Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-759-166-2014

Teisėja Virginija Liudvinavičienė Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00292-2013-7

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. U. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 2 d. išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

K. U. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. G. ieškinys dėl 40000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Atmestas V. G. prašymas dėl proceso išlaidų išieškojimo iš K. U..

Vadovaujantis BPK 105 str. 6 d., K. U. prašymas dėl proceso išlaidų - 9091 Lt 67 centų išieškojimo iš V. G., tenkintas pilnai, išieškota iš V. G. 9091 Lt (devyni tūkstančiai devyniasdešimt vienas litas) 67 centai proceso išlaidų K. U. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. U. V. G. buvo kaltinama tuo, kad ji 2010-07-20 internetinėje svetainėje www.skundai.lt, prisistačiussi „Linas A“, IP adresas nenurodytas, patalpino skundą pavadinimu „Aferistas V. G., UAB duomenys neskelbtini“ su tokio turinio tekstu „Sudarinėja sandorius jau bankrutavusios įmonės vardu, meluoja, išsisukinėja nuo atsakomybių. Prikūręs nežinia kiek įmonių, apgaudinėja žmones. Nepakliūkite į šio aferisto pinkles“. Skunde nurodoma, kad V. G. buvo įžeistas bei apšmeižtas tiek skunde nurodytais žodžiais: „Aferistas“, „meluoja“, „sudarinėja sandorius jau bankrutavusios įmonės vardu“, „išsisukinėja nuo atsakomybių“, „apgaudinėja žmones“, „aferisto pinkles“ tiek ir viso skundo šmeižiančiu ir įžeidžiančiu turiniu. Jo vertinimu, skunde viešai pateikta informacija neatitinka tikrovės bei yra šmeižianti ir įžeidžianti V. G. kaip fizinį asmenį, todėl privataus kaltintojo vertinimu, užtraukia atsakomybę pagal BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d.

Apelianto manymu teismas išteisinamąjį nuosprendį grindžia emocijomis, prielaidomis bei tikėjimu ja, tuo esmingai pažeidžiant LR BPK 20 str., o tai yra esminis LR BPK normos pažeidimas. Apeliantas nurodo, jog teismas daro prielaidą, 5 nuosprendžio lape: "UAB "G. G." tuometinis vadovas V. G. (vadovu buvo iki 2010 06 01) pasirašęs 2010 04 07 dvišalį sandorį prisiėmė įsipareigojimus, kurių galimai neįvykdė, sudarė pagrindą V. U. apie jį galvoti kaip apie nesąžiningą verslininką“. Pasak apelianto tapatinti rašant nuosprendžio motyvus akcinę bendrovę, jos įsipareigojimus bei V. G. Vilniaus miesto apylinkės teismas ne tik neturėjo teisinio pagrindo, bet tokia išvada yra neteisėta.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pripažindamas K. U. parašytus V. G. apibūdinimus: "aferistas, vagis, asmuo sudarinėjantis sandorius jau bankrutavusios įmonės vardu" pripažino, kad šie K. U. parašyti teiginiai yra pripažįstami asmens nuomonę išreiškiantys teiginiai, susiję su tikrais įvykiais. Pasak apelianto K. U. teiginį pagrįsti privalėjo konkretūs privataus kaltinimą bylos duomenys, kad V. G. yra apgavęs žmogų, išsisukęs nuo atsakomybių ar sudaręs bent vieną sandorį kokios nors bankrutuojančios įmonės vardu, nes tik esant konkrečiam teismo sprendimui, galinčiam patvirtinti tokį faktą. Apeliantas taip pat nurodo, kad K. U., kuri iki šmeižiančių ir įžeidžiančių teiginių tyčinio neteisėto viešinimo V. G. net nepažinojo, nei jos tėvas jokio teisėto pagrindo teigti, kad V. G., pasirašydamas 2010 04 07 dvišalį sandorį veikė kaip fizinis asmuo ir tai darė savo interesais yra melas ir niekada neatitiko tikrovės, tą patvirtino ir 2014 06 10 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-12230-864/2014, kuris minimas skundžiamame sprendime, ir nors buvo pateiktas į bylą, tačiau pasak apelianto, nuosprendyje liko plačiau nepagrįstai neišanalizuotas ir neįvertintas, kuriame teismas pasisakė, kad ieškovo V. U. argumentas, kad atsakovas V. G., pasirašydamas užsakymą veikė kaip fizinis asmuo, atmestinas kaip nepagrįstas. Todėl apelianto manymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo subjektyvi prielaida, kad V. G. asmeniškai, prisiėmęs prievolę pristatyti U. priekabą, to tyčia nepadarė yra ne tik nepagrįsta, bet ir neteisėta. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad U. informaciją apie faktus ne tik, kad galima patikrinti, bet ši informacija netgi yra paneigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl priešingai būtent ir yra V. U. bei kaltinamosios K. U. išgalvota, bei vėliau tyčia neteisėtai paskleista, kas analizuojamu teismo sprendimu buvo apelianto įrodyta įstatymų nustatyta tvarka. Pasak apelianto, teismo įsitikinimas, kad K. U. turėjo pagrindo susidaryti nuomonę apie V. G., kad jis pasielgė nesąžiningai yra ne tik klaidinga, bet nepagrįsta bei neteisėta.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog Vilniaus miesto apylinkės teismui priėmus nepagrįsta nuosprendį, buvo netinkamai išspręstas ir nukentėjusiojo civilinio ieškinio išsprendimo klausimas paliekant nenagrinėtu nukentėjusiojo V. G. civilinį ieškinį. Pasak apelianto, dėl to, kad neteisėtais K. U. veiksmais nukentėjusiajam V. G. buvo padaryta žala, dėl to patirta nurodyta turtinė ir neturtinė žala, ji pagrįsta, pirmos instancijos nuosprendis keistinas ir V. G. civilinis ieškinys turėtų būti patenkintas visiškai.

