- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-11-24
- Bylos Nr.
- 1A-268-366/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-14624-2017-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius (pirm.), Jolanta Raščiuvienė, Valdas Ciesiūnas
- Nuteistasis
- R. M.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-09-06 nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį areštu 60 parų.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta 40 parų areštas.
Iš R. M. priteista V. B. 640 Eur turtinei ir 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. R. M. nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 23 d., apie 15.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), lovoje gulinčiam V. B. tyčia kumščiu sudavė ne mažiau dviejų kartų į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, minkštųjų audinių patinimą dešinio skruosto srityje, nosies kaulų, dešinio skruostikaulio ir dešinio viršutinio žandikaulių lūžius-sužalojimą, nesunkiai sutrikdžiusį V. B. sveikatą.
Šalies argumentai
2. R. M. pateikė Panevėžio apygardos teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo išteisinti, nes smūgius sudavė dėl paties nukentėjusiojo neteisėto elgesio bei pateikia argumentus apie jo šeimos teisę į privatų gyvenimą pažeidžiančius V. B. veiksmus. Teigia, kad smūgius sudavė nukentėjusiajam, gindamas būsto neliečiamybę. Nuteistasis nesutinka ir su paskirta bausme. Nurodo, kad skirdamas bausmę, teismas nepagrįstai atsižvelgė į jo ankstesnius teistumus. Jo manymu teismas, turėjo įvertinti ir paties nukentėjusiojo netinkamą elgesį. Pripažįsta, kad nedirbo, tačiau prašo atsižvelgti į tai, oficialiai įsidarbinti nebuvo galimybės, nes Pakruojo policijos pareigūnai buvo atėmę pasą. Apeliantas nesutinka su priteista turtine žala, teigdamas, kad nukentėjusysis nedirba, todėl neidamas į darbą dėl sužalojimo negalėjo prarasti 500 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismo posėdyje nuteistasis R. M. ir jo gynėjas prašė skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
4.1. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
4.2. Nuteistasis R. M. prašo jį išteisinti, nes jo veiksmai buvo sąlygoti nukentėjusiojo neteisėto elgesio jo šeimos atžvilgiu. Prašymas išteisinti negali būti tenkinamas. Byloje yra pakankamai įrodymų, kurių visuma suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad R. M. padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuteistasis viso proceso metu neneigė, kad 2017 m. kovo 23 d., apie 15.00 val., nuomojamame bute lovoje gulinčiam V. B. tyčia kumščiu sudavė smūgius į veidą. Jo parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai – tai nukentėjusiojo V. B. ir liudytojos R. K. parodymai, duomenys, esantys akistatos protokole, specialisto išvadoje, kitoje rašytinėje bylos medžiagoje. R. M. savo elgesį laiko visiškai pateisinamu, nes jis tokiu būdu gynė būsto neliečiamybę ir, nors konkretaus prašymo apeliaciniame skunde nesuformulavo, tačiau iš skundo turinio matyti, jog jis minėtą situaciją vertina kaip būtinąją gintį.
4.3. BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant klausimą ar buvo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, besiginančiojo kaltės formą ir rūšį. Įvertinus šias aplinkybes, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-294/2011).
4.5. Šiuo atveju, kaip ir nurodė pats R. M., grįžęs namo, rado ant lovos miegantį girtą V. B.. Paprašius išeiti, V. B. tai daryti atsisakė, motyvuodamas, kad šeimininkas čia yra jis. Išprovokuotas nukentėjusiojo elgesio, pažeidžiančio jo teisę į privatų gyvenimą, sudavė jam apie du smūgius į veidą. Vertinant šią nuteistojo papasakotą situaciją, kurią patvirtina nukentėjusiojo V. B. parodymai, nukentėjusysis įvykio metu neatliko jokių veiksmų, kurie būtų kėlę realų pavojų gyvybei, sveikatai, nuosavybei ar būsto neliečiamybei - iki R. M. suduotų smūgių jis tiesiog gulėjo ant lovos ir atsisakė išeiti. Pažymėtina, kad V. B. elgesys, kai jis bet kada ateina į kitai šeimai išnuomotą butą kaip šeimininkas, jame girtauja ir elgiasi kaip namie, vertintinas kaip netaktiškas ir amoralus, tačiau konkrečiu atveju jis nebuvo tokio pavojingumo, nuo kurio būtų reikėję gintis panaudojant fizinę jėgą. Todėl R. M. veiksmai neatitiko būtinosios ginties sąlygų BK 28 straipsnio prasme.
4.6. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria skundo argumentui, jog nukentėjusiojo veiksmų įtaka nusikaltimo padarymui turėjo būti įvertinta skiriant bausmę. Pagal nuteistojo R. M. bei jo sugyventinės R. K. parodymus, V. B., turėdamas buto raktą, ateidavo neperspėjęs kai pats panorėdavo ir aiškindavo, jog turi teisę būti savo bute. Dažniausiai pasirodydavo girtas. Bandė su juo geruoju susitarti, tačiau nepavyko. Įvykio dieną, t.y. 2017 m. kovo 23 d., paties nukentėjusiojo žodžiais tariant, jis atvyko į nuomojamą butą, pats atsirakino ir įėjo į vidų. Bute tuo metu buvo R. K. sūnus. Akivaizdu, kad vaikas nesijautė saugus su svetimu žmogumi, nes jis iš buto išėjo ir, paskambinęs mamai pranešė, kad virtuvėje sėdi „tas dėdė“. Būdamas bute, į kurį bet kada galėjo grįžti vaikas, V. B. gėrė savo atsineštą alkoholinį gėrimą ir užsnūdo ant lovos. Grįžus R. M. namo, atsisakė keltis ir išeiti. Nėra abejonių, kad toks nukentėjusiojo elgesys iššaukė į namus grįžusiam R. M. pyktį, todėl laikytinas provokuojančiu. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti kaip kaltininko atsakomybę lengvinančią, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, ir atsižvelgti skiriant bausmę bei sprendžiant nukentėjusiojo civilinį ieškinį (BPK 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktai).
