Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-10-24 · Administracinė byla Nr. A-552-1606-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-24
Bylos Nr.
A-552-1606-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00941-2010-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas
A. J. A.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A552-1606/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00941-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. A. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. J. A. skundu ir patikslintais skundais (b. l. 1-2, 81, 146, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už 2010-2012 metus – 58 906,02 Lt; įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) ir toliau mokėti valstybinę pensiją pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (1998 m. birželio mėn. redakcija); panaikinti Ministerijos 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimą mokėti sumažintą valstybinę pensiją; priteisti teismo išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 1998 m. birželio 11 d. sprendimu jam buvo paskirta 3084,83 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui buvo mokama Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio valstybinė pensija. Už 2010 m. sausio mėn. jam buvo išmokėta tik 1138,57 Lt, todėl pareiškėjas 2010 m. kovo 2 d. kreipėsi į Ministeriją, prašydamas nurodyti pensijos sumažinimo priežastis. Atsakovas 2010 m. kovo 29 d. raštu Nr. 1D-2350(11) pareiškėją informavo, kad pensija sumažinta nuo 1,5 iki 1,3 dydžio vidutinio šalies ūkio mėnesinio darbo užmokesčio, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pakeitimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4, 5 straipsnių nuostatomis. Pareiškėjo manymu, jam paskirtos ir mokamos 1,5 dydžio vidutinio šalies ūkio darbo užmokesčio pensijos sumažinimas iki 1,3 dydžio prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui bei pažeidžia teisėtus lūkesčius, taip pat valstybinės pensijos sumažinimas prieštarauja Konstitucijos nuostatai, kad kiekvienas gali laisvai pasirinkti darbą ir verslą, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažeidžia socialinio solidarumo principus bei diskriminuoja pareiškėją pagal socialinę padėtį ir amžių. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2013 m. sausio 4 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu nurodyti 2010-2012 metais susidariusios valstybinės pensijos nepriemoką. Atsakovas 2013 m. sausio 16 d. sprendime informavo, kad įstatymas nenumato pensijų kompensavimo. Pareiškėjas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pensijos yra nuosavybė ir jos turi būti kompensuojamos.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 157-158, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Ministerija paaiškino, kad, atsižvelgiant į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį laikiną valstybinių pensijų mokėjimo tvarką nustatantį reglamentavimą ir į tai, kad pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu, kurį galiojo ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, turėjo draudžiamųjų pajamų, pagal Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas ribojamą pareiškėjo valstybinę pensiją perskaičiavo laikantis Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių nuostatų ir mokėjo atitinkamai sumažintą pensiją. Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pripažinus netekusiu galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., pareiškėjui valstybinė pensija perskaičiuojama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Atsakovas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, rėmėsi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, ir darė išvadą, kad, ribodama, perskaičiuodama ir išmokėdama pareiškėjui atitinkamo dydžio pensiją, Ministerija nepažeidė jo teisių ar teisėtų interesų, kadangi valstybinė pensija buvo perskaičiuota galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas nepagrįstu laikė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Ministeriją mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją, kadangi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. yra pakeista ir galioja, o Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimas pagal to paties įstatymo 15 straipsnį pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Atsakovas pabrėžė, kad privalo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir juos vykdyti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu į skundą (b. l. 67-69, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba paaiškino, kad, vadovaudamasi Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų vidaus reikalų ministro 2002 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 486, Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo vidaus tarnybos sistemoje tvarkos ir pensijos bylos aprašu, patvirtintu vidaus reikalų ministro 2007 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 1V-294, rengia sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo buvusiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams ir kariams. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui 1998 m. liepos 30 d. sprendimu nuo 1998 m. birželio 11 d. neterminuotai buvo paskirta 3378,60 Lt pensija už tarnybą su sąlyga, kad pensijos dydis ribojamas vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi. Atsižvelgiant į pensijos indeksavimą bei taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, pareiškėjo pensijos dydis keitėsi ir 2010 m. sausio mėn. apskaičiuotos pensijos dydis buvo 2784,60 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 daliai pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuota. Kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, jo pensija buvo perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir paskirta 1138,57 Lt dydžio valstybinė pensija. Tarnyba nurodė, kad toliau pareiškėjui bus mokama tokio dydžio pensija, kuri atitiks nurodytas įstatymo nuostatas, ir pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato, todėl darė išvadą, kad Tarnyba šiuo metu neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui jo prašomo dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė A. J. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 40 192,74 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat nusprendė grąžinti pareiškėjui sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d., redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d., redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), 5 straipsnio 2 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos), 2011 m. gruodžio 20 d. priimto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2011 m. gruodžio 28 d., 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, rėmėsi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, ir neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Ministerijos 2010 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. 1D-2350 (11) yra neteisėtas. Teismas pažymėjo, jog ginčijamas Ministerijos sprendimas neriboja pareiškėjo teisės kreiptis į teismą dėl jam neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjui valstybinė pensija negalėjo būti perskaičiuojama. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A5-264/2003, A1-638/2005 ir pažymėjo, kad aplinkybė, jog kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 40 192,74 Lt, nusprendė priteisti ne iš Vidaus reikalų ministerijos, bet iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ribojama pagrįstai, teismas tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Ministeriją mokėti jam valstybinę pensiją ribojant ją Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, neturėjo pagrindo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatė, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį, pažymėjo, kad pareiškėjo skundas priklauso neapmokestinamų skundų kategorijai, todėl darė išvadą, kad sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis yra grąžintinas pareiškėjui (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.).