Teismo posėdyje išteisintosios K. U. gynėjas advokatas Saulius Pėdnyčia prašė apeliacinį skundą atmesti.

Privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. nuosprendis keistinas dalyje dėl netinkamai išspręsto atstovavimo išlaidų klausimo, kitoje dalyje nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Privatus kaltintojas, nukentėjusysis ir civilinis ieškovas apeliaciniu skundu, nesutikdamas su K. U. išteisinimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Tačiau aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija ištyrusi bylos medžiagą daro išvadą, kad be deklaratyvaus apelianto teiginio, jog pirmosios instancijos teismas padarė BPK pažeidimus, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė ir baudžiamojo proceso bei kitų įstatymo nuostatų pažeidimų nepadarė. Nagrinėjamu atveju skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 str. 5 d., vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą, motyvuotai nurodė, kuriais iš jų rėmėsi ir kuriuos atmetė. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai vertinino įrodymus, rėmėsi prielaidomis, emocijomis ar simpatijomis, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymu vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Kaip ne kartą teismų praktikoje pasakyta, tai, kad asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad išteisintoji K. U. nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d., yra teisingos.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos apeliantas buvo įžeistas ir apšmeižtas dėl to, kad K. U. 2010-07-20 internetinėje svetainėje www.skundai.lt, prisistačiusi „Linas A patalpino skundą pavadinimu „Aferistas V. G., UAB duomenys neskelbtini“ su tokio turinio tekstu „Sudarinėja sandorius jau bankrutavusios įmonės vardu, meluoja, išsisukinėja nuo atsakomybių. Prikūręs nežinia kiek įmonių, apgaudinėja žmones. Nepakliūkite į šio aferisto pinkles“. Apeliantas nurodo, kad buvo įžeistas bei apšmeižtas nurodytais žodžiais: „Aferistas“, „meluoja“, „sudarinėja sandorius jau bankrutavusios įmonės vardu“, „išsisukinėja nuo atsakomybių“, „apgaudinėja žmones“, „aferisto pinkles“ bei skundo šmeižiančiu ir įžeidžiančiu turiniu. Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo vertinimu, skunde viešai pateikta informacija neatitinka tikrovės bei yra šmeižianti ir įžeidžianti V. G. kaip fizinį asmenį.

