Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-188-282/2009

1.2.26.2.1., 2.4.9.

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. gegužės 28 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal N. R., kuriai taikytos priverčiamosios medicinos poveikio priemonės, jos gynėjo Raimundo Gargaso apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. nutarties, kuria N. R., padariusiai LR BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys dėl 543,90 Lt paliktas nenagrinėtu, pripažįstant teisę į ieškinio patenkinimą, nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusiojo V. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, pripažįstant teisę į ieškinio patenkinimą, nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

N. R. pripažinta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., o būtent 2007 m. kovo 8 d., apie 14 val. 40 min., (duomenys neskelbtini) mieste esančiame autobusų sustojime, įlipusi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį maršrutinį autobusą ,,Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y. daugelio žmonių akivaizdoje, tarpusavio ginčo metu, dujiniu pistoletu ,,BLOW MINI MOD 2003“ iššovė minėto autobuso vairuotojui V. L. į veidą, dėl ko jam buvo padarytos taškinės poodinės kraujosruvos kairiajame skruoste ir kairiosios akies obuolio junginės I laipsnio nudegimas, tuo padarant nukentėjusiajam V. L. nežymų sveikatos sutrikdymą – tokiais savo chuliganiškais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu N. R. kalta neprisipažino, teigdama, kad pati yra nukentėjusioji. Tuo pačiu skunde nurodoma, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių N. R. kaltę – apylinkės teismas apklausė tik V. L., kuris buvo suinteresuotas bylos baigtimi. Nors iš bylos medžiagos aišku, kad įvykį galėjo matyti daug asmenų, tačiau prokuroras juos į kviečiamų į teismą asmenų sąrašą neįtraukė, teismas savo iniciatyva jų į teismą nekvietė, o vien tai, kad N. R. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, netyrus įrodymų, nėra pagrindas priimti procesinį sprendimą, nepalankų N. R..

Nukentėjusysis V. L. atsikirtime į N. R. apeliacinį skundą nurodė, kad nesutinka su N. R. jam mestais kaltinimais dėl jo agresyvaus, įžūlaus elgesio ir prašo baigti šią bylą.

Motyvuojamoji dalis

N. R. ir jos gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai N. R. taikė priverčiamąsias medicinos priemones (BK 98 str.), tačiau apylinkės teismo formuluotės išdėstytos skundžiamos nutarties tiek nustatomojoje, tiek aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse neatitinka BPK 403 str. 1 d. bei BK 98 str. nuostatų. Skundžiamoje nutartyje teismas neteisingai nurodė, kad N. R. padarė Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, nes veika, už kurią taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, nors yra pavojinga, tačiau nelaikoma nusikalstama ir už tokią pavojingą veiką nėra skiriama bausmė (BK 98 str.).

Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo nutartis keistina, nustatant, kad N. R. padarė baudžiamojo įstatymo (BK 284 str. 1 d.) uždraustą veiką.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos – teismo psichiatrijos ekspertizės akto (b. l. 144-146) matyti, kad N. R. veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, baudžiamojo įstatymo uždraustos, pavojingos veikos padarymo metu negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir juos teisingai valdyti, pastaroji serga lėtiniu psichikos sutrikimu ir negali teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir juos teisingai valdyti, negali būti apklausiama teismo posėdžio metu ir jai reikalinga taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinines stacionarines priemones – jos būklės stebėjimą ir gydymą specializuotoje psichiatrijos gydymo įstaigoje. Visas ekspertizės metu padarytas išvadas patvirtino teisiamajame posėdyje apklausta psichiatrė-ekspertė V. Martinkienė (b. l. 187). Tokiu būdu prokurorė, kreipdamasi į Raseinių rajono apylinkės teismą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo N. R. atžvilgiu, ir apylinkės teismas, įvertinę ekspertizės akto išvadas, pagrįstai nekvietė pačios N. R. į teisiamąjį posėdį ir jos neapklausė.

Apeliantė N. R. savo skundu, kurio tuos pačius argumentus dar sykį patvirtino bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš esmės neneigia viešajame transporte – maršrutiniame autobuse, kilus konfliktui tarp jos ir vairuotojo, iššovusi iš dujinio pistoleto ir sužalojusi vairuotoją, tačiau savaip interpretuoja įvykio aplinkybes ir aiškina savo elgesio priežastis, teigdama, kad veikė būtinosios ginties sąlygomis, norėdama apsiginti nuo autobuso vairuotojo, pasiruošusio prieš ją panaudoti fizinę jėgą.

