepateikė jokių rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie ribotą atsakovo galimybę suprasti savo kaip įmonės vadovo pareigas ir/ar jų nevykdymo pasekmes. Kaip pats atsakovas nurodė savo atsiliepime, jis kurį laiką ignoravo kreditoriaus raginimus sumokėti įsiskolinimą. Nurodytas atsakovo elgesys vertintinas kaip ypač nerūpestingas, nepagrįstai tikintis, kad yra įsivėlusi klaida ar kad įmonės įsiskolinimas kreditoriui bus panaikintas kreditoriaus pagalba. Taigi atsakovas nepateikė kaltės prezumpciją paneigiančių įrodymų.

Paminėtina, kad nurodyta žala nebūtų susidariusi, jei atsakovas būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Todėl konstatuotina, kad šioje byloje yra nustatytos visos įmonės savininko atsakomybei kilti būtinos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, o kaltė nagrinėjamu atveju yra preziumuojama. Atsižvelgiant į nustatytas civilinės atsakomybės sąlygas, į tai, kad ieškovas prašo priteisti ne visą įsiskolinimą kreditoriui (6 023,86 Eur skolą ir 976,68 Eur delspinigius), o tik 976,68 Eur delspinigius, teismas sprendžia, kad ieškinys yra pagrįstas, todėl iš atsakovo ieškovei bankrutavusiai A. K. įmonei priteistinas 976,68 Eur žalos atlyginimas.

Be to, ieškovei bankrutavusiai A. K. įmonei iš atsakovo, praleidusio terminus piniginėms prievolėms įvykdyti, priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 976,68 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2017-11-29 iki visiško sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Dėl bankroto administratoriaus reikalavimo priteisti iš atsakovo atlyginimą ir administravimo išlaidas.

Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį [...] prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti [...] jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, išskyrus iš ūkinės komercinės veiklos gaunamų pajamų administratoriui už vadovavimą ūkinei komercinei veiklai mokamą atlyginimo dalį. Administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius (ĮBĮ 36 str. 2 d.). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje išvardytas bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų sąrašas nėra baigtinis. ĮBĮ normų tikslas yra užtikrinti nepertraukiamą, greitą ir sklandų bankroto procesą, kad būtų kiek įmanoma geriau patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesai, todėl prie administravimo išlaidų priskirtinos visos protingos ir pagrįstos išlaidos, skirtos šiam tikslui pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016 ).

Administratoriaus atlyginimas nustatomas už visą įmonės administravimo laikotarpį, atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintas Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisykles, kuriose nustatomi rekomendaciniai administratoriaus atlyginimo dydžiai (ĮBĮ 36 str. 5 d.).

Teismų praktikoje pasisakyta, jog administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas, keitimas, disponavimo administravimo išlaidomis tvarkos nustatymas ĮBĮ priskirtas bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai (ĮBĮ 36 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta likviduojamos J. K. gamybinės komercinės firmos ,,Kajus“ byloje, bylos Nr. 3K-3-440/2004; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta UAB ,,Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta BUAB „Antkona“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-568/2012; ir kt.).

Be to, įstatymas neįtvirtina, jog kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus galėtų spręsti teismas apskritai (išskyrus supaprastinto bankroto procedūrose) ar, panaikinus kreditorių surinkimo nutarimą, kokiu nors klausimu konkrečiai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymu teismui suteikta prerogatyva patikrinti kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumą, teismas, nustatęs jo neatitiktį įstatymo reikalavimams, turi teisę panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010). Taip pat vėlesnėje nutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Š. įmonės bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-250/2012). Tuo atveju, kai priimtas kreditorių susirinkimo nutarimas administravimo išlaidų klausimu visiškai neatitinka ĮBĮ nustatyto reglamentavimo, teismui nedraudžiama, panaikinus tokį nutarimą, priimti sprendimą, nurodant ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nustatytos lėšos, iš kurių mokamos administravimo išlaidos (ĮBĮ 10 str. 1 d., 24 str. 5 d.). Taigi pagal suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio teismo įsikišimas (kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirto klausimo išsprendimas) galėtų būti pateisinamas tik išimtiniais atvejais, t. y. kai priimti nutarimai yra aiškiai pažeidžiantys imperatyviąsias įstatymų normas, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus ir akivaizdu, kad dėl atskiru atveju susiklosčiusios ypatingos situacijos (vieno kreditoriaus dominavimo ir jo nesąžiningo elgesio, kelių kreditorių nesąžiningu susitarimu ir pan.) kitokie nutarimai susirinkime ir nebus priimti.