4.8. Įvertinus minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei kitas pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (padarytas tyčinis nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, teisiamas dvyliktą kartą, nedirba, charakterizuojamas patenkinamai, baustas administracine tvarka, atsakomybę lengvina tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi), pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė švelninama, trumpinant skirto arešto trukmę, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, mažintina vienu trečdaliu.
4.9. Nepagrįsti R. M. nuogąstavimai apeliacinės instancijos teisme, kad dėl arešto bausmės negalės dirbti, nes BK 49 straipsnio 5 dalis numato galimybę teismui nustatyti areštą atlikti poilsio dienomis, kai jo trukmė neviršija keturiasdešimt penkių parų.
4.10. R. M. mano, kad teismas, skirdamas bausmę, nepagrįstai atsižvelgė į jo ankstesnius teistumus. Su tokia nuteistojo nuomone apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Bylos duomenimis R. M. teistumas nusikalstamos veikos padarymo metu buvo išnykęs, todėl teismas jo nelaikė recidyvistu ir netaikė recidyvistui įstatymu numatytų pasekmių. Tačiau sistemingas tyčinių nusikaltimų, o taip pat ir administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų darymas praeityje turi įtakos vertinant kaltininko asmenybę bausmės individualizavimo etape. Remiantis baudžiamosios teisės teorija bei teismų praktika, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys ir pan. Bylos duomenimis R. M. praeityje teistas net dvylika kartų, tačiau skirtomis griežtomis bausmėmis jų tikslai pasiekti nebuvo. Tai charakterizuoja nuteistąjį kaip nelinkusią keisti gyvenimo būdą bei neigiamai orientuotą asmenybę, ir tai, vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu, turi įtakos individualizuojant bausmę.
4.11. Pritartina apeliacinio skundo argumentams ir dėl nuosprendžio dalies, kuria buvo išspręstas nukentėjusiojo civilinis ieškinys. Civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuoja BPK 115 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad teismas visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio. Taigi, vadovaujantis komentuojamo straipsnio 1 dalimi, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis, kurį civilinis ieškovas turi pagrįsti ir įrodyti. Šio reikalavimo pirmosios instancijos teismas nesilaikė ir iš nuteistojo priteisė visą ieškiniu prašomą turtinę žalą, nesant nei vieno reikalaujamą sumą pagrindžiančio įrodymo. Teisiamojo posėdžio metu V. B. nurodė, kad 640 eurų ieškinį sudaro 130 eurų už kurą važiuojant į Vilnių, 500 eurų dėl nedarbingumo metu prarasto atlyginimo, likusi suma yra išlaidos už vaistus, tačiau ir posėdžio metu nepateikė prašomas sumas pagrindžiančių dokumentų. Nesant įrodymų, nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydį, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo naikinama, nukentėjusiajam pripažįstant teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant spręsti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis, 328 straipsnio 4 punktas).
4.12. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas klausimas dėl neturtinės žalos. Bylos duomenimis nukentėjusysis V. B. prašė iš kalto asmens priteisti 3360 eurų jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiajam 2000 Eur, atsižvelgęs į tai, kad R. M. tyčiniais neteisėtais veiksmais nukentėjusiojo V. B. sveikata sutrikdyta nesunkiai, tačiau nukentėjo jo psichika, tapo nervingas, sutriko miegas, galėjo kilti sunkesnės pasekmės. Teismas taip pat atsižvelgė į kaltinamojo turtinę padėtį ir priteisė nukentėjusiajam 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
4.13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
4.12. Apeliacinės instancijos teismas pritaria nuosprendžio argumentams, kad V. B. dėl R. M. suduotų smūgių patyrė fizinį skausmą, nukentėjo jo emocinė būklė. Tačiau byloje nėra duomenų, kad sveikatos sutrikdymas V. B. turės ilgalaikes neigiamas pasekmes ateityje. Nukentėjusiajam padaryta turtinė žala nors ir neįrodyta, tačiau akivaizdu, kad nėra didelė. Įvertinus minėtas aplinkybes ir tai, kad paties nukentėjusiojo elgesys įvykio metu buvo amoralus ir provokuojantis, priteistos neturtinės žalos dydis mažinamas iki 1000 Eur. Ši neturtinės žalos suma atitinka teismų praktiką analogiškose bylose, teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijus, o taip pat nepažeidžia nuteistojo ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyros.
4.13. Atsižvelgiantį į nurodytas aplinkybes, nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-09-06 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir neteisingai išspręsto civilinio ieškinio.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktais,
nutaria:
Pripažinti R. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
R. M. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirtą 60 (šešiasdešimt) parų arešto bausmę švelninti iki 45 parų ir vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, mažinti vienu trečdaliu, nustatant galutinę 30 parų arešto bausmę.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš R. M. priteista V. B. 640 (šeši šimtai keturiasdešimt) Eur turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam pripažįstant teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.
Priteistą iš R. M. nukentėjusiajam 2000 (dviejų tūkstančių) Eur dydžio neturtinę žalą mažinti iki 1000 (vieno tūkstančio) Eur.
Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.