Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

gynėjams advokatams Valentinui Staugaičiui, Stasiui Lileikiui, Gintarui Pukui, Aurimui Mieželaičiui, Romaldui Briliui, Romualdui Mikliušui, Vytautui Sviderskiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro (dėl nuteistojo R. G.), nuteistųjų A. P. , A. B. , D. U. , R. G., nuteistojo A. P. gynėjo ir G. S. (dėl jo baudžiamoji byla nutraukta) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 75 str. (1991-12-03 įst. Nr.1-2061, įsig. 1991-12-31 red.) - laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

- pagal 1961 m. BK 16 str. 2 d., 105 str. 8 p. (1991-12-03 įst. Nr.1-2061, įsig. 1991-12-10) (dėl pasikėsinimo į V.U. 1992 m. rugpjūčio 30 d.) - laisvės atėmimu vienuolikai metų;

- pagal 2000 m. BK 253 str. 2 d. - laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Vadovaujantis 1961 m. BK 42 str. 1 d. (1995-06-08 įst. Nr.1962, įsig. 1995-07-05 red.), bausmes, paskirtas pagal 1961 m. BK 75 str., 105 str. 8 p., subendrinus griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.

Vadovaujantis 2000 m. BK 63 str. 4, 6 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal 2000 m. BK 253 str. 2 d., galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų ir šešiems mėnesiais, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas suėmus nuo 2004 m. liepos 27 d. iki 2006 m. gruodžio 7 d.

A. P. pagal 2000 m. BK 129 str. 2 d. 5, 7, 9 p. (dėl D. S. nužudymo), pagal 2000 m. BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5, 7, 9 p. (dėl pasikėsinimo į V. U. ir V. R. ), pagal 2000 m. BK 129 str. 2 d. 9 p. (dėl K. N. nužudymo) ir pagal 2000 m. BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 7, 9 p. (dėl pasikėsinimo į V.U. ) išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublios baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 2 p., nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus.

- pagal 1961 m. BK 75 str. (1991-12-03 įst. Nr.I-2061 įsig. 1991-12-31 red.) - laisvės atėmimu šešeriems metams;

- pagal 2000 m. BK 129 str. 2 d. 7, 9 p. (dėl D. S. nužudymo) - laisvės atėmimu septyneriems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal 2000 m. BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5, 7, 9 p. (dėl pasikėsinimo į V. U. ) - laisvės atėmimu septyneriems metams;

- pagal 2000 m. BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p. (dėl pasikėsinimo į V. U. (duomenys neskelbtini)) - laisvės atėmimu šešeriems metams;

- pagal 2000 m. BK 129 str. 2 d. 9 p. (dėl K. N. nužudymo) - laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

- pagal 2000 m. BK 286 str. - laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis 1961 m. BK 42 str. 1 d. (1995-06-08 įst. Nr.1962, įsig. 1995-07-05 red.), bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas suėmus nuo 2004 m. rugsėjo 7 d. iki 2005 m. rugsėjo 8 d.

- pagal 1961 m. BK 75 str. (1991-12-03 įst. Nr.1-2061 red.) - laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

- pagal 1961 m. BK 16 str. 2 d., 105 str. 2 , 4, 8 p. (1991-12-03 įst. Nr.1-2061, įsig. 1991-12-10) (dėl pasikėsinimo į V. U. ir V. R. ) - laisvės atėmimu dvylikai metų;

- pagal 1961 m. BK 16 str. 2 d., 105 str. 4, 8 p. (1991-12-03 įst. Nr.1-2061, įsig. 1991-12-10) (dėl pasikėsinimo į V. U. (duomenys neskelbtini)) - laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Vadovaujantis 1961 m. BK 42 str. 1 d. (1995-06-08 įst. Nr.1962, įsig. 1995-07-05 red.), bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų.

Vadovaujantis 1961 m. BK 42 str. 3 d. (1995-06-08 įst. Nr.1962, įsig. 1995-07-05 red.), šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu paskirta pagal BK 234 str. 1 d. dvejų metų laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, atliktas pagal Kauno m. apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę nuo 1993 m. gruodžio 6 d. iki 1995 m. balandžio 14 d., ir išbūtas suėmus nuo 2004 m. rugsėjo 10 d. iki 2006 m. gruodžio 7 d.

R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 2000 m. BK 129 str. 2 d. 9 p. (dėl K.N. nužudymo) - laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laikas įskaitytas laikas, išbūtas suėmus nuo 2004 m. rugsėjo 10 d. iki 2005 m. kovo 10 d.

Iš nuteistųjų D. U., A. B. ir A. P. priteista solidariai nukentėjusiajam A. D. 26848 Lt turtinės ir 2000 Lt moralinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo D. U. priteista nukentėjusiajai A. T. (S.) 7800 Lt turtinės ir 100000 Lt moralinės žalos atlyginimo bei 500 Lt išlaidoms advokato pagalbos apmokėjimui padengti. Pripažinta nukentėjusiosios A. T. teisė į civilinio ieškinio dalies patenkinimą dėl negautų pajamų netekus maitintojo patenkinimą, o jo dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš nuteistųjų D. U. ir R. G. priteista solidariai nukentėjusiajai R. T. (N.) 7581 Lt turtinei ir 100000 Lt moralinei žalai atlyginti.

Pripažinta nukentėjusiosios R. T. (N.) teisė į civilinio ieškinio dalies dėl negautų pajamų netekus maitintojo patenkinimą, o jo dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusiojo V. P. 4000 Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Iš nuteistųjų D. U. ir A. B. priteista solidariai 450 Lt Kauno teritorinei ligonių kasai V. U. ir V. R. gydymo išlaidoms padengti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. T., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. (dėl jo ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2005 m. gegužės 16 d., vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 7 p., dėl mirties) su V. U. (dėl jo ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2005 m. sausio 13 d., vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., 212 str. 1 p., dėl senaties) 1991 m. pavasarį Kaune sutarus palaikyti ilgalaikius, pastovius ryšius, ginkluotis, verbuoti gaujos narius, parengti nusikalstamus planus, nusikaltimų metu pasidalinti vaidmenimis, daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus (plėšimus, tyčinius nužudymus, turto prievartavimus, panaudojant sprogmenis, neteisėtą disponavimą dideliu kiekiu šaunamųjų ginklų šaudmenų, sprogmenų ir sprogstamosios medžiagos) iš savanaudiškų paskatų, norint nusikalstamu būdu praturtėti, ir tokiu būdu organizavus pastovią dviejų ir daugiau asmenų ginkluotą banditų gaują, turinčią tikslą užpulti atskirus asmenis, nuo 1991 m. pavasario iki 1993 m. pabaigos, tapę ginkluotos banditų gaujos dalyviais, nuteistieji : A. P., A.B., D. U. , G. S. (dėl jo ikiteisminis tyrimas dalyje nutrauktas 2005 m. liepos 11 d., vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., 212 str. 1 p., dėl senaties), R.G. (dėl jo ikiteisminis tyrimas dalyje nutrauktas 2005 m. birželio 7 d., vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., 212 str. 1 p., dėl senaties) su K.N. ir D. S. (dėl jų ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties) ir kitais asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties, iki 1993 m. gruodžio mėn. 6 d. veikdami skirtingomis sudėtimis, dalyvavo ginkluotoje banditų gaujoje ir jos daromuose nusikaltimuose, t. y. minėti nuteistieji ginklavosi: jie neteisėtai įgijo, lakė, nešiojo didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ir ginklų, kuriuos planavo panaudoti vykdant sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, bei juos panaudojo: 1992 m. balandžio 28 d. A.D. užpuolime ir jo turto plėšime, 1992 m. rugpjūčio 30 d. D.S. tyčiniame nužudyme, pasikėsinime nužudyti V.U. sunkinančiomis aplinkybėmis, 1993 m. liepos 21 d. pasikėsinime tyčia nužudyti V.U. ir V.R. sunkinančiomis aplinkybėmis, 1993 m. lapkričio 23 d. tyčiniame K.N. nužudyme ir 1993 m. gruodžio mėn. pakartotiniame pasikėsinime tyčia nužudyti V.U. sunkinančiomis aplinkybėmis. Tai yra:

A. P. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku iki 1992 m. pavasario, nenustatytoje vietoje, iš nenustatytų asmenų neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo šaunamąjį ginklą – 7,62 mm kalibro „TT“ konstrukcijos pistoletą. Ši pistoletą A. P. neteisėtai laikė (duomenys neskelbtini), ir tų pačių 1992 m. pavasarį Kaune neteisėtai, neturėdamas leidimo, jį realizavo, parduodamas už 600-700 JAV dolerių D. S., kuris šį ginklą 1992 m. balandžio 28 d. panaudojo A. D. užpuolimo ir jo turto plėšimo metu.

G. S. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku iki 1992 m. rugpjūčio 30 d. nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo 9 mm kalibro „APS“ konstrukcijos automatinį pistoletą ir tiksliai nenustatytą kiekį, apie 20 šaudmenų – 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių, bei pramoninės gamybos kovinę rankinę puolamąją granatą „RGN“ (rus.), pripildytą ne mažiau kaip 114 g, „A-iX-1“ sprogstamosios medžiagos (heksogeno pagrindu) užtaiso, ir nuo įgijimo šį šaunamąjį ginklą, šaudmenis ir sprogmenį neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė ir nešiojo tyrimo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikos teritorijoje. 1992 m. rugpjūčio 30 d. Kaune nusikaltimo padarymui šiuos šaudmenis, sprogmenį ir ginklą G. S. perdavė D. U. , kuris 1992 m. rugpjūčio 30 d., apie 3 val., (duomenys neskelbtini), panaudojo 9 mm kalibro „APS“ pistoletą ir apie 20 vnt. 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių, pramoninės gamybos kovinę rankinę puolamąją granatą „RGN“ (rus.), pripildytą ne mažiau kaip 114 g „A-IX-1“ sprogstamosios medžiagos (heksogeno pagrindu) užtaiso, banditų gaujos daromame nusikaltime – pasikėsinime tyčia nužudyti V. U. ir tyčiniame D. S. nužudyme atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Po nusikaltimo padarymo, D. U. šaunamąjį ginklą grąžino G. S. , o pastarasis pistoletą „APS“ paslėpė tyrimo nenustatytoje vietoje Kaune.

R.K. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku, neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo šaunamuosius ginklus: du 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ (AKS) konstrukcijos automatus, ir tiksliai nenustatytą kiekį (apie 30 vnt.) šaudmenų, apie 5,45 mm kalibro šovinių automatiniam ginklui. Šiuo šaunamuosius ginklus bei šaudmenis tyrimo nenustatytu laiku neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė ir nešiojo ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. 1993 m. liepos 21 d. A. B. automobiliu (duomenys neskelbtini), atsivežęs vieną paminėtų 4,45 mm kalibro „Kalašnikov“ (AKS) konstrukcijos automatą ir apie 30 vnt. 5,45 mm kalibro šovinių į nusikaltimo vietą, kur (duomenys neskelbtini), panaudojo banditų gaujos daromame nusikaltime – pasikėsinime tyčia, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, nužudyti V. U. ir V. R. .

R. K. 1993 m. lapkričio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, Lietuvos Respublikos teritorijoje, neteisėtai, neturėdamas leidimo, iš R. G. , pravarde „G.“ (dėl jo ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2005 m. sausio 17 d., vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., 212 str. 1 p., dėl senaties), įgijo didelį kiekį – 3 kg brizantinės sprogstamosios medžiagos „plastiko“ (PVV-4) ir 4 vienetus kovinių šaudmenų – sprogmenų detonatorių (skirtų sprogstamosios medžiagos sprogdinimui). R. K. juos neteisėtai, neturėdamas leidimo, nuo įgijimo laikė ir nešiojo ikiteisminio tyrimo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikos teritorijoje, o 1993 m. lapkričio mėn. pergabeno iš tyrimo nenustatytos vietos Lietuvos Respublikos teritorijoje į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur perdavė banditinės gaujos dalyviui R.G., nurodydamas pagaminti savadarbius sprogmenis ir panaudoti banditinės gaujos daromuose nusikaltimuose. Nuo 1993 m. gruodžio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 6 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), R.G., vykdydamas R. K. nurodymą, panaudodamas apie 3 kg brizantinės sprogstamosios medžiagos „plastiko“ ir kovinius šaudmenis, taip pat dvi radijo bangomis valdomas stoteles, neteisėtai, neturėdamas leidimo, pagamino savadarbį sprogmenį. Šį sprogmenį nuo 1993 m. gruodžio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 6 d. A. B. su R. G. , dėl kurio ikiteisminis tyrimas dalyje nutrauktas, (duomenys neskelbtini), panaudojo pasikėsindamas tyčia, sunkinančiomis aplinkybėmis, nužudyti V. U..

