Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-02-24 · Administracinė byla Nr. I-4328-821/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-02-24
Bylos Nr.
I-4328-821/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Iveta Pelienė, Jolanta Malijauskienė, Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
M. F.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 1.6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4328-821/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04835-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 1.6.8; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjo atstovei J. T. – M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. F. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau ir Tarnyba) 2015-07-09 sprendimą Nr. SPRE-1660, kuriuo atsisakyta išduoti UAB „Darbo ekspertas“ darbuotojui M. F. socialinio draudimo A1 pažymėjimą; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2015-09-03 sprendimą Nr. (1.45)I-5916; 3) įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui M. F. socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-02-28; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde (b.l. 1-8) paaiškino, kad yra Lenkijos Respublikos pilietis. Lenkijoje dirba savarankiškai. 2014-01-01 pradėjo dirbti UAB „Darbo ekspresas“, šioje įmonėje dirbo iki 2014-02-28. Kadangi pareiškėjas savarankišką veiklą vykdo Lenkijoje ir tuo pačiu dirbo pagal darbo sutartį Lietuvoje, pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 1 d. kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą su prašymu išduoti jam Al pažymėjimą dėl socialinio draudimo taikytinos teisės. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014-05-21 nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2014-02-28 turėtų būti taikytina Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė ir apie tai informavo Užsienio išmokų tarnybą (toliau - Tarnyba).

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo formos išdavimo, pateikė reikalingus dokumentus, tačiau Tarnyba 2015-07-09 sprendimu Nr. SPRE-1660 atsisakė išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą. Sprendimą grindė tuo, kad pareiškėjo M. F. veikla pagal darbo sutartį, vertinant su jo savarankiška veikla Lenkijoje, yra nedidelės apimties. Tarnybos sprendimą Fondo valdyba paliko nepakeistą. Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiami Sprendimai nepagrįsti, priimti netinkamai interpretuojant ir taikant ES ir nacionalinės teisės aktus, kadangi Tarnyba netinkamai taikė Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 str. 3 dalį. Nurodo, jog yra Lenkijos pilietis, dirbo pagal darbo sutartį Lietuvoje, ir tuo pačiu vykdė savarankišką veiklą Lenkijoje. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 str. 1 d. numato, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Reglamente (EB) Nr. 883/2004 13 str. 3 d. įtvirtintas darbo vietos principas (lex locilabori), kuris taikomas konkrečiai kai asmuo pagal darbo santykius dirba vienoje valstybėje narėje ir tuo pačiu kitoje valstybėje narėje vykdo savarankišką veiklą. O tai reiškia, kad šis principas turi būti taikomas ir pareiškėjo M. F. atžvilgiu. Šis principas įtvirtintas tam, kad asmuo tokioje situacijoje kaip ši, neturėtų įrodinėti kur jis dirba didelę laiko dalį.

Mano, jog netinkamai buvo interpretuota Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5b dalies nuostata, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) 883 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnis numato 4 skirtingas situacijas ir kiekvienu atveju nurodo kaip nustatoma taikytina teisė. Pareiškėjo M. F. situaciją reglamentuoja 13 straipsnio 3punkto 1 sakinio dalis iki žodžio „arba“: „Asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį teisės aktai..“.

Reglamento (EB) Nr. 987 14 5b dalies nuostatą reikia interpretuoti taikant sisteminį jos aiškinimą, atsižvelgiant į šio Reglamento 14 str. 5 dalies, 14 straipsnio ir visą Reglamento kontekstą. Šio straipsnio 5 punkto nuostatos paskirtis yra išaiškinti darbuotojo, kuris dirba pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 dalies tikslui, o Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 str. 5b punktą - kaip papildomą nuostatą įgyvendinančią pagrindinio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 str. 1 dalį. Ši nuostata susijusi su Reglamento 13 str. 3 dalies sakinio pirma dalimi.

