Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

1.2.5.4., 1.2.14.1.2.1., 1.2.4.6.8., 1.2.26.2.1., 2.4.6.3.4.

2010 m. lapkričio 25 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. gynėjo advokato Virginijaus Gžimailos apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dėl viešosios tvarkos pažeidimo Ventos vidurinėje mokykloje ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dėl viešosios tvarkos pažeidimo parduotuvėje „Liepa“ ir nuteistas laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metus 9 mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2010-07-22 iki 2010-08-20.

Nukentėjusios nepilnametės I. P. ir jos atstovo pagal įstatymą R. P. civilinis ieškinys tenkintas dalinai ir iš R. G. I. P. priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o neturint lėšų – iš jo įstatyminės atstovės V. G..

Laikyta, kad 400 Lt neturtinė žala jau yra atlyginta.

I. P. priteistos neturtinės žalos lėšų tvarkytoju paskirtas R. P..

Civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos palikta nenagrinėta.

Mažeikių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, ginat nepilnamečių N. Ž., M. A., A. A. interesus tenkintas ir iš R. G. priteista 1000 Lt N. Ž., 3000 Lt M. A., 2000 Lt A. A. neturtinei žalai atlyginti, o neturint lėšų – iš jo įstatyminės atstovės V. G..

N. Ž. priteistos neturtinės žalos lėšų tvarkytoja paskirta L. Ž..

M. A. priteistos neturtinės žalos lėšų tvarkytoja paskirta J. A..

A. A. priteistos neturtinės žalos lėšų tvarkytoja paskirti I. A..

Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys tenkintas dalinai ir iš nuteistojo R. G., o jam neturint lėšų – iš jo įstatyminės atstovės V. G., Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteisti 1445,66 Lt už nukentėjusios I. P. gydymą.

Tenkintas nukentėjusios nepilnametės I. P. ir jos atstovo pagal įstatymą R. P. prašymas ir iš R. G., o jam neturint lėšų – iš jo įstatyminės atstovės V. G., priteista 1000 Lt už advokato pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 11 d. apie 13 val. 30 min. Mažeikių m., Melioratorių gatvėje esančiame parkelyje, veikdamas kartu su M. P., gimusiu (duomenys neskelbtini), paklausė nukentėjusiojo N. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), kelinta valanda ir šiam išsitraukus mobilaus ryšio telefoną pažiūrėti į jame esantį laikrodį, M. P. iš N. Ž. rankų pagrobė 400 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Nokia 6300", priklausantį L. Ž., tokiu būdu jis, pasinaudodamas M. P., kuris nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, atvirai iš N. Ž. pagrobė svetimą turtą, tuo padarydamas nukentėjusiajai L. Ž. 400 Lt turtinę žalą.

Be to, R. G. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 11 d. apie 19 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini) mokyklos aktų salėje vykusios diskotekos metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, daugelio žmonių akivaizdoje, kibo prie diskotekoje dalyvaujančių moksleivių – stumdė nepilnametę nukentėjusiąją A. A., išvadino ją ir jos nepilnametes drauges I. P., M. A. necenzūriniais žodžiais, nevykdė tvarką diskotekoje užtikrinančių UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų G. B. ir M. I. reikalavimo išeiti iš salės, vadindamas juos „gaidžiais", grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Be to, R. G. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 11 d. apie 21 val. 30 min. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini) mokyklos aktų salėje vykusiosios diskotekos metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, daugelio žmonių akivaizdoje, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, elgdamasis įžūliai, be jokios priežasties tyčia sudavė kumščiu nepilnametei nukentėjusiajai I. P., gimusiai (duomenys neskelbtini), į kairę veido pusę, padarydamas apatinio žandikaulio lūžį, taip dėl chuliganiškų paskatų ją nesunkiai sužalojo, nes nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta daugiau negu dešimt dienų.

Be to, R. G. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 11d., apie 22 val., viešoje vietoje – parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, prekybos salėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pardavėjos ir pirkėjų akivaizdoje, be jokios priežasties tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį nepilnametei nukentėjusiajai M. A., gim. (duomenys neskelbtini), į pakaušį, sukeldamas jai fizinį skausmą, ir išvadino ją necenzūriniais žodžiais, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Be to, R. G. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 16 d., apie 18 val. 30 min., prekybos centre (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, žodžiais grasino nužudyti nepilnametę A. A. – nusukti jai galvą.

Apeliaciniu skundu nuteistojo R. G. gynėjas prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., BK 284 str. 1 d., BK 284 str. 1 d., BK 135 str. 1 d. panaikinti ir jį išteisinti, o N. Ž., I. P., M. A. ir A. A. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje R. G. nurodė, jog telefoną iš N. Ž. pagrobė M. P., apie pastarojo ketinimą pagrobti mobilųjį telefoną jis nežinojo, vadinasi, vagystėje nedalyvavo, ką patvirtina liudytojo M. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (2009-12-28 ir 2010-01-25).

Apeliantas teigia, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl viešosios tvarkos pažeidimo (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo, atsižvelgė tik į nukentėjusiųjų tendencingus parodymus, netyrė ir nevertino, kokie iš tiktųjų buvo susiklostę santykiai tarp R. G. ir nukentėjusiųjų I. P., M. A. bei A. A.. Be to teigiama, kad vienintelė nukentėjusioji M. A. buvo apklausta teismo posėdyje ir jos parodymai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kada aiškino, jog ji tą vakarą su nuteistuoju nekonfliktavo, tik bijojo, jautėsi nesaugi, teigė mačiusi, kaip R. G. rankos kumščiu trenkė I. į veidą, o teismo posėdžio metu nurodė neprisimenanti, kaip R. G. trenkė I. Pasak apelianto, M. A. parodė, jog salėje I., A. ir R. G. apsižodžiavo, o parduotuvėje (duomenys neskelbtini) nuteistasis jai trenkė, nes ji R. G. spardė, kai pastarąjį išvedė apsauginiai. Apeliantas tvirtina, kad iš to seka, jog tarp R. G. ir nukentėjusiųjų santykiai buvo įtempti, konfliktiški – šokių metu nukentėjusiosios jį ne tik įžeidinėjo, stumdė ir spardė, bet ir pasikvietė savo draugus, kurie jį sumušė. Teigiama, kad minėtų aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu ir teisme niekas netyrė ir nevertino o nukentėjusiosios vengė pasakyti tikrąją tiesą, prieštaringai parodė apsaugos darbuotojai – vienas (G. B.) nurodydamas, jog R. G. vartojo necenzūrinius žodžius, o kitas (M. I.) – kad nevartojo įžeidžiančių žodžių jų atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. G. 2009-12-11 (duomenys neskelbtini) mokykloje savo elgesiu nesiekė sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, tiesiog, tarp jo ir nukentėjusiųjų vyko asmeniniai tarpusavio konfliktai, kurių iniciatorės nuo pat pradžių buvo nukentėjusiosios. Pasak apelianto, konflikto tarp R. G. ir nukentėjusiųjų niekas nematė, išskyrus pačias nukentėjusiąsias, o šokiuose tvarką prižiūrėjusi socialinė pedagogė, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdyje nenurodė, kad šokiuose būtų sutrikdyta visuomeninė rimtis, šokiai nebuvo nutraukti, policijos niekas nekvietė.

Be to teigiama, kad R. G. nesiekė sužaloti nukentėjusiosios I. P., ji pati su M. nuteistąjį spardė, o kai jis atsikėlė – jai sudavė, dėl ko labai gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios I. P. bei jos tėvo, atlygino dalį žalos.

Skunde nurodoma, kad R. G. parduotuvėje (duomenys neskelbtini) neturėjo tikslo sutrikdyti rimtį, tik susitikęs M. A. apsižodžiavo dėl to, kad pastaroji diskotekoje jį spardė, ką pripažino ir pati teismo posėdyje. Pasak apelianto, R. G. tik rankos delnu stumtelėjo nukentėjusiosios galvą, nukentėjusiosios nesužalojo, visa tai patvirtino nukentėjusiosios draugės nepilnametės liudytojos G. K. bei M. G., duodamos parodymus ikiteisminio tyrimo metu, o nukentėjusioji melagingai nurodė, jog kumščiu trenkė į galvą. .

Apeliantas skunde teigia, jog R. G. A. A. prekybos centre (duomenys neskelbtini) negrasino, tik pasakė - „...ne juoktis reikia, o verkti", o nepalankius parodymus duoda jos artimieji – tėvas ir brolis, siekdami nuteisimo ir turtinės naudos.

Nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai tenkino Mažeikių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro bei R. P. civilinius ieškinius dėl neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo, neatsižvelgė į tai, kad tarp R. G. ir nukentėjusiųjų I. P., M. A. bei A. A. vyko asmeniniai konfliktai, kurių iniciatorėmis buvo pačios nukentėjusiosios ir taip prisidėjo prie žalos atsiradimo (CK 6.297 str.).

Tokiu būdu apeliantas reiškia nuomonę, kad sumažėjus kaltinimų apimčiai, R. G. paskirta galutinė bausmė turi būti sumažinta, o atsižvelgus į tai, kad jis nukentėjusiųjų atsiprašė, atlygino dalį žalos nukentėjusiajai I. P., kad yra nepilnametis, neturintis savarankiškų pajamų, į sunkią jo tėvų turtinę padėtį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, neturtinė žala I. P., M. A. bei A. A. neturi būti atlyginama.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. G., jo gynėjas, jo atstovė pagal įstatymą ir civilinė atsakovė V. G. prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl N. Ž. mobilaus ryšio telefono vagystės

Apeliaciniame skunde, neigiant R. G. dalyvavimą atvirai pagrobiant N. Ž. mobilaus ryšio telefoną, tvirtinama, kad iš nepilnamečio nukentėjusiojo telefoną pagrobė M. P. ir apie pastarojo ketinimą nuteistasis nieko nežinojo. Taigi, iš esmės, apeliantas neneigia, kad buvo pagrobtas telefonas, tačiau ginčija R. G. dalyvavimą vagystėje.