R.K. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo du šaunamuosius ginklus – 7,62 mm kalibro „TT“ konstrukcijos pistoletus, ir nenustatytą kiekį šaudmenų – 7,62 mm kalibro šovinių, bei 1993 m. lapkričio mėn. iš K. N. – vieną šaunamąjį ginklą – 7,62 mm kalibro „TT“ konstrukcijos pistoletą, ir nenustatytą kiekį šaudmenų – 7,62 mm kalibro šovinių. Šiuos neteisėtai įgytus šaunamuosius ginklus ir šaudmenis neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė ir nešiojo ikiteisminio tyrimo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikos teritorijoje, kol 1993 m. gruodžio 6 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir 1994 m. rugsėjo 6 d. nuteistas pagal 1961 m. BK 234 str. 1 d.

K. N. 1992-1993 m. laikotarpiu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo ne mažiau 910 g padidinto galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – heksogeno ir 406 g normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – trotilo, bei tris pramoninės gamybos karinės paskirties šaudmenis – „ED“ elektrinius detonatorius (skirtus įvairių sprogstamųjų medžiagų užtaisams sprogdinti elektriniu būdu), ir nuo įgijimo iki 1993 m. lapkričio 23 d., kai buvo nužudytas, sprogstamąją medžiagą ir kovinius sprogmenis neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė pagalbinėse sandėlio patalpose įrengtoje slėptuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini). K.N. žmonai apie juos pranešus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, sprogstamosios medžiagos ir šaudmenys buvo paimti.

K. N. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, 1993 m. lapkričio mėn., Šiauliuose, iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų, neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo šaunamąjį ginklą – 7,62 mm kalibro „TT“ konstrukcijos pistoletą ir apie 28 vnt. šaudmenų – 7,62 mm kalibro šovinių šiam ginklui ir juos neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė, nešiojo, kol 1993 m. lapkričio 23 d. buvo nužudytas.

D. U. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku, neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo šaunamąjį ginklą – 7,62 mm kalibro „TT“ konstrukcijos pistoletą ir nenustatytą kiekį šaudmenų – 7,62 mm kalibro šovinių, kuriuos iki 1993 m. lapkričio 23 d. neteisėtai, neturėdamas leidimo, nešiojo ir laikė butuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), taip pat kitose tyrimo nenustatytose vietose Lietuvos Respublikos teritorijoje, o 1993 m. neteisėtai, neturėdamas leidimo, gabeno šį šaunamąjį ginklą laikydamas prie savęs, iš Kauno į Klaipėdoje esantį poilsio ir pramogų parką, (duomenys neskelbtini), po to į mišką, esantį (duomenys neskelbtini), kur perdavė R. G. K. N. nužudymui. R. G. 1993 m. lapkričio 23 d., apie 21 val., minėtame miške, (duomenys neskelbtini), panaudojo šį šaunamąjį ginklą ir šaudmenis tyčia nužudant K. N. . Po to pajūrio pliaže, esančiame (duomenys neskelbtini), D. U. šį šaunamąjį ginklą išardė dalimis ir išmetė į Baltijos jūrą.

D. U. 1993 m. lapkričio 23 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), ties kelio (duomenys neskelbtini), miške po K.N. nužudymo, neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo, pasiėmęs nukentėjusiojo K. N. turėtą šaunamąjį ginklą - 7,62 mm kalibro „TT“ konstrukcijos pistoletą, ir nenustatytą kiekį šaudmenų -7,62 mm kalibro šovinių. Šiuos, neteisėtai įgytus šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė ir gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje, kol nenustatytu laiku po įvykio perdavė R. K. .

A.B. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku, neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo 9 mm kalibro automatini pistoletą „Bernadelli PO 18“, ir ne mažiau kaip 7 vienetus šaudmenų - 9 mm kalibro „Luger“ šovinių, bei iki 1993 m. gruodžio 6 d. neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė ir nešiojo ši šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, kol 1993 m. gruodžio 6 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas policijos darbuotojų ir 1994 m. rugsėjo 6 d. nuteistas pagal 1961 m. BK 234 str. l d.

A. P. , būdamas ginkluotos banditinės gaujos dalyviu, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą – A. D. – turtą ir jį realizuoti ikiteisminio tyrimo nenustatytiems nusikalstamo pasaulio atstovams iš Rygos, organizavo užpuolimą, susijusį su grasinimu pavartoti fizinį smurtą, pavojingą nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai, ir su banditinės gaujos dalyviais D. S., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2005 m. gegužės 16 d., vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 7 p., dėl mirties, D.U. ir A.B., dalyvavo šiame nusikaltime. A. P. suteikė banditų gaujos dalyviui D. S. duomenis apie automobilio (duomenys neskelbtini), laikymo vietą, per jį nurodė D. U. su A. B. pagrobti 1992 m. laidos automobilį ir jį atgabenti į tyrimo nenustatytą garažą, esantį (duomenys neskelbtini) D. U. su A. B. ir D. S., vykdydami jo – A. P. , nurodymą ir veikdami pagal šį iš anksto aptartą užpuolimo planą, apsiginklavo šaunamuoju ginklu -7,62 mm kalibro pistoletu „TT“, ašarinių dujų balionėliu, paruošė iš moteriškų pėdkelnių veidus maskuojančias kaukes. Po to jie 1992 m. balandžio 28 d., apie 21 val., D.S. vairuojamu automobiliu (duomenys neskelbtini) (tyrimo nenustatytu valstybiniu numeriu) atvyko prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemo, kur laukė išeinančio automobilio (duomenys neskelbtini) savininko A.D. priėjus prie nuosavo paminėto automobilio, (duomenys neskelbtini), D.U., D. S. ir A. B., veidus užmaskavę kaukėmis, užpuolė automobilio savininką, rusų kalba pareikalavo atiduoti automobilio raktelius. D. S. papurškė nukentėjusiajam į veidą ašarinių dujų bei pagrasino šaunamuoju ginklu -7,62 mm kalibro pistoletu „TT“. Po to visi trys jėga ištraukė A. D. iš automobilio, sudavė rankomis ir kojomis smūgius į įvairias kūno vietas. A. D. iš jų ištrūkus ir pradėjus bėgti, D.U. , D. S. ir A. B. pasivijo nukentėjusįjį, pargriovė ant žemės, o D.U. pastarajam sudavė koja smūgį į veidą bei atėmė automobilio raktelius. Banditinės gaujos dalyvių užpuolimo metu dėl grasinimų tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir nuteistųjų smurtinių veiksmų, sukėlusių nukentėjusiajam A. D. lengvą, trumpalaikį sveikatos sutrikdymą, A. P. , D. U. ir A. B. su D. S. užvaldė A. D. priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), 26848 Lt vertės, (32000 Vokietijos markių, pagal 1992-04-28 Lietuvos banko nustatytą Vokietijos markės pardavimo kainą – 83,90 rub., 100:1 santykiu remiantis Lietuvos Respublikos Lito komiteto 1993-06-14 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų įvedimo“). Po to nuteistieji D.U. ir A.B. su D.S. pagrobtą automobilį nugabeno į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą garažą, esantį (duomenys neskelbtini), ir apie tai pranešė A.P.. Po kiek laiko A. P., atvykęs į minėtą garažą, dalyvaujant D.U., minėtą automobilį pardavė iš Rygos atvykusiems tyrimo metu nenustatytiems asmenims, gaudamas už tai 6-8 tūkstančius JAV dolerių, iš kurių atsiskaitė su automobilį pagrobusiais nuteistaisiais.

A. P. 1992 m. vasarą, tiksliai nenustatytu laiku, kavinėje „A.“, esančioje (duomenys neskelbtini), siekdamas įtvirtinti savo autoritetą tarp Kauno nusikalstamo pasaulio atstovų bei norėdamas pašalinti konkuruojantį dėl nusikalstamu būdu gaunamų lėšų ir įtakos sferų nusikalstamame versle V.U., organizavo jo tyčinį nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Jis, nusikalstamo pasaulio tituluojamas autoritetu, minėtoje kavinėje, pasikvietęs ginkluotos banditinės gaujos organizatorių R. K. ir dalyvį D.U., ir dėl savanaudiškų paskatų dalyvaudamas ginkluotos banditinės gaujos veikloje, davė jiems nurodymą nužudyti V. U., kaip keliantį grėsmę jų banditinei gaujai, konkuruojantį nusikalstamame versle, pažadėdamas jiems paramą bei užtarimą, jei po nužudymo kiltų problemų su kitų Kauno nusikalstamų grupuočių vadeivom.

R. K., vykdydamas A. P. nurodymą, parengė nusikaltimo padarymo planą, paskirstė nusikaltimo dalyvių vaidmenis, pavesdamas D. U. ir G. S. nužudyti ne tik V. U. , bet ir pastarajam ištikimą, kartu su juo atsiskyrusį nuo gaujos D. S., konfliktuojantį su gaujos nariais.

D. U. su G. S., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla dalyje pagal 1961 m. BK 75 str. nutraukta, dėl senaties, vadovaudamiesi minėtu ginkluotos gaujos interesu, dalyvaudami jos nusikalstamoje veikloje, dėl savanaudiškų paskatų vykdė A.P. ir R.K. nurodymą. D.U. nusikaltimo plano detales apie nusikaltimo vykdymo vietą, atsitraukimo maršrutą bei kiekvieno iš nuteistųjų vaidmenis sužinojo iš G. S. ir gavo pažadą užtikrinti alibi po nusikaltimo padarymo.

Tada, 1992 m. rugpjūčio 30 d. vakare G.S. vairuojamu automobiliu (duomenys neskelbtini) (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu numeriu) nuteistieji D. U. su G. S. atvyko į įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini). Ten turėdamas tikslą nužudyti du asmenis - V. U. ir D. S. - D.U. paėmė iš G.S. automatinį pistoletą „APS“ („Stečkin“) ir puolamąją granatą „RGN“, pripildytą ne mažiau kaip 114 g „A-IX-I“ sprogstamosios medžiagos (heksogeno pagrindu) užtaiso, kaukę. Būdamas G.S. instruktuotas, kaip geriau šaudyti, kada mesti granatą, ir patikintas, kad automobilio šviesomis gaus signalą apie artėjančius V.U. ir D.S., D.U. laukė krūmuose prie vedančio iš automobilių stovėjimo aikštelės tako, kuriuo turėjo ateiti D. S. ir V.U.. Pamatęs informuojantį šviesinį signalą apie artėjančius V. U. ir D. S., nuteistasis D. U., mūvėdamas kaukę, iš minėto „APS“ automatinio pistoleto šaudė į nukentėjusiuosius apie 20 kartų, metė į juos pramoninės gamybos kovinę granatą „RGN“ (rus.). Tuo, jis pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu padarė D. S. sunkų kūno sužalojimą (kairio žasto kiauryminį šautinį, aklą šautinį krūtinės ląstos ir kiauryminį širdies pažeidimus), nuo kurio nukentėjusysis mirė. Tokiu būdu D. U. pasikėsino tyčia nužudyti du asmenis, tačiau tyčia nužudė tik D.S., nes tik atsitiktinumo dėka kulkoms ir skeveldroms į jį nepataikius, V.U. iš įvykio vietos sugebėjo pabėgti. Todėl nusikaltimas šio nukentėjusiojo atžvilgiu nutrūko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo D.U. valios.

D.U., būdamas ginkluotos banditų gaujos nariu su gaujos organizatorium R. K. (jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2005 m. gegužės 16 d., vadovujantis BPK 3 str. 1 d. 7 p., dėl mirties) 1993 m. vasarą, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, turėdami tikslą pašalinti atsiskyrusį nuo gaujos ir konkuruojantį dėl nusikalstamu būdu gaunamų lėšų bei įtakos sferų nusikalstame versle V. U., t. y. veikdamas dėl savanaudiškų paskatų, parengė V.U. tyčinio nužudymo planą ir paskirstė banditinės gaujos dalyvių vaidmenis. Turėdamas tikslą parūpinti šiam nusikaltimui daryti reikiamą priemonę – automobilį, D. U. nurodė K. N. pagrobti (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) modelio transporto priemonę.