Pažymi, kad Europos Komisijos priimtame praktiniame vadove, kuriame išaiškinta, kad „asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai skirtingose valstybėse narėse, taikomi valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Jeigu, dirbdamas savarankiškai, jis dar dirba pagal darbo sutartį daugiau kaip vienoje valstybėje narėje, siekiant nustatyti, kuri valstybė narė yra kompetentinga pagal darbo sutartį dirbančio asmens atžvilgiu, taikomi 1 skirsnyje išdėstyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalies kriterijai. Tai patvirtina, kad lex locilaboris principas tebeliko galioti, todėl nėra pagrindo aiškinti kokios apimties dirbą pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį Lietuvoje.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo netinkamai apskaičiuoja veiklos apimtį pagal Reglamento Nr. 987 14 str. 5 b punktą taikant analogiją pagal Reglamento Nr. 987 14 str. 8 punktą. Nors minėti Reglamento punktai skamba panašiai, tačiau 14 str. 5b punkte kalbama ne apie tai, kad neatsižvelgiama į nedidelės veiklos apimtį, kaip bando įtikinti Tarnyba, o apie labai nedidelės veiklos apimtį. Tai didelis skirtumas, nes didelė veiklos apimtis nustatoma kai asmuo dirba pagal darbo sutartį dvejose ir daugiau valstybėse narėse arba vykdo savarankišką veiklą dvejose ir daugiau valstybėse narėse. Reglamento Nr. 987 14 str. 5 b punkto vertimas į lietuvių kalba netikslus. Be to, pagal praktinio vadovo nuostatas labai nedidelės veiklos apimtimi patariama laikyti tokią veiklą, kuriai skiriama mažiau nei 5 proc. darbuotojo įprasto darbo laiko. Taip pat netinkamai pritaikytos VSDFV direktoriaus įsakymu patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasis jame išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu (b.l. 48-51) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Tarnyba nustatydama, ar asmens darbas Lietuvos Respublikoje, ar Lenkijos Respublikoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, atsižvelgia į šiuos kriterijus, t.y. darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas.

Nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiimančiam savarankiška veikla Lenkijoje (toliau – Prašymas), laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2014-02-28, Tarnyba vertino: 1) Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pagal kuriuos M. F. nuo 2014-01-01 yra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip UAB „Darbo Ekspresas“ darbuotojas; 2) Lenkijos kompetentingos įstaigos (Z. U. spolecznychoddzial w Plocku) 2015 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. 280000/512/4/2014-UBS-U duomenis, pagal kuriuos Pareiškėjo pajamos iš Lenkijoje vykdomos individualios veiklos 2014 metais sudarė: 2014-01 – 1491,00 PLN, 2014-02 – 362,00 PLN.3) 2013 m. gruodžio 30 d. darbo sutarties Nr. 34, pasirašytos su UAB „Darbo ekspresas“ duomenimis, M. F. dirba 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką), o asmens darbo užmokestis yra 150 Lt; 4) Prašymą, kuriame M. F. nurodo, kad Lietuvoje darbo laikas sudaro 8 valandas 2 darbo dienas per mėnesį, o per metus 96 val.; Lenkijoje – 140 val. 5 darbo dienas per mėnesį, o per metus 1764 val.

Tarnyba, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, nustatė, kad M. F. darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Darbo Ekspresas“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla, todėl vadovaujantis Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir (EB) Nr. 465/2012, Tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. SPRE-1660 „Dėl taikytinų teisės aktų M. F. nustatymo“ pareiškėjui atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą bei nustatyta, kad laikotarpiui nuo 2014-01-01 iki 2014-02-28 M. F. turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

Tarnybos nuomone, pareiškėjas netinkamai interpretuoja Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostata taikoma tuo atveju, jei asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir negali būti taikoma, jei asmuo formaliai sudaręs darbo sutartį. Pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam buvo pranešta tinkamai, neatvyko. Byla nagrinėjama atsakovui nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo (VSDFV) atsiliepimu (b.l. 78-82) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Fondo valdyba, vykdydama privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos funkcijas, išnagrinėjo pareiškėjo M. F. 2015-07-28 skundą ir 2015-08-11 skundo patikslinimą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. SPRE-1660 „Dėl taikytinų teisės aktų M. F. nustatymo“. Pareiškėjas prašė pakeisti 2015 m. liepos 9 d. Tarnybos sprendimą Nr. SPRE-1660 „Dėl taikytinų teisės aktų M. F. nustatymo“ ir išduoti jam A1 pažymėjimą.

Fondo valdyba pritaria Tarnybos išvadai, kad M. F. darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Darbo ekspresas“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla. Praktiniame vadove pateiktas siūlymas labai mažos apimties veikla laikyti veiką, kuri sudaro ne daugiau kaip 5% pajamų ir (ar) darbo laiko, neprivalomas, o Tarnyba pagrįstai taiko Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje nustatytą dydį, vertindama, ar veikla nepriskirtina nedidelės apimties veiklai.