Tai, kad ne R. G., o kitas asmuo (M. P.), kuris nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus (buvo 13 metų amžiaus; BK 13 str.), fiziškai išplėšė iš nukentėjusiojo rankų mobilaus ryšio telefoną, nepaneigia R. G. dalyvavimo vagystėje.

Sprendžiant apie R. G. nusikalstamo sumanymo turinį, tikslinga išsiaiškinti jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Iš nukentėjusiojo N. Ž. parodymų yra aišku, kad R. G. su M. P., kuriuos nukentėjusysis įvardijo, kaip atitinkamai 16 ir 13 metų amžiaus vaikinus, dar prieš vagystę buvo priėję prie jo, ir M. P. teiravosi, kiek yra valandų (t. 1, b. l. 166-167). Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir kartu su juo buvęs nepilnametis liudytojas P. L. (t. 1, b. l. 181-182). Pasak nukentėjusiojo ir liudytojo P. L., jiems einant į parkelį, tie patys du vaikinai (R. G., M. P.) ir vėl klausinėjo, kiek yra valandų, atsakius, jog nežino, vaikinai primygtinai prašė pažiūrėti į telefoną ir pasakyti, kiek yra valandų, ir žadėjo telefonų neimti. Visgi, N. Ž. išsitraukus telefoną iš kišenės ir pasakius kiek valandų, M. P. pagrobė telefoną iš rankos ir tie abu vaikinai pabėgo. Nėra pagrindo netikėti tokiais nukentėjusiojo parodymais, nes juos iš esmės patvirtina ne tik aptarti liudytojo parodymai, bet iš dalies ir paties nuteistojo parodymai. Teisiamajame posėdyje R. G. pripažino, kad buvo kartu su M. P., kai pastarasis berniuko klausė, kiek yra valandų, ir iš pastarojo pagrobė telefoną. Pats tai patvirtino ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (t. 2, b. l. 76-79). Nors byloje nenustatyta, kad R. G. ir M. P. žodžiu buvo susitarę pagrobti telefono aparatą, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės, įvykių raida aiškiai rodo, jog R. G. susitarimas įvykdyti nusikaltimą pasireiškė konkliudentinais veiksmais. R. G. buvo žinomos visos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir jis pats neneigė, kad vėliau kartu su M. P. pagrobtą mobilaus ryšio telefoną apžiūrėjo ir pardavė A. D., gautus pinigus pasidalino ir leido kartu (t. 3, b. l. 104-105). Tokius nuteistojo parodymus patvirtino ir liudytoju teisiamajame posėdyje apklaustas A. D. (t. 3, b. l. 112), kuris kurį laiką naudojosi įsigytu telefonu, o vėliau jį pateikė ikiteisminio tyrimo tyrėjai (t. 1, b. l. 195-197; t. 2, b. l. 9).

Iš byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir aptartų įrodymų akivaizdu, kad nuteistojo R. G. kaltės, pagrobiant telefoną iš N. Ž., neigimas yra tik pasirinkta gynybinė taktika. Visuma įrodymų neabejotinai patvirtina faktą apie ne ką mažiau aktyvų R. G. dalyvavimą atvirai pavagiant mobilaus ryšio telefoną. R. G. kartu su M. P. pasekė nukentėjusįjį, pats buvo įvykio vietoje ir suprato nusikalstamą veikos pobūdį, po to pardavė pagrobtą telefoną, o už telefoną gautus pinigus išleido kartu su M. P. savo reikmėms. R. G. veikoje nustatyta būtinų BK 178 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, todėl kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį pripažino kaltu, atvirai pagrobus svetimą turtą, pagal BK 178 str. 2 d.

Dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str. 1 d.) ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 138 str. 2 d. 8 p.) (duomenys neskelbtini) mokykloje

Pasak apelianto, teismas, spręsdamas R. G. kaltės klausimą dėl viešosios tvarkos sutrikdymo (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje ir nesunkaus I. P. sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų, atsižvelgė tik į nukentėjusiųjų tendencingus parodymus, nenustatė ir neįvertino, kokie santykiai buvo susiklostę tarp nuteistojo ir I. P., M. A., A. A..

Iš apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių galima daryti išvadą, kad iš esmės yra ginčijamas įrodymų patikimumas, o būtent nukentėjusiosios M. A. parodymai, kurie, pasak apelianto, skiriasi ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, liudytojais apklaustų apsaugos darbuotojų G. B. ir M. I. skirtingi parodymai. Apeliantas, pateikdamas savitą įrodymų vertinimą, tvirtina, kad R. G. viešosios tvarkos sutrikdyti nenorėjo ir, iš esmės, ji nebuvo sutrikdyta, nes šokiai mokykloje nebuvo nutraukti, policijos niekas nekvietė, pačios nukentėjusiosios nuteistąjį įžeidinėjo, stumdė, spardė, todėl jis atsikėlęs nuo žemės sudavė nukentėjusiajai I. P..