K. N. (dėl jo ikiteisminis tyrimas nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 7 p., dėl mirties), vykdydamas šį nurodymą, pavedė su banditinės gaujos veikla nesusijusiam ir apie banditinės gaujos siekius nežinančiam V. N. pavogti automobilį už 4800 Lt užmokestį. V. N. (dėl jo ikiteisminis tyrimas nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., 212 str. 1 p., dėl senaties) 1993 m. gegužės 24 d., ryte, (duomenys neskelbtini), pagrobė automobilį (duomenys neskelbtini) (raidės rusiškos), priklausantį V. P., tuo nukentėjusiajam padarydamas 4000 Lt žalą. Šį vogtą automobilį ginkluotos banditinės gaujos narys R. G. (dėl jo ikiteisminis tyrimas dalyje nutrauktas 2005 m. birželio 27 d., vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., 212 str. 1 p., dėl senaties), vykdydamas nuteistojo D. U. nurodymą, 1993 m. birželio – liepos mėn. pargabeno iš Šilutės į Kauno mieste išnuomotą tam tikslui garažą. 1993 m. liepos mėn. ginkluotos banditinės gaujos nariams D. U. ir A. B. su R. K. atvykus į R. G. butą, esantį (duomenys neskelbtini), dalyvaujant R. G., buvo aptartas V.U. nužudymo planas, pasiskirstant vaidmenimis. Pagal šį planą D. U. su R. K., kad užsitikrintų alibi, prieš nusikaltimą turėjo išvykti į užsienį, R.G. vogtu automobiliu turėjo nuvežti A.B. į įvykio vietą, o ten A. B. privalėjo nušauti V.U.. Vykdydamas sukurtą planą nuteistasis D.U. su R.K. išvyko į kelionę.

Tuo metu gaujos nariai A. B. ir R. G. , dėl kurio ikiteisminis tyrimas dalyje nutrauktas dėl senaties, sėdę į vogtą automobilį, o su gaujos nusikalstama veikla ir siekiais nesusijusiam A. G. vairuojant R. G. automobilį (duomenys neskelbtini), nuvyko į pasirinktą įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini). A.G. ten likus jų laukti, tą pačią dieną, apie 14 val., A. B. su R. G., veikdami iš savanaudiškų paskatų, ginkluotos banditinės gaujos interesais, vykdydamas banditinės gaujos planą, šaunamąjį ginklą – 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos (AKS) automatą, su šaudmenimis – apie 30 vienetų 5,45 mm kalibro šovinių, R. G. vairuojamu automobiliu (duomenys neskelbtini), atsivežė į (duomenys neskelbtini). Ten, nekreipdami dėmesio, jog yra dienos metas, stovi gyvenamieji namai ir vyksta žmonų judėjimas, sustojo prie ties namu (duomenys neskelbtini) stovinčio automobilio (duomenys neskelbtini), kuriame sėdėjo du žmonės - V.U. ir V.R.. Nuteistasis A. B., matydamas automobilyje du žmones, išlipo iš R. G. vairuojamo automobilio (duomenys neskelbtini) ir iš atsivežto automato „Kalašnikov“ apie 30 kartų iššovė ne tik į V. U., bet išeidamas iš gaujos susitarimo ribų, ir į V.R., padarydamas V.U. šautines kiaurymines žaizdas sėdmenyse, juosmenyje, dilbyje, rankos 5-ame piršte, poodines kraujosruvas dilbyje, sėdmenyse, juosmens srityje ir pilvo priekinėje sienoje, o V.R. – kiaurymines žaizdas krūtinės ląstoje su dešinio plaučio apatinės skilties pažeidimu, vidaus organų pažeidimą. Tokiu būdu kaltinamasis D.U. pasikėsino tyčia nužudyti V. U., veikdamas iš banditinės gaujos savanaudiškų paskatų, o A. B., dar ir kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, tyčia pasikėsino nužudyti du asmenis - V.U. ir V.R. - tačiau nusikaltimo neužbaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes netoliese buvę žmonės nukentėjusiesiems laiku suteikė medicinos pagalbą.

Apeliantas tvirtina, kad nusikaltimų - A. D. turto plėšimo, pasikėsinimo nužudyti V. U. ir V. R. (duomenys neskelbtini) bei pasikėsinimo nužudyti V. U. (duomenys neskelbtini) -jis nepadarė, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas. Jo kaltė dėl A. D. turto plėšimo nepagrįstai įrodinėjama tik nuteistojo D. U. išvestiniais ir prieštaringais parodymais, kurie neatitinka įstatymo reikalavimų. Teismas apelianto neigimą dalyvavus šio ir kitų nusikaltimų daryme nepagrįstai vertino kaip pasirinktą gynybos taktiką, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikalstamus veiksmus. Jis siekia, kad nebūtų nuteistas už nepadarytus nusikaltimus. Be to, teismas, pripažindamas apeliantą kaltu dėl A. D. turto plėšimo, nenurodė kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus jis atliko nusikaltimo vietoje bei tuo pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas.

Dėl nusikaltimų, numatytų 2000 BK 27 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5, 7, 9 p. ir 2000 m. BK 129 str. 2 d. 7, 9 p., padarymo jo veika neteisingai kvalifikuota kaip tyčinis nužudymas ir pasikėsinimas tyčia nužudyti dėl savanaudiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

Gynėjas tvirtina, kad teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. nuostatas ir teigia, jog nuteistųjų kaltinantys parodymai kito asmens atžvilgiu negali būti pripažinti pakankamais įrodymais, kol jie nėra patvirtinti kitais bylos duomenimis, nes dėl subjektyvių ar objektyvių aplinkybių kiekvienas kaltinamasis savaip yra suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, BPK nuostatos įpareigoja teismą imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, kad teismo išvados dėl kaltinamojo kaltės būtų pagrįstos ne vienu kokiu atskiru įrodymu ar keliais, bet įrodymų viseto analize. Teismas šių baudžiamojo proceso nuostatų ir principų nesilaikė, išvadą dėl A. P. kaltės grindė tik kitų nuteistųjų nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, nepatvirtintais kitais bylos duomenimis, o visų kitų byloje esančių ir teismo išvadoms prieštaraujančių duomenų neanalizavo ir nuosprendyje nenurodė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji, jų gynėjai ir asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta, prašė jų ir jų ginamųjų apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroro – atmesti. Prokuroras prašė prokuratūros apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistųjų A. P., A. B., D.U., nuteistojo A. P. gynėjo ir asmens, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta (G. S.), skundus atmesti. Prokuroras taip pat prašė R. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Prokuroro (dėl nuteistojo R. G.), nuteistųjų R. G., D. U. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o nuteistųjų A.P., A.B., nuteistojo A.P. gynėjo, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, skundai bei prokuroro skundas (dėl G. S.) atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančias išvadas, kad nuteistųjų A.P. ir A.B. kaltė dėl dalyvavimo ginkluotoje banditų gaujoje ir skundžiamame nuosprendyje nurodytuose gaujos padarytuose nusikaltimuose yra įrodyta.

Kolegija taip pat daro išvadą, kad nuteistųjų D. U. ir R. G. padarytų nusikalstamų veikų juridinis įvertinimas yra teisingas.

Paminėtų nuteistųjų ir A. P. gynėjo apeliaciniai skundai apygardos teismo išvadų dėl įrodymų leistinumo, patikimumo ir padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo nepaneigia.

Skundžiamame nuosprendyje detaliai aptarti visi būtini šios nusikalstamos gaujos požymiai (daugiau kaip 3 asmenys, tikslas, ginkluotumas, pastovumas).

Nors nuteistieji A. P. ir A. B. bei A. P. gynėjas ginčija paminėtų įrodymų patikimumą ir įrodomąją vertę, kolegija neturi pagrindo jais netikėti. Tokią išvadą pagrindžiančius motyvus kolegija išdėstys vėliau.

Banditų gaujos dalyviai atsako už gaujos ar atskirų jos narių padarytus nusikaltimus, kuriuos rengiant ar vykdant dalyvavo jie patys. A. B. nebuvo kaltinamas D. S. nužudymu ir pasikėsinimu nužudyti V. U. 1992 m. rugpjūčio 30 d. Todėl jį nuteisti už šių nusikalstamų veikų padarymą nebuvo pagrindo.

Atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjant nusikalstamo susivienijimo (kaip jau minėta banditų gauja yra viena iš šio susivienijimo rūšių) baudžiamąsias bylas, galima būtų nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl banditų gaujos padarytų plėšimo, vagysčių kvalifikavimo vien tik pagal 1961 m. BK 75 str. Tačiau sunkinti nuteistųjų padėties kolegija neturi teisės, kadangi veikų juridinio įvertinimo prokuroras neginčija (BPK 320 str. 4 d.).

Nuteistasis A. P., jo gynėjas bei nuteistasis A. B., ginčydami paminėtų nuteistųjų kaltę dėl dalyvavimo ginkluotoje banditų gaujoje, nemažai dėmesio skiria atskirų procesinių dokumentų (įvykio vietos, parodymų patikrinimo vietoje, kratos protokolų) vertinimui, nors tai daro ne visų byloje surinktų įrodymų visumos kontekste. Iš tiesų, paminėti procesiniai dokumentai tiesiogiai paminėtų nuteistųjų kaltės nepatvirtina. Tačiau leidžia tinkamai įvertinti kitus savarankiškus įrodymų šaltinius (D. U., R. G., J. B. parodymus, telefoninių pokalbių išklotines ir kitus įrodymus), kuriais apygardos teismas pagrindė savo išvadas dėl paminėtų nuteistųjų dalyvavimo ginkluotoje banditų grupėje ir jos daromuose nusikaltimuose.

Iš tiesų, byloje yra duomenų, kad A. P. turėjo ir legalių ginklų. Tačiau akivaizdu, kad naudoti juos nusikalstamoje veikoje nuteistasis negalėjo.

Kolegijos nuomone, negalima tikėtis, kad paminėti asmenys detaliai prisimintų, kaip buvo supakuoti ir į ką sudėtas kiekvienas ginklas, šaudmuo ar sprogmuo, praėjus 7-8 metams nuo šių daiktų palikimo pas A. T. bei jų atsiėmimo iki pirmųjų J. B. ir A. T. apklausų. Tačiau, atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad J. B. niekada nedavė parodymų, jog visas ginklų, šaudmenų ir sprogmenų arsenalas buvo sudėtas į vieną ,,diplomatą“. To niekada netvirtino ir A. T. . Iš jų parodymų seka, kad paminėti daiktai buvo sudėti į ,,diplomatą“, kelis polietileninius maišelius, o automatas atskirai suvyniotas į skudurą ir polietileninę plėvelę (t. 12, b. l. 66-69; t. 22, b. l. 56-57; t. 12, b. l. 50-52, 56-59; t. 22, b. l. 48-54). Tiek J. B., tiek A. T. nuosekliai aiškino, kad tarp kitų jau paminėtų daiktų, A. T. buvo paliktos saugoti ir granatos. Apžiūros metu A. T. sandėliuke jos nebuvo rastos (t. 12, b. l. 7-10), nes, kaip nurodė A. T., granatos buvo sudėtos į ,,diplomatą“, kurį pasiėmė A. P.. Tuo tarpu trys pistoletai buvo sudėti į du maišelius. Jie ir rasti apžiūros metu. Taigi, jokių prieštaravimų ar logiškai nepaaiškinamų dalykų šiuo atveju byloje nėra.

Nustatyta, kad pirmas apie A. P. priklausančių ginklų, šaudmenų ir sprogmenų palikimo pas A. T. aplinkybes parodymus davė J. B. . Jau pirmojoje savo apklausoje 2005 m. balandžio 6 d. (t. 12, b. l. 50-52) A. T. šias aplinkybes patvirtino. Be to apygardos teisme jis paaiškino, kad po jo sulaikymo ir apklausos su J. B. buvo susitikęs policijos departamente, tačiau nei pastarasis, nei policijos pareigūnai jam (A. T. ) jokio spaudimo nedarė, t. y. nevertė apkalbėti A. P. . Analogiškus parodymus davė ir J. B.. Todėl nėra prasmės detaliau aptarinėti A. P. ir jo gynėjo skundų argumentų apie J. B. ir A. T. susitikimo vietą, laiką, tikslus ir galimus procesinius pažeidimus neprotokoluojant šio susitikimo, nes tai, įvertinus J.B. ir A.T. parodymų turinį ir jų davimo seką, neturi esminės reikšmės sprendžiant A. P. kaltės klausimą, o taip pat leistinumo nei patikimumo požiūriu vertinant paminėtų asmenų (J. B. ir A. T. ) parodymus, apžiūros, kratos protokolus, o taip pat asmens kratos, sulaikymo protokolus (t. 12, b. l. 43-44), kuriuose, nurodant jų surašymo vietą, aiškiai padarytos techninės rašymo klaidos.

Pažymėtina, kad apeliantai nenurodė jokių įtikinamų argumentų, dėl kurių J. B. , ir ypač A.T., galėtų apkalbėti A. P., juo labiau, kad ginklų, šaudmenų, sprogmenų priklausomybė (A.P., J.B. ar A.T.), jų suradimo pas A.T. atveju, pastarojo teisinės padėties nei pasunkina, nei palengvina.

Byloje nustatyta, kad J. B. buvo gerai pažįstamas tiek su A. P., tiek su A. T., o A.T. A.P. iki ginklų atsiėmimo net nepažinojo. Todėl teigti, kad A.P. pažįstantis ir jo nepažįstantis asmenys yra vienodai suinteresuoti jį apkalbėti, nėra jokio pagrindo.

A. P. ir jo gynėjo skunduose taip pat nenurodyta, kaip A. T. pastangos išlaisvinti J. B. ar pastarojo pasislėpimas nuo teisėsaugos gali įtakoti šių asmenų parodymų patikimumą, juo labiau, kad A. P. kaltinančius parodymus A. T. ir J. B. davė tiek apygardos, tiek apeliacinės instancijos teismuose.

Galimybė bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis asmenims, nusikalstamas veikas padariusiems organizuotoje grupėje ar nusikalstamame susivienijime (jam prilyginama ir banditų gauja), yra numatyta BK 39¹ str. ir 62 str. 4 d. Akivaizdu, kad tokią iniciatyvą gali parodyti ir teisėsaugos pareigūnai. Toks pasiūlymas, priešingai nei teigia A. P. , negali būti laikomas neteisėtu.

Nuteistasis A. P. ir jo gynėjas bei nuteistasis A. B. , ginčydami paminėtų nuteistųjų kaltę dėl dalyvavimo banditų gaujoje ir jos padarytuose nusikaltimuose, pagrindinį dėmesį skiria D. U. , R. G. ir J. B. parodymų vertinimui, akcentuodami iš bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis išplaukiantį jų suinteresuotumą bylos baigtimi.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad, iš tiesų, tokių asmenų parodymus reikia vertinti ypatingai atsargiai ir kruopščiai, atsižvelgiant į jų nuoseklumą, eiliškumą, turinio vidinę darną ir atitikimą kitiems įrodymų šaltiniams. Būtent taip D. U., R.G. ir J. B. parodymus dėl A. P. ir A. B. dalyvavimo banditų gaujoje ir jos daromuose nusikaltimuose įvertino pirmosios instancijos teismas. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai, logiškai išdėstyti kiti įrodymai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtina paminėtų asmenų parodymų teisingumą. Kad apygardos teismas įrodymus, tarp jų ir D.U., R.G., J.B. parodymus, vertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, rodo sprendimas pašalinti iš A.P. pareikšto kaltinimo banditų gaujos organizavimą, jo išteisinimas dėl D. S. nužudymo 1992 m. rugpjūčio 30 d., dėl pasikėsinimo nužudyti V. U. ir V. R. 1993 m. liepos 21 d., dėl K. N. nužudymo 1992 m. lapkričio 22 d. ir dėl pasikėsinimo nužudyti V. U. 1993 m. gruodžio mėn.

Kolegija sutinka su A. P. gynėjo ir A. B. teiginiais, kad D. U. , R. G. , J. B. , kaip ir A. P. bei A. B. , G. S. yra suinteresuoti jiems palankesne bylos baigtimi. Tačiau vieni tokios baigties šiuo atveju siekia pripažindami savo kaltę ir duodami kitus nuteistuosius kaltinančius parodymus, o kiti – neigdami kaltę. Taigi, vien tik objektyviai paaiškinamas suinteresuotumas bylos baigtimi dar neduoda pagrindo sutikusių bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis asmenų parodymus laikyti nepatikimais.

Ginčydami D. U. parodymų patikimumą, nuteistieji apeliuoja į D. U. bandymus imituoti jam tariamai padarytus sužalojimus sulaikymo metu.

Iš tikrųjų, tokių duomenų byloje yra. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirminiame bylos tyrimo etape D. U. iš viso neigė savo kaltę padarius visas jam inkriminuojamas veikas (t. 15, b. l. 8). Todėl tokie D. U. bandymai, atsižvelgiant į jo pasirinktą gynybinę poziciją pirminių apklausų metu, yra logiškai paaiškinami.

Neatitinka tikrovės ir teiginiai, kad D. U. ir R. G., duodami kaltinimui palankius parodymus, siekė sumenkinti savo vaidmenį. Iš paminėtų nuteistųjų parodymų apie jų vaidmenį banditų gaujoje ir šios gaujos padarytuose nusikaltimuose matyti, jog jų nusikalstamų veiksmų apimties apibūdinimas atitinka faktines bylos aplinkybes ir jokiu būdu nėra naudingas jiems patiems. Akivaizdu, kad dėl dalies banditų gaujos padarytų nusikalstamų veikų D. U. ir R. G. turėjo galimybę menkinti savo vaidmenį ar iš viso versti kaltę kitiems gaujos nariams, kurie yra mirę (pavyzdžiui D. S. – dėl A. D. plėšimo, R. K. - dėl pasikėsinimo nužudyti V. U. ir D. S. nužudymo), tačiau to nedarė arba tai darė tik pirminėse apklausose (D. U. ), vykdydamas susitarimą su G. S. .

Pažymėtina ir tai, kad D. U. ir R. G. parodymai, kad banditų gaujoje ir jos daromuose nusikaltimuose dalyvavo A. P. , A. B. ir G. S. , neturi jokios reikšmės sprendžiant jų (D. U. ir R. G. ) kaltės ir veikų juridinio įvertinimo klausimus. Taigi, apkalbėti paminėtus asmenis D. U. ir R. G. neturi jokio pagrindo.

Preišingai nei teigia A. P. gynėjas, jo ginamojo kaltę dėl pistoleto „TT“ pardvimo D. S. , teismas pagrindė vertindamas įrodymus, pagrindžiančius banditų gaujos ginkluotumą. Nuosprendyje šie įrodymai (D. U., A. B. parodymai) aptarti ir tinkamai įvertinti.

Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, motyuvuotai atmetė A. P. ir A. B. parodymus ir kitus duomenis, prieštaraujančius įrodymams, kuriais teismas grindė savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės.

Nuteistasis A. B. savo apeliaciniame skunde ginčija be išimties visus įrodymus, kuriais apygardos teismas pagrindė jo kaltę, ir atskirais atvejais tai daro prieštaringai arba iškraipydamas jam nenaudingų įrodymų turinį. Štai jo apeliaciniame skunde teigiama, kad D. U. ir R. G. nenurodė koks buvo konkretus jo vaidmuo gaujos veikloje. Tačiau vėliau nurodo, kad D. U. teigė, jog jis (A. B. ) pirko ginklus, nuomojo konspiracinius butus.

Apeliantas neteisingai suvokia procesinio veiksmo - parodymų patikrinimo vietoje - tikslus ir baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 305 str.) reikalavimus, reglamentuojančius nuosprendžio surašymą.

BPK 196 str. nurodytu ikiteisminio tyrimo veiksmu siekiama išsiaiškinti ar apklausto asmens (šiuo atveju įtariamojo D. U. ) parodymai atitinka realias aplinkybes toje vietoje, taip pat siekiama atkurti įvykio situaciją ar surasti objektus, galinčius turėti reikšmės nusikalstamai veikai ištirti.

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad D. U., o taip pat R. G., J. B., R. N. –T., M.V., S. Š. iš fotonuotraukų atpažino A. B. ne kaip jų artimą draugą ar iš matymo pažįstamą asmenį, bet kaip ,,R.“ gaujos narį. Iš to seka, kad paminėto procesinio veiksmo įrodomoji reikšmė yra aiški ir nedviprasmiška.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino protokolų apie techninių priemonių panaudojimą ir prie jų pridėtų telefoninių pokalbių suvestinių įrodomąją vertę. Priešingai nei teigia apeliantas, nuosprendžio 25-26 ir 37-43 lapuose aptartos telefoninių pokalbių stenogramose užfiksuotų pokalbių esminės aplinkybės, kurios įgalino teismą padaryti išvadas apie R. K., D. U., K. N., A. B., R. G., V. V., M. V., O. Š., R. P., G. K., T. B. nuolatinius tarpusavio ryšius, ginkluotumą, konspiracinius ryšius, konspiracinių butų naudojimą, gaujos pinigų kasos turėjimą, ryšius su kitų nusikalstamų grupuočių nariais. Iš pačių stenogramų, protokolų apie techninių priemonių panaudojimą bei Kauno m. VPK KP ONTT komisaro R. G. surašyto protokolo (t. 2, b. l. 60) matyti, kad įstatymo nustatyta tvarka buvo klausomasi A. K. , D. U. , A. B. ir K. N. namuose esančiais fiksuoto ryšio telefonais vykę pokalbiai, nurodant jų laiką, įvardijant pokalbio dalyvius arba nurodant, kad jie yra nenustatyti.

Be to, kolegija netiki A. B. teiginiais, kad iš jo namuose įrengto fiksuoto ryšio telefono apie reikšmingas bylai aplinkybes su kitais banditų gaujos nariais visais atvejais kalbėjo ne A. B., o kitas asmuo, kurio apeliantas net negali nurodyti.

Apeliantas neprašo ir, atsižvelgiant į jo gynybinę poziciją, negali prašyti tirti paminėtų telefoninių pokalbių kitais fonoskopinio tyrimo aspektais. Todėl skirti fonoskopinę ekspertizę apygardos teismui nebuvo būtina. Nėra būtina tai daryti ir apeliacinės instancijos teismui, juo labiau, kad pats apeliantas šioje baudžiamojo proceso stadijoje tokios ekspertizės skirti neprašė.

Be to, kolegija jau pasisakė kokias reikšmingas bylai aplinkybes patvirtina paminėti telefoniniai pokalbiai. Šias aplinkybes (gaujos narių pastovūs tarpusavio ryšiai, ginkluotumas, konspiraciniai ryšiai, konspiracinių butų naudojimas, ,,obščiako“ turėjimas) nėra įrodinėjamas vien tik telefoniniais pokalbiais. Jos neginčijamai įrodytos ir kitais skundžiamame bei šiame nuosprendyje jau aptartais savarankiškais įrodymais.

Apeliantas teisingai nurodo, kad J. B. nieko nežino apie jo padarytas kitas nusikalstamas veikas, tačiau sąmoningai nutyli, kad J. B. apygardos teisme ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 16, b. l. 148) davė kategoriškus parodymus, jog po ,,R.“ grupuotės skilimo į dvi grupuotes - ,,R.“ ir ,,V.“ prie R. K. grupuotės liko D. U. A. B. , G. S. , K. N. . M. V. ir kiti asmenys, kurių jis neprisimena. Taigi, J. B. parodymai yra vienas iš įrodymų, patvirtinančių A. B. priklausymą ginkluotai banditų gaujai.

Iš BPK 301 str. 1 d. prasmės seka, kad prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojo parodymai įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį neturi. Tačiau į juos visai neatsižvelgti negalima. Šių parodymų analizė bendrame bylos duomenų kontekste be jokios abejonės turi reikšmės vertinant kitus įrodymus, pagrindžiančius ginkluotos banditų gaujos egzistavimą ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytą asmenų, tarp jų ir A. B., priklausymą šiai gaujai.

G. S. apeliacine tvarka skundžia apygardos teismo nuosprendį ir nutartį, kuria baudžiamoji byla pagal 2000 m. BK 129 str. 2 d. 7 p., 9 p., 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p., 7 p., 9 p. jam nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Nekyla abejonių, kad asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta pirmosios instancijos nutartimi, turi teisę šią nutartį apskųsti apeliacine tvarka (BPK 318 str. 2 d.).

Tačiau skundo dalis, liečianti neįsiteisėjusį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismui sukuria dviprasmišką padėtį, kadangi iš vienos pusės BPK normos, reglamentuojančios apeliacinės instancijos teismo sprendimų rūšis ir jų priėmimą, nenumato galimybės priimti sprendimą, nepasisakius dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Iš kitos pusės pagal BPK 312 str. 1 d. (2007 m. birželio 28 d. įst. red.) asmuo, kuriam byla nutraukta gali skųsti tik nuosprendį, kuriuo toks sprendimas (nutraukti bylą) yra priimtas. Tokios teisės nurodytam proceso dalyviui nesuteikė ir įstatymas (BPK 312 str. 1 d.), galiojęs iki 2007 m. liepos 1 d. Skundžiamu nuosprendžiu G. S. nėra pripažintas kaltu ir nuteistas už dalyvavimą ginkluotos banditų gaujos veikloje.

Šios nusikalstamos veikos padarymu jis ir nebuvo kaltinamas, nes baudžiamoji byla pagal 1961 m. BK 75 str. (1991 m. gruodžio 3 d. įst. red.) G. S. nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui (t. 13, b. l. 177-179).

