Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-01-15 · Civilinė byla Nr. 2A-136-302/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-15
Bylos Nr.
2A-136-302/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-14655-2013-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Romualda Janovičienė
Suinteresuotas asmuo
G. P., V. Š., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, J. Š.
Pareiškėjas
J. Š.
Kategorijos
  • 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-136-302/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14655-2013-6Procesinio sprendimo kategorija: 128.2.; 121.; 121.18.(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų G. P. ir V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: G. P., V. Š. ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos bei G. P., V. Š. pareiškimą su savarankiškais reikalavimais suinteresuoti asmenys J. Š. ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas J. Š. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. Š. yra priėmęs savo mirusios sutuoktinės V. Š. palikimą pradėjęs faktiškai jį valdyti. Nurodė, jog 1999-11-02 mirė jo sutuoktinė V. Š.. Po V. Š. mirties liko palikimas: ½ dalis žemės sklypo bei sodo namas, esantis (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas bei sodo namas buvo įgytas santuokoje su sutuoktine V. Š.. Dėl palikimo priėmimo palikėjos vyras J. Š. įstatymo nustatyta tvarka ir terminu, palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimo priimti palikimą nepareiškė ir paveldėjimo bylos notarų biure neužvedė. Palikėjos pilnamečiai vaikai G. P. ir V. Š. dėl turto paveldėjimo taip pat nesikreipė. Po V. Š. mirties pareiškėjas J. Š. rūpinosi bei prižiūrėjo sodo sklypą su namu. Nors nereguliariai, tačiau po sutuoktinės mirties pareiškėjas mokėjo už sunaudotą elektros energiją bei sodininkų bendrijos nario mokestį. Minėtu sklypu iki šiol rūpinasi tik pareiškėjas. V. Š. ir pareiškėjo vaikai G. P. ir V. Š. po sutuoktinės mirties trijų mėnesių laikotarpyje turto neprižiūrėjo bei juo nesirūpino. Priešingai pareiškėjui leidus sodo name laikinai pagyventi dukrai G. P. 2010-11-17 sukėlė gaisrą bei visiškai nesirūpino gaisro padarinių pašalinimu. Dėl nepakankamo teisinio išprusimo pareiškėjas paveldėjimą priėmė valdydamas turtą.

Suinteresuoti asmenys G. P. ir V. Š. pateikė teismui pareiškimą su savarankiškais reikalavimais, kuriame prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. P. ir V. Š. per įstatymo nustatytą 6 mėnesių terminą priėmė 1999-11-02 mirusios motinos V. Š. palikimą, faktiškai pradėdami jį valdyti. Nurodė, jog be ½ dalies žemės sklypo ir sodo namo taip pat palikimą sudaro ir ½ dalis buto adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Priėmę mamos palikimą, turtu rūpinosi kaip savo. Dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo iki šiol į notarų biurą nesikreipė, nes tam nebuvo jokios būtinybės - tarp jų ir jų tėvo nebuvo ginčo dėl paveldėto turto, todėl ir nepasiėmę paveldėjimo teisės liudijimo galėjo paveldėtu turtu pagal poreikius naudotis ir jį tvarkyti. Būtinybė gauti paveldėjimo teisės po mamos V. Š. mirties liudijimą ir tuo tikslu kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, atsirado po to, kai J. Š. kreipėsi į teismą su pareiškimu. Dar motinai esant gyvai, buvo sutarta, jog po tėvų mirties visas žemės sklypas su sodo namu liks G. P., o visas butas - V. Š.. Po mamos mirties 2000 metų kovo mėnesį G. P. su sutuoktiniu S. P. apsigyveno sode ir ten gyveno iki pat 2010 metų lapkričio mėnesį kilusio gaisro, sodu rūpinosi, kaip savo turtu, tvarkė jį pagal savo poreikius, mokėjo mokesčius. V. Š. sode gyveno nuo 2000 m. ankstyvo pavasario. Jo santuokai faktiškai iširus, gyvenimas vieno kambario bute su sutuoktine buvo neįmanomas, todėl, atsiradus galimybei, apsigyveno sode, o vėliau V. Š. išsikėlė gyventi į po mamos mirties likusį butą, kuriuo rūpinosi kaip savo turtu, mokėjo mokesčius, bute tvarkėsi savo nuožiūra. Tėvas tuo metu bute nebegyveno, bute lankėsi tik kaip svečias. Bute gyveno iki 2004 metų rudens, kai su tėvu buvo susitarta, jog jam lieka visas butas, kurį jis norėjo parduoti, o jam su seserimi lygiomis dalimis lieka visas sodas. J. Š. liko gyventi bute, tačiau praėjus keliems mėnesiams po mamos mirties susipažino su kita moterimi ir pas ją 2001 metų pavasarį išsikėlė gyventi, iš buto pasiimdamas visus savo asmeninius daiktus. Po motinos mirties G. P. taip pat atiteko motinos auksiniai papuošalai. Namų apstatymo ir apyvokos reikmenys bei buitinė technika, kuri buvo bute ir sode, kaip savo turtu, naudojosi ir jais disponavo ten gyvenę asmenys. 2010 metų lapkričio mėnesį apdegus namui G. P., su sutuoktiniu persikėlė gyventi pas dukrą S. P.. 2005-01-17 buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, kurios pagrindu J. Š. butą pardavė savo sugyventinės dukrai N. T., kuri po dviejų mėnesių butą perleido tretiesiems asmenims. Suinteresuotų asmenų teigimu, būtent sugyventinės šeimos paveiktas J. Š. kreipėsi į teismą įrodinėdamas, jog sodas yra jo ir tokiu būdu pažeidžia savo vaikų, teises bei nukrypsta nuo jų susitarimo dėl turto pasidalijimo.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepime į J. Š. pareiškimą nurodė, jog pareiškimui neprieštarauja; pareiškimui su savarankiškais reikalavimais taip pat neprieštaravo.

Suinteresuoti asmenys J. Š. ir G. P. atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog ne vien tik J. Š. priėmė palikimą, bet ir ji su broliu V. Š..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 3 d. sprendimu pareiškėjo J. Š. pareiškimą patenkino - nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. Š. priėmė savo mirusios sutuoktinės V. Š. palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti; suinteresuotų asmenų G. P. ir V. Š. pareiškimą su savarankiškais reikalavimais atmetė. Priimdamas sprendimą teismas vertino kiekvieno pretendentų į mirusios V. Š. palikimą faktinius veiksmus ir jų pobūdį, elgesio nuoseklumą, aktyvumą, kokia apimtimi skyrėsi įpėdinių veiksmai, lygino kiekvieno įpėdinio elgesį su kito įpėdinio elgesiu – kuris elgėsi kaip paveldimo turto savininkas ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą. Nustatė, jog po V. Š. mirties kaip jos palikimas liko 1/2 dalis vieno kambario buto, esančio (duomenys neskelbtini), likusi buto dalis priklausė J. Š., taip pat, kad šalys neginčijo, jog pareiškėjas J. Š. po sutuoktinės mirties liko gyventi aukščiau minėtame bute, mokėjo už šį butą komunalinius mokesčius, nuo 2004 m. rudens butą nuomojo, o 2005 m. butą pardavė. Faktiškas minėto buto dalies valdymas, prievolių susijusių su šiuo buto išlaikymu, t.y. mokėjimo mokesčių, teismo manymu, reiškia, jog J. Š. priėmė palikimą po žmonos mirties, pradėdamas jį faktiškai valdyti per 6 mėnesius nuo jos mirties. Spręsdamas dėl suinteresuotų asmenų savarankiškų reikalavimų teismas konstatavo, jog byloje nėra pakankamai įrodymų iš kurių galima daryti išvadą, kad suinteresuoti asmenys priėmė palikimą likusį po jų motinos mirties pradėdami jį faktiškai valdyti per 6 mėnesius po jų motinos mirties. Teismas nesirėmė suinteresuotų asmenų liudininkų parodymais, nurodydamas, jog jie yra prieštaringi ir nenuoseklūs, taip pat kritiškai vertino aplinkybę, jog dėl paveldimo nekilnojamojo turto buvo susitarimas tarp tėvo ir vaikų. Teismas pažymėjo, jog šį butą pareiškėjas J. Š. pardavė dar 2005-01-17, tačiau nors V. Š. ir G. P. buvo žinoma apie minėto nekilnojamojo turto pardavimą, jie šio sandorio iki šiol neginčijo. Teismas atsižvelgdamas į tai, jog raktas nuo sodo namo, po V. Š. mirties, iki G. P. su šeima apsigyvenimo sodo name, buvo pas jos tėvą, ką patvirtino ir pati G. P., darė išvadą, jog G. P. ir V. Š. vien tik gyvenimas sode, jo tinkamai neprižiūrint, nemokant mokesčių (liko įsiskolinimas) (ar mokant labai mažą dalį), nesirūpinant po gaisro likusiu turtu nepatvirtina sodo faktiško valdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantai G. P. ir V. Š. pateikė apeliacinį skundą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimą panaikinti toje dalyje, kurioje G. P. ir V. Š. pareiškimas su savarankiškais reikalavimais atmestas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - pareiškimą patenkinant; likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, nepagrįstai nesirėmė liudytojų parodymais, kadangi liudytojai davė priesaiką sakyti tiesą, nieko nenuslepiant, nepridedant, nepakeičiant, kaip to reikalauja CPK 192 str. 4 d. Be to, teismas vertindamas liudytojų parodymus nebuvo nuoseklus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog apeliantai į teismą pateikė du kasos pajamų orderius, patvirtinančius, kad G. P., sumokėjo 74,30 Lt sodo nario mokestį ir 75 Lt už gatvės paruošimą asfaltavimui. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šie mokesčiai buvo sumokėti dar iki V. Š. mirties, tačiau tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra visiškai nesuprantama ir nepagrįsta, nes V. Š. mirė 1999-11-02, o mokesčiai buvo sumokėti 2008-05-16. Nurodo, kad pinigus padengti skolai už elektrą, G. P. iš tėvo priėmė kaip tėvo finansinę pagalbą dukrai, nemanydama, kad šį faktą tėvas panaudos prieš apeliantę. Skola už elektrą susidarė dėl sunkios apeliantės G. P. turtinės padėties, o ne dėl to, kad G. P. nelaikė sodo savo nuosavybe. Ta aplinkybė, jog prieš apsigyvenant sodo name tėvas savo dukrai G. P. davė sodo namo raktą, priešingai negu nurodo pirmosios instancijos teismas, patvirtina ne tai, kad tėvas priėmė motinos palikimą, o tai, kad tėvas pripažino, jog G. P. priėmė motinos V. Š. palikimą ir atidavė sodo namo raktą bei visus sodo dokumentus. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad po motinos V. Š. mirties, apeliantei G. P. teko visi jos turėti auksiniai dirbiniai, taip pat teismas nevertino ir to, kad pareiškėjas aktyviai sodo reikalais pradėjo domėtis tik gerokai po V. Š. mirties - 2012 metais bei pareiškėjo nesąžiningumo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, lygino įpėdinių elgesį ir nustatė, kad palikimą faktiškai valdydamas priėmė tas iš galimų įpėdinių, kuris kaip nustatė teismas, didesne apimtimi įgyvendino savininko teises į paveldimą turtą. Šitokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pažeidė 1964 m. LR CPK 587 str. 1 d. Apeliantai taip pat pažymi, jog pareiškėjas - apeliantų tėvas, gyvena su kita moterimi ir kaip matosi iš bylos medžiagos, visą savo turtą, o taip pat ir po apeliantų motinos mirties paveldėtą turtą, paliks ne apeliantams, savo vaikams, o kitiems asmenims. Konstatavimas, kad tik pareiškėjas priėmė savo sutuoktinės palikimą, o apeliantai - vaikai, ne, suponuotų neteisingą, neprotingą, nesąžiningą ir tikrai apeliantų mirusios motinos valios neatitinkantį jos turto likimą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas J. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo objektyvus, nuoseklus bei nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nevertindamas liudytojų parodymus, kadangi jie buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Pažymi, jog būtent jis rūpinosi, naudojosi turtu ir faktiškai jį valdė, o apeliantai nevaldė turto aktyviai kaip savo, o tik juo naudojosi. Tai akivaizdu iš to, kad gyvendami sode bei bute, apeliantai visiškai turtu nesurūpino, nesutvarkė sodo po gaisro, neįrodė, kad darė remontą ir mokėjo mokesčius. Priešingai dėl neatsakingo apeliantų elgesio sode kilo gaisras bei liko įsiskolinimas už butui, kol jame gyveno V. Š., bei sodui teikiamą elektros energiją. Apeliantų nurodytos aplinkybės apie tai, kad pareiškėjas šiuo metu gyvena su kita moterimi ir galimai po savo mirties paliks turtą ne savo vaikams, o kitiems asmenimis bei išvedžiojimai apie tai, kad teismo sprendimas galimai neatitiktų mirusiosios V. Š. valios šiai bylai visiškai jokios įtakos bei įrodomosios reikšmės neturi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra palikimo priėmimo fakto nustatymas faktiškai pradėjus mirusiosios vaikams ir sutuoktiniui po palikėjo mirties paliktą turtą valdyti. Apeliantai nurodo, jog teismas nepagrįstai nesirėmė kai kurių liudytojų parodymais, vertindamas liudytojų parodymus nebuvo nuoseklus, netinkamai vertino rašytinius įrodymus, dėl ko priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai, kad šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai bei byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad palikimą priėmė pradėdamas faktiškai jį valdyti po palikėjos mirties pareiškėjas Jonas šaulys, tačiau ir suinteresuotas asmuo G. P., yra pagrįstas, o argumentai, kad bylos įrodymai patvirtina, kad tokiu būdu palikimą priėmė ir V. Š. yra nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas su jais nesutinka.

Byloje nustatyta, kad 1999-11-02 mirė pareiškėjo J. Š. žmona ir suinteresuotų asmenų G. P. ir V. Š. motina V. Š. (b. l. 4). Po V. Š. mirties kaip jos palikimas liko 1/2 dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis šiame žemės sklype esančio sodo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtas nekilnojamas turtas jungtinės nuosavybės teise priklausė pareiškėjui J. Š. ir mirusiajai V. Š.. Pareiškėjas J. Š. po sutuoktinės mirties liko gyventi bendrosios nuosavybės su mirusiąja priklausančiame bute ir šiuo turtu dalimi rūpinosi kaip ir jam priklausančia buto dalimi. Dėl šių aplinkybių tarp bylos dalyvių jokių ginčų nėra ir teismo sprendimas dalyje dėl pareiškėjo paveldėjimo šiuo teismo konstatuotu būdu yra neginčijamas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios sprendimo dalies detaliau nepasisako.

Apeliantai ginčija sprendimo dalį, kuria atmestas suinteresuotų asmenų reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ir jie tokiu būdu kaip ir jų tėvas – pareiškėjas, paveldėjo po motinos mirties likusį turtą, pradėję jį faktiškai valdyti kaip savo nuosavybę.

Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas paveldėjimo santykius po V. Š. mirties reguliuoja 1964 m. CK normos, nes V. Š. mirė 1999-11-02, t.y. galiojant nurodytam kodeksui. Vadovaujantis 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau -1964 m. CK) 568 str., palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Analogiškai palikimo atsiradimo momentas nustatytas ir 2000 m. CK 5.3 str. 1 d. kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Vienas iš būdų palikimui priimti – faktinis paveldimo turto valdymas. Tiek pagal nagrinėjamam ginčui spręsti taikytiną 1964 m. CK 587 str. 2 d., tiek pagal galiojantį CK 5.50 str. 2 d., 5.51 str. įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį įgyvendindamas savo teisę į palikimą įpėdinis palikimo priėmimo veiksmus turėjo atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus įpėdinis praranda paveldėjimo teisę.

Kaip jau minėta, V. Š. mirė 1999-11-02, todėl įpėdinis siekdamas paveldėti mirusiosios paliktą turtą turėjo priimti palikimą per 6 mėnesius, t.y. iki 2000 m. gegužės 2 d. Apeliantė G. P. nurodo, jog jį po motinos mirties priėmė palikimą pradėdama faktiškai turtą valdyti, t.y. 2000 m. kovo mėnesį su savo šeima apsigyvendama motinai ir tėvui jungtinės nuosavybės teise priklausiusiame sodo name, (duomenys neskelbtini), šiuo namu naudojosi, jį tvarkė, atliko eilinį remontą, taip pat tvarkė, prižiūrėjo žemės sklypą bei naudojosi jame užaugintu derliumi, kiek išgalėjo mokėjo priklausančius mokesčius. Kadangi pareiškėjas, apeliantės tėvas, neigė šias suinteresuoto asmens (apeliantės) nurodytas aplinkybes, pastaroji joms įrodyti prašė apklausti liudytojais sodo kaimynes R. G., V. P., buvusį sodininkų bendrijos pirmininką V. M., pareiškėjo anūkę ir apeliantės dukrą S. P.. Visi šie liudytojai duodami teismui parodymus (b.l. 124-126,94-95) patvirtino suinteresuoto asmens G. P. nurodytas aplinkybes apie apsigyvenimą sode bei patvirtino apsigyvenimo sode laiką, t.y. 2000 m. metų pavasarį. Taip pat šie liudytojai patvirtino ir tai, kad G. P. ne tik su šeima gyveno sodo name nuo 2000 m. pavasario, tačiau šiuo sodo namu ir žemės sklypu rūpinosi, name atlikdama tam tikrą smulkų remontą, dirbdama sodo žemę ir tvarkydama sklypą. Pirmos instancijos teismas analizuodamas kiekvieno iš šių liudytojų parodymus atskirai nurodė tam tikrus teismo manymu netikslumus, kitas aplinkybes dėl kurių teismas suabejojo jų įrodomąja reikšme bei šių liudytojų parodymais nesivadovavo vertindamas juos kritiškai. Su tokiu liudytojų parodymų vertinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Visi keturi apklausti liudytojai esmines aplinkybes apie G. P. apsigyvenimo sodo name aplinkybes bei laiką nurodė labai panašiai, visi liudytojai taip vienodai paliudijo, kad suinteresuotas asmuo gyveno ir tvarkėsi sodo name ir sklype, ką būtent tvarkė. Tikėtina tai, kad šias aplinkybes minėti liudytojai galėjo žinoti nes vienaip ar kitaip patys buvo akivaizdūs suinteresuoto asmens apsigyvenimo ginčo pastate liudininkais, nes trys liudytojai R. G., V. P. sodo kaimynės, o V. M. sodininkų bendrijos pirmininkas. Liudytoja S. P. suinteresuoto asmens dukra, kuri kartu su jos motina gyveno tame pačiame sodo name. Nors ją sieja su suinteresuotu asmeniu artimi giminystės ryšiai, tačiau artimi giminystės ryšiai ją sieją ir su pareiškėju, nes ji yra pastarojo anūkė, jokių duomenų, kad liudytoja būtų bloguose santykiuose su savo seneliu byloje nėra, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad ji turėtų tikslą liudyti pareiškėjo nenaudai ir dėl to jos parodymais galima būtų netikėti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ji nepretenduoja į palikimo dalį. Liudytojas V. M. negalėjo tiksliai nurodyti tam tikrų šalutinių, t.y. nesusijusių su įrodinėjamomis aplinkybėmis duomenų, konkrečiai datos kada jis tapo sodininkų bendrijos pirmininku, nurodydamas, kad pirmininku jis buvo apie 20 metų ir jau 5 metai, kaip nėra pirmininkas. Iš šio liudytojo parodymų duotų teismui turinio (b.l. 94-95) negalima spręsti, kad jis dėl garbaus amžiaus negali atsiminti kitų susijusių su byla aplinkybių, nes jo parodymai yra logiški, išsamūs, dėstymas minties ir atsiminimų yra aiškus ir suprantamas. Vadovaujantis CPK 189 str. 1 d., liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšys su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčio ryšį su byla.

Pareiškėjas J. Š. siekdamas paneigti suinteresuoto asmens G. P. įrodinėjamą apsigyvenimo sode 2000 m. kovo mėnesį bei namo ir sodo prižiūrėjimą aplinkybes, prašė apklausti liudytojus D. J. G., V. G., N. T.. Šie liudytojai nepaneigė (b.l. 122-124) ginčijamų aplinkybių, taip pat nepaneigė prieš tai apklausų ir išanalizuotų liudytojų parodymų. Liudytoja apklausta D. J. G. parodė, kad kelis kartus buvusi sode po pareiškėjo žmonos mirties, tačiau sode G. P. nematė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios liudytojos parodymai neatitinka kitų byloje nustatytų aplinkybių, kurių neginčijo ir pats pareiškėjas, o būtent tai, kad liudytoja nurodė, jog sodo name neva praėjus metams po pareiškėjo žmonos mirties buvo leista apsigyventi anūkei, t.y. S. P. (b.l. 122), o ne suinteresuotam asmeniui G. P.. Liudytoja parodė, kad ginčo sodo sklype ji buvusi 10-15 kartų, tačiau, kad nors kartą būtų mačiusį ten suinteresuotą asmenį G. P. nenurodė, atvirkščiai parodė, kad G. P. (pareiškėjo dukra) gyveno mieste, nors byloje neginčytinai nustatyta, kad pastaroji su šeima sode gyveno iki 2012 metų lapkričio mėnesio, tik ginčas yra dėl jos apsigyvenimo sode, t.y. ar ji apsigyveno 2000 m. pavasarį (kovo mėnesį) ar tų pačių metų pačioje pabaigoje. Šios liudytojos parodymai prieštarauja kitų prieš tai minėtų trijų liudytojų parodymams ir dėl žemės sklypo tvarkymo, nes ši liudytoja parodė, jog sklypas nebuvo tvarkomas, buvo apleistas, o kiti keturi apklausti liudytojai parodė, jog suinteresuotas asmuo tvarkė sklypą ir prižiūrėjo namus. Tokiu būdu šios liudytojos parodymais kaip prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams, teismas negalėjo remtis ir jais grįsti teismo sprendimą. Nors liudytojas V. G. parodė, kad 2000 m. pavasarį talkindamas pareiškėjui tvarkant sodo namo elektros instaliaciją G. P. sode nematė, tačiau nepaneigia aplinkybės, jog G. P. nuo 2000 m. pavasario gyveno, tvarkėsi sodo name ir sklype, nes iš šio liudytojo parodymų negalima daryti išvados, kad jis buvo sode jau gyvenant apeliantei, kadangi nenurodytas laikas, o taip pat, kad jos nebūnant sode tuo metu, kai liudytojas taisė elektros instaliaciją, ji sode negyveno. Iš liudytojos N. T. parodymų darytina išvada, kad ji pareiškėja pažįsta nuo 2001 m., t.y. nuo to laiko, kai jis pradėjo gyventi su jos motina, todėl akivaizdu, kad ji apie suinteresuoto asmens apsigyvenimą sodo name 2000 metų pavasarį nurodyti nieko negalėjo.

Apeliacinės instancijos teismas analizuodamas tiek minėtų liudytojų parodymus, tiek pačių bylos dalyvių paaiškinimus apie G. P. apsigyvenimo ginčo sodo name aplinkybes linkęs tikėti daugumos liudytojų parodymais ir pačios G. P. paaiškinimais apie tai. Pareiškėjas tvirtina, kad suinteresuotas asmuo pradėjo naudotis ginčo namu ir sklypu praėjus metams po jo žmonos mirties. Kadangi pareiškėjo žmona mirė 1999 m. lapkričio mėnesį, tai pagal pareiškėjo paaiškinimus suinteresuotas asmuo sodo name apsigyveno 2000 m. lapkričio mėnesį. Suinteresuotas asmuo teigia, kad ji sodo name apsigyveno pavasarį, motyvavo, kodėl būtent ji tai darė ne iškarto po motinos mirties. Ji nurodė, kad pavasaris yra tas metų laikas, kai sodo sklype reikalinga pradėti darbus, taip pat sutvarkyti ir paremontuoti namą; pavasaris yra būtent tas laikas atlikti tokius darbus. Labiau tikėtina, kad suinteresuotas asmuo būtent 2000 m. pavasarį (kovo mėn.), o ne tų pačių metų lapkričio mėnesį, apsigyveno sodo name.

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino rašytinius įrodymus, kurie patvirtina sodo sklypo savininko mokesčių mokėjimą, t.y. 2008 m. gegužės 16 d. du kasos pajamų orderius dėl 74,30 Lt mokėjimo sodininko mokesčio ir 75 Lt rinkliavą gatvės asfaltavimui (b.l. 65,66). Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad šie mokesčiai buvo sumokėti dar iki V. Š. mirties, nes pastaroji mirė 1999-11-02, o mokesčiai buvo sumokėti 2008-05-16, t. y. praėjus virš aštuonių metus po V. Š. mirties. Kad šiuos mokesčius mokėjo suinteresuotas asmuo, nors mokėtoju nurodytas J. Š., pareiškėjas neginčija. Šie įrodymai patvirtina suinteresuoto asmens nurodytas aplinkybes, kad ji paveldimą turtą išlaikė mokėdama už turtą mokesčius. Nors tai yra nedidelė visų priklausiusių jai kaip turto paveldėtojai mokėti mokesčių dalis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jos šeimos turtinė padėtis buvo itin sunki, ji dėl ligos buvo neįgali (b.l. 102), gavo nedidėlės sumos neįgalumo pensiją (b.l. 103-111), pats pareiškėjas nurodė, kad jo dukra gyveno labai nepasiturinčiai ir jis ją nuolat materialiai rėmė, yra pagrindo spręsti, kad šie analizuojami įrodymai patvirtina suinteresuoto asmens siekį ir tikslą išlaikyti ir rūpintis turtu, mokant bent dalį priklausančių mokesčių. Pažymėtina tai, kad tokių mokesčių nemokėjo ir pats pareiškėjas, nors jis priėmė palikimą po žmonos mirties, t.y. ½ dalį jai priklausiusio sodo namo bei sklypo, o taip pat jis buvo kitos dalies savininku. Pareiškėjas sumokėjo skolą tik tada, kai atsiėmė iš suinteresuoto asmens sodo sklypo su namu dokumentus ir raktą nuo šio namo.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas duodamas suinteresuotam asmeniui raktą ir dokumentus nuo sodo namo leido naudotis jam priklausančiu turtu, nesutikdamas su tuo, jog jo dukra paveldės po motinos mirties paliktą turtą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo sutikimas ir leidimas naudotis jam priklausančiu turtu nereiškia jog suinteresuotas asmuo nepriėmė palikimo pradėdama turtą valdyti po palikėjos mirties, nes turtas iki palikėjos mirties priklausė tiek pareiškėjui, tiek mirusiajai jungtinės nuosavybės teise, tokiu būdu, net jeigu pareiškėjas ir leido naudotis jam priklausančio turto dalimi, jis niekaip tokiu veiksmu negalėjo įtakoti suinteresuoto asmens valios valdyti palikėjos turtą ar juo tik naudotis, tai priklausė nuo suinteresuoto asmens. Ji kaip ir pareiškėjas pagal 1964 m. CK normas yra tos pačios eilės paveldėtoja, todėl turėjo tokias pačias teises dėl palikimo priėmimo kaip ir pareiškėjas. Nagrinėjamu atveju ji nurodė, jog ateidama gyventi į sodo namą ir šiuo turtu rūpindamasi kaip savu, ji tokiu būdu priėmė palikimą po motinos mirties. Akivaizdu, kad raktai nuo sodo namo ir dokumentai buvo pas kitą šio turto bendraturtį, kuris duodamas raktus suinteresuotam asmeniui suprato ir sutiko, kad suinteresuotas asmuo naudosis jo paveldimu turtu. Kadangi byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad pats pareiškėjas rūpinosi ar išlaikė šį ginčo turtą, kai jį valdė suinteresuotas asmuo, todėl darytina išvada, kad vis dėlto sodo namu ir sodo sklypu naudojosi ir valdė suinteresuotas asmuo ir būtent su pareiškėjo sutikimu, o pareiškėjas kaip ir nustatė pirmos instancijos teismas, rūpinosi ir valdė kita paveldimo turto dalimi, t.y. ½ dalimi buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Pirmos instancijos teismas gaisro kilimą kvalifikavo kaip nesirūpinimą ar netinkamą rūpinimąsi turtu. Su tokia išvada apeliacinės instancijos teismas negali sutikti. Pirma konkreti gaisro kilimo priežastis byloje nebuvo nustatinėjama ir tiriama. Byloje yra du vienas kitam prieštaraujantys rašytiniai įrodymai: tarnybiniame pranešime nurodyta tikėtina gaisro kilimo priežastis – neatsargus elgesys su ugnimi (b.l. 112), nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą – gaisras galėjo kiti nuo netvarkingos krosnies (b.l. 113). Šitokia nutarime padaryta išvada nepatvirtina teismo konstatuotos aplinkybės, kad gaisro kilimas sodo name įrodo suinteresuoto asmens nesirūpinimą turtu kaip savo nuosavybe.

Remiantis išdėstytu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų leidžiančių spręsti, kad ne tik pareiškėjas, bet ir suinteresuotas asmuo G. P. paveldėjo po V. Š. mirties likusį turtą, pradėjusi jį faktiškai valdyti kaip savo nuosavybę.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus suinteresuoto asmens V. Š. atžvilgiu, ir sprendžia, kad teismas pagrįstai netenkino šio asmens reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po motinos mirties priėmė palikimą, pradėdamas palikėjos turtą valdyti.

Kaip jau minėta, V. Š. mirė 1999-11-02, todėl įpėdinis siekdamas paveldėti mirusiosios paliktą turtą turėjo priimti palikimą per 6 mėnesius, t.y. iki 2000 m. gegužės 2 d. Tiek pareiškėjas, tiek suinteresuotas asmuo G. P., tiek pats V. Š. nurodė, kad į sodą atsikraustė gyventi pas seserį su tėvo – pareiškėjo J. Š. sutikimu žymiai vėliau negu nurodyta data. Liudytojai R. G., V. P. sodo kaimynės, V. M. sodininkų bendrijos pirmininkas, bei liudytoja S. P. taip pat nurodė analogiškas aplinkybes. Kitų įrodymų apie palikimo nepateikta, todėl nėra pagrindo spręsti, kad šis suinteresuotas asmuo palikimo priėmimo veiksmus atliko po savo motinos mirties per 6 mėnesius. Suinteresuoto asmens apsigyvenimas bute, kurio dalis taip pat buvo paveldimas turtas, nuo 2002 m. taip pat nėra aplinkybė leidžianti teismui spręsti apie jo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Nesant byloje įrodymų apie šio suinteresuoto asmens prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, teismas pagrįstai jo reikalavimą atmetė.

Dėl nurodyto teismo sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimą pakeisti – sprendimo dalį kuria atmestas suinteresuoto asmens G. P. reikalavimas panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, G. P. pareiškimą su savarankiškais reikalavimais tenkinti - paveldėjimo teisės realizavimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. P., a. k. (duomenys neskelbtini) priėmė 1999-11-02 mirusios motinos V. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) palikimą, faktiškai pradėdama turtą valdyti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėja Romualda Janovičienė