Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš Kauno TI pareigūnų veiksmų laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 23 d. jį kalinant Kauno TI perpildytose, higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Atsakovo atstovo pateiktos 2017 m. balandžio 3 d. pažymos Nr. 11-1473 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI (b.l. 32-47) patvirtina, kad pareiškėjas Kauno TI kalėjo nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 23 d. kamerose Nr. 323, 159,208, 222, 129, 320, 141, 147, 203, 207,140, 241, 245, 140, ginčo laikotarpiu kamerose buvo kalinami 1 - 6 asmenys .

Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo gyvenamosios vietos plotą, kalėjusių asmenų skaičių vertinamuoju byloje laikotarpiu neginčijo, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta (b.l. 32-47), kad reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos vertinamuoju laikotarpiu nebuvo užtikrintas viso 11 parų, tai sudaro pagrindą atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, jose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, buitiniai parazitai (tarakonai).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Higienos norma HN 76:2010 22 p., gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 p., pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 35-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.

Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 56 p.).

Analogiškos nuostatos įtvirtintos nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 14, 16 ir 39 punktuose.

Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie kamerų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, natūralios ir dirbtinės apšvietos, santykinės oro drėgmės, sienų ir lubų būklę (pelėsį), pareiškėjo buvimo jose metu. Tačiau vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Kauno TI pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų jog gyvenamosiose patalpose nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl pelėsio, didelės oro drėgmės bei netinkamos kamerų apšvietos pareiškėjo buvimo jose metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl kamerų apšvietos, pelėsio, drėgmės atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su kamerose buvusiais buitiniais parazitais (tarakonais), t.y. su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu. Minėtoje normoje nurodyta, kad esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte taip pat reglamentuota, jog, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka [10.5].

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Kauno TI yra sudarę su UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (b.l.122-124), įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai yra nevykdomi, ar vykdomi netinkamai į bylą nepateikta, taip pat byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl buitinių parazitų jam keliamų nepatogumų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, teismo nuomone, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Kauno TI neteisėtų veiksmų.

Be to, pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventorium (Higienos normos HN 76:2010 58 p., HN 134:2015 37 punktas). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tarakonų kamerose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.

Pareiškėjas tvirtino, kad kamerų sanitariniai mazgai įrengti ne atskiroje patalpoje, o gyvenamojoje patalpoje, juose nebuvo įrengta atskira ventiliacija, todėl kamerose tvyrojo blogas kvapas. Be to, sanitarinis mazgas įrengtas prie pat įėjimo į kamerą, todėl, atliekant gamtinius reikalus, buvo matomas pareigūnų, tai kėlė diskomfortą, žemino orumą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti: sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukšta siena (2,10 m.), jie uždari (yra durys, sienos), sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai (praustuvai, klozetai), veidrodžiai, taip pat atskira oro šalinimo sistema, sanitarinės patalpos padengtos plytelėmis - lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (b.l.87, 89-91), tai atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5. punkto reikalavimus, todėl, teismo vertinimu, Kauno TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas nežemino pareiškėjo, nepažeidė jo garbės ir orumo, o tuo pačiu buvo užtikrintas jo privatumas.

Pareiškėjas nurodė, kad keturvietėse kamerose prie stalo buvo įrengtos tik dvi sėdimos vietos, todėl nebuvo sudaryta galimybė pavalgyti prie stalo vienu metu visiems kameroje buvusiems asmenims. Tvirtino, kad kamerose buvo įrengti aliarminio iškvietimo mygtukai, tačiau jie buvo sugedę ir neveikė.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte, reglamentuojančiame kameros įrengimą, nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (akto redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti stalas, taburetė vienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai, maisto produktų spintelė arba lentyna.

Minėtose teisės normose nurodyta, kad kamerose esantys suoliukai turi būti stalo ilgio, kitų reikalavimų suoliukams nenumatyta.

Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerose įrengtų suoliukų ilgis yra 1,08 m. (b.l. 24).

Į bylą pateiktos kamerų fotonuotraukos patvirtina, kad keturvietėse kamerose įrengti du stalo ilgio suolai, jų ilgis, teismo nuomone, pakankamas susėsti keturiems asmenims, todėl pareiškėjo argumentai dėl vietos prie stalo trūkumo atmestini. Pažymėtina, kad tik nuo kameroje kalėjusių asmenų tarpusavio santykių priklausė galimybės vienu metu pavalgyti prie stalo realizavimas.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 p. nurodyta, kad kameroje turi būti aliarminis iškvietimas. Ginčo, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas buvo aliarminio iškvietimo mygtukas, byloje nėra, pareiškėjas kelia pretenzijas dėl šio mygtuko neveikimo.

Atsakovo atstovas atsiliepime tvirtino, kad pareiškėjo buvimo metu kamerose buvę aliarminio iškvietimo mygtukai veikė, tačiau įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę į bylą nepateikė.

Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad dėl aliarminio iškvietimo mygtuko gedimo pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI pareigūnus, administraciją, o šie į jo prašymą nereagavo, todėl nesant konkrečių prašymų, įrodymų dėl galimai pažeidžiamų pareiškėjo interesų, tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų pagrindu šia skundo apimtimi negali būti konstatuoti neteisėti Kauno TI pareigūnų veiksmai ir neturtinės žalos egzistavimo faktas.

Pareiškėjas tvirtino, kad Kauno TI nesudarytos sąlygos nemokamai išsiskalbti ir išsidžiovinti asmeninius viršutinius ir apatinius drabužius.

Higienos normos HN 76:2010 64 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (Higienos normos HN 76:2010 64 p.).

