- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-27
- Bylos Nr.
- A-438-782-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasy Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Limoras“
- Atsakovas
- Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Limoras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Limoras“ “ skundą atsakovui Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB „Limoras“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinės tabako ir alkoholio tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Tarnyba) 2006 m. rugpjūčio 17 d. nutarimą Nr. 3K06/181, kuriuo įmonei skirta 2000 Lt bauda bei taikyta alaus „Švyturys Ekstra“, 50 l statinė, konfiskacija.
Pareiškėjas paaiškino, kad tikrinimo metu Tarnybos pareigūnai alaus „Švyturys Ekstra“ nepirko. Pirkimo – pardavimo faktą įrodančio dokumento - kasos kvito byloje nėra, kadangi alaus statinė nuosavybės teise priklausė bendrovės darbuotojai barmenei D.V. Alaus statinė nebuvo atidaryta ir prijungta prie pilstymo įrangos (neprijungus statinės prie pilstymo įrangos, nėra galimybės tokio alaus išpilti iš statinės). Darbuotoja statinę alaus įsigijo savo asmeninėms reikmėms ir, neinformavusi administracijos, statinę pasidėjo bendrovės patalpose. Darbuotoja šį alų įsigijo mažmeninėje prekyboje, ką įrodo jos pateiktas 2006 m. rugpjūčio 5 d. kasos kvitas Nr. 0033. Tokiu būdu nėra Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo sudėties. Statinė alaus „Švyturys Ekstra“ buvo laikoma ne kavinės (prekybos salės) patalpose, o pagalbinėse patalpose. Licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išduota kavinei; alkoholiniai gėrimai vartotojui parduodami tik kavinės prekybos salės patalpose, o ne pagalbinėse patalpose. Priimant 2006 m. rugpjūčio 17 d. nutarimą Nr. 3K06/181, pareiškėjo įsitikinimu, plečiamai buvo aiškinama kavinės patalpų sąvoka, kad galėjo turėti įtakos priimant ydingą nutarimą.
Pareiškėjo UAB „Limoras“ manymu, šiuo atveju pažeidimas turi būti kvalifikuotinas kaip Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių 8, 8.9 punkto pažeidimas, o atsakomybė už tai numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 164 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Alkoholio kontrolės įstatymas nedetalizuoja, kokiose patalpose taikomas draudimas laikyti alkoholinius gėrimus. Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklės, kaip žemesnės galios teisės normos, negali praplėsti aukštesnės galios teisės akto. Ginčijamu atveju bendrovės kaltės nėra, kadangi bendrovės darbuotoja įsigijo alų savo asmeninėms reikmėms, šį alų, nežinant administracijai, pasidėjo pagalbinėse patalpose, turi šio alaus juridinę galią turintį įsigijimo dokumentą. Pareiškėjo manymu, neginčytina, jog kalta darbuotoja pažeidė Mažmeninės prekybos alkoholiniais geriamais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių 8, 8.9 punktus, jai taikytina atsakomybė numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 164 straipsnyje. Pareiškėjos nuomone, Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnis, numatantis baudų skyrimo dydžius ir tvarką, nenumatant esminės sąlygos - asmens kaltės, - prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principams.
Kaip pabrėžė pareiškėjas, Tarnyba konfiskavo alaus „Švyturys Ekstra“ statinę, kuri nėra ir niekada nebuvo UAB „Limoras“ nuosavybė. Šis alus nuosavybės teise priklausė barmenei D.V. (kasos kvitas, D.V. paaiškinimas). Be to, pasak pareiškėjo, jam skirta 2000 Lt bauda yra neadekvati padarytam Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių 8, 8.9 punkto pažeidimui. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis su prašymu į Konstitucinį teismą spręsti, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 33 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnis, nenumatantis, jog atsakomybė gali būti taikoma tik kaltiems asmenims, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytiems teisinės valstybės principams, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnis ta dalimi ir apimtimi, kuria nenumatyta teismo teisė sumažinti įstatymo numatytų minimalių baudų dydį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto sudėčiai nėra reikalingas pardavimo faktas, nes kavinėje, kuriai išduota licencija Nr. 0070V00 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir kurioje šia veikla verčiamasi, rasta statinė alaus „Švyturys Ekstra“, kurios įsigijimas nepatvirtintas privalomais to produkto juridinę galią turinčiais įsigijimo arba gabenimo dokumentais. Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas tokį draudimą nustato nesiedamas su nuosavybės teisėmis į turtą (alkoholinius gėrimus). Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai kavinės sąvoką sutapatina su alkoholinių gėrimų prekybos vietos sąvoka. Kavinės sąvoka platesnė, nes kavinė gali būti įrengta tiek vienoje patalpoje, tiek visame pastate, kur yra keletas patalpų. Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių 10 punktas apibrėžia alkoholinių gėrimų prekybos vietą ir tai rodo, kad alkoholinių gėrimų prekybos vietos sąvoka neapima kavinės sąvokos. Alkoholinių gėrimų prekybos vieta yra tik dalis kavinės patalpų. Tokiu būdu, visos kitos patalpos, kurias licencijos turėtojas valdo, naudojasi ir disponuoja licencijoje nurodytu adresu, yra kavinės patalpos, tarp jų ir pagalbinės patalpos. Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas draudžia laikyti alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų. Įstatymo leidėjas tokio draudimo nesieja su konkrečia patalpa: alkoholinių gėrimų prekybos vieta, pagalbinėmis patalpomis, sandėliu, virtuve, persirengimo kambariu, administracinėmis patalpomis ir kt.