Iš nukentėjusiojo V. L. parodymų (b. l. 186), iš pačios apeliantės skundo turinio ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių įvykio aplinkybių matyti, kad konfliktas tarp N. R. ir autobuso vairuotojo V. L. kilo dėl to, kad pastarasis atsisakė vežti apeliantę, taikant 80 % nuolaidą kelionės bilietui, ir pasiūlė įsigyti bilietą su 50 % nuolaida, tačiau N. R. išsitraukė dujinį pistoletą ir iššovė, pataikydama V. L. į veidą. Savo skunde apeliantė teigia, kad V. L. savo agresyviais veiksmais buvo pasiruošęs prieš ją panaudoti fizinę jėgą – išmesti iš autobuso, todėl iššaudama iš dujinio pistoleto ji gynėsi. Vertinant tokius N. R. teiginius, būtina atsižvelgti, tinkamai įvertinti ankščiau aptartas teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas dėl apeliantės sveikatos būklės ir ekspertės V. Martinkienės teisiamajame posėdyje deklaruotą išvadą, kad N. R. įvykio metu buvo psichozės būsenoje, kad ji gali pateikti tik faktinę įvykių pusę, jai pasireiškia sisteminio pobūdžio persekiojimo ir santykio kliedesiai, kurių atžvilgiu ji yra nekritiška (b. l. 187). Tokiu būdu yra aišku, kad N. R. subjektyvus įvykio aplinkybių supratimas negali būti adekvatus realybei. Kita vertus nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo V. L. parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, kurie dėl esminių aplinkybių yra vienodi, tik nukentėjusysis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo tyrėjo, detaliau atpasakojo įvykio aplinkybes. V. L. nurodė, kad jis N. R. buvo užstojęs praėjimą į autobuso saloną ir stovinčią ant laiptelio prilaikė už pečių, tačiau jos nestumdė ir grubiai nesielgė, pasisiūlė N. R. paduoti jos rankinę, tačiau duodant rankinę pastaroji iššovė jam į veidą iš dujinio pistoleto, tada jis išbėgo iš autobuso, o grįžęs neberado ir pačios N. R., kuri pasišalino iš autobuso, palikdama savo rankinę su daiktais. Nukentėjusiojo parodymus apie patirtus sužalojimus, atsiradusius įvykio metu šaunant iš šaunamojo ginklo be kulkinio užtaiso, patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad V. L. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 16), o apie neadekvatų N. R. situacijos vertinimą, neprognozuojamą elgesį liudija teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvados apie apeliantės sveikatos būklę (b. l. 144-146) ir ankščiau aptarti teismo psichiatrės-ekspertės V. Martinkienės parodymai teisiamajame posėdyje.

Kolegijos nuomone, įvertinus aptartų aplinkybių visumą, matyti, kad byloje nėra duomenų, akivaizdžiai bylojančių apie pradėtą ar gręsiantį pavojingą kėsinimąsi N. R. atžvilgiu, todėl, konkrečiu atveju, nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliantė veikė būtinosios ginties sąlygomis, kaip apeliaciniuose skunduose teigia apeliantai.

Iš tikrųjų, kaip apeliaciniame skunde nurodė N. R. gynėjas, teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklausti kiti įvykio liudytojai, nors tuo pačiu pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose ir N. R., ir jos gynėjas tvirtina tokių asmenų buvus autobuse įvykio metu. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo mėginama nustatyti įvykio metu autobuse buvusius asmenis, ar kitus įvykio liudytojus, tačiau to padaryti nepavyko, todėl visiškai suprantama, dėl ko jie nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme.

BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, reikalaujanti nustatyti konkrečias pasekmes – visuomenės rimties sutrikdymą. Pažymėtina ir tai, kad visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie konkrečius žmones ir jų reakciją (sukeltą didelį išgąstį, kilusią sumaištį ir pan.) po to, kai viešajame transporte N. R. iššovė iš dujinio pistoleto ir sužalojo autobuso vairuotoją. Kaip buvo minėta, patys apeliantai skunduose nurodė, kad konflikto metu autobuse be N. R. ir V. L. buvo daugiau žmonių – vadinasi jie galėjo stebėti, stebėjo konfliktuojančiuosius. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. L. aiškiai nurodė, kad konflikto metu autobuse buvo vaikų, kurie po įvykio išsilakstė (b. l. 186).

