- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-18
- Bylos Nr.
- eA-2817-624/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02578-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- K. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 59.1.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. (15/6-7) 12PR-42 ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jo netenkinti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo K. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalimi, Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 papunkčio antroje sakinio dalyje išdėstyta taisykle, Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintu Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, nes jo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais ir Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Išanalizavus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus atsakovui, pateiktus paaiškinimus teisme, kitą visuotinai žinomą informaciją, nustatyta, kad kilmės šalyje pareiškėjas gyveno srityje, kur kariniai veiksmai nevyksta, kuri nepatenka į aktyvių karinių veiksmų zoną, yra kontroliuojama (duomenys neskelbtini) vyriausybės. Todėl gyvenamojoje vietoje kilmės valstybėje pareiškėjui negresia bendro pobūdžio karinio konflikto sąlygojami veiksmai, jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta, pareiškėjui šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Teismo nuomone pareiškėjo mobilizacijos vengimas bei nenoras atlikti karinę tarnybą taip pat nėra pagrindas suteikti pabėgėlio statusą. Byloje nėra jokių objektyvių priežasčių manyti, kad pareiškėjas atlikdamas karinę tarnybą galėtų būti įtrauktas į karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmogiškumui. Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nenurodė, jog nenori atlikti karinės tarnybos dėl politinių ar religinių įsitikinimų. Todėl teismas laikė, kad pareiškėjo vengimas atlikti karinę prievolę (duomenys neskelbtini) yra vertinamas kaip įstatymų pažeidimas, kaip ir kitose valstybėse, kuriose karinė prievolė yra privaloma ir laikoma piliečio pareiga, ir už tai numatytos atitinkamos sankcijos. (duomenys neskelbtini) nustatyta bausmė negali būti laikoma „neproporcingai griežta“ ir prieštaraujančia žmogaus teisių apsaugos principams. Pareiškėjo baimė būti pašauktam atlikti karinę tarnybą yra visiškai pagrįsta, tačiau nei karinė prievolė savaime, nei galima bausmė už karinės tarnybos vengimą šiuo konkrečiu atveju neprilygsta „persekiojimui“, kaip tai apibrėžta Aprašo 116.1.1 papunktyje, o įvertinus pareiškėjui gresiančių veiksmų formą ir pobūdį, konstatuota, kad jie neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Įvertinus prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją, nustatyta, kad jis visiškai pagrįstai bijo kilmės šalyje patirti jo nurodytus veiksmus (būti pašauktam tarnauti kariuomenėje), taip pat nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo baimė patirti šiuos veiksmus yra individualizuota (jis yra šaukiamojo amžiaus, buvo gavęs šaukimus atvykti į kariuomenės buveinę). Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra jokių realiai egzistuojančių tam priežasčių. Teismas sutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, kad jokių objektyvių aplinkybių, atitinkančių Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje apibrėžtus pabėgėlio statuso kriterijus, pareiškėjas nepateikė. Jo nurodyti faktai neatitinka pagrindinių kriterijų, dėl kurių suteikiamas pabėgėlio statusas, t. y. dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam. Atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo tvarka, ir sprendimus priėmė remdamasis motyvuota Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. gegužės 18 d. išvada, kurioje pateiktos visos faktinės bylos aplinkybės, taip pat nurodytas įstatyminis sprendimo pagrindas. Įvertindamas papildomos apsaugos suteikimo galimybę Migracijos departamentas laikė, kad šiuo atveju nėra ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų. Bylos medžiaga, Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus išvada, skundo argumentais, daryta išvada, kad nėra jokių realiai egzistuojančių priežasčių, jog pareiškėjo grįžimo atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas ar bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Nėra jokio pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kils grėsmė dėl prievartos, kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Migracijos departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 77 straipsnio 2 dalimi, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, darė išvadą, kad 2016 m. gegužės 24 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/6-7)-12PR-42, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais. Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nebuvo pagrindo įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.
III.
Pareiškėjas K. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. patenkinti pareiškėjo skundą.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2017 m. sausio 9 d. gautas pareiškėjo K. A. atsisakymas nuo apeliacinio skundo, kuriuo prašo priimti pareiškėjo atsisakymą nuo 2016 m. gruodžio 22 d. apeliacinio skundo ir nutraukti administracinės bylos Nr. eA-2817-624/2017 nagrinėjimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad šis pareiškimas atitinka jo tikrąją valią. Taip pat patvirtina, jog jam yra žinomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintos teisinės pasekmės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2017 m. sausio 9 d. yra gautas pareiškėjo K. A. atsisakymas nuo apeliacinio skundo.
Vertindama pareiškėjo pateiktą prašymą, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliantui atsisakyti apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 136 str. 2 d.). Apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 136 str. 3 d.).
Pareiškėjo K. A. pareiškime dėl atsisakymo nuo apeliacinio skundo išreikšta pareiškėjo valia atsisakyti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam yra žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atsisakymas yra pateiktas laikantis ABTĮ 136 straipsnyje nustatytų reikalavimų, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešojo intereso nepažeidžia, atsisakymas priimamas ir apeliacinis procesas nutraukiamas (ABTĮ 136 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. A. apeliacinio skundo atsisakymą priimti.
Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimo nutraukti.
Nutartis neskundžiama.