Todėl jis šiuo aspektu skųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formaliai neturi teisės. Tačiau skundžiamojoje nutartyje nutraukti baudžiamąją bylą yra nurodyta, kad G. S. nusikalstamas veikas, numatytas 2000 m. BK 129 str. 2 d. 7 p., 9 p., 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p., 7 p., 9 p., padarė dalyvaudamas ginkluotos gaujos veikloje. Todėl kolegija privalo atsakyti į esminius apelianto argumentus, liečiančius skundžiamojoje nutartyje nurodytą aplinkybę, pakartotinai neaptariant skundo argumentų dėl atskirų įrodymų vertinimo, kurie jau įvertinti atsakant į A. P., jo gynėjo ir A. B. apeliacinius skundus.

G. S., reikalaudamas apeliacine tvarka tikrinti nuosprendį, nurodo, kad jam nebuvo pareikštas kaltinimas dėl dalyvavimo ginkluotoje banditų gaujoje. Tačiau apygardos teismas tokią aplinkybę tyrė ir tokią išvadą nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarė, tuo esą pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., BPK 22 str. 3 d., 44 str.7 d. ir 255 str. reikalavimus.

Kaip jau minėta, ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo G.S. buvo nutrauktas pastarajam tuo metu esant įtariamojo procesinėje padėtyje. Po šio procesinio sprendimo G. S. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kuriame taip pat buvo nurodyta faktinė bylos aplinkybė – buvimas banditų gaujoje (t. 13, b. l. 180-181). Su tokio turinio įtarimu G. S. buvo supažindintas, jo teisės, numatytos BPK 21 str. 4 d., išaiškintos. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad šiomis teisėmis G. S. aktyviai naudojosi. Taigi, ir šiuo atveju negalima teigti, kad buvo suvaržytos jo teisės, tarp jų – teisė į gynybą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje dėl nuosprendžių surašymo laikomasi nuostatų, kad nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Šiuo atveju procesinis sprendimas (nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl senaties) byloje yra priimtas. Tačiau G. S. neigiant dalyvavimą banditų gaujos veikloje, jo pavardės nurodymas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstant įrodyta pripažintos šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nėra visiškai korektiškas nekaltumo prezumpcijos požiūriu.

Tačiau besąlygiškai konstatuoti šio principo pažeidimą, kolegija neturi pagrindo, kadangi, spręsdamas A. P. , A. B. , D. U. kaltės, pagal 1961 m. BK 75 str., klausimus, apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje yra pakankamai duomenų, pagridnžiančių G. S. dalyvavymą ginkluotos banditų gaujos veikloje. Pažymėtina ir tai, kad šios faktinės aplinkybės nenurodymas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstant įrodytomis pripažintas paminėtos nusikalstamos veikos aplinkybes ir pagrindinius požymius bei D. S. nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti V. U. aplinkybes, padarytų nuosprendį neišsamiu, nenuosekliu ir nelogišku. Tai, savo ruožtu, įgalintų kitus šioje byloje nuteistus asmenis ginčyti nuosprendį teisės į gynybą pažeidimo aspektu.

G. S. apeliaciniame skunde savo priklausymą ginkluotai banditų gaujai ginčija iš esmės dviem aspektais, t. y. laiko nepatikimais visus įrodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtina jo dalyvavimą banditų gaujoje ir plačiai aptaria įrodymus, kurie jo nuomone paneigia šią aplinkybę.

Nuteistieji ir G. S. nebuvo kaltinami ir nėra nuteisti už turto prievartavimą. Todėl kolegija neturi teisės vertinti buvo ar nebuvo reketuojamos G. S. skunde minimos firmos. Tačiau liudytojų A. S. , P. Ž. , R. K. , G. P. aiškinimai apie saugią verslo atmosferą, t. y. duoklių nemokėjimą 1991-1993 metais, yra neįtikinami. Kolegija taip pat skirtingai nei G. S. suvokia ,,įjungimo į verslą“ ir ,,stogavimo“ reikšmę ir prasmę, bei tokių veikimų atitikimą įstatymams.

Pažymėtina, kad apeliantas net nesugebėjo paaiškinti fotonuotraukoje užfiksuotų šaudymo aplinkybių, o tai, savo ruožtu, leidžia pagrįstai manyti, kad naudojimasis šaunamaisiais ginklais nebuvo pavienis faktas.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymų ir jų analizės seka, kad apygardos teismas byloje esančią pažymą ir jos priedus (t. 18, b. l. 90-98) vertino nepažeisdamas BPK 20 str. ir skunduose nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarimo ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ reikalavimų. Be jokios abejonės ši pažyma nėra leistinas įrodymas byloje. Ji gali būti vertinama tik kaip operatyvinė informacija, kurią būtina patikrinti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Kad būtent taip šią informaciją vertino pirmosios instancijos teismas, patvirtina sprendimas pašalinti iš A. P. pareikšto kaltinimo banditų gaujos organizavimą, kuris buvo nurodytas aptariamoje pažymoje.

Nuteistieji A. B., A. P. bei jo gynėjas ginčija šių nuteistųjų kaltę dėl banditų gaujos padaryto A. D. turto plėšimo.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai šių nuteistųjų kaltę pagrindė nuosekliais ir neprieštaringais D.U. parodymais, kurie atskirose detalėse (dėl užpuolime dalyvavusių asmenų skaičiaus, jų veiksmų, ginkluotumo, kaukių turėjimo) pilnai sutampa su nukentėjusiojo parodymais.

Tačiau apygardos teismas išdėstydamas D. U. parodymus apie šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, padarė klaidų dėl paminėto apelianto parodymų turinio, kurios iš tiesų jo parodymus daro prieštaringais. Į šias klaidas teisingai atkreipiamas dėmesys A. P. gynėjo ir A. B. apeliaciniuose skunduose. Nuosprendžio 48-me lape nurodyta, kad iš D. U. parodymų seka, jog A.P. nurodymą pagrobti automobilį, nuteistieisiems perdavė ,,R.“ banditinės gaujos, kurios nariais buvo D. U. ir A. B. , vadas R. K. . Nuosprendžio 49-me lape jau teigiama, jog tokį nurodymą A. B. perdavė A. P.. Tačiau iš teismo posėdžio protokolo (t. 22, b. l. 25-27) matyti, jog D. U. nuosekliai aiškino, jog šį nurodymą perdavė A.P. ir apie R.K. net neužsiminė. R.K. jis neminėjo ir ikiteisminio tyrimo metu. Todėl teiginiai apie R.K. vaidmenį aptariamos nusikalstamos veikos padaryme iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintini.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad dalis D. U. parodymų dėl A. D. turto plėšimo yra išvestiniai. Tai liečia A. P. nurodymą A. B. pagrobti A. D. automobilį. Tačiau vėliau D. U. pats dalyvavo A. P. parduodant šį automobilį asmenims iš Rygos. Taigi, buvo tiesioginis šio veiksmo stebėtojas. Ši D. U. parodymų dalis leidžia daryti išvadą, jog A. D. automobilio pagrobimą organizavo A. P. .

Byloje nustatyta, kad pagrobto automobilio vertė buvo 26848 Lt, todėl A. P. teiginiai apie prasmės grobti automobilį nebuvimą dėl menko pelno bei jo gerą turtinę padėtį nėra įtikinami ir nepaneigia jo dalyvavimo šios veikos padaryme.

Priešingai nei teigia A. B. , nuosprendyje (t. 24, b. l. 116), nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimų, detaliai nurodyti visi gaujos narių veiksmai (apsiginklavimas, kaukių paruošimas, atvykimas į nusikaltimo vietą, smurto, kurį pavartojo kiekvienas gaujos narys, pobūdis, automobilio nugabenimas į garažą (duomenys neskelbtini), skambinimas A.P., automobilio realizavimas, atsiskaitymas su nusikaltimo vykdytojais), kurie yra reikšmingi apibūdinant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Kokią sumą pinigų už atliktą darbą gavo A. B. nėra nustatyta. Bet tai nėra svarbiausia aplinkybė, kurią būtina įrodinėti.

Be to, iš D. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų konkretesnių parodymų, kuriuos jis patvirtino apygardos teisme, seka, kad į nusikaltimo darymo vietą jie važiavo D. S. automobiliu (duomenys neskelbtini). Iš jos pagrobtą automobilį vairavo D. S., o jis ir A.B. iki garažo nuvažiavo D. S. automobiliu (t. 5, b. l. 122-123, 124).

Nuteistasis A. P. ir jo gynėjas neigia, kad jis (A. P.) organizavo pasikėsinimą į V. U., G. S. taip pat ginčija teismo išvadas dėl jo dalyvavimo šios nusikalstamos veikos padaryme bei nužudant D. S..

A. P., jo gynėjo bei G. S. apeliaciniuose skunduose pagrindinis dėmesys skiriamas D. U. parodymų vertinimui, akcentuojant jų nenuoseklumą.

Iš tiesų, pirminiuose parodymuose D. U. nurodė, kad paminėtų nusikalstamų veikų padaryme aktyviausiai dalyvavo šiuo metu miręs (nužudytas 2000 m.) R. K. (t. 15, b. l. 9-10, 11-17, 19-24).

Apygardos teisme D. U. aiškiai įvardijo priežastį, dėl kurios ikiteisminio tyrimo pradžioje jis davė kitokius parodymus (t. 22, b. l. 32). Ta priežastis yra pakankamai įtikinama.

Pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl G. S. ir S. Š. parodymų patikimumo ir įrodomosios vertės. Kolegija su šiomis teismo išvadomis sutinka, todėl plačiau jų neaptarinėja.

Pažymėtina tik tai, kad sprendžiant klausimą ar G. S. , A. P. , D. U. padarė jiems inkriminuojamas veikas, o taip pat vertinant D. U. parodymų patikimumą, neturi jokios reikšmės laikas, kada jis sužinojo apie D. S. mirtį (tą pačią ar kitą dieną) ir kokiu būdu iš Klaipėdos grįžo į Kauną.

Kolegija netiki ir atmeta liudytojų R. T. ir R. K. parodymus, kad aptariamų nusikalstamų veikų padarymo metu G. S. butas (duomenys neskelbtini) buvo remontuojamas. Akivaizdu, kad mėnesio tikslumu, nesiremiant rašytiniais dokumentais, prisiminti visiškai nereikšmingą įvykį, praėjus daugiau nei dešimčiai metu nuo jo, yra neįmanoma.

Kolegija netiki ir G. S. aiškinimais apygardos teisme, kad 1992 m. ji neturėjo raudonos spalvos automobilio (duomenys neskelbtini), nes ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad būtent tokiu automobiliu ji naudojosi nurodytu laikotarpiu (t. 8, b. l. 76-77). Šie liudytojos parodymai sutampa su D. U. parodymais, o tai, savo ruožtu, patvirtina pastarojo parodymų teisingumą.

Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad D. U. ir G. S. galėjo turėti papildomų priežasčių susidoroti su D. S. ir V. U. . Tačiau tai taip pat neturi esminės reikšmės sprendžiant D.U., G.S. ir A.P. atsakomybės ir veikų juridinio įvertinimo klausimus.

D. U. pripažįstant esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir nustačius, kad jo parodymai atitinka kitus nuosprendyje aptartus ir tinkamai įvertinus įrodymus, nėra prasmės aiškintis alibi kūrimo aplinkybių.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad G. S. turėjo retos markės pistoletą ,,Stečkin“. Tai patvirtino ne tik D. U. , bet ir J. B. , A. L. , R. G. . D. U. taip pat nurodė, jog iš G. S. pasakojimų žinojo, jog šį ginklą jis išbandė tėvų namuose esančiame garaže. Šie D. U. parodymai patvirtinti objektyviais bylos duomenimis. Kartu nekyla abejonių, kad šis ginklas buvo panaudotas aptariamų nusikalstamų veikų padaryme. Tokios išvados nepaneigia 6 šovinių tūtelių, iššautų iš pistoleto ,,Makarov“, suradimas įvykio vietoje.

Byloje nustatyta, kad iš pistoleto ,,Stečkin“ galima šaudyti pavieniais šūviais ir serijomis. Liudytojas V. Č. patvirtino, jog iš pradžių buvo iššautas vienas šūvis, o po to - šūvių serija. Specialisto išvadoje Nr. 7429 nurodyta, kad iš D. S. kūno paimta kulka galėjo būti iššauta iš pistoleto ,,APS“ (,,Stečkin“). Tai, kad šį pistoletą specialistas savo išvadoje (t. 6, b. l. 76-81) eilės tvarka tarp kitų ginklų nurodė trečią, jokiu būdu nereiškia, jog šio ginklo panaudojimo tikimybė yra mažesnė nei ginklų, išvadoje eiliškumo tvarka nurodytų prieš pistoletą ,,Stečkin“ ar po jo.

