- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-07
- Bylos Nr.
- 2-968/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Danutė Milašienė, Alė Bukavinienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „ACDC“
- Ieškovas
- V. V., G.
- Kategorijos
- 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „ACDC“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutarties, kuria atsakovui paskirta bauda bei atmestas atsakovo prašymas dėl nuostolių užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-247-178/2010 pagal ieškovų V. V. ir G. V. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „ACDC“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai ieškiniu kreipėsi į teismą prašydami priteisti iš atsakovo 1 700 000 Lt nuostolių, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi areštavo atsakovo UAB „ACDC“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą.
Šalies argumentai
Atsakovas pateikė teismui prašymą – užtikrinti 100 000 Lt galimus nuostolius, dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių. Prašyme nurodė, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo nutraukta atsakovo 2009-06-19 sutartis su UAB „SIV projektai“, dėl ko šiai bendrovei atsakovas sumokėjo 100 000 Lt baudą, tai laikytina jau patirtais atsakovo nuostoliais. Atsakovas neteko galimybės naudotis šios bendrovės penkių metų trukmės beprocentine 2 000 000 Lt paskola, dėl ko vien minimalių palūkanų nuostoliai būtų 600 000 Lt. Didžiąją dalį ieškovų turto, iš kurio galimas atsakovo nuostolių atlyginimas sudaro gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apygardos prokuratūra kreipėsi į teismą dėl tam tikrų administracinių aktų, susijusių su pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini) panaikinimo (administracinė byla Nr. I-759-386/2010). Taigi, teismui pripažinus, kad ieškovams priklausantys pastatai buvo pastatyti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, atsakovas prarastų realią galimybę iš ieškovų išsiieškoti nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes tikėtina, kad ieškovai būtų įpareigoti minėtus statinius nugriauti.
Atsiliepimas
Ieškovai atsiliepimu prašė atsakovo prašymą dėl galimų nuostolių užtikrinimo palikti nenagrinėtu, o pripažinus, kad nėra pagrindo jį palikti nenagrinėtu - atmesti. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas jau buvo pareiškęs prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, kuriame nurodė tą patį nuostolių atsiradimo pagrindą. Ankstesnis atsakovo prašymas buvo atmestas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 15 d. nutartimi, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 8 d. nutartimi paliko nepakeistą. Taigi, šioje dalyje byla apskritai turėtų būti nutraukta vadovaujantis CPK 293 straispnio 3 punktu. Jeigu atsakovui atsirastų nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovai būtų pajėgūs juos atlyginti. Atsiliepime pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. I-759-386/2010 nėra keliamas pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), nugriovimo klausimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 31 d. nutartimi atsakovo UAB „ACDC“ prašymą, dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo atmetė, bei skyrė atsakovui 3000 Lt baudą. Teismas nurodė, kad atsakovas prašymą iš esmės grindžia tais pačiais pagrindais ir teikia jau antrą kartą tokį patį prašymą, tačiau naujų aplinkybių, dėl kurių anksčiau netenkintas prašymas dėl galimų nuostolių užtikrinimo dabar turėtų būti tenkinamas, nepateikia. Aplinkybė, kad atsakovas kreipėsi į teismą dėl tam tikrų administracinių aktų panaikinimo, neduoda pagrindo manyti, jog pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) bus nugriauti, ir ieškovai neturės jokio turto galimiems nuostoliams atlyginti. Teismas pažymejo, kad pastatų vertė (duomenys neskelbtini) yra 6 000 000 Lt, todėl turimo turto pakaktų ne tik atsakovui priteistos 200 000 Lt sumos, tačiau ir nuostolių išieškojimui. Kadangi naujų įrodymų apie tai, kad ieškovai turi kitokių įsipareigojimų, kurie viršija turimo turto vertę ir dėl jų galimi nuostoliai nebegalės būti atlyginti atsakovas nepateikė, nėra pagrindo daryti išvados, kad nuostoliai negalės bus atlyginti. Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai, kai atmetus vieną nepagrįstu pripažintą prašymą, pateikiamas kitas iš esmės analogiškomis aplinkybėmis grindžiamas prašymas, vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, todėl yra pagrindas atsakovui skirti 3 000 Lt dydžio baudą (CPK 95 straipsnis.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „ACDC“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovų prašymą dėl nuostolių užtikrinimo tenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė CPK 147 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose ir pažeidė atsakovo teisę į efektyvią teisminę gynybą, apimančią ir teisę į efektyvias reikalavimo užtikrinimo priemones.