Kaip ir buvo minėta, nagrinėjamoje byloje nustatytos visos atsakovo –A. K. įmonės vadovo - civilinės atsakomybės sąlygos, t.y., atsakovas laiku nesikreipė į apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei, bankroto byla A. K. įmonei iškelta kreditoriaus iniciatyva. Minėtų civilinės atsakomybės sąlygų teismas nebekartoja.

Šiaulių apygardos teismas 2016-12-29 nutartyje nurodė, kad Bankroto administratorių atrankos kompiuterinės programos pagalba atsitiktine tvarka buvo atrinktas bankroto administratorius S. B., kuris pateikė sutikimą – deklaraciją administruoti A. K. įmonę. Taigi ieškovas S. B. tokiu būdu prisiėmė riziką ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punkto prasme. Teismui nekyla abejonių, kad ieškovas realiai atliko bankrutuojančios įmonės administravimo veiksmus bei patyrė su šia veikla susijusias išlaidas. Vien iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad bankroto administratorius teikė prašymus Šiaulių apygardos teismui (el. b. 9-10, 11-14, 15-16 l.), rinko duomenis apie bankrutuojančią įmonę, jai priklausantį turtą, jos vadovą ir jam priklausantį turtą (el. b. 17-18, 19-22, 35 l.), informavo atsakovą apie pradėtą bankroto procedūrą (el. b. 23-28 l.), organizavo ir vedė bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimą (el. b. 29-33 l.), o teismo posėdyje ieškovas dar labiau detalizavo, kokius jis atliko veiksmus, dėl kurių buvo patirtos išlaidos.

Kaip matyti iš 2017-04-24 bankrutuojančios A. K. įmonės kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 1 ir jo priedų (el. b. 29-33 l.), bankrutuojančios įmonės kreditorius VSDFV Šiaulių skyrius pritarė administravimo išlaidų sąmatai, kurioje nurodytas 2280,00 Eur atlyginimas bankroto administratoriui bei 2280,00 Eur suma, skirta kitoms administravimo išlaidoms, su išlyga, kad šie dydžiai nustatomi nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2017-01-09) iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Šios išlaidos patvirtintos visam bankroto procesui iki įmonės pabaigos, administravimo išlaidos ir atlyginimas bankroto administratoriui neviršija Nutarime nustatytų dydžių. Minėtas kreditorių susirinkimo nutarimas dėl administravimo išlaidų sąmatos yra galiojantis, nepakeistas, atsakovas, ginčydamas kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytą atlyginimo bankroto administratoriui dydį, nenurodė, koks jo nuomone, atlyginimo dydis bankroto administratoriui būtų pagrįstas ir protingas, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad bankroto administratoriaus veiksmai ir dėl jo patirtos išlaidos yra žymiai mažesnės nei kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinti dydžiai, o teismas, nagrinėjantis šią civilinę bylą, neturi teisės peržiūrėti ir/ar pakeisti minėto kreditorių susirinkimo nutarimo, todėl spręstina, kad ieškovo S. B. reikalavimas priteisti iš atsakovo 2280,00 Eur bankroto administratoriaus atlyginimą ir 2280,00 Eur kitų administravimo išlaidas yra visiškai pagrįstas, todėl tenkintinas.

Be to, ieškovui S. B. iš atsakovo, praleidusio terminus piniginėms prievolėms įvykdyti, priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 4560,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2017-11-29 iki visiško sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Kadangi ieškinys tenkinamas, o ieškovai yra atleisti nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, iš atsakovo valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 125,00 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., 83 str. 1 d. 8 p., 96 str. 1 d.).

1,25 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią (3,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos iš bylą pralaimėjusios šalies nepriteisiamos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-267, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui bankrutavusiai A. K. įmonei, į. k. (duomenys neskelbtini), 976,68 Eur (devynių šimtų septyniasdešimt šešių eurų, 68 ct) žalos atlyginimą ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 976,68 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2017-11-29 iki visiško sprendimo įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui S. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 2 280,00 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų aštuoniasdešimties eurų) bankroto administratoriaus atlyginimą, 2 280,00 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų aštuoniasdešimties eurų) kitas administravimo išlaidas ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 4560,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2017-11-29 iki visiško sprendimo įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 125,00 Eur (vieno šimto dvidešimt penkių eurų) Eur žyminį mokestį (įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.