Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija Algirdas Gaputis (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjai Sigitas Bagdonavičius ir Bronė Vidzėnienė,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo D. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-12-09 nuosprendžio, kuriuo Ž. B. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 154 straipsnio 1 dalį išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

D. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. B. buvo kaltinama tuo kad ji, 2012-08-08 paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie D. B. (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) A. G. išsiųsdama šioms įstaigoms 2012-08-08 prašymą „Dėl pagalbos padedant įvykdyti Panevėžio m. apylinkės teismo nutartį“, kur nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą D. B., t.y.: ,,... Kai mano vyras D. B. prieš mane ne pirmą kartą panaudojo smurtą,...“, „... Keršydamas man, kad kreipiausi į policiją dėl jo smurto, primokė nepilnametę dukrą L., reikalauti iš Ž. B., kad atsiimtu pareiškimą iš policijos ...“, „... Keršydamas man nepilnametę dukrą L. B. tėvas D. B. yra išvežęs pas savo tėvus L. B. ir G. B. adresu (duomenys neskelbtini) , Panevėžio m....“, „... Man matytis su dukra D. B. tėvų namuose neleidžiama, nes L. B. (dirb. (duomenys neskelbtini) , Panevėžys) naudodama prieš mane psichologinį smurtą, neįleidžia į namus nurodytu adresu, telefonu bendrauti su dukra irgi atima galimybę....“, „... Dėl bendravimo galimybių su dukra aš kreipiausi į keturis antstolius...“, „...staiga keršydamas už mano kreipimąsi į policiją, atėmė iš manęs dukrą, bendrauti visiškai neleidžia, nors ir pagal teismo nutartį ...“, „...tačiau pirmą kartą durys buvo užrakintos ir manęs į namą neįleido, o antrą kartą, mane išvarė, su dukra pasimatyti neleido, liepė „nekelti kojos čia“.

Ž. B. buvo kaltinama ir tuo, kad ji 2013 m. gruodžio 30 d. apie 20.30 val. viešai žodžiu skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, siekdama paniekinti, pažeminti bei pakirsti pasitikėjimą D. B., girdint antstoliui A. B., buto esančio adresu (duomenys neskelbtini) , Panevėžys, savininkės J. U. dukterėčiai ir iškviestiems policijos pareigūnams apšmeižė, kad D. B. paskutinio jo vizito liepos mėnesį metu išsivežė Ž. B. priklausančius daiktus ir dėl to Ž. B. D. B. neįleis į D. B. nuosavybės teise priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini) , Panevėžys, liepė policininkams ir antstoliui važiuoti adresu (duomenys neskelbtini), nes ten gyvena D. B., ten daryti cirką, kad ten yra daug jos daiktų, kurių D. B. jai neatiduoda.

Ž. B. buvo kaltinama ir tuo, kad ji 2013 m. gruodžio 31 d. kreipdamasi raštu į Panevėžio miesto (duomenys neskelbtini) skyrių paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, siekdama paniekinti, pažeminti bei pakirsti pasitikėjimą D. B. asmeniu, siekdama suformuoti neigiamą jo kaip nepilnametės L. B. tėvo įvaizdį melagingai nurodė šią informaciją: „...kadangi į mano telefono skambučius dukra neatsako, o su vaiko tėčiu neišeina susitikti, todėl prašau tarpininkauti pranešant D. B....“ .

Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas D. B. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-12-09 išteisinamąjį nuosprendį, prašo jį panaikinti, priimti Ž. B. apkaltinamąjį nuosprendį ir tenkinti jo civilinį ieškinį, nes skundžiamas nuosprendis priimtas netinkamai ištyrus surinktus įrodymus ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nurodė, kad Ž. B. rašydama raštą, apie kurį kalbama jai pareikštame kaltinime, išdėstė savo poziciją, kuri vertinama kaip jos nuomonė, tačiau ji nesiekė apelianto apšmeižti ir nepateikė išgalvotų faktų. Apeliantas su tokia teismo pozicija nesutinka, nes kiekviena nuomonė turi būti paremta faktais. Tuo tarpu jo atžvilgiu atliekami tyrimai dėl smurto artimojoje aplinkoje buvo nutraukti. Todėl nesant įsiteisėjusių teismo nuosprendžių, kuriais jis būtų pripažintas kaltu dėl smurto prieš Ž. B., buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, Ž. B. raštuose kalbėdama apie tariamą smurtą jos atžvilgiu pateikė tikrovės neatitinkančius šmeižikiškus faktus, nes įvardinti asmenį kaip nusikaltėlį, kuris toks iš ties nėra, yra šmeižtas ir įžeidimas. Ž. B. paskleidė informaciją apie jį (apeliantą) užgauliai, turint tikslą apibūdinti jį kaip nesąžiningą, nedorą asmenį, piktnaudžiavusį teisėmis ir tėvo pareigomis, vykdžiusį nusikaltimus, kas pagrįstai turi būti vertinama kaip kito asmens šmeižimas. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad Ž. B. rašydama kaltinime nurodytus raštus siekė, kad jų gavėjai tarpininkautų ir padėtų vykdyti teismo nutartį dėl jos bendravimo ir matymosi su jos dukra ir ši aplinkybė tariamai nėra paneigta, tačiau tokie Ž. B. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes rašydama raštus ji prašė patekti pas nepilnametę dukrą L. B. adresu (duomenys neskelbtini) , Panevėžys teismo nutartyje nustatytu laiku ir tvarka, tuo tarpu nei miesto meras, nei miesto savivaldybės administracija neturi jokių galių dėl teismo nutarties vykdymo, tokiais klausimais ji gali kreiptis tik į antstolius dėl priverstinio nutarties vykdymo. Tuo tarpu kad būtų trukdoma Ž. B. bendrauti ar susitikti su dukra nustatytų faktų nėra. Tokiais savo veiksmais per atitinkamas institucijas paskleisdama tikrovės neatitinkančią informaciją ji tik siekė pridaryti jam kuo daugiau žalos, siekdama sudaryti neigiamą nuomonę apie jį. Tai nebuvo nuomonė, tai buvo sąmoningas paranojiškai meluojančio asmens elgesys. Jos teiginiai yra akivaizdžiai konstatuojamojo pobūdžio ir kategoriški, jais užtikrintai ir vienareikšmiškai pateikiama informacija apie tariamai tikrovėje egzistuojančius faktus ir tai ji darė veikdama tiesiogine tyčia, šmeižimo nusikaltimo turinį sudarančius veiksmus Ž. B. atliko valingai.

