Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Svajūnas Knizleris rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo A. R. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. liepos 8 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į A. R. priklausantį turtą – 1000 Lt (289,62 EUR).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A. R. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

Bylos duomenimis, 2013 m. vasario 18 d. nutarimu laikinai apribota A. R. teisė į 1000 Lt (289,62 EUR), paimtų iš jo namų 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d., 2013 m. lapkričio 12 d., 2014 m. vasario 4 d., 2014 m. gegužės 12 d. nutartimis šio laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęsiamas. Pasibaigus teismo nutartyje nurodytam terminui, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi A. R. iš naujo trims mėnesiams (nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d.) paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas į 1 000 Lt, paimtų iš jo namų 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu. Pasibaigus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartyje nustatytam terminui, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 5 d. nutartimi paskyrė A. R. iki 2015 m. balandžio 5 d. laikiną nuosavybės teisės apribojimą į 1 000 Lt (289,62 EUR), paimtų iš jo namų 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d., 2015 m. birželio 30 d. nutartimis pratęstas A. R. taikytas laikinas nuosavybės teisės į 1 000 Lt (289,62 EUR) apribojimas iki 2015 m. spalio 5 d. Suėjus Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartyje nurodytam terminui, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 8 d. nutartimi paskyrė trims mėnesiams (nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2016 m. sausio 8 d.) A. R. laikiną nuosavybės teisės apribojimą į 1 000 Lt (289,62 EUR), paimtų iš jo namų 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu, palikdamas prokurorės nustatytas apribojimo sąlygas. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartimi trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2016 m. sausio 8 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į A. R. priklausantį turtą – 1 000 Lt (289,62 EUR), paimtų iš jo namų 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu, paliekant prokurorės nustatytas apribojimo sąlygas.

Kaltinamasis atkreipia dėmesį, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas į An. R. pinigines lėšas – 1000 Lt (289,62 EUR), paimtas 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu, buvo paskirtas tik 2013 m. gegužės 18 d. prokuroro nutarimu, todėl 2 metus An. R. lėšos buvo pasisavintos ir laikomos prokuroro be teisinio pagrindo ir teisėto sprendimo.

Kaltinamasis nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 22 d. nutartimi skundo byloje Nr. 1S-90-398/2016 leido kaltinamajam kas mėnesį disponuoti 450 Eur dydžio piniginėmis lėšomis, todėl laikinas nuosavybės teisės apribojimas į An. R. pinigines lėšas yra neproporcingas ir neteisėtas.

Kaltinamasis pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismo 2016 m. kovo 22 d. nutarties įgyvendinimas stringa, tokiu būdu pažeidžiami piliečių teisėti lūkesčiai, kad teismo sprendimas yra realiai įgyvendinamas.

Pasak kaltinamojo, pirmosios instancijos teismas vengia spręsti kaltinimą palaikančių asmenų piktnaudžiavimo atvejus pateikiant kaltinamąjį aktą, kuris neatitinka BPK 219 str. reikalavimų ir yra neteisėtas. Teismas pagal neteisėtą kaltinimą neproporcingai apriboja piliečių teisę į nuosavybę, atsisako vykdyti prokuroro teisminės kontrolės funkciją, įtvirtintą Konstitucijoje, ir savo pareigą dėl teisingumo vykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. R. skundas atmetamas.

Laikinas teisės į nuosavybę apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. BPK 151 str. 1 d. numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Taigi, ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas, nepasitvirtinus įtarimams (kaltinimams) arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 str. 8 d.).

Šioje baudžiamojoje byloje A. R. kaltinamas tuo, kad jis, pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką, neįregistravęs individualios rašto darbų rašymo ir pardavimo veiklos, tyčia nepranešęs apie ją mokesčių administratoriui, sąmoningai nuslėpdamas vykdomą veiklą ir iš jos gaunamas pajamas, kitokiu neteisėtu būdu versliškai ir stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos, kurios metu rašydamas rašto darbus už atlygį, iš šios veiklos gavo 772 452,10 Lt pajamų (BK 202 str. 1 d.). Taip pat A. R. kaltinamas tuo, kad siekdamas legalizuoti nusikalstamu būdu gautas lėšas, neteisėtai – piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, įgijo, panaudojo svetimas E. P., H. A. ir M. T. vardais AB „Swedbank bankas“, AB „SEB bankas“, AB „Danske Bank A/S Lietuvos filialas“ išduotas elektronines mokėjimo priemones (BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d.). Be to, A. R. kaltinamas nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimu (BK 216 str. 1 d.) bei dokumentų suklastojimu ir jų panaudojimu (BK 300 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas, siekdamas užtikrinti galimą turto konfiskavimą,