III.

Pareiškėjas A. J. A. apeliaciniu skundu (b. l. 194, I t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl skundžiamo pensijos ribojimo po 2012 m. rugsėjo 1 d. atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš Lietuvos valstybę atstovaujančios Ministerijos 2199,57 Lt neišmokėtos pensijos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. sausio 31 dienos. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatsižvelgė, jog pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsnį elgesys su asmeniu, kai socialinės padėties pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, yra laikoma tiesiogine diskriminacija. Pareiškėjas pabrėžia, kad yra diskriminuojamas, nes senatvės pensijos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. mokamos be jokių ribojimų. Taip pat mano, kad valstybinės pensijos dalies neišmokėjimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį taip pat prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 187-188, I t.) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas, jį atmetant. Ministerija vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus, pažymi, kad nei Konstitucinio Teismo nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., ar 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl, atsakovo manymu, Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 2-3, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai, palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui aiškiai pasisakė, kad pagal nustatytą formulę valstybinė pensija esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ją gaunantiems galėjo būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų, todėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktu pareiškimu (b. l. 4, II t.) prisidėjo prie apeliacinio skundo.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 6-7, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atmestų pareiškėjo skundo reikalavimų palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas A. J. A. atsiliepimu į atsakovo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti ir atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas pabrėžia, kad Ministerija, mokėdama pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją, jį diskriminuoja pagal socialinę padėtį kitų atžvilgiu, kuriems mokamos nesumažintos pensijos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjo ir atsakovų apeliaciniai skundai bei trečiojo suinteresuoto asmens pareiškimas dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo atmestini.

Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių nuostatas, priteisimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms.

Ginčo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota, be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, nėra. Atsakovas, gavęs duomenų, jog pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, taikė Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą pensijos apskaičiavimo formulę ir pareiškėjui mokamą pensiją sumažino.

Taigi, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, ginčo laikotarpiu A. J. A. buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad Lietuvos įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus. Pastebėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ir ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos iš Lietuvos teisės sistemos buvo pašalintos.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Teisėjų kolegija, nustatydama pareiškėjui suteiktinos teisminės gynybos apimtį, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmens teisių, kurioms pripažįstamas konstitucinių vertybių statusas, gynimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų jam skirtą pensiją, visų pirma, kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones.

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą. Kadangi Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, bylos duomenimis A. J. A. ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) buvo neišmokėta 40 192,74 Lt (b. l. 165-166, I t.) suma. Pažymėtina, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis iš esmės susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, pagal kurią draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ši nepriemoka pareiškėjui pagrįstai buvo priteista.

Atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl jam paskirtos pareigūnų pensijos sumažinimo, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, neteisėtumo, kolegija pabrėžia, kad (kaip jau buvo pasakyta aukščiau) ši teisės norma Konstitucinio Teismo buvo pripažinta neprieštaravusia Konstitucijai. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 (kuri savo aplinkybėmis yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla ir Teismų įstatymo 33 str. 4 d. bei ABTĮ 13 str. taikymo požiūriu dėl to yra reikšminga nagrinėjamai bylai), nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Tačiau teisėjų kolegija kartu akcentuoja, kad Konstitucinio Teismo taip pat ne kartą buvo pažymėta, jog teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Turint omenyje tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tai atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjo pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad perskaičiuotas pareiškėjo pensijos dydis pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę 2010-2012 metais sumažėjo apie 20 procentų. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į valstybei iškilusius ekonominius sunkumus.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą, susijusį su pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimu.

Atsakovų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vieninteliu argumentu – Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves, esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentus, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas bei atsakovų apeliacinis skundas, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo A. J. A. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė