- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-14
- Bylos Nr.
- A-575-1843-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00454-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. ir atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovams Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5–11) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, viso 747,03 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.
Pareiškėjas nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka nurodytu laikotarpiu susidarė dėl to, kad jo darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas teigė, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Be to, atkreipė dėmesį, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį, kuris turi būti pradėtas skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo dienos. Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjamoje situacijoje valstybei taikytina civilinė atsakomybė. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra statutinis valstybės tarnautojas, atlyginimas jam mokamas iš valstybės biudžeto, todėl bendrąja prasme darbdaviu laikytina ir Lietuvos valstybė, ir todėl iš valstybės turi būti priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu (b. l. 17–20) su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, kad jo prašymas nepagrįstas, kadangi teisiniai padariniai kilo dėl įstatymo, kurio nuostatos buvo pripažintos prieštaravusios Konstitucijai, taikymo. Atsakovas nurodė, kad, organizuodamas darbą, jis nepažeidė nuostatų, reglamentuojančių pareigūnų darbo laiko normų. Teigė, kad darbo laikas buvo apskaičiuojamas tinkamai, atsakovas taikė galiojančias teisės aktų nuostatas, todėl nėra įstaigos atsakomybės už išmokėtą darbo užmokestį. Tuo atveju, jei teismas nuspręstų tenkinti pareiškėjo prašymą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepimu (b. l. 21–24, 31–34) su skundu nesutiko. Prašė pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu taikyti bendrąjį trejų metų senaties terminą, atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, o teismui nusprendus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 23 d. sprendimu (b. l. 49–54) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo 555,51 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.
Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Todėl nustatė, kad statutiniai valstybės tarnautojai turi teisę reikalauti teisingo atlyginimo už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Teismas pabrėžė, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Teismas nustatė, kad DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. birželio 7 d., t. y skundo padavimo teismui dienos. Atsižvelgęs į taikytinus terminus, teismas atitinkamai sumažino pareiškėjui priteistiną sumą. Be to, konstatavo, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t. y. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne valstybė plačiąja prasme. Todėl Lietuvos valstybė nėra atsakovas nagrinėjamoje byloje.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 57–60), prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą patenkinti visiškai. Teigia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl neteisingai apskaičiavo ieškinio senaties terminą. Pabrėžia, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas ne nuo kreipimosi į teismą dienos, bet nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos.
Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65–66), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pabrėždamas, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias priedų ir priemokų dydžius.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 71) nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka bei prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 72–75) palaiko atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinio skundo prašymą ir nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos.
Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 12–13), laikotarpiu 2007 m. vasario mėn. – 2008 m. gruodžio mėn. pareiškėjui nebuvo išmokėta 747,03 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui, taigi jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjas į teismą skundu kreipėsi 2010 m. birželio 7 d., todėl, pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. birželio mėn. – 2010 m. birželio mėn. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėjas reikalavimų dalyje yra praleidęs senaties terminą, todėl pareiškėjui priteistina suma buvo pagrįstai sumažinta dalimi už 2007 m. vasario, kovo, balandžio ir gegužės mėnesius, iš viso 191,52 Lt.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė senaties terminą ir apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą, iš viso 555,51 Lt. Todėl šioje dalyje pareiškėjo apeliacinis skundas, kuriuo jis teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė senaties terminą, neteisingai apskaičiavo nepriemokos dydį, taikydamas senaties terminą reikalavimams už 2007 m. vasario, kovo, balandžio ir gegužės mėnesius, yra nepagrįstas ir todėl atmestinas.
Darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi, praleidęs senaties terminą tik reikalavimo dalyje dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pareikšti, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Dėl šios priežasties atsakovo apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo ir pareiškėjo apeliacinius skundus nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.