Dėl paminėtų skundo argumentų pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas ir priėmė sprendimą, teisiamojo posėdžio metu pagarsino nukentėjusiųjų, liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pagarsino kitus nuosprendžio priėmimui reikšmingus dokumentus (t. 3, b. l. 107; 112-113). Susipažinus su nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais viso baudžiamojo proceso metu, nėra pagrindo išvadai, kad jie iš esmės prieštaringi ir tuos prieštaravimus būtina analizuoti, priimant nuosprendį. Priešingai, nukentėjusių parodymai yra nuoseklūs, papildantys vienas kitą ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą, R. G. kaltę įrodančią medžiagą.

Nepilnametės nukentėjusiosios I. P., M. A., nepilnametė liudytoja A. A., apklausiamos pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 48-49; 73-74; 91-93), nuosekliai ir vienodai atpasakojo įvykių eigą. Apklaustos nepilnametės parodė, kad įvykio dieną neblaivus nuteistasis keletą sykių mėgino patekti į (duomenys neskelbtini) mokykloje vykstančią diskoteką, tačiau jo į diskoteką neįleisdavo, o geranoriškai neišeinant iš mokyklos, R. G. išvesdavo apsaugos darbuotojai, kuriuos nuteistasis vadino ,,gaidžiais“, muistėsi, priešinosi. Tokius parodymus iš esmės patvirtino liudytojais apklausti apsaugos darbuotojai G. B. ir M. I. (t. 3, b. l. 110-112), (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė A. M. (t. 3, b. l. 109-110), nepilnametės liudytojos V. N., G. K. (t. 1, b. l. 121-122; 126-127), kurios taip pat buvo mokyklos diskotekoje įvykio metu. Net pats R. G. teisiamajame posėdyje nurodė, kad į mokyklą jo nenorėjo įleisti dėl prastos reputacijos, o vedantiems jį iš mokyklos apsaugininkams sakė ,,gaidys“ (t. 3, b. l. 105). I. P., M. A. ir A. A. aiškiai nurodė, kad eidamas pro šalį neblaivus R. G. jas užkabinėjo, kliudydavo pečiu, vadino įvairiausiais necenzūriniais žodžiais ,,žiurkėmis“, ,,padlomis“, žertvomis“, dėl ko jos pasiskundė apsaugos darbuotojams ir pastarieji išvedė R. G. iš salės. R. G. gynėjas, teisindamas nuteistąjį dėl tokio elgesio, apeliuoja į netinkamą pačių nukentėjusiųjų ir liudytojos A. A. elgesį, tvirtindamas, kad pastarosios šokių metu jį įžeidinėjo, stumdė, spardė. Tokie apelianto argumentai ne tik nepagrįsti, bet ir nelogiški. Iš tokių teiginių sektų, kad ne nuteistąjį, o I. P., M. A. ir A. A. apsaugininkai turėjo tramdyti ir išvesti iš mokyklos diskotekos, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurias vienodai atpasakojo nukentėjusiosios bei liudytojai, byloja priešingai. Pats nuteistasis teisiamajame posėdyje formaliai pripažino elgęsis netinkamai, nurodydamas, kad buvo susistumdymų su diskotekoje dalyvaujančiais vaikais, išvadino A. (A. A.) kažkokiais žodžiais, kurių nepamena (t. 3, b. l. 106-107). Nuteistojo gynėjas savo skundu prašė atsižvelgti, kad R. G. santykiai su I. P., M. A. ir A. A. šokių metu buvo konfliktiški, įtemti, tačiau iš byloje surinktų ir aptartų įrodymų yra aišku, kad konkretus paties nuteistojo elgesys buvo tokių santykių priežastimi. Nukentėjusiosios I. P. ir M. A. aiškiai patvirtino, kad prieš įvykį R. G. pažinojo tik iš matymo, vadinasi, jokie asmeninio pobūdžio santykiai susiformavę nebuvo. Tokiu būdu nepagrįsti apelianto teiginiai, kad nuteistasis dėl asmeninių priežasčių mokykloje vykusios diskotekos metu stumdė diskotekoje buvusius asmenis, vartojo necenzūrinius žodžius I. P., M. A. ir A. A. atžvilgiu ir ,,gaidžiais“ viešoje vietoje, stebint aplinkiniams, išvadino jį tramdžiusius apsaugos darbuotojus.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad R. G. viešosios tvarkos sutrikdymas pasireiškė ir grasinimais, tačiau kolegijos nuomone, aptartas nuteistojo neteisėtas veikimas viešoje vietoja labiau atitiktų įžūlaus elgesio formuluotę. Bet kuriuo atveju ir grasinimai, ir įžūlus elgesys yra BK 284 str. 1 d. dispozicijoje numatyti alternatyvūs objektyvieji nusikaltimo požymiai, neturintys esminės reikšmės, pripažįstant asmenį kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