Pažymi, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas visiškai nesigilino į kitas prie nagrinėjamos bylos pateiktas bylas, kuriose jo parodymai nuoseklūs ir iš kurių matyti, kad visoje šioje situacijoje auka yra ne Ž. B., o būtent jis ir tokiu savo elgesiu Ž. B. siekia gauti kuo didesnę naudą jų skyrybų procese. Ž. B. pati yra nurodžiusi, kad jis (apeliantas) neva tai smurtauja prieš ją, kad ji jo bijo, todėl prašo uždrausti artintis prie jos, tačiau ji pati veržiasi ir primygtinai siekia patekti į patalpas kuriose jis gyvena. Toks jos elgesys prasilenkia su bet kokia sveika logika.

Skleisdama informaciją, dėl kurios buvo pareikšti kaltinimai, Ž. B. peržengė teisės reikšti įsitikinimus ribas ir piktnaudžiavo šiomis teisėmis taip, kad nukentėjusiajam šiuo atveju iškilo teisė ginti savo interesus baudžiamosios teisės priemonėmis. Tokia Ž. B. veika atitinka BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius šmeižimo požymius, todėl ji pripažintina kalta padarius šią nusikalstamą veiką.

Teismo posėdyje apeliantas nedalyvavo, išteisintoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Apelianto teigimu, išteisintoji Ž. B. jo suformuluotame kaltinime nurodytiems subjektams apie jį paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri jį paniekino ir pažemino, pakirto pasitikėjimą juo, todėl išteisintosios veika atitinka visus BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo – šmeižimo – požymius, o pirmos instancijos teismo padarytos priešingos išvados yra neteisingos.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997m.gruodžio 19 sprendimas byloje Helle v. Finland ).

Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir tinkamai įvertino visus bylos įrodymus, todėl priimtas sprendimas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei BPK nuostatas.

Minėta, kad privatus kaltintojas D. B. apeliaciniame skunde išimtinai ginčija pirmos instancijos teismo išvadas, išdėstydamas savo samprotavimus šiuo klausimu. Šioje vietoje pažymėtina, kad, sutinkamai su BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata, įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva, t.y. teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir nėra niekaip saistomas kitų proceso dalyvių nuomone įrodymų vertinimo klausimu. Todėl vien tai, jog skundžiamas sprendimas netenkina apelianto interesų, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu ir įrodymus vertinti kitaip, nei tai padarė pirmos instancijos teismas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisingai aiškindamas sąvokas „informacija“ ir nuomonė“, nekaltumo prezumpcijos principo taikymą, teisingai aiškino ir šmeižimo sampratą BK 154 straipsnio taikymo aspektu, todėl, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį Ž. B. atžvilgiu nesant nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir aiškiai išdėstytiems motyvams, kad Ž. B. veikoje nėra šmeižimo BK 154 straipsnio prasme sudėties nei objektyviosios, nei subjektyviosios pusės požymių ir jų nebekartoja. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o nukentėjusiojo D. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje yra gauta 2015-03-10 Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog apeliacine tvarka nagrinėjant šią bylą, antrinės teisinės pagalbos, teikiamos Ž. B., išlaidos šioje proceso stadijoje sudaro 46,32 eurų. Apeliacinės instancijos teisme Ž. B. gynė advokatė D. G..

BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas.

BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas palieka galioti išteisinamąjį nuosprendį, išlaidos advokato darbui apeliacinės instancijos teisme apmokėti, kurias sudaro 46,32 eurų, pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš privataus kaltintojo D. B.. (BPK 103 straipsnio 6 punktas, 105 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Iš D. B. priteisti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 46,32 eurų proceso išlaidų apmokant advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.