skundžiama nutartimi trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. liepos 8 d. pratęsė laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą į A. R. priklausantį turtą – 1 000 Lt (289,62 EUR), paimtų iš jo namų 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu, paliekant prokurorės nustatytas apribojimo sąlygas. Pažymėtina, kad nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – paskyrimo ar jos termino pratęsimo teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenis kaltinti jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, bet nesprendžia kaltės klausimo iš esmės, taip pat nesprendžia, ar byloje bus taikomas BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimas. Kaltininko pasipelnymo iš nusikalstamos veikos faktas ir dydis yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, nes jos susijusios su baudžiamojo įstatymo (BK 72 str.) taikymu. Tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir nustačius, jog kaltinamajam priklausančios piniginės lėšos, kurioms šiuo metu yra taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, yra Lietuvos Respublikos BK uždraustos, šio asmens padarytos veikos rezultatas, jos gali būti konfiskuotos BK 72 str. numatyta tvarka. BPK 151 str. numatyta procesinė prievartos priemonė yra taikoma siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, taigi akivaizdu, jog įstatymas leidžia taikyti šią procesinę prievartos priemonę esant manymui, o ne vien surinkus nenuginčijamus įrodymams, jog kaltinamojo turimas turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, yra gautas nusikalstamu būdu. Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į A. R. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdį, į tai, kad kaltinamasis dėl savo galimai neteisėtų veiksmų yra gavęs pinigines lėšas, kaip galimai nusikalstamų veikų rezultatą, yra pagrindas manyti, kad jam gali būti taikomas turto konfiskavimas. Šioje byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šiuo metu pagrįstai taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas skundžiamoje nutartyje nurodytam kaltinamajam priklausančiam turtui.

Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju - Lietuvos Respublikos BPK ir yra galimi. Atkreiptinas dėmesys, kad šios procesinės prievartos priemonės taikymu yra siekiama svarbių BPK numatytų tikslų, šiuo atveju – užtikrinti galimą turto konfiskavimą. Nors kaltinamasis skunde nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 22 d. nutartimi skundo byloje Nr. 1S-90-398/2016 leido kaltinamajam kas mėnesį disponuoti 450 Eur dydžio piniginėmis lėšomis, todėl laikinas nuosavybės teisės apribojimas į An. R. pinigines lėšas yra neproporcingas ir neteisėtas, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgiant į galimai A. R. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, laikinas nuosavybės teisių apribojimas jo piniginėms lėšoms negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo į kaltinamojo turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymas. Svarbu pažymėti ir tai, kad nuosavybės teisių apribojimui iš esmės būdingas laikinas pobūdis ir ši procesinė prievartos priemonė gali būti panaikinta teismo nutartimi, vos tik ji taps nereikalinga ar bus pateikti neginčytini įrodymai dėl piniginių lėšų priklausomybės.

Aukštesnės instancijos teismo atkreipia dėmesį, kad nepasisakoma dėl kaltinamojo skundo argumentų dėl Lietuvos apeliacinis teismo 2016 m. kovo 22 d. nutarties įgyvendinimo, dėl to, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas į A. R. pinigines lėšas – 1000 Lt (289,62 EUR), paimtas 2011 m. balandžio 12 d. kratos metu, buvo paskirtas tik 2013 m. vasario 18 d. nutarimu, taip pat dėl kaltinamojo akto atitikimo BPK 219 str. reikalavimams, nes šiuo atveju sprendžiamas skundžiamos nutarties dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo teisėtumo klausimas.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltinamojo A. R. laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, nepažeidė šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Šiuo metu skundžiamoje nutartyje nurodytas nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nėra išnykęs ar pasikeitęs, jo nepaneigia ir skunde nurodyti kaltinamojo argumentai. Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamojo turtui Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi pratęstas pagrįstai.

Esant visoms aukščiau aptartoms aplinkybėms, naikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutarties skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

atmesti kaltinamojo A. R. skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.