Atsakovas pabrėžė, jog licencijų verstis mažmenine prekyba turėtojai yra juridiniai asmenys - įmonės. Alkoholio kontrolės įstatymas ir kiti alkoholio produktų verslą reglamentuojantys teisės aktai vienareikšmiškai nustato, kad licencijų turėtojai neša atsakomybę už šių teisės normų pažeidimus, nenumato jokių išimčių, leidžiančių laikyti kitų asmenų - juridinių ar fizinių - nuosavybės teise priklausančius alkoholinius gėrimus. Priešingai, Alkoholio kontrolės įstatymas ir poįstatyminiai teisės aktai leidžia laikyti tik tokius alkoholinius gėrimus, kurių įsigijimas turi būti pagrįstas juridinę galią turinčiais privalomais tų gėrimų įsigijimo arba gabenimo dokumentais. Pagal Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 32 punktą, pareiškėjas, kaip licencijos turėtojas, turėjo užtikrinti, kad nebūtų pažeistas Alkoholio kontroles įstatymo draudimas laikyti alkoholinius gėrimus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų.
Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 33 straipsnio 2 dalis nustato konfiskuojamus objektus. Minėtas įstatymas nesieja draudimų su nuosavybės teisėmis į alkoholinius gėrimus. ATPK 26 straipsnis nenustato konfiskavimo tvarkos; šis straipsnis apibrėžia konfiskuojamus objektus ATPK taikymo prasme bei nurodo, kad konfiskavimas yra šiame straipsnyje nurodytų konfiskuotinų objektų priverstinis neatlygintinas pavertimas valstybės nuosavybe. Šiuo atveju pareiškėjui skirta 2000 Lt bauda, atsižvelgus į nustatytas lengvinančias aplinkybes, yra adekvati padarytam pažeidimui ir artima sankcijos už minėtą pažeidimą minimumui. Anot atsakovo, priimdamas skundžiamą nutarimą, jis nei materialinės, nei procesinės teisės normų nepažeidė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Atsiliepimas
Teismas nurodė, jog teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentai privalo būti šių gėrimų prekybos ar laikymo vietose. Nagrinėjamu atveju šios pareigos laikytasi nebuvo. Teismo nuomone, atsiliepime į pareiškėjo skundą Tarnyba pagrįstai pažymėjo, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto sudėčiai nėra reikalingas pardavimo faktas. Aplinkybė, kam konkrečiai nuosavybės teise priklauso alkoholiniai gėrimai, nėra reikšminga nagrinėtinoje situacijoje. Alkoholio kontrolės įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 2 punktas draudžia laikyti alkoholinius gėrimus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų. Šiuo atveju vieta, kurioje laikomi minėti produktai, nėra pažeidimą kvalifikuojantis požymis. Minėtas įstatymas nesieja draudimų su nuosavybės teisių į atitinkamus alkoholio produktus turėjimu, todėl Tarnyba, remdamasi Alkoholio kontrolės įstatymo 33 straipsniu, pagrįstai taikė pareiškėjo atžvilgiu alkoholio produktų konfiskaciją. Teismas taip pat pažymėjo, kad remiantis Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsniu, atsakomybės už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus subjektais yra juridiniai asmenys, tarp jų ir uždarosios akcinės bendrovės, kaip viena iš įmonių rūšių (Civilinio kodekso 2.33 straipsnis). Minėtas Alkoholio kontrolės įstatymo straipsnis numato ekonominių sankcijų juridiniams asmenims, o ne jų savininkams ar darbuotojams, taikymo pagrindus bei jų dydžius. Tuo tarpu, teismo manymu, kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės neeliminuoja pažeidimo sudėties. Pažeidimo faktas nagrinėtinu atveju yra pilnutinai įrodytas byloje esančia medžiaga, pareiškėjo veika pagal Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas kvalifikuota tinkamai.
Dėl paskirtos baudos dydžio pagrįstumo teismas nurodė, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už alkoholio produktų, neatitinkančių Lietuvos Respublikoje galiojančių saugos ar kokybės reikalavimų, gaminimą ir pardavimą, vyno produktų ir žemės ūkio kilmės etilo alkoholio importą ir eksportą, alkoholio produktų gaminimą, laikymą, gabenimą ir pardavimą neturint šiai veiklai atitinkamos licencijos, alkoholio produktų (išskyrus vyno produktus ir žemės ūkio kilmės etilo alkoholį) importą, jei neinformuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, taip pat už šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2-11 punkte, 2 dalies 2-9 punkte, 5-11 dalyse nustatytų alkoholio produktų pardavimo, laikymo, gabenimo reikalavimų nesilaikymą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai bei atstovybės baudžiami nuo 1000 Lt iki 80000 Lt bauda. Tokiu būdu, pareiškėjui skirta bauda sankcijos ribose (žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytos baudos vidurkis), atsižvelgiant į padaryto pažeidimo mastą, pobūdį. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių itin sunkią įmonės finansinę padėtį. Tarnyba, skirdama baudą, atsižvelgė į tai, kad įmonė pažeidimo nustatymui ir tyrimui nekliudė, tai laikydama pareiškėjo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Paskirta ekonominė sankcija yra adekvati padarytam teisės pažeidimui, iš esmės nežlugdo ūkio subjekto veiklos. Taigi, teismo manymu, nenustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis, būtų galima panaikinti ar pakeisti Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. rugpjūčio 17 d. nutarimą Nr. 3K06/181, jis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.
Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą atmetimo teismas nurodė, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnį, administracinis teismas turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar byloje taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, jei yra pagrindas manyti, kad byloje taikytina teisės norma prieštarauja Konstitucijai. Teismas nurodė, kad šiuo atveju abejonių dėl pareiškėjo skunde nurodytų normų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nekyla, todėl kreiptis į Konstitucinį teismą nėra juridinio pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir 2006 ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnis ta dalimi, kuria nenumatyta teismo teisė sumažinti įstatymo nustatytų baudų dydžio ir nenumatyta sąlyga, jog būtina nustatyti pažeidimą padariusio asmens kaltę, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytiems teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio l daliai, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime konstatavo, kad alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentų nebuvo iš viso, tačiau byloje esantis 2006 m. rugpjūčio 5 d. kasos aparato kvitas 0033 įrodo, jog šis alus buvo pirktas mažmeninėje prekyboje. Prekių įsigijimo dokumentai yra ir kasos aparato kvitai. Pareiškėjo manymu, šis įrodymas teismo sprendime turėjo būti aptartas, kadangi Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnis ir 34 straipsnis numato skirtingas sankcijas bei pažeidimo pasekmes tais atvejais, kada alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentų nėra iš viso ir kada tokių dokumentų nėra kontroliuojančių institucijų tikrinimo metu.
2. Anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuojama, kad taikant Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas, subjektams kaltė nėra būtina sąlyga ir tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1997 m. balandžio 8 d. nutarime yra pažymėjęs, jog "būtina pabrėžti, kad kaltė - tai vienas pagrindinių požymių, kuris parodo, kad asmuo yra padaręs teisės pažeidimą ir gali būti už tai patrauktas atsakomybėn. Jeigu įstatyme būtų nustatyta administracinė atsakomybė be kaltės, taip pat jeigu asmuo būtų nubaustas be kaltės, tai reikštų objektyvųjį pakaltinimą, kuris yra nesuderinamas su teisinės valstybės pamatiniais dėsniais". Alkoholio kontrolės įstatymas, numatydamas nuobaudas, nenumato būtinos sąlygos - asmens kaltės, taip pat nenumato teismo teisės sumažinti skiriamų minimalių baudų dydžių. Tokia teisės norma nesuderinama su teisinės valstybės pamatiniais dėsniais, teisinės valstybės principais. Dėl nurodytos aplinkybės, pareiškėjo nuomone, Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnis, numatantis baudų skyrimo dydžius ir tvarką, nenumatant sąlygos - asmens kaltės, teismo teisės sumažinti minimalių baudų dydžių, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principams, taip pat jos 109 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio l dalimi, teismas negalėjo taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
3. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepasisakė, jog tikrinimo metu alaus statinė nebuvo prijungta prie pilstymo įrangos, o tai įrodo, kad šis alus nebuvo parduodamas ir negalėjo būti parduodamas. Be to, akivaizdu, kad alus pagal byloje esantį kasos aparato kvitą buvo įsigytas 2006 m. rugpjūčio 5 d., t. y. šeštadienį, tuo tarpu Tarnybos darbuotojai patikrinimą atliko 2006 m. rugpjūčio 7 d., t. y. pirmadienį. Ši aplinkybė įrodo, kad UAB "Limoras" tikrai neįsigijo alaus mažmeninėje prekyboje realizacijai, pažeisdamas Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalį, kadangi alaus statinė nebuvo prijungta prie pilstymo įrangos visą savaitgalį, kada kontroliuojančios institucijos patikrinimų neatlieka. Be to, ši aplinkybė įrodo, kad UAB "Limoras" tikrai neturėjo nesąžiningų kėslų. Kadangi alaus įsigijimo dokumentas - kasos aparato kvitas įrodo alaus įsigijimą, manytina, kad toks pažeidimas galėjo būti kvalifikuotinas kaip Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalies pažeidimas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Pareiškėjo motyvai, kad byloje esantis 2006 m. rugpjūčio 5 d. kasos aparato kvitas 0033 įrodo alaus įsigijimą mažmeninėje prekyboje, todėl pažeidimas turėjo būti kvalifikuotinas kaip Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 17 straipsnio 2 dalies l0 punkto pažeidimas, yra nepagrįsti. Kaip pareiškėjas nurodo, kasos kvitas įrodo alkoholinių gėrimų įsigijimą mažmeninėje prekyboje. Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 7 dalis nustato, kad įmonės, turinčios licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, Lietuvos Respublikoje gali juos įsigyti tik iš įmonių, turinčių licencijas gaminti alkoholinius gėrimus arba licencijas verstis didmenine prekyba jais. Šiuo atveju pareiškėjas pats pripažįsta, kad alkoholius gėrimus įsigijo įstatymu nenustatytu būdu. Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas draudžia laikyti alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 29 dalyje nurodyta, kad PVM sąskaita - faktūra - dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus šiame Įstatyme tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus. Remiantis šia nuostata, įmonių, turinčių licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, laikomų ir parduodamų alkoholinių gėrimų juridinę galią turintys įsigijimo dokumentai gali būti tik PVM sąskaitos - faktūros, o ne kasos kvitai.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pareiškėjo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog kaltė nėra būtina pažeidimo sudėties sąlyga, yra nepagrįstas ir atmestinas. Pasak atsakovo, priešingai, teismas konstatavo, kad UAB "Limoras" kaltė pasireiškė tuo, jog pareiškėjas nesilaikė įstatyme nustatytos pareigos, nes neturėjo alkoholinių gėrimų privalomų juridinę galią turinčiųjų įsigijimo arba gabenimo dokumentų.
3. Pareiškėjo motyvai, kad teismas taikė teisės normą, prieštaraujančią Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnis, numato baudų skyrimo dydžius ir tvarką, tačiau nenustato teismui teisės mažinti minimalių baudų, yra nepagrįsti. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnį, administracinis teismas turi teisę, bet ne pareigą, kreiptis į Konstitucinį teima su prašymu spręsti, ar byloje taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, jei yra pagrindas manyti, kad byloje taikytina teisės norma prieštarauja Konstitucijai. Šiuo atveju teismui abejonių dėl pareiškėjo skunde nurodytų normų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai nekilo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesikreipė į Konstitucinį teismą. Teismas skundžiamame savo sprendime nurodė, kad Tarnybos skirta bauda yra adekvati pareiškėjo padarytam pažeidimui.
Atsiliepimas
4. Pareiškėjo argumentai, kad teismas sprendime nepasisakė, jog tikrinimo metu alaus statinė nebuvo prijungta prie pilstymo įrangos, o tai įrodo, kad alus nebuvo parduodama, yra atmestini. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad Tarnyba savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pagrįstai pažymėjo, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto sudėčiai nėra reikalingas pardavimo faktas. Šiuo atveju pareiškėjui priklausančioje kavinėje, kuriai yra išduota licenciją Nr. 0070VOO verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir kurioje šia veikla verčiamasi, buvo rasta statinė alaus "Švyturys ekstra", kurios įsigijimas nepatvirtintas privalomais to produkto juridinę galią turinčiais įsigijimo arba gabenimo dokumentais. Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas draudimą laikyti prekybos vietoje alkoholinius gėrimus be tinkamų jų įsigijimo dokumentų nustato nesiedamas jo su nuosavybės teisėmis į turtą (alkoholinius gėrimus).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjas savo nesutikimą su jo nubaudimu pagal Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, iš esmės grindžia tuo, jog jis yra nubaustas be kaltės, nes alkoholinį gėrimą (alų) be tinkamų jo įsigijimo dokumentų įmonės patalpose laikė ne pati įmonė, o jos darbuotoja D.V. savo asmeninėm reikmėm, t. y. byloje iš esmės yra keliama byloje surinktų įrodymų vertinimo problema.
Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad jie yra dvejopo pobūdžio: vieni kaltinantys pareiškėją, o kiti jį teisinantys.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje yra nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės, numatančios, kad „jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.“
Iš byloje surinktų, pareiškėją kaltinančių įrodymų matyti, kad 2006 08 07 pareiškėjo įmonėje buvo atliktas patikrinimas, kurio metu kavinės patalpose buvo aptikta alaus statinė be teisės aktais reikalaujamų, įsigijimo teisėtumą patvirtinančių dokumentų ( b. l. 32, 33 ). Tai kad šiam alkoholio produktui įmonė neturėjo teisės aktais reikalaujamų, įsigijimo teisėtumą patvirtinančių dokumentų, patikrinimo metu pripažino ir įmonės darbuotojas – komercijos direktorius G. Žylė. Iš šio asmens paaiškinimų, duotų patikrinimo metu taip pat matyti, kad jis neteigė, jog šis alus nepriklauso įmonei bei nenurodė, kad alus priklauso D.V. Priešingai, atsakovui prisižadėjo surasti įsigijimo teisėtumą patvirtinančius dokumentus ir juos pristatyti atsakovui ( b. l. 34 ).
Iš byloje surinktų, pareiškėją teisinančių įrodymų matyti, kad D.V. paaiškinimas apie minėto alaus priklausomybę jai, o ne įmonei, atsakovui buvo pateiktas tik 2006 08 16 ( b. l. 35 ). Kartu pateiktas kasos aparato čekis apie alaus pirkimą 2006 08 05 nors ir patvirtina tokios pat rūšies alaus pirkimo faktą, tačiau jame nėra informacijos apie tai, jog būtent buvo pirkta ta pati alaus statinė, kuri buvo aptikta patikrinimo metu bei kad ją pirko būtent D.V. ( b. l. 24 ). Dėl ko, pareiškėjui nepateikus kitų įrodymų šiuo klausimu, minėtas kasos aparato čekis, įrodymų patikimumo prasme, negali būti laikomas įrodymu, kuris patvirtina D.V. paaiškinimų tikrumą, o tuo pačiu ir pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Įvertinus minėtus įrodymus visumoje su faktinėmis bylos aplinkybėmis – alus aptiktas kavinės patalpose, kurioje vykdoma prekyba alumi; alaus kiekis ( 50 l ); tara pritaikyta prekybai kavinėje, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo išvada, remtis pareiškėją kaltinančiais įrodymais, jų pagrindu atmetant ir jį teisinančius įrodymus, yra atitinkanti įrodymų vertinimo kriterijus.
Šių įrodymų pagrindu, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, laikydamas kavinės patalpose alų be teisės aktais reikalaujamų, įsigijimo teisėtumą patvirtinančių dokumentų, pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir šio straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus.
Už šio pažeidimo padarymą pareiškėjui paskirta 2000 Lt. bauda savo dydžiu yra tik nežymiai didesnė už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatytą sankcijos minimumą ( 1000 Lt. ), todėl atsižvelgiant į neteisėtai laikyto alkoholinio gėrimo kiekį, ši bausmė negali būti pripažinta aiškiai per griežta.
Netenkintinas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio, kuris pareiškėjo nuomone numato baudų skyrimo dydžius ir tvarką, tačiau nenumato sąlygos - asmens kaltės, teismo teisės sumažinti minimalių baudų dydžių, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principams, taip pat jos 109 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, t. y. įstatymas kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, sieja su konkretaus teisės akto atitikimu konstitucijai, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje. Šioje byloje, kaip minėta, pareiškėjo kaltės klausimas dėl padaryto pažeidimo yra įrodytas byloje surinktais įrodymais, dėl ko netikslinga tirti ar yra galima pareiškėjo atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnį, nesant jo kaltės.
Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Limoras“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.