Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-01-30 · Civilinė byla Nr. 2S-1060-553/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-30
Bylos Nr.
2S-1060-553/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-33319-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Aldona Tilindienė
Atsakovas
UAB „Terra magna“
Ieškovas
UAB „Inresa“
Trečiasis asmuo
A. R., L. R., M. K., L. G., R. Č., T. C., M. B., R. J., Š. L.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civ. b. Nr. 2S-1060-553/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33319-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo UAB „Terra magna“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nutarties, priimtos išnagrinėjus ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Inresa“ ieškinį atsakovui UAB „Terra magna“ dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tretieji asmenys A. R., L. R., M. K., L. G., R. Č., T. C., M. B., R. J., R. J., Š. L.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Inresa“ ieškiniu prašė: taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui UAB „Terra magna“ priklausantį šį turtą: 1) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 6) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 7) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti 2013-08-29 sutarties Nr. 130829-1 dalyje dėl darbų atlikimo bei 2014-04-01 sutarties Nr. 140401-1 „Dėl nekilnojamųjų daiktų įrengimo ir atpirkimo“ neįvykdytoje dalyje vienašališką nutraukimą neteisėtu ir priteisti iš atsakovo UAB „Terra magna“ UAB „Inresa“ bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi yra iškilusi reali grėsmė, jog atsakovas parduos 2014 m. balandžio 1 d. sutartyje Nr. 140401-1 „Dėl nekilnojamųjų daiktų įrengimo ir atpirkimo“ nurodytą turtą tretiesiems asmenims, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkės ar taps neįmanomas. Taip pat, ieškovo manymu, reikalinga taikyti areštą atsakovo piniginėms lėšoms, uždraudžiant jomis disponuoti sumai, kurią atsakovas turėtų sumokėti ieškovui už atliktus statybos rangos darbus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 28 d. nutartimi ieškovo UAB „Inresa“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo UAB „Terra magna“ atžvilgiu tenkino iš dalies ir areštavo atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą: butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovui disponuoti areštuotu turtu. Prašymą dalyje dėl piniginių lėšų areštavimo teismas atmetė.

Teismas nurodė, kad jog vien tai, kad ginčo objektas yra pas atsakovus, kurie turi teisę disponuoti ginčo objektu, yra pakankamas pagrindas manyti, kad yra galima grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui, kadangi, atsakovui perleidus šį turtą tretiesiems asmenims, tokio sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas arba pasidarytų negalimas. Taip pat nurodė, kad nėra pagrindo areštuoti atsakovo pinigines lėšas, nes ieškinio reikalavimas yra neturtinis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB „Terra magna“ atskiruoju skundu prašo 2014 m. spalio 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad skundžiamoje nutartyje nėra apskritai jokių motyvų, nes iš skundžiamos nutarties netgi nėra aišku, kurio ieškovo reikalavimo pagrindu yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teismas skundžiamoje nutartyje iš viso neatskleidė, kokiais įrodymais vadovaudamasis jis prieina prie išvados apie ieškinio patenkinimo tikėtinumą. Ieškovas savo ieškinį grindžia iš esmės tuo, kad atsakovui nutraukus sutartį, jis neteko teisės atpirkti butus, perleistus atsakovui 2014-04-02 nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartimi, neatpirktus iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. Ieškovas pagal sutartį įgijo tik subjektinę teisę, o ne pareigą/prievolę įgyti nuosavybės teisę į butus. Teisės įgyvendinimui buvo nustatytas konkretus terminas, t.y. 2014 m. rugpjūčio 1 d., todėl atitinkama prievolė yra pasibaigusi, nuo atitinkamos dienos, ieškovas neteko subjektinės teisės atpirkti butus, o atsakovui pasibaigė įsipareigojimas parduoti butus ieškovui, todėl nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonėmis pirmosios instancijos teismas iš esmės gina jau nebeegzistuojančią ieškovo teisę. Šiuo atveju taikyti laikinųjų apsaugos priemonių iš viso nebuvo jokio teisinio pagrindo, kadangi akivaizdu, kad pagal pateiktą ieškinį reikalavimas, susijęs su atpirkimo teisės įgyvendinimu, yra teisiškai nepagrįstas, be to, jis neturi jokio sąsajumo su ieškinio dalyku, kadangi atitinkamos teisės įgyvendinimas buvo susietas su terminu, pasibaigusiu iki sutarties nutraukimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civlinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui būtina įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė atsakovo atžvilgiu pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovui priklausantį nekilnojamąją turtą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu yra įgyvendinamos dvi būtinos sąlygos: pirma, šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, antra, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo priimto sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį, kurio pagrindinis reikalavimas yra pripažinti atsakovo iniciatyva atliktą vienašališką 2013-08-29 sutarties Nr. 130829-1 dalyje dėl darbų atlikimo bei 2014-04-01 sutarties Nr. 140401-1 „Dėl nekilnojamųjų daiktų įrengimo ir atpirkimo“ neįvykdytoje dalyje nutraukimą neteisėtu. Atsakovo skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nutarė areštuoti ginčijamos 2014-04-01 sutarties Nr. 140401-1 objektus – nekilnojamąjį turtą (butus), uždraudžiant šiuo turtu disponuoti. Atskirajame skunde atsakovas nurodo, kad teismo nutartis kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nemotyvuota ir tai, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvo teisinio pagrindo, kadangi pateiktas ieškinys yra teisiškai nepagrįstas. Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgęs į tai, kad ginčas yra kilęs iš rangos teisinių santykių. Ieškovas ginčija vienašališką 2014-04-01 sutarties Nr. 140401-1 nutraukimą, o šios sutarties objektas yra areštuotas nekilnojamas turtas. Taigi, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir galimai patenkinus ieškovo reikalavimus, nebus įmanoma užtikrinta priimto sprendimo tinkamo įvykdymo, kadangi ginčo objekto dalis gali būti perleista tretiesiems asmenims. Apelianto skundžiamos nutarties nepakankamas motyvavimas nėra pagrindas panaikinti pirmos instancijos teismo priimtą nutartį, kuri iš esmės yra teisinga. Pirmos instancijos teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodyta, kad vien tai, jog ginčo objektas yra pas atsakovą, kuris turi teisę disponuoti ginčo objektu, yra pakankamas pagrindas kilti galimai grėsmei teismo sprendimo neįvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo atskirojo skundo argumentą dėl ieškovo ieškinio nepagrįstumo, kadangi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Dėl šios priežasties paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tuo atveju, jeigu dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas patiria nuostolius, jis turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo arba įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 146 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartį nepakeistą.

Teisėja Aldona Tilindienė