Pažymi, kad skunduose UAB „Darbo ekspresas“ nurodytas adresas - J. J. g. 9-400, Vilnius. Tačiau visi siunčiami Fondo valdybos laiškai nurodytu adresu grįžta atgal, todėl tai leidžia daryti prielaidą, kad įmonė veiklos Lietuvoje realiai nevykdo. Todėl tikėtina, kad pareiškėjas M. F. yra sudaręs fiktyvią darbo sutartį su UAB „Darbo ekspresas“ (šioje įmonėje yra/buvo įdarbinta daug Lenkijos piliečių, vykdančių individualią veiklą Lenkijoje), pagal kurią realiai darbo nevykdo, o sudaryta darbo sutartimi tik siekia išvengti socialinio draudimo įmokų Lenkijoje nuo pajamų, gautų iš Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos. Pažymi, kad Tarnybos ir Fondo valdybos sprendimai motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis, yra teisingi ir pagrįsti, todėl jo naikinti nėra pagrindo

Trečiojo asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Bylą prašė nagrinėti Fondo valdybos atstovui nedalyvaujant.

Skundas netenkinamas

Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2015-07-09 sprendimo Nr. SPRE-1660 ir VSDFV 2014-08-19 sprendimo Nr. (1.45)I-5916 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Tarnybai išduoti Pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-02-28.

Bylos šalių paaiškinimais ir pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra Lenkijos Respublikos pilietis, Lenkijos Respublikoje užsiimantis savarankiška veikla. Lietuvos Respublikoje 2013-12-30 UAB „Darbo ekspresas“ su Pareiškėju sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią Pareiškėjas nuo 2014-01-01 įsipareigojo dirbti reklamos ir marketingo vadybininku, nustatyta darbo trukmė – 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką), darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 150 Lt darbo užmokestį (b.l. 60-63). Darbo sutartis su pareiškėju nutraukta vasario 28 d. pagal Darbo kodekso 127 str. 1 d.

2015-04-28 Tarnyba gavo Lenkijos socialinio draudimo įstaigos Plocko skyriaus raštą Nr. 280000/512/4/2014-UBS-U, kuriame, atsakant į Tarnybos paklausimą, nurodyta, jog atlikęs tyrimo procedūrą skyrius informuoja, kad Pareiškėjas individualiai veiklai Lenkijoje skiria po 5 valandas kasdien, per mėnesį susidaro 100 val. Lietuvoje dirbo 2 dienas per mėnesį po 8 val., t.y. 16 val. per mėnesį. Palyginus abi profesines veiklas nustatyta, kad Pareiškėjas 90 proc. darbo laiko skyrė individualiai veiklai Lenkijoje, o Lietuvoje dirbo 10 proc. bendro laiko. Jo individualios veiklos Lenkijoje apyvarta siekė 2014-01 1491,00 PLN, 2014-02 – 362,00 PLN. Už darbą Lietuvoje gavo – 150 Lt (apie 184,5 PLN), 2014-02 – 172,63 Lt. Lygindami gautas pajamas nustatė, kad pareiškėjas 2014-01 – 89 proc. pajamų gavo Lenkijoje ir 11 proc. Lietuvoje, 2014-02 – 63 proc. Lenkijoje ir 27 proc. Lietuvoje. Taip pat nurodoma, kad skyrius išlaiko savo ankstesnę poziciją, kad pareiškėjui pagal 2004-04-29 Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 str. 3 d. laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2014-02-28 taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai (b.l. 64-65). 2015-04-30 raštu Lenkijos kompetentinga įstaiga persiuntė Tarnybai pareiškėjo pateiktą formą (b.l. 67-68).

2015-05-15 tarnyboje gautas nustatytos formos Pareiškėjo prašymas išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 55-59). Prašyme deklaravo, kad yra Lenkijos pilietis. Darbo pažymėjimą prašė išduoti laikotarpiui nuo 2014-01-01 iki 2014-02-28, nurodo, kad Lietuvoje darbo laikas sudaro 8 valandas 2 darbo dienas per mėnesį, per metus 96 val.; Lenkijoje – 140 val. 5 darbo dienas per mėnesį, o per metus 1764 val. Lietuvos gauna atlygį pagal darbo sutartį – 43,44 Eur ant popieriaus.

Žemesnės instancijos teismas

VSDFV Užsienio išmokų tarnyba 2015-07-09 sprendimu Nr. SPRE-1660 atsisakė išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą laikotarpiui nuo 2014-01-01 iki 2014-02-28 (b.l. 53-54).