Taigi, nurodytos ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės, įvykio vietos specifiškumas (maršrutinis autobusas – viešasis transportas), N. R. neteisėtų veiksmų pobūdis – šūvis autobuse iš dujinio pistoleto, matant kitiems asmenims, ir sukeltos pasekmės – sužalotas autobuso vairuotojas, kuriam konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 16), kategoriškai prieštarauja visuotinai priimtoms elgesio normoms ir įprastiems autobuso keleivių lūkesčiams, keliaujant viešuoju transportu. Kolegijos nuomone, išdėstytų aplinkybių visuma yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad neteisėtais N. R. veiksmais viešoji tvarka ir rimtis buvo sutrikdyta realiai.

Tokiu būdu kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis ekspertų išvada, konstatavęs, kad N. R. baudžiamojo įstatymo uždraustą, pavojingą veiką (BK 284 str. 1 d.) padarė būdama nepakaltinama, nes darydama Baudžiamojo kodekso uždraustą veiką ji dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo ir teisingai valdyti savo veiksmų (BK 17 str.), todėl pagrįstai taikė jos atžvilgiu priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Nors byloje nėra duomenų apie negatyvų, pavojingą N. R. elgesį iki įvykio, tačiau teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvada aiškiai nurodo, jog apeliantei reikia taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinines stacionarines priemones – jos būklės stebėjimą ir gydymą specializuotoje psichiatrijos gydymo įstaigoje (b. l. 146). Iš esmės tą patį patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausta teismo psichiatrė-ekspertė V. Martinkienė (b. l. 187), nurodydama, kad N. R. reikalinga skirti, būtent, stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (BK 98 str. 3 d.), kadangi jos gydymas (duomenys neskelbtini) ligoninėje buvo neadekvatus, ji galimai neišpasakodavo gydytojai savo kliedesių ir liguistų išgyvenimų, todėl buvo sunku nustatyti ir paskirti gydimą (b. l. 187).

Nors priverčiamoji medicinos priemonė nėra bausmė ir ja nesiekiama nubausti asmens, tačiau, visgi, tai valstybės prievartos priemonė, kurios taikomos nepriklausomai nuo asmenų, kuriems ši priemonė taikoma, ar jų atstovų noro (BK 98 str.).

Paminėtina ir tai, kad civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant išteisinamąjį ar apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 115 str. 1-3 d.). Konkrečiu atveju teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo ir priėmė procesinį dokumentą – nutartį, kas pagal tokiam procesui taikomas BPK XXIX skyriuje numatytas išimtis nėra nei išteisinamasis, nei apkaltinamasis nuosprendis. Pagal BPK 109 str., baudžiamojoje byloje teismas nagrinėja ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos. Baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, padaryta nepakaltinamo asmens, nėra nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, kadangi nėra visų jo sudėties požymių. Iš skundžiamos nutarties akivaizdu, kad teismas sprendė tiek nukentėjusiojo V. L., tiek VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinių ieškinių klausimą nepagrįstai pripažindamas V. L. ir VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus teises į ieškinio patenkinimą civilinio proceso tvarka, kas aiškiai neatitinka BPK 109 str., 115 str. reikalavimų. Dėl minėtų priežasčių skundžiama nutartis taip pat keistina nustatant, kad civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėtais.

Kolegija pažymi, kad N. R. gynėjo apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje išdėstyti prašymai panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. nuosprendį dėl N. R. pripažinimo kalta pagal LR BK 284 str. 1 d. ir N. R. išteisinti procesiškai nepagrįsti, nes apylinkės teismas skundžiama nutartimi taikė N. R. priverčiamąsias medicinos priemones, o ne nuosprendžiu pripažino ją kalta (BPK 303 str. 2 d.).

Taigi, kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantų skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo tenkinti N. R. ir jos gynėjo apeliacinių skundų, todėl abu apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. R., kuriai taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, ir jos gynėjo advokato R. G. apeliacinius skundus atmesti.

Raseinių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartį pakeisti:

nustatyti, kad N. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.;nukentėjusiojo V. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos ir VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinį ieškinį palikti nenagrinėtus.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.