D. U. parodymai dėl šovimo į nukentėjusiuosius vietos taip pat sutampa su kompleksinės teismo medicininės-balistinės ekspertizės akto išvadomis (t. 6, b. l. 61-67). Tuo tarpu eksperimento (t. 6, b. l. 82-91) bei situacinio balistinio tyrimo rezultatai (t. 6, b. l. 97-101) leidžia daryti išvadą, kad V. U. parodymai dėl šaudymo vietos prieštarauja faktiniams bylos duomenims. Be to, specialistas savo išvadoje nurodė, kad paminėtas prieštaravimas rodo arba, kad šaudyta buvo iš kitos vietos, nei nurodė V. U., arbai kad jo iššautos tūtelės buvo perkeltos į vietą, kurioje buvo rastos įvykio vietos apžiūros metu. Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad pagal faktinius duomenis šaudymo vieta galėjo būti (duomenys neskelbtini) gatvių sankryža arba artimiausia jos aplinka. Taigi, ir ši išvados dalis sutampa su D. U. nurodyta šaudymo vieta.

D. U. parodymams apie konkrečias nusikaltimų padarymo detales ir asmenų, siekiusių nukentėjusiųjų mirties, ratą neprieštarauja ir liudytojos E. U. (dėl nepažįstamo vyro skambučių) bei R. L. (dėl G. S. ketinimų nužudyti V. U. ) parodymams. Todėl abejoti D. U. parodymais ir daryti išvadą, kad buvo šaudyta ne mažiau kaip iš dviejų vietų, kolegija neturi pagrindo.

Elementariai logikai prieštarauja ir G. S. teiginiai, kad D. U., be jokios naudos sau, galėtų prisiimti atsakomybę už šių labai sunkių nusikaltimų padarymą, turėdamas galimybę dalį ar net visą atsakomybę už tai suversti mirusiam R. K. .

Byloje nėra nustatyta, kokiomis aplinkybėmis įvykio vietose atsirado 6 tūtelės, iššautos iš pistoleto ,,Makarov“. Galima daryti tik prielaidas, kad jos buvo tyčia paliktos jų suradimo vietoje arba, kad jos yra iš V. U. ginklo, kurį jis galėjo panaudoti atsišaudydamas. Bet kuriuo atveju šios aplinkybės nenustatymas D.U. parodymų įrodomosios vertės ir patikimumo nesumenkina.

G. S. ir D. U. apeliaciniuose skunduose ginčijamas ir pasikėsinimo nužudyti V. U. bei D. S. nužudymo juridinis įvertinimas. Teismų praktikoje yra lakomasi nuostatos, kad vieno žmogaus nužudymas ir rengimasis ar pasikėsinimas nužudyti kitą, kai yra sumanymas nužudyti du asmenis, kvalifikuojamas pagal 129 str. 1 ar 2 d. ir 21 ar 22 str. ir 129 str. 2 d. 5 p.

Šios nuostatos taikytinos ir kvalifikuojant nusikalstamas veikas pagal 1961 m. BK 105 str. ar 104 str.

Apygardos teismas išsamiai motyvavo savo išvadas dėl nužudymą ir pasikėsinimą nužudyti kvalifikuojančių aplinkybių (du ar daugiau žmonių, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu dėl savanaudiškų paskatų).

Nekyla abejonių, kad šaudymas mieste iš automatinio ginklo ir kovinės granatos panaudojimas prie automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje net tik galėjo, bet ir buvo pašalinių žmonių, sukėlė realią grėsmę kitų žmonių gyvybei. Tai be jokios abejonės suvokė D. U. ir G. S. . Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal 129 str. 2 d. 9 p. (arba pagal 1961 m. 105 str. 8 p.) kai nužudoma siekiant turėti kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos mokėjimo, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.).

Pats D. U. patvirtino, kad V. U. nužudymu ,,R.“ banditų gauja siekė pašalinti konkuruojančios dėl pelno, gaunamo iš nusikalstamos veiklos, grupuotės lyderį ir tuo pačiu norėjo užsitikrinti didesnę pajamų iš šios veiklos dalį. Todėl ta aplinkybė, kad D. U. , A. P. ir G. S. naudos siekė netiesiogiai sau, bet ,,R.“ banditų gaujai, kurios nariai jie buvo, nusikalstamų veikų juridinio įvertinimo nekeičia, t. y. savanaudiškų paskatų nepašalina.

Savanaudiškų paskatų buvimas nužudymo ar pasikėsinimo nužudyti metu yra kvalifikuojantis šių nusikaltimų požymis, kuris inkriminuojamas nepriklausomai nuo to, ar turtinė nauda gaunama ar tikimasi ją gauti teisėtai ar neteisėtai (pvz. nusikalstamu būdu). Todėl D. U. teiginiai apie nurodytų savanaudiškų motyvų prilyginimą normaliems gyvenimo standartams nėra teisiškai pagrįsti.

Nuteistasis A. B. ginčija savo kaltę ir dėl automobilio (duomenys neskelbtini), priklausančio V. P. , vagystės ir dėl pasikėsinimo į V. U. bei V. R. gyvybę (duomenys neskelbtini).

Apeliaciniame skunde teigiama, jog A. B. kaltę patvirtina ,,tik“ D. U. , R. G. , A. G. parodymai, kurių, apelianto nuomone, nepakanka jo kaltei įrodyti.

Su tokiais skundo argumentais sutikti negalima. Kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų (tiek pagal jų kiekį, tiek pagal įrodomąją vertę) visiškai pakanka išvadai, kad A. B. kaltė, dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, yra neginčijamai įrodyta.

Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje išanalizuoti ne tik paminėtų asmenų parodymai, bet ir kiti savarankiški įrodymų šaltiniai (nukentėjusiųjų, liudytojų R. G. , T. G. , V. N. parodymai, specialistų išvados), kurie papildo vienas kitą ir sudaro nuoseklią įrodymų visumą.

Dėl D. U. ir R. G. parodymų patikimumo kolegija jau pasisakė, todėl šios aplinkybės dar kartą neaptarinėja.

Tai, kad R. G. ir A. G. sieja giminystės santykiai dar neduoda pagrindo netikėti A. G. parodymais, nes pastarasis apkalbėti A. B. neturi jokio pagrindo.

Neatitinka tikrovės A. B. tvirtinimas, kad nurodymą nužudyti V. U. R. K. perdavė per D. U. ir tai esą nelogiška, nes jis pats gerai pažinojo R. K. .

Tačiau D. U. apygardos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu visą laiką tvirtino, kad nužudyti V. U. A. B. tiesiogiai perdavė R. K. , o ne jis (D. U. ), vykdydamas R. K. nurodymą (t. 9, b. l. 107-109, 110-111; t. 15, b. l. 9-10, 14-15, 52-55; t. 22, b. l. 18-38).

Savo kaltę dėl pasikėsinimo į V. U. (duomenys neskelbtini) A. B. taip pat ginčija nukrypdamas į neesmines detales, ieškodamas nesamų prieštaravimų R. G. parodymuose arba deklaratyviai apeliuodamas į BPK 20 str. 4 d. nuostatas.

Akivaizdu, kad miręs R. K. negali patvirtinti R.G. ir D.U. parodymų, jog nužudyti V.U. A.B. davė būtent jis. Tačiau byloje nustatyta, kad R.G. ir D.U. kartu su R.K. patys dalyvavo užsakant pas V.R. sprogmenį ir jį išbandant bei paruošiant sprogmenį, skirtą susprogdinti V.U.. D.U. taip pat patvirtino, kad nužudyti V.U. R.K. pavedė A.B., nes jis (D. U. ) jau buvo teisėsaugos akiratyje dėl D. S. nužudymo. R. G. patvirtino, kad tiesiogiai R. K. nurodymu jis ir A.B. paruoštą sprogmenį turėjo nuvežti ir padėti (duomenys neskelbtini) A. B. nurodytoje vietoje. Taigi, kiekvieno bendrininko veiksmai buvo tiksliai apibrėžti, o jų vaidmuo realizuojant bendrą sumanymą – aiškus. Todėl A. B. teiginiai apie nenustatytą R. K. ir jo vaidmenį, duomenų apie išankstinio susitarimo ir vaidmenų paskirstymą nebuvimą neatitinka tikrovės.

Priešingai nei teigia A. B., R. G. itin detaliai apibūdino pagamintą sprogmenį ir jo veikimo principus, į dažų ar lako dėžę įdėtos sprogstamosios medžiagos kiekį, sprogmens įkasimo į vietą – duobėje, kuri buvo užpilta skalda, t. y. išnaudojant asfalto dangos pažeidimą, bei sprogmens paslėpimo būdą – įkasant ir užmaskuojant sniegu. Šie R. G. parodymai neprieštarauja įvykio vietos apžiūros (t. 11, b. l. 140-149) duomenims. Todėl jais netikėti kolegija neturi pagrindo.

D. U. savanaudiškų paskatų buvimą neigia ir dėl pasikėsinimo į V. U. gyvybę (duomenys neskelbtini) bei K. N. nužudymo metu. Kolegija jau aptarė D. U. analogiškus skundo argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl D. S. nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti V. U. 1992 m. rugpjūčio 30 d. juridinio įvertinimo. Motyvai, pagrindžiantys savanaudiškų paskatų buvimą visais šiais atvejais yra identiški, todėl kartoti juos nėra reikalo.

Pažymėtina tik tai, kad byloje nustatyta, jog sumanymas užvaldyti K. N. grandinėlę kilo ir buvo realizuotas po to, kai K. N. jau buvo nužudytas. Todėl grandinėlės vagystė šiuo atveju neįtakojo ir negalėjo įtakoti veikos kvalifikavimo pagal 2000 m. BK 129 str. 2 d. 9 p. Tokią kvalifikaciją nulėmė savanaudiški banditų gaujos, kurios nariais buvo jis ir R. G., interesai. Tą, beje, pripažįsta ir pats D. U..

Priešingai nei teigia apeliantas, apygardos teismas kaip tik įvertino tai, kad V.U. buvo konkuruojančios nusikalstamos grupuotės lyderis, kurį ,,R.“ banditų gauja nutarė pašalinti, siekdama didesnio pelno iš nusikalstamos veikos.

Tokiu būdu, jokių prieštaravimų ar nenuoseklumų apygardos teismo išvadose dėl savanaudiškų paskatų buvimo nėra.

Šis apelianto argumentas nėra pagrįstas. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad D. U. kaltinančius parodymus D. M. davė sekančią dieną po nusikalstamos veikos padarymo (t. 11, b. l. 189-190), t. y. negalėdamas žinoti, ar jam bus skirta kokia nors piniginė kompensacija už tarnybos metu patirtą sveikatos sutrikdymą.

Nukentėjusiųjų S. J., D. M. bei liudytojo A. F. parodymais nustatyta, jog priėjęs prie automobilio S. J. parodė tarnybinį pažymėjimą (priglaudė jį prie automobilio stiklo). D. M. taip pat patvirtino, jog pasivijęs D. U. parodė šį pažymėjimą. Netikėti paminėtų asmenų nuosekliais ir neprieštaringais parodymais kolegija neturi pagrindo. Šie parodymai paneigia D. U. aiškinimą, jog jis bandė pabėgti galvodamas, kad yra persekiojamas Kauno nusikalstamo pasaulio atstovų.

Kolegijos nuomone, D. U. manymas, kad vidurdienį gyvenvietėje, prie prekybos kiosko su juo gali susidoroti policijos darbuotojai, vykdydami nusikaltėlių nurodymus, yra nepagrįstas jokiais bylos duomenimis, o tuo pačiu nepašalina veikos baudžiamumo.

Iš teismo medicinos specialisto išvados (t. 11, b. l. 185) seka, kad sužalojimai D. U. galėjo būti padaryti grumtynių metu. Tai visiškai atitinka D. M. ir A. F. parodymus.

Priešingai nei teigia apeliantas, liudytoja M. M. niekada nedavė parodymų, kad bėgantį asmenį (D. U. ) vijęsi asmenys būtų nukritę nuo tvoros (t. 11, b. l. 214-215; t. 22, b. l. 235-236).

Tokiu būdu, paminėtų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad D.U. padarė nusikaltimą, numatytą BK 286 str.

A. P. ir A. B. už labai sunkių nusikaltimų padarymą paskirtos bausmės, kurių dydžiai yra mažesni už sankcijų vidurkius. Galutinės subendrintos bausmės taip pat nesiekia bausmės, numatytos sunkiausio nusikaltimo sankcijoje, vidurkio. Tokių bausmių (A. P. - vienuolika metų ir šeši mėnesiai, A. B. - dvylika metų laisvės atėmimo) paskyrimas nepažeidžia BK 54 str. reikalvimų. Jos, netgi įvertinus nuteistųjų sveikatos būklę, šeimynines padėtis ir laiko tarpą, praėjusį nuo nusikalstamų veikų padarymo, nėra aiškiai per griežtos.