Pareiškėjas šį Tarnybos sprendimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka skundė VSDFV, kuri 2015-09-03 sprendimu Nr. (1.45) I-5916 pareiškėjo skundą atmetė (b.l. 17-18). Valdybos Sprendimas priimtas vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883 11 straipsnio 1, 3 dalimis, 13 straipsnio 3 dalimi, Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5b dalimi, 14 straipsnio 8 dalimi, Tvarkos aprašo 15, 27, 31 punktais. Sprendime pateiktas sisteminis reglamentų taikymo paaiškinimas ir pažymėta, kad ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus, todėl ES valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Įvertinusi nustatytas aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, Valdyba konstatavo, kad Tarnyba tinkamai nustatė, jog Pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Darbo ekspresas“ apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelės apimties veikla.

Nesutikimą su Tarnybos ir VSDFV sprendimais Pareiškėjas grindžia tuo, kad atsakovas neteisingai aiškino ir pritaikė ES materialinės teisės normas. Mano, jog netinkamai buvo interpretuota Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5b dalies nuostata, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) 883 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą, 14 straipsnio 5b punkte kalbama apie labai nedidelės veiklos apimtį.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004-04-29 reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Pagrindinis reglamentas, Reglamentas (EB) Nr. 883/2004), Europos Parlamento ir Tarybos 2009-09-16 reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009 ) bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012-05-22 reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamasReglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

VSDFV, kaip valstybės narės kompetentinga valdžios institucija (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 str. pateiktų sąvokų prasme), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010-06-08 įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Pagrindiniu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Taikytinų teisės aktų nustatymą reglamentuoja Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinė dalis, kurios 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Kadangi pareiškėjas Lietuvoje dirbo pagal darbo sutartį, o Lenkijoje dirbo savarankiškai, šiuo atveju taikytina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 d. nuostatas.

Pažymėtina, kad 2012 m. birželio 28 d. įsigaliojo 2012 m. gegužės 22 d. priimtas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsnio 2 dalies b punktu Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnis iš dalies keičiamas įterpiant 5b dalį, pagal kurią siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą.

Taigi darytina išvada, kad nuo 2012 m. birželio 28 d., atliekant taikytinų teisės aktų nustatymą pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, reikia atsižvelgti į asmens vykdomos veiklos apimtis. Pareiškėjas šiuo atveju nepagrįstai teigia, kad veiklos apimtis aktuali tik Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, nes Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 str. 5b dalyje nurodytas aiškinimas taikytinas visam Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsniui, neišskiriant atskirų jo dalių.

Aiškindamas šioje byloje taikytinas teisės aktų nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog „Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis skirtas Pagrindinio reglamento 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Įgyvendinimo reglamente iki Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta „ 5b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Įgyvendinimo reglamento pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Pagrindinio reglamento 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Pagrindinio reglamento II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai, o ne tik šio straipsnio 1 daliai, kaip teigiama pareiškėjų apeliaciniame skunde. Taigi tiesioginis minėtų Reglamentų taikymas atsakovui suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio nuostatos.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015; 2015-11-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2438-502/2015).

Pažymėtina, jog Tarnyba pagrįstai vertino ar Pareiškėjo jo veiklos apimtis Lietuvos Respublikoje (darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje (Lenkijos Respublikoje) nėra nedidelės apimties. Nustatydama, ar pareiškėjo darbas yra nedidelės apimties, pagrįstai atsižvelgė į šiuos kriterijus, t.y. darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas.

