Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-808/2009

Teisėja Danutė Mickevičienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.2.4;

1.1.8.2; 1.2.26.2.1; 2.1.7.4.1; 2.4.5.2.1.(S).

2009 m. spalio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. 10 MGL (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. E. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, t. y. jis 2009 m. sausio 12 d., apie 17.15 val., viešoje vietoje, netoli Dzūkų gatvės 10-ojo namo, Vilniuje, išlipęs iš jam priklausančio automobilio „Audi Allroad“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydamas visuomenės rimtį bei tvarką, supykęs ant nukentėjusiojo S. O. , neva šis, pažeisdamas kelių eismo taisykles, pereidinėjo gatvę, pradėjo garsiai rėkti ant nukentėjusiojo, pastarajam trenkė vieną kartą kumščiu į galvą iš kairės pusės ir taip sukėlė S. O. fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusysis prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė K. E. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Nuteistojo kaltumą dėl jam inkriminuotos veikos padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, aptarti nuosprendyje.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad apkaltinamasis nuosprendis K. E. atžvilgiu yra grindžiamas vien tik nukentėjusiojo S. O. parodymais.

Nukentėjusysis Stanislovas Orlovskis pirmosios instancijos teisme parodė, jog eidamas per perėją pamatė, kaip iš kairės pusės dideliu greičiu privažiavo automobilis, kuris, jam būnant perėjoje, pradėjo staigiai stabdyti, tačiau paskui atleido stabdžius ir pradėjo vėl važiuoti. Po to automobilis sustojo, išlipo vairuotojas ir pradėjo reikšti priekaištus, kodėl nukentėjusysis jo nepraleido. Tada vairuotojas, t. y. K. E. ranka sudavė smūgį nukentėjusiajam per galvą, nuo smūgio nukrito nukentėjusiojo kepurė. K. E. bandė dar kartą suduoti, tačiau tuo metu prie jų priėjo vyras su šunimi ir moteris. Priėję asmenys pasakė vairuotojui pastabą, kad vairuotojas nepraleido pėsčiojo ir dar mušasi. Tuomet nuteistasis įsėdo į automobilį ir nuvažiavo (b. l. 96). Iš esmės analogiškus parodymus nukentėjusysis davė ir ikiteisminio tyrimo metu.

Priešingai nei teigia apeliantas, aptartus nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojos O. M. parodymai. Liudytoja teisme parodė, jog ji matė du vyrus, kurie garsiai kalbėjo, ant perėjos stovėjo automobilis. Pagrinde nuteistasis kaltino nukentėjusįjį, jog šis ėjo per gatvę. Vyrai šaukė vienas ant kito, buvo kalbama, jog nuteistasis smogė nukentėjusiajam per galvą. Šio kepurė buvo nukritusi prie automobilio. Nuteistasis smūgio sudavimo neneigė. Tada K. E. įsėdo į automobilį ir nuvažiavo. Liudytoja nurodė, jog paties smūgio nematė, tačiau nuketėjusysis priekaištavo nuteistajam, kad jis jį muša. Taip pat nukentėjusysis liudytojai paaiškino, jog kepurė nukrito po smūgio. Nuteistasis tokių nukentėjusiojo teiginių neneigė (b. l. 97).

Taigi nors nuteistasis ir neigia tai, kad jis sudavė nukentėjusiajam per galvą, tačiau tokį jo aiškinimą paneigia nukentėjusiojo parodymai bei juos patvirtinantys liudytojos parodymai. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, jis viso proceso metu teigė, jog jam buvo suduotas smūgis į galvą, o liudytoja nors paties smūgio fakto ir nematė, tačiau patvirtino tai, kad nukentėjusysis jau konflikto metu priekaištavo nuteistajam dėl smūgių sudavimo, o nuteistasis nebandė neigti tokių, nukentėjusiojo teiginių. Pažymėtina, kad pats apeliantas neneigia, jog jis sudavė S. O. per kepurę. Taigi, visiškai tikėtina, jog šio smūgio metu jis galėjo kliudyti ir nukentėjusiojo galvą, o pats, būdamas agresyviai nusiteikęs, net nepajusti, jog kliudo nukentėjusiojo galvą bei sukelia pastarajam fizinį skausmą.