Nuteistasis D. U. savo apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Toks prašymas yra suformuluotas ir R. G. apeliaciniame skunde. Šis prašymas grindžiamas nuorodomis į BK 62 str. 4 d. bei BK 54 str. 3 d. Be to, R. G. ginčija ir apygardos teismo sprendimą netaikyti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties už tyčinį K. N. nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis.

Mažinti R. G. paskirtą bausmę prašo ir prokuroras savo apeliaciniame skunde.

R.G. prašymas taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas negali būti tenkinamas.

Bausmė turi atitikti padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą, tik tada ji yra teisinga. Pagal BK 54 str. 3 d. jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taikydamas šį baudžiamąjį įstatymą, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už šios nusikaltamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Be to, teismas privalo motyvuotai įvertinti tiek padarytos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes (vietą, laiką, būdą, padarinius ir pan.), tiek ir tą veiką padariusį asmenį apibūdinančius požymius.

Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurias galima būtų pripažinti išimtinėmis, ir, taikant BK 54 str. 3 d., už padarytą veiką paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausme arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį.

R. G. nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo – tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis – padarymą, veikė tiesiogine tyčia.

Pažymėtina ir tai, kad R.G. buvo įtariamas dar dviejų labai sunkių nusikaltimų (pasikėsinimu nužudyti V. U. ir V. R. sunkinančiomis aplinkybėmis (duomenys neskelbtini) ir pasikėsinimu nužudyti V. U. (duomenys neskelbtini)). Tiesa, prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl šių nusikalstamų veikų padarymo yra nutrauktas (t. 16, b. l. 53-55). Tačiau šio prokuroro nutarimo teisėtumas kelia pagrįstų abejonių.

Vertinant BK 54 str. 3 d. taikymo galimybę, visos šios aplinkybės nusveria R. G. nustatytą lengvinančią aplinkybę – pripažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi bei aktyvią pagalbą teisėsaugos institucijoms. Todėl darytina išvada, kad BK 54 str. 3 d. taikymas R. G. šiuo atvejyu yra negalimas.

Tačiau tai nereiškia, kad skiriant R. G. ir D. U. bausmes, nebereikia atsižvelgti į paminėtas pozityvias aplinkybes ir papildomai įvertinti jų svarbą.

BK 62 str. 4 d. (2003 m. balandžio 10 d. įst. red.) nurodyta, kad teismas taip pat gali pagal šio straipsnio 3 d. paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, jeigu jis prisipažino dėl visų savo padarytų nusikalstamų veikų ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą ir:

2) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo nužudant buvo antraeilis, arba

3) veika nutrūko rengiantis nužudyti ar kėsinantis nužudyti.

Apygardos teismas padarė išvadą, kad taikyti R.G. ir BK 62 str. 4 d. nuostatas pagrindo nėra. Kolegija neturi jokių juridiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių padaryti priešingą išvadą.

BK 3 str. 3 d. nurodyta, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.

Todėl sprendžiant senaties taikymo klausimus kolegija vadovaujasi 1961 m. BK 49 str., o ne 2000 m. BK 95 str. nuostatomis.

1961 m. BK 49 str. 1 d. 4 p. nustatas trumpesnis 10 metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas už nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 75 str. (1991 m. gruodžio 3 d. įst. red.), padarymą. Šis terminas, pagal nusistovėjusią teismų praktiką, skaičiuojamas nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad D.U. banditų gaujos veikloje dalyvavo iki 1993 m. pabaigos. 1961 m. BK 75 str. sankcijoje buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo trijų iki penkiolikos metų. Taigi, sutinkamai su 1961 m. BK 49 str. 1 d. 4 p., patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas už šią nusikalstamą veiką pasibaigė 2003 m. pabaigoje.

Nusikaltimą, numatytą 2000 m. BK 286 str., D.U. padarė 2004 m. rugsėjo 7 d., t. y. pasibaigus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal 1961 m. BK 75 str. senaties terminui.

Apygardos teismas paminėto senaties termino D. U. netaikė, motyvuodamas tuo, kad jis padarė kitą nusikalstamą veiką per 1961 m. BK 49 str. 1 d. 4 p. numatytą laiką.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, paminėtu atveju, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl nuosprendis šioje dalyje naikintinas, o baudžiamoji byla D. U. pagal 1961 m. BK 75 str. nutrauktina.

Byloje nustatyta, kad D. U. 1996 m. liepos 8 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu už nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 195 str. 1 d., buvo nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant trejiems metams (t. 15, b. l. 143). Iš šio nuosprendžio matyti, kad paminėtą nusikalstamą veiką D. U. padarė naktį iš 1993 m. gruodžio 26-os į 27-ą.

1961 m. BK 195 str. 1 d. sankcijoje buvo numatytas laisvės atėmimas iki dviejų metų. Tokiu atveju senaties eiga nenutrūko, t. y. ji tęsėsi, ir taip pat prasidėjo senaties eiga už naują nusikaltimą. Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas už šį naują nusikaltimą pasibaigė 1996 m. gruodžio 27 d. Todėl 1961 m. BK 49 str. 3 d. nurodyta aplinkybė, nutraukianti senaties eigą, negalėjo įtakoti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl senaties netaikymo D. U. už nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 75 str., padarymą.

Byloje taip pat nėra duomenų, kad D. U. būtų pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo institucijų ar teismo, po to, kai jam buvo pareikštas įtarimas dėl dalyvavimo banditų gaujos veikloje.

Taigi, byloje yra visos sąlygos įgalinančios D. U. privalomai taikyti 1961 m. BK 49 str. 1 d. 4 p. nuostatas už nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 75 str. Šiuo atveju, kolegija pasirinkimo - taikyti ar netaikyti senatį - neturi.

1961 m. BK 49 str. 4 d. nurodyta, kad klausimą dėl senaties taikymo asmeniui, padariusiam nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, sprendžia teismas. Jeigu teismas nepripažįsta esant galima taikyti senatį, skiriama laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė arba laisvės atėmimo bausmė.

Naudodamasis įstatymo suteikta diskrecijos teise, apygardos teismas banditų gaujos nariams R.G. ir D.U. už nužudymus ir pasikėsinimus nužudyti, padarytus sunkinančiomis aplinkybėmis, senaties netaikė. Toks teismo sprendimas yra teisėtas, nors motyvai, pagrindžiantys šią išvadą (dalyje senaties netaikymo D.U. ) negali būti laikomi teisingais dėl priežasčių, nurodytų šiame nuosprendyje, sprendžiant senaties taikymo klausimą už nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 75 str.

Nustatyta, kad R. G. ir D. U. savo draugą K. N. dėl savanaudiškų paskatų nužudė apgaule nuviliodami jį prie iš anksto paruoštos duobės, t. y. veikė šaltakraujiškai ir ciniškai.

D. U. 1992 m. rugpjūčio 30 d. pasikėsino nužudyti V. U. ir nužudė D. S. esant trims šios nusikalstamos veikos kvalifikuojančioms aplinkybėms. Jis buvo tiesioginis šių nusikaltimų vykdytojas.

D. U. taip pat dalyvavo pasikėsinime dėl savanaudiškų paskatų nužudyti V. U. (duomenys neskelbtini), nors pats tiesiogiai jam gyvybės neatėmė.

Ikiteisminis tyrimas dėl pasikėsinimo nužudyti V. U. (duomenys neskelbtini), ir pasikėsinimo nužudyti tą patį asmenį (duomenys neskelbtini), R.G. yra nutrauktas, byloje esant pakankamai duomenų, patvirtinančių ikiteisminio tyrimo metu jam pareikštų įtarimų pagrįstumą.

Tokiu būdu, padarytų nusikalstamų veikų pobūdis bei skaičius nusveria R. G. ir D. U. apeliaciniuose skunduose nurodytas pozityvias aplinkybes (prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimą bei padėjimą išaiškinti šias nusikalstamas veikas ir joje dalyvavusius asmenis, laiko tarpą, praėjusį nuo nusikalstamų veikų padarymo, nuteistųjų šeimynines padėtis). Todėl 1961 m. BK 49 str. nuostatos už jiems inkriminuojamus tyčinius nužudymus ir pasikėsinimus nužudyti, kuriuose nuteistieji patys tiesiogiai dalyvavo, šiuo atveju negali būti taikomos.

Atsižvelgtina ir į tai, kad naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 str., D. U. padarė praėjus tik nepilniems devyniems mėnesiams po 1961 m. BK 49 str. 1 d. 4 p. numatyto dešimties metų senaties termino pasibaigimo.

Tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas R.G. aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, o D. U. tokią pačią galutinę subendrintą bausmę, nepakankamai įvertino byloje nustatytas lengvinančias aplinkybes – prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi bei padėjimą išaiškinti šias veikas ir jose dalyvaujančius asmenis. Taip pat apygardos teismas netinkamai individualizavo R. G. ir D. U. paskirtas bausmes.

Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, pačio ikiteisminio tyrimo eigą ir trukmę, galima neginčijamai konstatuoti, kad be R. G. ir ypač D. U. aktyvaus padėjimo, BK 1 str. ir BPK 1 str. numatyta baudžiamųjų įstatymų ir baudžiamojo proceso įstatymų paskirtis nebūtų įgyvendinta. Kitaip tariant, ginkluotos banditų gaujos padaryti nusikaltimai ir juos padarę gaujos nariai nebūtų išaiškinti.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde, kuriame prašo sušvelninti bausmę R. G. , teisingai pažymi, kad bausmės tikslas turi būti pozityvus, nukreiptas į ateitį, o pati bausmė – efektyvi, turinti auklėjamąjį poveikį, vykdanti bendrąją prezumpciją ir nepažeidžianti teisingumo principo bei visuomenės intereso.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas tik formaliai įvertino paminėtų lengvinančių aplinkybių svarbą ir neužtikrino teisingumo principo įgyvendinimo, kuris yra nauja baudžiamajame įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtis, leidžianti kaltinimui paskirti tokią tinkamai individualizuotą bausmę, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Tai reiškia, kad teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje ir konkrečiam asmeniui, turi atsižvelgti ne tik į BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, bet ir į nusikaltusio asmens elgesį po nusikalstamos veikos padarymo bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą konkrečioje byloje, yra vienodai svarbios tiek vertinant jas atskirai, tiek jų visumą.

Kolegija jau aptarė kokią reikšmę šioje byloje turėjo R.G. ir D.U. aktyvi pagalba teisėsaugos institucijoms. Paminėta pagalba kaip tik ir padėjo užtikrinti visuomenės interesą, kuris, šiuo atveju sutampa, su baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo paskirtimi.

Pažymėtina ir tai, kad nepakankamas aktyvios pagalbos teisėsaugos institucijoms įvertinimas, neskatintų ateityje bendradarbiauti su šiomis institucijomis kitų nusikalstamų susivienijimų ar organizuotų grupių narių. Tai, savo ruožtu, apsunkintų tokių susivienijimų ar grupių daromų nusikaltimų išaiškinimą.

Kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentais, kad apygardos teismas netinkamai individualizavo bausmes. Tai savo apeliaciniame skunde pagrįstai akcentuoja ir D. U. bei R. G. .

Iš tiesų, pirmosios instancijos teismas R.G. už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis paskyrė tokią pačią bausmę kaip ir D.U., kuris yra nuteistas už analogišką nusikalstamą veiką bei kelis pasikėsinimus nužudyti sunkinančiomis aplinkybėmis.

Be to, už K.N. nužudymą, kuriame D.U. veiksmai nebuvo susiję su tiesioginiu gyvybės atėmimu, paskyrė jam didesnę bausmę nei už D.S. nužudymą, kurį D.U. padarė kaip tiesioginis šio nusikaltimo vykdytojas ir esant daugiau šią veiką kvalifikuojančių požymių.

Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad R.G. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta. Jam skirtina artima minimali baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta bausmė.

Tačiau, prašydamas švelninti bausmę R.G., prokuroras nėra iki galo nuoseklus D.U. atžvilgiu.

Kolegijos nuomone, R.G. ir D.U. teisinė padėtis realiai nėra labai skirtinga, nes, kaip jau minėta, byloje yra pakankamai akivaizdžių duomenų, kad R.G. padarytų nusikalstamų veikų apimtis yra didesnė. Todėl teisingumo principo įgyvendinimas reikalauja, kad panašaus pavojingumo nusikalstamas veikas padariusiems nuteistiesiems, kurių elgesys po šių veikų padarymo (bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis) taip pat yra panašus, būtų paskirtos panašios savo dydžiu bausmės. Tokiam bausmių individualizavimui (panašaus dydžio bausmių paskyrimui) neprieštarauja ta aplinkybė, kad D. U. banditų gaujos hierarchijoje užėmė kiek aukštesnę padėtį. Šią aplinkybę iš dalies kompensuoja didesnė jo parodymų informacinė vertė.

Todėl D. U. skirtinos minimalios arba artimos joms bausmės, numatytos 2000 m. BK 129 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. red.) sankcijoje.