2. Teismas nenagrinėjo atsakovo prašymo iš esmės ir neįvertino prašyme nurodytų pagrindų. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pakankamą pagrindą nuostolių atlyginimo užtikrinimui pagal CPK 147 straipsnį sudaro tikimybė, kad dėl tam tikrų aplinkybių atsakovo nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimas gali būti apsunkintas. Nagrinėjamu atveju viešąjį interesą ginančio prokuroro pareiškimas teismui, kurį patenkinus pagal galiojančius teisės aktus turėtų būti nugriauti ieškovams priklausantys statiniai ir ieškovai netektų didžiosios dalies jiems priklausančio turto, neabejotinai pagrindžia tokią tikimybę. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galimų nuostolių atlyginimas neabejotinai bus apsunkintas.
3. Teismo nutartis dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo neprivalo būti grindžiama teismo vidiniu įtikinimu dėl neabejotino tokių nuostolių atsiradimo. Įpareigojimui užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą pakanka nustatyti tokią nuostolių atsiradimo galimybę ar tikimybę. Nagrinėjamu atveju atsakovai 100 000 Lt nuostolių jau patyrė dėl nutrauktos akcijų pirkimo-pardavimo ir nutrauktos bendrovės veiklos finansavimo sutarties, kuri buvo sudaryta tarp UAB „ACDC”, UAB „ACDC” akcininkų R. P. ir I. Ž. bei UAB “SIV projektai”. Nutraukus minėtą sutartį, UAB „ACDC” neteko galimybės 5 metus naudotis beprocentine 2 000 000 Lt paskola, kuri skaičiuojant minimalias 6 proc. metines palūkanas sudaro 600 000 Lt (2 000 000 Lt x 6 proc. X 5 metai). Atsižvelgiant į tai, kad 100 000 Lt nuostolių atsakovas jau patyrė ir 600 000 Lt kuriuos tikėtina dar patirs, atsakovų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas.
4. Antstoliams, vykdantiems atsakovui UAB „ACDC“ išduotą vykdomąjį raštą dėl 200 000 Lt ir 5 proc. dydžio procesinių palūkanų išieškojimo iš ieškovų V. V. ir G. V., jau daugiau nei metus nepavyksta šios sumos išieškoti iš ieškovų, o tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovų turtinė padėtis pasidarė sunkesnė, arba ieškovai sąmoningai nevykdo įsiteisėjusio teismo sprendimo. Dėl šios priežasties UAB „ACDC“ neturi pagrindo tikėtis, kad ieškovai geranoriškai atlygintų UAB „ACDC“ patirtus nuostolius dėl ieškovų prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
Atsiliepimas
Ieškovas V. V. ir G. V. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad atskirąjame skunde išdėstytas pakartotinis apelianto prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, o pirmos instancijos teismo nutarties motyvai iš esmės neanalizuojami ir nekritikuojami. Teismas pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo reikalauti iš ieškovų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, nes nėra pagrindo pripažinti, kad dėl kokių nors aplinkybių ar ieškovų veiksmų apelianto nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas ar pasidarys neįmanomu arba, kad ieškovai nėra ir nebus pajėgūs juos atlyginti. Be to, apeliantas tokį prašymą jau reiškia pakartotinai. Reikšdamas pakartotinį prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, apeliantas jokių naujų įrodymų ir jokių naujų argumentų nepateikė, tik nukopijavo tą pačią prašymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo dalį ir pateikė tuos pačius rašytinius įrodymus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį prašymą įvertino kaip tapatų prašymą atmestam jį ir pagrįstai tai vertino kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Ieškovai pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismo administracinėje byloje Nr. I-759-386/2010, CK 4.103 straispnio taikymo klausimas iš viso nėra keliamas, todėl teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti ieškovus nugriauti gyvenamąjį namą, o tai reiškia, kad nepriklausomai nuo teismo procesinio sprendimo nurodytoje administracinėje byloje ieškovų daiktinių teisių į namą apimtis nepasikeis, o tuo pačiu ir nesumažės ieškovų galimybės atlyginti galimus apelianto nuostolius, jeigu toks pagrindas ir atsirastų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas
Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Nustatydamas galimybę pareikalauti iš asmens, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kurio iniciatyva šios priemonės jau pritaikytos, užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių atsirasti atsakovo nuostolių atlyginimą, įstatymų leidėjas garantuoja ieškovo ir atsakovo interesų ir procesinių poveikio priemonių pusiausvyrą, šalių lygiateisiškumą, prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumą ir protingumą bei šių priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Tačiau pažymėtina, kad pagal CPK 147 straipsnio pirmosios dalies turinį, galima reikalauti, kad būtų užtikrintas atlyginimas tik tokių nuostolių, kurie yra tiesiogiai susiję su taikomomis (arba jau pritaikytomis) laikinosiomis apsaugos priemonėmis, t.y. tik tokių nuostolių, kurie atsiranda būtent dėl konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo fakto.
Byloje nustatyta, kad atsakovas savo prašymą dėl nuostolių užtikrinimo grindžia nutraukta 2009-06-19 sutartimi, kuri buvo pasirašyta tarp UAB „ACDC“, UAB „ACDC“ akcininkų R. P. ir I. Ž. ir UAB „SIV projektai“, pagal kurią UAB „ACDC“ akcininkai įsipareigojo perleisti UAB „SIV projektai“ 49 procentus UAB „ACDC“ akcijų, o UAB „SIV projektai“ įsipareigojo atsiskaityti už perleidžiamas akcijas bei finansuoti UAB „ACDC“ plėtrą ir investuoti į bendrovę suteikiant bendrovei 2 000 000 Lt dydžio tikslinę beprocentinę paskolą 5 metų laikotarpiui. Pasak atsakovo, minėta sutartis nutraukta tik dėl ieškovų prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o nutraukus minėtą sutartį, pagal šios sutarties 8.3 punktą, atsakovas UAB „ACDC“ UAB „SIV projektai“ už sutarties nutraukimą sumokėjo 100 000 Lt baudą. Nutraukus minėtą sutartį, UAB „ACDC” neteko galimybės 5 metus naudotis beprocentine 2 000 000 Lt paskola, kuri skaičiuojant minimalias 6 proc. metines palūkanas sudaro 600 000 Lt (2 000 000 Lt x 6 proc. X 5 metai), bei patyrė 100 000 Lt nuostolių.