Šmeižtas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. yra tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tuo tarpu įžeidimas, numatytas BK 155 straipsnio 1 dalyje, yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, K. U. iš esmės neneigia fakto, kad ji 2010-07-20 internetinėje svetainėje www.skundai.lt, patalpino skundą pavadinimu „Aferistas V.G., UAB duomenys neskelbtini“ su tokio turinio tekstu „Sudarinėja sandorius jau bankrutavusios įmonės vardu, meluoja, išsisukinėja nuo atsakomybių. Prikūręs nežinia kiek įmonių, apgaudinėja žmones. Nepakliūkite į šio aferisto pinkles“. Tačiau išteisintoji paaiškino, kad ji parašydama tokio turinio tekstą viešojoje erdvėje neturėjo tikslo įžeisti V. G., jį apšmeižti, nurodo, kad tai buvo jos asmeninė nuomonė. Pažymėtina, kad nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnį. Pažymėtina ir tai, kad nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Išteisintoji K. U. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įkeldama į internetinę svetainę savo nuomonę apie V. G., rėmėsi tėvo pasakojimu apie 2010-04-07 sudarytą sandorį dėl priekabos užsakymo ir nepristatymo, apie V. G. vengimą pristatyti užsakytą priekabą, sumokėto avanso negrąžinimą. Išteisintosios tėvas V. U. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad apie priekabos užsakymą, apie tai, kad jis negavo priekabos ir nebuvo grąžintas avansas, papasakojo K. U., ko pasekoje pastaroji parašė tekstą (skundą). Tai, kad K. U. tėvas užsakė priekabą „SAM 2500“ ir sumokėjo avansą 5500 Lt V. G., įrodo 2010-04-07 užsakymo lapo kopija ( t 1 b. l. 63), be to šių aplinkybių neneigia ir pats V. G.. Nors apeliantas daug dėmesio apeliaciniame skunde skiria argumentams, jog ne jis, o įmonė “G. G.” turėjo pasirūpinti priekabos pristatymu, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad jis pats, kaip asmuo, paėmė 5500 Lt avansą, tuo metu dirbo įmonėje, todėl buvo atsakingas už įpareigojimų įvykdymą. Šiuo atveju įmonės vardu su išteisintosios tėvu V. U. buvo sudarytas užsakymo lapas, kuriuo įsipareigota pristatyti užsakytą priekabą, tačiau ji pristatyta nebuvo, avansas negrąžintas. Būtent V. G. suėjus terminui pristatyti priekabą su užsakovu bendravimo vengė, dėl nepristatytos priekabos įvairiai pasiteisindavo, be to 2010-08-20 parašė išteisintosios tėvui SMS žinutę, kad įmonėje, kurioje buvo užsakyta priekaba jis nebedirba ir negali niekuo padėti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad visus priekabos nepristatymo ir vengimo ją pristatyti veiksmus atliko V. G., kas sudarė pakankamą pagrindą išteisintajai susidaryti nuomonę, jog V. G. yra nesąžingas žmogus, kuris apgaudinėja žmones. Be to, išteisintoji K. U. parodė, kad dėl šių įvykių, ji internete pradėjo domėtis, ieškoti informacijos apie V. G.. Pasak K. U. tokios veikiančios firmos (UAB duomenys neskelbtini) tuo metu ji nerado, kadangi buvo pakeistas pavadinimas, o iš likusių senų komentarų, atsiliepimų ji suprato, kad V. G. yra nesąžingas, kad nuo jo yra nukentėję ir daugiau žmonių, be to, jai tapo žinoma, kad V. G. atžvilgiu buvo pradėti kiti ikiteisminiai tyrimai. Šiuos faktus patvirtina byloje esantys objektyvūs duomenys. LR Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo istorijos kopija, iš kurios matyti, kad UAB “G. G.” (nuo 2008-09-10 iki 2010-04-08), vėliau pavadinimas UAB “duomenys neskelbtini” vadovu, kurio įgaliojimai baigėsi 2010-05-21 buvo V. G. (t 1 b.l. 18-21). K. U. parodymus dėl jos nuomonės, apie tai, kad V. G. nesąžiningas, iš esmės patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai S. L., A. L., kurie parodė, kad V. G. yra nesąžingas žmogus, vengia ir negrąžina skolų, kad nuo V. G. yra nukentėję, ne tik jie patys, bet ir kiti asmenys, kad V. G. buvo pradėta ne viena ikiteisminio tyrimo byla, tame tarpe ir dėl sukčiavimo, kitų nusikaltimų. Byloje yra pateiktas įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie fizinį asmenį, iš kurio matyti, kad V. G. atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai ( t 1 b.l. 135-137), o tai pat ir iškelta civilinė byla dėl skolų grąžinimo vengimo ir šiuo atveju nėra pakankamai reikšminga, kaip bylos užsibaigė, faktas tas, kad tokią informaciją išteisintoji turėjo. Nors apeliantas nurodo, jog K. U. teiginiai, turėjo būti pagrįsti įsiteisėjusiais teismo sprendimais, tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokie duomenys, kurių pagrindu asmuo gali susidaryti vienokią ar kitokią faktais pagrįstą nuomonę apie kitą žmogų, gali būti gauti iš bet kokių šaltinių, nebūtinai tik iš įsiteisėjusių teismo sprendimų. Šiuo atveju K. U. įkeldama į internetinę svetainę savo nuomonę, rėmėsi ne kokia išgalvota, o tuo metu jai buvusia žinoma informacija, tai yra, tėvo pasakojimais ir nusiskundimais apie užsakytą ir nepristatytą priekabą, negrąžintą avansą, paties V. G. atliktais veiksmais, pasiteisinimais dėl tokių aplinkybių, taip pat išteisintoji rėmėsi ir kitų asmenų informaciniais vertinimais apie V. G. rastais internete ir byloje nėra duomenų, kad jie būtų paneigti. Yra realūs faktai, kad išteisintosios tėvas V. U. buvo apgautas, kadangi priekaba pristatyta nebuvo, avansas – 5500 Lt negrąžintas, o visų turimų faktų visetas leido išteisintai susidaryti nuomonę, jog V. G. yra nesąžingas, apgaudinėja žmones. Teisėjų kolegijos vertinimu šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad išteisintoji K. U., internete parašydama apie V. G. kaltinime nurodytus žodžius, nesiekė tyčią jį įžeisti ar apšmeižti, o tik išsakė neigiamą, subjektyvią nuomonę apie pastarąjį, be to, siekė apsaugoti kitus žmones, kad jie nenukentėtų ir neturėtų nuostolių, kaip jos tėvas. Dėl to apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad K. U. nepadarė veikos, turinčios BK 154 str. 2 d., turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad išteisintoji K. U. minėtais žodžiais taip pat ir neįžeidė pareiškėjo V. G., kadangi, žodžiai „Aferistas“, „meluoja“, „sudarinėja sandorius jau bankrutavusios įmonės vardu“, „išsisukinėja nuo atsakomybių“, „apgaudinėja žmones“, „aferisto pinkles“ buvo panaudoti konflikto dėl negrąžintų pinigų (avanso) išdavoje. Kaip jau buvo minėta išteisintoji tokiais teiginiais nesiekė užgauliai pažeminti V. G., o, kaip ji pati paaiškino- siekė įspėti, apsaugoti kitus žmones nuo panašių situacijų. Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių, galima daryti išvadą, kad išteisintoji K. U. galėjo susidaryti visiškai pagrįstą nuomonę apie tai, kad V. G. yra nesąžingas žmogus. Remdamasi turima informacija K. U. buvo įsitikinusi, kad V. G. yra nesąžingas žmogus ir tikslu apsaugoti kitus asmenis, o ne įžeisti ar apšmeižti V. G., ji patalpino tokią savo subjektyvią nuomonę į internetą. Pažymėtina, kad baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, tai yra veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į situaciją, kurioje K. U. išsakė apie V. G. neigiamą savo nuomonę, laiko, kad išteisintosios pasakytos frazės nukentėjusiajam nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad už ją turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Kita vertus tai nereiškia, jog tokie K. U. teiginiai yra tinkamas būdas norint viešoje erdvėje neigiamai įvertinti kitą asmenį, jo galimai nedorą elgesį ir pan. Tačiau teigti, kad tokie teiginiai internete, turi būti traktuojami kaip siekimas sąmoningai įžeisti ir apšmeižti nukentėjusįjį – taip pat nėra pagrindo. Juolab, kad tokią nuomonę išteisintoji susidarė turėdama pakankamai objektyvius duomenis. Esant tokioms aplinkybėms, t. y. K. U. veikose nenustačius subjektyvinės pusės požymio – tiesioginės tyčios apšmeižti ir įžeisti V. G., nėra ir nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 2 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, sudėčių, kadangi pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G. apeliacinį skundą bei panaikinti skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį. Kadangi privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G. apeliacinis skundas yra atmestinas ir apeliacinės instancijos teismo paliekamas išteisinamasis nuosprendis, nėra pagrindo nagrinėti V. G. civilinio ieškinio pagrįstumą bei priteistinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl šie klausimai paliekami nenagrinėtini.

Motyvuojamoji dalis

Dėl proceso išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme

BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

Šioje byloje K. U. dėl kaltinimų pagal LR BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. buvo išteisinta, teismui konstatavus, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pirmosios instancijos teismas vadovaujantis BPK 105 str. 6 d. K. U. prašymą dėl proceso išlaidų - 9091 Lt 67 centų išieškojimo iš nukentėjusiojo V. G. tenkino pilnai ir nusprendė išieškoti iš V. G. 9091 Lt 67 centus proceso išlaidų K. U. naudai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia teismo išvada, todėl K. U. proceso išlaidos turėtos pirmosios instancijos teisme atitinkamai mažintinos. Apeliacinės instancijos teismo nuomone K. U. turėtos išlaidos advokatui yra pagrįstos tik iš dalies, kadangi nors ir buvo priimtas K. U. atžvilgiu išteisinamasis nuosprendis, tačiau teisėjų kolegija atsižvelgia ir į bylos sudėtingumą, bylos eigą (procesas tęsėsi pakankamai ilgą laiką, tačiau iš esmės dėl to, kad posėdžiai neįvykdavo, o tai neapsunkino gynėjo padėties teikiant teisines paslaugas kaltinamajai), o taip pat į teisingumo, protingumo, proporcingumo principus, formuojamą praktiką, todėl daro išvadą, kad atitinkanti suma yra 2000 Lt.

Išteisintosios K. U. gynėjas advokatas taip pat prašo pripažinti išteisintosios apeliacinėje instancijoje patirtas išlaidas - 3000 Lt – proceso išlaidomis ir jas priteisti iš apelianto V. G. išteisintosios K. U. naudai. Šis prašymas tenkintinas iš dalies.

Byloje yra 2014-09-16 Pinigų priėmimo kvito Nr. 780304 kopija, įrodanti, kad K. U. advokatui S.Pėdnyčiai turėjo 3000 Lt atstovavimo išlaidų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad turi būti apmokėta tik dalis išteisintosios turėtų išlaidų advokatui. Įvertintina tai, kad išteisintosios tas pats advokatas dalyvavo baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant apeliacinį skundą, pats apeliantas nedalyvavo, o tai, be jokios abejonės, nulėmė mažesnes darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas išteisintajai. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į bylos sudėtingumą, į teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, formuojamą praktiką. Taigi esant nurodytam reglamentavimui, K. U. turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintinos proceso išlaidomis, tačiau įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, advokato suteiktos teisinės pagalbos apimtį, teisėjų kolegija mano, kad prašoma 3000 Lt suma yra per didelė, todėl ji mažintina iki 500 Lt.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 105 straipsnio 6 dalimi,

nutarė:

Privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. nuosprendį pakeisti.

Iš V. G. išteisintosios K. U. naudai priteistą 9091 Lt (devynių tūkstančių devyniasdešimt vieno lito) 67 centų sumą turėtų proceso išlaidų pirmosios instancijos teisme sumažinti iki 2000 Lt (dviejų tūkstančių litų (579,24 euro)).

Priteisti iš V. G. išteisintajai K. U. 500,00 Lt ( penkis šimtus litų (144,81 euro)) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.