Motyvuojamoji dalis

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Pareiškėjas gyvena Lenkijos Respublikoje, Plocko mieste. Iš byloje pateiktos darbo sutarties matyti, kad Pareiškėjas įsipareigojo UAB „Darbo ekspresas“ dirbti reklamos ir marketingo vadybininku 16 valandų per mėnesį (pagal grafiką) mokant 150 Lt mėnesinį darbo užmokestį (iki mokesčių) (b.l. 60-63). Pareiškėjo atstovė pateikė 2014 m. sausio ir vasario darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kuriuose nurodoma, jog Pareiškėjas dirbo 2014 m. sausio 18 ir 25 d. bei vasario 8 ir 24 d. (b.l. 176-179, 180-182). Teisėjų kolegijai kyla abejonių, kad dėl nurodyto 150 Lt atlygio pareiškėjas iš savo gyvenamosios vietovės Plocke, Lenkijoje, į darbą ir iš jo Vilniuje (atstumas nuo pareiškėjo gyvenamosios vietos iki darbo vietos apie 450 km) du kartus per mėnesį vykdavo po 900 km. Tokiomis sąlygomis sudaryta darbo sutartis stokoja ekonominės prasmės, nes nurodyto darbo užmokesčio nepakantų net kelionei į darbą ir atgal. Pareiškėjo pateiktos 2015-01-27, 2014-02-24 PVM sąskaitos faktūros (b.l. 164-165, 166-167) nepatvirtina Pareiškėjo nurodomo teiginio, jog nuvykimą į darbą organizuodavo darbdavys, nes minėtos sąskaitos išrašytos už transportavimo paslaugas maršrutu Mielecas – Vilnius, kai tuo tarpu pareiškėjo gyvenamoji vieta – Plocko mieste. Be to, pagal 2014-02-24 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 01/02/2014 transportavimo paslaugos teiktos 2014-02-24, t.y. vėliau nei žiniaraštyje nurodomas Pareikėjo dirbtas laikas. Tyrimą atlikusi Lenkijos socialinio draudimo įstaiga nustatė, jog pareiškėjas iš gyvenamojoje vietoje vykdytos savarankiškos veiklos gavo ženkliai daugiau pajamų (2014-01 – 89 proc., 2014-02 – 63 proc.), o Lietuvoje gautos pajamos rodo, jog čia vykdyta veikla buvo nedidelės apimties. Pareiškėjo 2015-04-27 pažyma (b.l. 168-169) apie pajamas nepaneigia Lenkijos kompetentingos įstaigos nurodytų aplinkybių, nes iš jos nėra galimybės nustatyti, kokios pajamos Pareiškėjo buvo gautos byloje aktualiu laikotarpiu.

Tokios teismo nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog Pareiškėjo veiksmai buvo atliekami ne siekiant pasinaudoti asmenų judėjimo laisve, bet kitų, galimai mokestinių lengvatų gavimo tikslų. Pažymėtina, kad Reglamentas Nr. 883/2004 sutinkamai su jo preambulės nuostatomis reguliuoja nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisykles priklausančias laisvo asmenų judėjimo sričiai ir siekia padėti kelti asmenų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas. Galimai mokestinių ar kitokių lengvatų gavimas yra nesusijęs su Reglamento (EB) Nr. 883 tikslais, todėl vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais tokių lengvatų gavimas neturi būti ginamas remiantis šio Reglamento nuostatomis.

Pareiškėjo skunde taip pat nurodoma, jog Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 dalies b punktas nėra tinkamai išverstas į lietuvių kalbą, kadangi šiame punkte vartotina sąvoka „labai nedidelės apimties veikla“, o ne „nedidelės apimties veikla“, kaip teigia Taryba. Pažymėtina, jog Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nagrinėjo Pareiškėjo nurodomą netinkamo vertimo klausimą ir 2015-09-10 rašte Nr.SD-115 atkreipė dėmesį, jog 2014-01-01 konsoliduotos redakcijos Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 dalies b punkte jau vartojamas terminas „nedidelės apimties veikla“, t.y. nevartojant žodžio „labai“. Be to, anglų kalbos žodynas terminą „marginal“ aiškina kaip „very small ir amount or effect“ (t.y. labai nedidelės apimties ar poveikio) ar „almost insufficient“ (t.y. beveik nereikšmingas) ir pan. Įvertinus šias aplinkybės nėra pagrindo teigti, jog minėtos Reglamento nuostatos į lietuvių kalbą išverstos netinkamai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad Pareiškėjo veiklos apimtis darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje – Lietuvos Respublikoje (16 valandų per mėnesį) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje, nėra nedidelės apimties, t. y., kad šiai veiklai pagal darbo sutartyje nurodytą apimtį netaikytinas Įgyvendinimo reglamento 14 straipsnio 5b dalyje nurodyto „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus. Ginčijamas Tarnybos 2015-08-10 sprendimas Nr. SPRE-1965 yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat nėra teisinio pagrindo panaikinti ir VSDFV 2014-08-19 sprendimą Nr. (1.45)I-5916, kuris priimtas išsamiai išnagrinėjus ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisingai taikant ginčą reglamentuojančius teisės aktus.

Reikalavimas įpareigoti Tarnybą išduoti Pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-02-28 yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti sprendimus, todėl netenkinus pagrindinių reikalavimų, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjo skundo reikalavimai atmestini, todėl prašymas priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo M. F. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėIveta PelienėDonatas Vansevičius