Taigi, atsakovas galimų ir esamų savo nuostolių atsiradimą sieja su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis bei nutraukta akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi. Kaip jau minėta, pagal CPK 147 straipsnio 1 dalies turinį, galima reikalauti, kad būtų užtikrintas atlyginimas tik tokių nuostolių, kurie yra tiesiogiai susiję su taikomomis (arba jau pritaikytomis) laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Nagrinėjamu atveju atsakovo nurodoma nutraukta akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, kaip pagrindas atlygintis nuostolius, savo turiniu teismui kelia pagrįstų abejonių dėl realiai jau patirtų ir ateityje dar būsiančių nuostolių. Iš sutarties turinio matyti, kad sutartimi šalys sulygo perleisti 49 procentus akcijų UAB „ACDC“ akcijų už 4900 Lt. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ieškovo reikalavimams užtikrinti nebuvo areštuotos atsakovo akcijos ar turtinės teisės. Todėl akcijų perleidimui laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalėjo sukliudyti. Aplinkybės, kad akcijų perleidimo sutartis neįvyko, nes akcijų pirkėjas neva atsisakė jas pirkti dėl teisminių ginčų ir dėl turto arešto, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad būtent dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas patyrė nuostolių. Visų pirma, kaip matyti iš turto arešto akto (b.l.39,40), vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvo areštuotos tik transporto priemonės, kad būtų taikytas areštas kitam turtui, atsakovas įrodymų nepateikė. Be to, aplinkybė, kad atsakovas be ginčo sumokėjo akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi numatytą 100 000 Lt baudą, vertintina tik kaip jo paties rizika, o ne kaip realūs nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi pasisakydama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, panaikino areštą atsakovo lėšoms, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo teisės laikinųjų apsaugos priemonių taikymu suvaržytos labiau nei reikia ir, kad dėl to jis patiria nuostolius. Taip pat pažymėtina, kad atsakova, remdamasis tuo pačiu pagrindu, jau prašė teismo užtikrinti jo galimus nuostolius ir Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, 2010 m. balandžio 8 d. nutartimi dėl atsakovo nurodomų aplinkybių jau pasisakė. Naujų aplinkybių, leidžiančių 100 000 Lt baudos sumokėjimą vertinti kaip atsakovo nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovas nepteikė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo kitokiai išvadai, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
Atsakovas kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę nurodo, Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjamą administracinę bylą Nr. I-759-386/2010, kurioje nagrinėjamas Klaipėdos apygardos prokuratūros pareiškimas dėl tam tikrų administracinių aktų, susijusių su ieškovų pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), panaikinimo. Pasak atsakovo, patenkinus prokuroro pareiškimą administracinėje byloje, pagal galiojančius teisės aktus turėtų būti nugriauti ieškovams priklausantys statiniai ir ieškovai netektų didžiosios dalies jiems priklausančio turto, o tokios aplinkybės neabejotinai pagrindžia tikimybę, kad nuostolių dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių išieškojimas, byloje bus apsunkintas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos prokuroras, gindamas viešajį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Neringos savivaldybės tarybos 2002-09-16 sprendimą Nr. 148 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“; (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus 2003-04-14 išduotą statybos leidimą Nr. 74 ir 2003-09-18 statybos leidimo Nr.74 pakeitimą gyvenamojo namo pertraukimo ir ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), statybai, bei Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004-07-21 gyvenamojo namo su ūkiniu pastatu, (duomenys neskelbtini), individualaus statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Iš prokuroro pareiškimo turinio matyti, kad patvirtinto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendiniais numatyta: esamo gyvenamojo pastato rekonstrukcija ir perkėlimas, naujo ūkinio pastato statyba; žemės sklypo užstatymo tankumo padidinimas. Taigi, sprendžiamas klausimas byloje ne tik dėl naujai pastytų statinių, tačiau ir dėl gyvenamojo namo rekonstrukcijos teisėtumo. Vadovaujantis VĮ registrų centro duomenimis, rekonstruoto gyvenamojo namo, esančio, (duomenys neskelbtini) vertė yra 1 817 935 Lt, tuo tarpu naujai pastatyto ūkinio pastato, dėl kurio nugriovimo atsakovo nuomone sumažėtų ieškovų turimo turto vertė, yra tik 138 545 Lt. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad net ir sprendžiant klausimą dėl statybos padarinių pašalinimo, ieškovų turimo turto vertė sumažėtų tiek, jog atsakovui patyrus realius nuostolius dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių būtų apsunkintas iš ieškovų turto galimų nuostolių išieškojimas. Be to, CK 4.103 straipsnio 3 dalis numato ne tik įpareigojimą statytoją nugriauti statinius, tačiau ir pertvarkyti bei perstatyti statinį. Taigi, apelianto nurodytos aplinkybės dėl apsunkinto galimų nuostolių išieškojimo, atmestinos kaip nepagrįstos.
Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų klegija daro išvadą, jog atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.