Visuma aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo R. G. elgesį įvertino kaip turintį viešosios tvarkos pažeidimo požymių, metantį atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai siekiant susipriešinti su aplinkiniais. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad viešosios tvarkos pažeidimui būdingas neteisėtų, pasižyminčių ypatingu įžūlumu, veiksmų padarymas viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra, ar turi teisę lankytis, kiti asmenys. Kiekvienas elementarią gyvenimišką patirtį turintis žmogus vienodai suprastų, kad R. G. atlikti veiksmai (tyčinis stumdymas, kibimas ir pan.) ir viešoje vietoje išsakyti įžeidžiantys žodžiai nukentėjusiųjų ir liudytojų atžvilgiu, prieštarauja nusistovėjusiai normaliai elgsenai visuomenėje. Byloje vienareikšmiai nustatyta, kad R. G. veiksmus stebėjo nukentėjusiosios, atitinkamai jausdamosi nesaugiai, ir liudytojai, reaguodami į tai (A. M. prašė neleisti nuteistojo į mokyklą, apsaugos darbuotojai ne sykį tramdė R. G., išvesdami iš mokykloje vykusio renginio), todėl, priešingai nei teigia apeliantas, neabejotina, kad vieša rimtis ir nukentėjusiųjų, liudytojų numatytas normalus buvimas viešoje vietoje buvo sutrikdytas. Tai, kada nuteistajam kilo sumanymas nusikalstamai elgtis – prieš ateinant į mokyklos diskoteką ar jau būnant mokykloje, neturi esmės nei jo nusikalstamos veikos kvalifikavimui nei kaltės apimčiai. Taigi, kolegijai nekyla abejonių, kad viešoji tvarka (duomenys neskelbtini) mokykloje buvo sutrikdyta, pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo R. G. nusikalstamą veiką pagal BK 284 str. 1 d., ir nėra jokio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį šioje dalyje.

Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad R. G. vėliau pateko į mokykloje vykstančios diskotekos šokių aikštelę, kur tuo metu šoko nukentėjusiosios I. P., M. A. ir liudytoja A. A.. To neneigė nei nuteistasis teisiamajame posėdyje. Pasak nukentėjusiosios I. P., R. G. salėje, apėjęs porą ratų, ją nestipriai stumtelėjo, po to, apėjęs dar vieną ratą, vėl stumtelėjo stipriau, o tada ji nuteistąjį atstūmė. Pasak nuteistojo, tada jis nukrito ir – ,,I. su A. pradėjo mane spardyti...“, galėjo tada suduoti vieną nestiprų smūgį I. P. (t. 3, b. l. 106). Iš tokių parodymų sektų, kad ne I. P., o R. G. nukentėjo šioje situacijoje, tačiau byloje surinkti įrodymai byloja priešingai. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo versiją. Priešingai, I. P. parodymus aiškiai patvirtino liudytoja A. A., kuri tą sykį buvo šalia ir matė, kaip R. G. dešinės rankos kumščiu sudavė smūgį I. P.. Neteisus apeliantas teigdamas, kad nukentėjusiosios M. A. parodymai teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu prieštaringi. M. A. teisiamajame posėdyje nurodė, kad neprisimena, kaip R. G. trenkė I. P., tačiau pagarsinus jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 91-93), tuos parodymus ji patvirtino. (t. 3, b. l. 107). dėl visų išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo netikėti ir nesiremti nukentėjusiosios I. P. parodymais, kad pats R. G. buvo konflikto iniciatorius – aktyviais besitęsiančiais veiksmais užkabinėjo I. P., o po to, kai pastaroji jį pastūmė, priėjęs nuteistasis kumščiu sudavė smūgį merginai. Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina specialisto tyrimas, kurio išvadoje konstatuota, jog galimai I. P. nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, pastarajai nuo vieno smūgio į kairę veido pusę lūžo apatinis žandikaulis, dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata (t. 1, b. l. 35). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad diskotekos metu mokykloje R. G. buvo spardomas, nėra duomenų ir apie jam padarytus sužalojimus įvykio dieną. Tokie aiškinimai vertintini kaip siekis sušvelninti savo teisinę padėtį. Kita vertus, teisiamajame posėdyje R. G. reiškė apgailestavimą dėl suduoto smūgio I. P. (t. 3, b. l. 106), taip iš dalies pripažindamas savo kaltę.

Taigi, iš teisiamajame posėdyje ištirtų ir aptartų įrodymų yra aišku, kad jokio akivaizdaus, realaus kėsinimosi į R. G. sveikatą ir gyvybę nebuvo, ir jo apsisprendimą nusikalstamai veikti viešoje vietoje lėmė ne asmeninės, o chuliganiškos paskatos – noras priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos. Kaip jau minėta, byloje nėra jokių duomenų, apie nukentėjusiosios I. P. veiksmus, pateisinančius nuteistojo smurtą prieš ją asmeniniais nesutarimais. Tokiu būdu nėra pagrindo, kaip prašo apeliantas, išteisinti R. G. dėl I. P. nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Iš aptartų įrodymų visumos akivaizdu, kad nuteistojo nusiteikimą nusikalstamai veikti lėmė panieka elementarioms moralės bei elgesio normoms, noras demonstruoti nepagarbą kitiems asmenims, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo R. G. nusikalstamą veiką pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.

Tuo pačiu kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. G. kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., skundžiamame nuosprendyje nenurodė jokių motyvų ir išvadų, dėl šios veikos kvalifikacijos. Dėl to nuosprendis laikytinas ydingu ir neatitinkančiu baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 305 str.). Tačiau apeliacinės instancijos teismo kompetencija apima ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šalinimą, todėl šioje nutartyje kolegija išdėstė argumentus dėl R. G. kaltės ir kvalifikacijos pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.

Dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str. 1 d.) parduotuvėje (duomenys neskelbtini)

Apeliantas savo skunde ginčydamas R. G. kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo parduotuvėje (duomenys neskelbtini) deklaruoja, kad nuteistasis neturėjo tikslo sutrikdyti visuomenės rimties ir tvarkos, tik, parduotuvėje susitikęs su M. A. apsižodžiavo, rankos delnu stumtelėjo jos galvą ir sužalojimų nepadarė. Pasak apelianto, nuteistasis taip pasielgė dėl to, kad diskotekos metu M. A. spardė R. G..

Atsakant į tokius argumentus pažymėtina, kad konfliktinė situacija parduotuvėje (duomenys neskelbtini) tarp M. A. ir R. G. kilo tą patį vakarą, praėjus kelioms valandoms po to, kai nuteistasis pažeidė viešąją tvarką ir nesunkiai sutrikdė I. P. sveikatą (duomenys neskelbtini) mokykloje, apie ką buvo pasisakyta ankstesnėje šios nutarties dalyje. Iš tikrųjų, nukentėjusioji M. A. teisiamajame posėdyje iškėlė versija, kad R. G. parduotuvėje jai trenkė, nes ji nuteistąjį spardė, kai jį išvedė apsaugininkai (t. 3, b. l. 106). Tuo tarpu nuteistasis teisiamojo posėdžio metu neminėjo, kad jį būtų spardžiusi M. A., tačiau pripažino, jog parduotuvėje stumtelėjo nukentėjusiąją, paėmė jos galvą ir palenkė už tai – ,,...kad per ją gavau malkų.“ (t. 3, b. l. 106). Bet kuriuo atveju, žemos paskatos (pvz. kerštas), nepaneigia R. G. kaltės dėl įžūlaus elgesio ir panaudoto smurto prieš M. A. (duomenys neskelbtini) parduotuvėje.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji M. A., liudytojos M. G., V. N. ir G. K. (t. 1, b. l. 91-93; 117-118; 121-122; 126-127), kurios visos buvo parduotuvėje (duomenys neskelbtini) įvykio metu, vienodai nurodė, kad, joms būnant parduotuvėje, ten atėjo agresyviai nusiteikęs R. G. ir, šaukdamas, keikdamasis necenzūriniais žodžiai, užsipuolė nukentėjusiąją M. A. dėl įvykių mokyklos diskotekoje, o po to pastarajai trenkė į galvą. Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtino ne tik paminėtos liudytojos, tačiau ir teisiamajame posėdyje liudytoja apklausta parduotuvės pardavėja M. E. (t. 3, b. l. 111), kuri ikiteisminio tyrimo metu atpažino R. G. (t. 1, b. l. 143-144) ir nurodė, kad parduotuvėje kilo triukšmas – nuteistasis keikė nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais, pastaroji nieko jam nesakė, o be to R. G. trenkė M. A. arba pastūmė ją, tačiau to nepastebėjo. Pasak M. E., ji pagrasino iškviesti policiją, tačiau R. G. iš parduotuvės išėjo. Iš aptartų parodymų yra aišku, kad ne asmeniniai santykiai, o siekis susipriešinti su aplinkiniais, metant atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai, įtakojo R. G. elgesį parduotuvėje (duomenys neskelbtini).

Liudytojos M. G., V. N. ir G. K. vienodai tvirtino, kad dėl tokio R. G. elgesio visos labai išsigando, o M. A. dėl suduoto smūgio jautė ir skausmą.

Konkrečiu atveju nuteistojo kaltės turinio neįtakoja, kokiu būdu (kumščiu ar delnu) jis sudavė smūgį M. A. į pakaušį. Faktas tas, kad sužalojimai M. A. nebuvo nustatyti ir tai nebuvo inkriminuota R. G..

Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. G. elgesys ir veiksmai, atlikti parduotuvėje (duomenys neskelbtini), atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius. Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų ir aptartų įrodymų akivaizdu, kad viešoji tvarka buvo sutrikdyta, nes nuteistasis R. G. įžūliai elgėsi ir panaudojo smurtą prieš nukentėjusiąją M. A. atliko parduotuvėje, kur nusikalstamos veikos padarymo metu buvo M. G., V. N., G. K., M. E., o be to turėjo teisę būti pašaliniai asmenys. Tokiais tyčiniais savo veiksmais nuteistasis sutrikdė normalų aplinkinių buvimą parduotuvėje, jo veikoje yra visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Dėl grasinimo nužudyti (BK 145 str. 1 d.)

Nuteistojo gynėjas, skunde neigdamas R. G. kaltę dėl grasinimo nužudyti nukentėjusiąją A. A., teigia, kad nuteistasis nukentėjusiosios adresu išsakė visai ne tokius žodžius, kurie inkriminuoti skundžiamu nuosprendžiu. Tokius savo teiginius apeliantas grindžia vien tuo, kad nukentėjusiosios artimieji, siekdami turtinės naudos jį apkalba.

Dėl tokių argumentų kolegija pažymi, kad nei nepilnametė nukentėjusioji A. A., nei jos motina I. A. – nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą (t. 1, b. l. 82) civilinių ieškinių byloje nereiškė, todėl apelianto teiginiai, apie nepagrįstą pelnymąsi jį apkalbant, neturi jokio pagrindo.

BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažintas kaltu R. G., objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Nukentėjusioji A. A. (t. 1, b. l. 73-74), jos mažametis brolis J. A. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 137-138) ir nukentėjusiosios tėvas A. A. (t. 1, b. l. 83), kurie visi įvykio metu buvo parduotuvėje (duomenys neskelbtini), nurodė, kokius žodžius A. A. atžvilgiu išsakė R. G.. Visų paminėtų asmenų apklausų metų atkartoti nuteistojo išsakyti žodžiai ir frazės nėra identiškos, kas leidžia daryti išvadą, jog dėl to nebuvo susitarta ir kiekvienas iš apklaustųjų atpasakojo asmeninį įvykio suvokimą ir įspūdį. Iš R. G. išsakytų žodžių ir frazių visumos, kurias įvardijo nukentėjusioji, liudytojai J. ir A. A., galima susidaryti aiškų įspūdį, kad A. A. buvo grasinama ,,nusukti galvą“ dėl to, kad pastaroji liudijo prieš nuteistąjį dėl I. P. nesunkaus sveikatos sutrikdymo (duomenys neskelbtini) mokykloje, apie ką jau pasisakyta ankstesnėje šios nutarties dalyje. Pati nukentėjusioji aiškiai nurodė, kad tokius išsakytus žodžius ji suprato, kaip realius grasinimus iš keršto, dėl to, kad skundėsi, norą susidoroti su ja fiziškai. Akivaizdu, kad išsakydamas tokius žodžius, R. G. tyčia darė poveikį nukentėjusiosios psichikai, verčiant ją bijoti, kad dėl tolesnių jo veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, kolegija pažymi, kad nukentėjusioji turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nes R. G. naudojo smurtą prieš jos draugę (mokyklos diskotekos metu sulaužė žandikaulį jos draugei I. P.), o be to ikiteisminis tyrimas dėl I. P. sužalojimo jau buvo pradėtas, A. A. jau buvo apklausta liudytoja ir davė parodymus 2010-01-10 (t.1, b. l. 68), todėl A. A. aiškiai nekilo abejonės dėl R. G. deklaruojamų motyvų fiziškai susidoroti su ja. Nukentėjusioji A. A. nurodė, kad iki šiol bijo, kad R. G. gali su ja susidoroti, tai patvirtino ir jos motina I. A. teisiamajame posėdyje, nurodydama, kad dukra bijo R. (R. G.), jaučiasi nesaugi (t. 3, b. l. 109).

Kolegijai nekyla abejonių, kad R. G., grasindamas nusukti A. A. galvą, suprato, jog pavojingai psichiškai ją veikia, keldamas jai baimę, kad priverstų ją paklusti savo valiai – nesiskųsti, neliudyti prieš jį, ir nori taip elgtis. Taigi, nuteistasis išsakė žodžius A. A. atžvilgiu, kurie buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiosios psichinę būseną – sukėlė jai baimę, psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą. Visa tai patvirtina grasinimo realumą. Tokiu būdu kolegija daro išvadą, kad R. G. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., sudėtį. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes apylinkės teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 145 str. 1 d.).

Dėl bausmių ir galutinės subendrintos bausmės

Bausmės nuteistajam R. G. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., atsižvelgiant į nepilnamečiams skiriamų bausmių ypatumus (BK XI skyrius). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistąjį apibūdinančius duomenis, į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (viešosios tvarkos pažeidimą ir nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas įtakojo jo nusikalstamą elgesį), kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, ir, kolegijos nuomone, pagrįstai paskyrė BK 145 str. 1 d., 138 str. 2 p. 8 p., 178 str. 2 d., ir BK 284 str. 1 d. sankcijų ribose numatytas bausmes – laisvės atėmimą, kurių dydžius nustatė žymiai mažesnius už tokių bausmių vidurkius. Be tų, kurios aptartos, kitų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantas skunde nenurodė, todėl švelninti nuteistajam R. G. paskirtų laisvės atėmimo bausmių už atskiras nusikalstamas veikas ir subendrintos bausmės – laisvės atėmimo 1 metams 9 mėnesiams nėra teisinio pagrindo.

Apelianto teiginys, kad R. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė turi būti sumažinta, nes sumažėjo kaltinimų apimtis – nepagrįstas, nes šia nutartimi buvo konstatuota, jog R. G. pagrįstai pripažintas kaltu pagal visus suformuluotus kaltinimus.

Dėl civilinių ieškinių

BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad civilinį ieškinį dėl 3800 Lt turtinės, 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo pareiškė nukentėjusieji I. P. ir jos atstovas pagal įstatymą R. P. (t. 1, b. l. 53-54), Šiaulių teritorinė ligonių kasa už I. P. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas prašė priteisti 1445,66 Lt žalos atlyginimą (t.1, b. l. 59-61), o prokuroras civiliniu ieškiniu nepilnamečiams nukentėjusiesiems N. Ž., M. A. ir A. A. prašė priteisti atitinkamai 1000 Lt, 3000 Lt ir 2000 Lt neturtinės žalos (t. 2, b. l. 119-121), nes pastarieji civilinių ieškinių byloje nebuvo pareiškę.

Apeliantas, ginčydamas civilinių ieškinių priteisimą I. P., M. A., A. A., prašė atsižvelgti, kad tarp R. G. ir išvardintų nepilnamečių nukentėjusiųjų buvo kilę asmeninio pobūdžio konfliktai, kurių iniciatorės buvo jos pačios. Dėl tokių argumentų kolegija pažymi, kad šios nutarties ankstesnėse dalyse yra aiškiai pasisakyta dėl kiekvienos nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių ir nėra nustatyta, kad nukentėjusieji būtų prisidėję prie žalos atsiradimo ar padidėjimo. Tokiu būdu apylinkės teismas neturėjo pagrindo nepriteisti nukentėjusioms neturtinių žalų atlyginimų, kaip teigiama apeliaciniame skunde.

BPK 113 str. nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Neturtinės žalos dydį nustato teismas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydžius nukentėjusiems ir priteisdamas Šiaulių teritorinės ligonių kasos patirtą turtinę žalą nei Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, nei Civilinio kodekso normų nepažeidė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad R. G. naudojo fizinį smurtą prieš I. P. – sulaužė nepilnametei žandikaulį ir padarė nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą, iš mažamečio N. Ž. atvirai pagrobė mobilaus ryšio telefoną, nukentėjusiajai M. A. sukėlė fizinį skausmą, o nukentėjusiąją A. A. grasino nužudyti, dėl ko ji iki šiol jaučia baimę ir stresą. Kolegijai nekyla abejonių, kad išvardinti nukentėjusieji dėl nusikalstamų nuteistojo veiksmų patyrė negatyvius dvasinius išgyvenimus, I. P. ir M. A. ir fizinį skausmą. Visa tai atitinka neturtinės žalos turinį ir šią žalą privalo atlyginti atsakingas dėl žalos atsiradimo asmuo (CK 6.263 str.). Kolegijos nuomone, apylinkės teismo nustatyti nukentėjusiesiems priteistini neturtinės žalos dydžiai atitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijus ir jų mažinti vien dėl prastos nuteistojo ir jo šeimos materialinės padėties nėra pagrindo, nes tai nėra lemiamas veiksnys, apsprendžiantis priteisiamos žalos dydį.

Visgi, kolegija atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas nuosprendžiu nustatęs 3000 Lt neturtinės žalos dydį I. P., nuosprendyje konstatavęs, kad minėtas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos iš dalies (400 Lt) atlygintas (t. 3, b. l. 92), šią sumą turėjo atimti iš nustatytos neturtinės žalos ir nuosprendžiu I. P. priteisti 2600 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Taigi, apylinkės teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 4 p.).

Pažymėtina, kad apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, kam yra priteisiama 1000 Lt už advokato pagalbą. Iš bylos medžiagos matyti, kad išlaidų advokato pagalbai apmokėti prašė R. P. ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus (t. 3, b. l. 89). Tokiu būdu skundžiamą nuosprendį būtina patikslinti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendį pakeisti – I. P. priteistą neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 2600 Lt, o dalį, kuria laikyta, jog 400 Lt neturtinė žala atlyginta – panaikinti.

Patikslinti skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išdėstytą sprendimą dėl išlaidų už advokato paslaugas, nurodant:

iš R. G., R. P. priteisti 1000 litų išlaidas, turėtas advokato pagalbai apmokėti, o R. G. neturint lėšų priteistą sumą išieškoti iš jo atstovės pagal įstatymą V. G..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.