Prokuroras kitu apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria baudžiamoji byla, pagal BK 129 str. 2 d. 7 p., 9 p. (dėl D. S. nužudymo) ir BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p., 7 p., 9 p. (dėl pasikėsinimo nužudyti V. U. ), G. S. nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui ir šioje dalyje bylą parduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kolegijos nuomone, kaip tik prokuroro skundo argumentų aiškiai nepakanka tam, kad būtų galima priimti jo prašomą sprendimą (panaikinti nutartį).

Prokuroras akcentuoja padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, sunkinančių aplinkybių buvimą, tyčios turinį ir kryptingumą (pasikėsinta nužudyti du žmones), savanaudiškas paskatas, pavojingą nusikaltimo padarymo būdą, G.S. elgesį nusikaltimų padarymo metu, neatstatomas pasekmes.

Toks nusikalstamų veikų pavojingumo įvertinimas ir paminėtų aplinkybių apibūdinimas yra teisingas. Tačiau tai nėra tos aplinkybės, kurios įgalintų apygardos teismo nutartį laikyti neteisėta.

Būtent dėl padarytų nusikaltimų pavojingumo įstatymų leidėjas nustatė kitokią senaties taikymo tvarką (teismo diskreciją), nei numatyta 1961 m. BK 49 str. 1 d. 4 p. Todėl vertinti nusikalstamų veikų pavojingumą kaip aplinkybę, pašalinančią senaties taikymo galimybę, nėra pagrindo.

Visos kitos prokuroro skunde nurodytos aplinkybės yra būtini nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 2 d., sudėties elementai, nes akivaizdu, kad veikiant tik tiesiogine konkretizuota tyčia galima kėsintis nužudyti du asmenis. Kvalifikuoti nužudymą pagal BK 129 str. 7 p. ir 9 p. taip pat galima tik tuo atveju, kai nužudoma ar kėsinamasi nužudyti kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu ir dėl savanaudiškų paskatų.

Pažymėta, kad nenustačius jau paminėtų nužudymus kvalifikuojančių aplinkybių, senaties taikymas būtų privalomas.

Skunde nurodyti G. S. veiksmai (atvežimas į nusikaltimo padarymo vietą, nusikaltimo padarymo įrankių padavimas, paaiškinimas kaip jais naudotis, įspėjimas apie nukentėjusiojo pasirodymą), o taip pat kilę padariniai yra G.S. inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai. Jų nebuvimas visai elimintuotų baudžiamąją atsakomybę.

Galima tik iš dalies sutikti su prokuroro teiginiu, kad pareigos nenusikalsti ir nenusižengti laikymasis papildomų privilegijų baudžiamojoje teisėje dažniausiai nesukuria. Tačiau asmens elgesys per senaties eigos laiką yra reikšminga aplinkybė, sprendžiant senaties taikymo klausimą. Tokia išvada seka iš 1961 m. 49 str. 4 d. prasmės ir iš pačio senaties instituto sąvokos.

Pažymėtina, kad byloje yra pakankamai duomenų leidžiančių manyti, jog G. S. buvo ginkluotos banditų gaujos narys. Ikiteisminio tyrimo metu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo jam buvo pareikštas įtarimas. Tačiau ikiteisminis tyrimas prokuroro nutarimu šioje dalyje G. S. nutrauktas 1961 m. BK 49 str. 1 d. 4 p. pagrindu. Tokio sprendimo priėmimas negali sunkinti G. S. teisinės padėties, sprendžiant senaties taikymo galimybę už kitas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Prokuroro paminėtame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendime baudžiamųjų įstatymų taikymas buvo vertinamas visiškai kitame kontekste, nei šioje baudžiamojoje byloje.

Prokuroro skunde, kuriame prašome keisti nuosprendį ir sušvelninti R. G. bausmę, bei skunde dėl senaties taikymo G. S. taip pat akcentuojamas G. S. neprisipažinimas, alibi kūrimas. Šios aplinkybės, taip pat, neturi esminės reikšmės vertinant senaties taikymo galimybę, nes įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis, realizuodamas savo teisę į gynybą, gali laisvai rinktis gynybos taktiką. Taigi, jo pasirinktas gynybos būdas (neigti kaltę) jo teisinės padėties taip pat negali sunkinti.

Spręsdamas senaties taikymo klausimą, apygardos teismas, vadovaudamasis BK 3 str. 1, 3 d. reikalavimais, pagrįstai taikė 1961 m. BK 49 str., o ne 2000 m. BK 95 str. nuostatas. Todėl prokuroro apeliavimas į 2000 m. BK 95 str. numatytą 20 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminą juridine prasme nėra pamatuotas.

Paymėtina, kad ši aplinkybė nesukliudė prokurorui 1961 m. BK 49 str. pagrindu nutraukti baudžiamąją bylą R.G., įtariamam dviejų tyčinių pasikėsinimų nužudyti sunkinančiomis aplinkybėmis padarymu.

Kolegijos nuomone, pagrindinis kriterijus, kuris, skirtingai nuo D.U. ir R.G., leido G.S. taikyti senatį, yra jo mažesnė nusikalstamų veiksmų apimtis ir mažesnis vaidmuo šių veikų padaryme. Apygardos teismas nustatė, kad G. S. tik padėjo G. U. realizuoti bendrą nusikalstamą sumanymą, o pats tiesiogiai nedalyvavo atimant gyvybę D. S. ir kėsinantis į V. U. gyvybę. Taigi, jo, kaip bendrininko vaidmuo, buvo antraeilis. Tokios teismo išvados prokuroras neginčija.

Įvertinus šias aplinkybes, o taip pat visumą skundžiamojoje nutartyje nurodytų aplinkybių (laiko tarpas, praėjęs nuo nusikaltimo padarymo, teigiama charakteristika, aplaidus policijos pareigūnų darbas, aiškinantis gaujos padarytus nusikaltimus), kolegija daro išvadą, jog apygardos teismo sprendimas taikyti G.S. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį yra pagrįstas ir teisėtas.

Nuteistieji R.G. ir D.U. ginčija ir nuosprendžio dalį, kuria buvo išspręsti nukentėjusiųjų R.N.–T. ir A. T. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Vertinant apygardos teismo sprendimo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisėtumą, pirmiausia būtina įvertinti ar tokios žalos atlyginimas yra iš viso galimas, nes veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BPK 65 str. nuostata, suteikianti teisę nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje dėl nusikaltimu padarytos materialinės žalos atlyginimo. Taigi pagal galiojusį įstatymą civilinio ieškinio dalykas baudžiamojoje byloje galėjo būti tik turtinės žalos atlyginimas. Moralinės žalos atlyginimo klausimų baudžiamojo proceso normos nereglamentavo. Tuo metu galiojęs 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) taip pat nenumatė neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo sveikatos sutrikdymo atveju.

Tačiau 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 (toliau - Įstatymas) 4 str. 4 d. nuostatos numatė, jog CK 1.5 str. įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių kilęs ginčas. Įstatymo 47 str. 2 d. nuostatos nustato, kad CK 6 knygos XXII skyriaus 3 skirsnio normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui, turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu žala asmeniui, turtui buvo padaryta iki CK įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal šio kodekso normas, išskyrus atvejus, kai iki CK isigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala įsigaliojus šiam kodeksui, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti.

Nagrinėjamoje byloje neturtinė žala padaryta ir ji atsirado iki naujojo CK įsigaliojimo. 1964 m. CK normos, reglamentuojančios žalos atlyginimą gyvybės atėmimo atveju, ir kiti panašius teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo tokiais atvejais nenustatė. Įstatymų leidėjas nėra priėmęs įstatymo, kuris numatytų, jog CK, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo ar mirties atveju, galiotų atgal, t. y. naujajame CK nėra išimčių dėl materialiųjų teisės normų, numatančių galimybę atlyginti neturtinę žalą.

Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo (2001 m. kovo 13 d. red.) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad, saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves, žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui.

Konstitucijos 30 str. 2 d. nustatyta, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatskiriamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti taip, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.

Remiantis Konstitucija, asmuo turi teisę reikalauti neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas žalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas, o teismai turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją.

Todėl apygardos teismas turėjo teisę priimti sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nuteistojo R.G. apeliaciniame skunde suformuluoti du vienas kitam prieštaraujantys argumentai, kurie apelianto nuomone, duoda pagrindą keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pirmiausia apeliantas teigia, kad neturinės žalos dydis yra nepagrįstai didelis, tačiau jo mažinti neprašo. Skundo rezoliucinėje dalyje nuteistasis prašo klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, nes šios žalos dydžio pinigine išraiška negalima tiksliai apskaičiuoti. Analogiškas prašymas yra suformuluotas ir D. U. apeliaciniame skunde.

R.G., vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, teisingai pažymi, kad nutarties žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai pinigais įvertinti neįmanoma. Todėl įstatymas numato tik piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau atlyginti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą. Šios fundamentalios nuostatos be jokios abejonės taikytinos kiekvienoje byloje sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus.

Tačiau nustatant neturtinės žalos dydį negalima besąlygiškai vadovautis kitais teismų precedentais, kurie paminėti R. G. apeliaciniame skunde.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2008 m. sausio 15 d. nutartyje pažymėjo, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai, rėmimasis precedentais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Tačiau tam, kad remtis tokiu šaltiniu, teismas visų pirma turi įsitikinti, ar jis turi precedento galią jo nagrinėjamojoje byloje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs ,,kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tas aplinkybes, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms buvo taikoma ta pati teisė kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“ (kasacinė byla Nr. 2K-P-100/2008).

Apelianto nurodytose bylose buvo taikytos kitos materialinės teisės normos, o civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2003 neturtinė žala buvo padaryta neatsargiais veiksmais.

Apygardos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį abiems nukentėjusiosioms, vadovavosi CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais ir atsižvelgė į nusikalstamų veikų pasekmes, šią žalą padariusių asmenų kaltę, jų turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, o taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, teismas abiems nukentėjusiosioms priteisė po 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Toks teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Jis priimtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

K. N. priklausymas banditų gaujai, nusikaltimų darymas, šeimos išlaikymas iš nusikalstamu būdu gautų lėšų, ginklo nešiojimas R. N.-T. ir jos sūnaus emocinio šoko ir moralinių kančių dėl vyro ir vaiko tėvo nužudymo nesumažino. Tie dvasiniai išgyvenimai neabejotinai vėl atsinaujino suradus nužudytojo palaikus.

BPK 115 str. 2 d. nurodyta, kad išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Tačiau priimti tokį sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo apygardos teismas neturėjo juridinio pagrindo, nes gauti papildomų duomenų apie patirtų emocinių išgyvenimų dydį nėra jokios galimybės. Todėl pagrindas, kuriuo remiantis civilinis ieškinys dėl turtinės žalios atlyginimo netekus maitintojo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, šiuo atveju, negali būti taikomas sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1, 2, 3 p., 2 d. 2 p., 5 d. 1 p., 327 str. 1 p., 328 str. 1, 2, 3 p.,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalį, kurioje D. U. nuteistas pagal 1961 m. BK 75 str. (1991 m. gruodžio 3 d. įst. red.), panaikinti ir baudžiamąją bylą šioje dalyje jam nutraukti suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

D. U. pagal 2000 m. BK 129 str. 2 d. 7, 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. red.) (dėl D. S. nužudymo) paskirtą bausmę sumažinti iki penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo;

- pagal 2000 m. BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5, 7, 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. red.) (dėl pasikėsinimo į V. U. gyvybę) paskirtą bausmę sumažinti iki penkerių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo;

- pagal 2000 m. BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. red.) (dėl pasikėsinimo į V. U. gyvybę (duomenys neskelbtini)) paskirtą bausmę sumažinti iki penkerių metų laisvės atėmimo;

- pagal 2000 m. BK 129 str. 2 d. 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. red.) (dėl K. N. nužudymo) paskirtą bausmę sumažinti iki penkerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis 1961 m. BK 42 str. 1 d. (1995 m. birželio 8 d. įst. red.), paskirtas bausmes ir bausmę, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą pagal 2000 m. BK 286 str., subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą penkeriems metams ir šešiems mėnesiams.

R. G. pagal 2000 m. BK 129 str. 2 d. 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. red.) (dėl K. N. nužudymo) paskirtą bausmę sumažinti iki penkerių metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies teiginį, kad „iš D. U. parodymų seka, jog A.P. nurodymą pagrobti automobilį kaltinamiesiems perdavė ,,R.“ banditinės gaujos vadovas R.K.“.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų A.P., A.B., nuteistojo A.P. gynėjo, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta (G. S.), skundus bei prokuroro skundą (dėl senaties taikymo G. S.) atmesti.