Pagal Higienos normos HN 134:2015 40 punkto reikalavimus laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo paslaugos Kauno TI teikiamos Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Kauno TI direktoriaus 2009 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1-117 nustatyta tvarka, pagal kurio nuostatas, suimtieji ir nuteistieji už jų asmeninėse sąskaitose esančias lėšas turi teisę ne dažniau kaip kartą per savaitę pasinaudoti šia paslauga. Aprašo 11 punkte nurodyta, jog suimtasis ar nuteistasis, negaunantis piniginių įplaukų ir kurio nelanko giminės bei artimieji, raštu kreipiasi į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti vieną komplektą sezoninių viršutinių rūbų (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) įstaigos skalbykloje) (2 priedas), bet ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną (b.l.45-46). Akivaizdu, kad šiame Aprašo punkte užtikrinama galimybė nuteistiesiems/suimtiesiems, į jų asmeninę sąskaitą negaunantiems piniginių įplaukų, vieną kartą per mėnesį išsiskalbti viršutinius drabužius nuteistajam pateikus rašytinį prašymą, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl negalėjimo išsiskalbti ir išsidžiovinti viršutinius drabužius nemokamai atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovo atstovas nurodė, kad apatinius darbužius skalbiasi patys kalinamieji, jų džiovinimui kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos džiovyklos. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (b.l. 89-90).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su sanitarinės švaryklos nebuvimu Kauno TI. Tvirtino, kad vietoje sanitarinės švaryklos jis buvo vedamas į dušą, kur jam nebuvo išduotas muilas ir rankšluosčiai. Nurodė, kad prieš asmenis, pageidaujančius nusiprausti duše naudojamas psichologinis smurtą, verčiant juos eiti į dušą su jiems išduotu minkštuoju inventoriumi ir turimais daiktais. Nurodė, kad atvykusių į Kauno TI asmenų sveikatos būklė netikrinama. Dėl šių priežasčių jis buvo laikomas kameroje su asmenimis, kurių nebuvo patikrinta sveikata, nesuteikta galimybė pasinaudoti švarykla bei dušu, t.y. sveikatai pavojingoje aplinkoje.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 19 punkte nurodyta, jog priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Šio aprašo 20 punkte nurodyta, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų.

Pareiškėjo teiginį dėl sanitarinės švaryklos nebuvimo paneigia į bylą pateiktas Atvykusio į įstaigą suimtojo ar nuteistojo sanitarinio švarinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2007 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 1-67, 3 punktas, kuriame nurodyta, kad naujai atvykusius suimtuosius ir nuteistuosius Priėmimo ir paskirstymo skyriuje dirbantys pareigūnai nukreipia į sanitarinio švarinimo patalpas (b.l. 84-85).

Aprašo 7 punkte nurodyta, kad sanitariniam suimtųjų ir nuteistųjų švarinimui reikalingą muilą ir rankšluostį išduoda ūkio skyriaus sandėlio darbininkas.

Už šios procedūros vykdymą atsakingi Kauno tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos medicinos personalas, Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai, Ūkio skyriaus darbuotojai, kontrolę vykdo šių tarnybų viršininkai (Aprašo 15 punktas).

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Kauno TI nesilaikoma Aprašo 19 punkto reikalavimų, t.y. netikrinama atvykusių asmenų sveikata, kad pareiškėjui, atvykus į Kauno TI buvo nebuvo išduotas muilas ir rankšluostis švarinimo procedūros metu.

Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl netinkamo jo aprūpinimo higienos reikmenimis, jam neišduodant dantų šepetėlių, skutimosi peiliukų, muilo, einant nusiprausti į dušą bei priemonės indams plauti. Tvirtino, kad buvo išduotas nevalytas, antisanitarinės būklės, nešvarus minkštasis inventorius (čiužinys, antklodė ir pagalvė).

Iš į bylą pateiktų išduotų higienos reikmenų apskaitos lapų kopijų (b.l. 78-91) matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui periodiškai buvo išduodami dantų šepetėliai, vienkartinio skutimosi peiliukai ir kitos higienos priemonės. Į kamerą taip pat buvo išduodama šveitimo priemonė, šių priemonių gavimą pareiškėjas patvirtino parašais, tai paneigia pareiškėjo argumentus dėl dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų bei indų plovimo priemonių neišdavimo.

Pagal Higienos normos 76:2010 65 punktą draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (Higienos normos HN 76:2010 66 p.). Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 42 punkte.

Byloje esanti kameros kortelė (b.l. 31) patvirtina, kad pareiškėjui 2015 m. sausio 16 d. buvo išduotas čiužinys, antklodė ir pagalvė, paklodė, užvalkalas, pagalvės užvalkalas ir du rankšluosčiai. Šias aplinkybes pareiškėjas patvirtino parašu. Įrašų apie pareiškėjo pretenzijas dėl minkštojo inventoriaus netinkamos būklės šiame dokumente nėra, taip pat nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamos minkšto inventoriaus būklės, jo išvalymo ar pakeitimo, pareiškėjas kreipėsi į pareigūnus, Kauno TI administraciją, Kauno visuomenės sveikatos centrą ir pan., todėl jo argumentai dėl nešvaraus ir nedezinfekuoto minkštojo inventoriaus atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad buitinių atliekų konteineriai buvo laikomi arti gyvenamųjų patalpų.

Higienos normos HN 76:2010 18.5. punkte nustatyta, jog buitinių atliekų konteinerių aikštelės įrengiamos ne arčiau kaip 20 metrų atstumu nuo gyvenamųjų pastatų; aikštelės turi būti asfaltuotos arba betonuotos; konteineriai turi būti sandarūs, su dangčiais.