Tokius nukentėjusiojo ir liudytojos parodymus pilnai patvirtino apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas M. B. , kuris parodė, kad 2009 m. sausio mėnesį, apie 17.00 val., jam bevedžiojant šunį, prie Dzūkų gatvės 10-ojo namo, pastebėjo per perėją einantį nukentėjusįjį, kuriam priėjus maždaug iki vidurio kelio, iš kairės pusės dideliu greičiu privažiavo automobilis „Audi“. Nukentėjusysis spėjo atšokti į šalį, o automobilis, užvažiavęs ant pėsčiųjų perėjos, sustojo. Tuomet iš mašinos iššoko vairuotojas ir pribėgęs prie nukentėjusiojo, trenkė jam ranka per galvą, nuo ko nukrito pastarojo kepurė. Po to nuteistasis pradėjo rėkti ant vyriškio, kad šis yra toks pats eismo dalyvis ir turėjo jį praleisti. Kiek pamena, vairuotojas buvo dar kartą užsimojęs, tačiau lygtai nepataikė nukentėjusiajam. Įvykio metu prie jų priėjo moteris, kuri taip pat pradėjo aiškinti, kad vairuotojas yra neteisus.

Analogiškus paaiškinimus liudytojas M. B. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, kurie iš esmės sutapo su nukentėjusiojo, liudytojos O. M. parodymais, bei iš dalies sutapo su paties nuteistojo parodymais.

Taigi, įvertinusi aptartus įrodymus, kolegija konstatuoja, jog nėra jokių abejonių, kad nuteistasis sudavė smūgį nukentėjusiajam.

Viešoji tvarka – tai moralė ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstos bendrosios elgesio taisyklės, egzistuojančios visuomenėje. Akivaizdu, jog nuteistasis garsiai rėkdamas ant nukentėjusiojo bei trenkdamas ranka jam į galvą, taip sukeldamas fizinį skausmą, nesilaikė visuomenėje egzistuojančių bendrųjų elgesio taisyklių. Toks apelianto elgesys vertintinas kaip įžūlus, kadangi jis prieš vyresnio amžiaus žmogų pavartojo fizinį smurtą, rėkė ant jo. Be jokios abejonės tokie K. E. veiksmai vertintini kaip nepagarbos aplinkiniams demonstravimas, visuomenės rimties bei tvarkos sutrikdymas. Tokius teiginius akivaizdžiai pagrindžia tai, kad į konfliktuojančius asmenis dėmesį atkreipė bent du pašaliniai asmenys. Pažymėtina, kad iš liudytojos O. M. parodymų matyti, jog ji pamačiusi konfliktą, nusprendė neiti namo, o visų pirma užsirašyti automobilio numerį, pasiūlė iškviesti policiją. Šios aplinkybės rodo, jog apelianto veiksmai buvo netinkami, liudytoja juos vertino kaip akivaizdžiai neteisėtus, dėl tokių veiksmų nusprendė išsiaiškinti įvykio aplinkybes, pagelbėti nukentėjusiajam ir kurį laiką turėjo atsisakyti ketinimų eiti namo.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog apeliantas viešoje vietoje nesielgė įžūliai, nedemonstravo nepagarbos aplinkiniams, nes konflikto metu nieko aplinkui nebuvo, be to, jis nenorėjo atlikti tokių veiksmų. Pažymėtina, kad veika laikoma padaryta viešojoje vietoje nepriklausomai nuo to ar nusikaltimo padarymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Kita vertus, nuteistojo neteisėtų veiksmų tiesioginiu stebėtoju buvo nukentėjusysis, vėliau nuteistojo neteisėtų veiksmų pasėkoje buvo pritrauktas ir kitų asmenų dėmesys. Apeliantas nusikaltimo padarymo metu buvo pilnametis, pakaltinamas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog jis nesuvokė, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir nenumatė, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka ir šių padarinių nesiekė, priešingai, iš viso, kas aptarta anksčiau darytina išvada, jog K. E. suprato, kad neteisėtus veiksmus atlieka tyčia (tiesioginė tyčia). Kaip jau minėta, K. E. veiksmai akivaizdžiai prieštaravo moralės bei pagarbos aplinkiniams principais pagrįstoms elgesio taisyklėms, todėl net ne itin kultūringam ar išprususiam asmeniui neturėtų kilti abejonių, jog toks elgesys yra nederamas nei privačiame, nei, tuo labiau, viešajame asmens gyvenime.

Esant tokioms aplinkybėms, keisti ar naikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nuosprendį nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. E. apeliacinį skundą atmesti.