- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-09
- Bylos Nr.
- A-520-1984-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00076-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė (pran.)
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- V. U.
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. U. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. U. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas Kauno apskrities VPK) nesumokėto darbo užmokesčio 5 073,83 Lt nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.
Pareiškėja skunde nurodė, kad dirba Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus Atsiskaitymo poskyrio vedėja. Pagal 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojusią naują Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) redakciją buvo patvirtinti įstatymo pakeitimai. Panaikinus VTĮ nustatytą paslaugų tarnautojų sąvoką turėjo būti perskaičiuotas darbo valstybės tarnyboje stažas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. liepos 3 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1709) 4 straipsnio 5 dalis, tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. liepos 5 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. spalio 29 d. įsakymu pareiškėjai buvo patvirtintas 12 metų 2 mėnesių 27 dienų tarnybos Lietuvos valstybei stažas. 2012 m. lapkričio 7 d. pareiškėja kreipėsi į atsakovą su prašymu perskaičiuoti priemokas už darbo stažą valstybės tarnyboje, nes nepriemoka buvo apskaičiuota tik už stažą nuo 2012 m. liepos 5 d. Pareiškėja nurodė, jog iki šiol negavo atsakovo atsakymo, nepriemokos už laikotarpį iki 2012 m. liepos 5 d. neperskaičiuotos, todėl prašė priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad Konstituciniam Teismui 2012 m. liepos 3 d. priėmus nutarimą dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijai, kuris įsigaliojo 2012 m. liepos 5 d., Kauno apskrities VPK viršininko 2012 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 20-TE-971 „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo patvirtinimo“ pareiškėjai buvo perskaičiuotas tarnybos Lietuvos valstybei stažas. Šiuo įsakymu Kauno apskrities VPK Finansų skyriaus Atsiskaitymo poskyrio vedėjai V. U. į tarnybos stažą procentiniam priedui už ištarnautus metus Lietuvos valstybei buvo įskaitytas laikotarpis nuo 1996 m. gruodžio 6 d. iki 2002 m. liepos 1 d. dirbtas biudžetinių Lietuvos Respublikos įstaigų darbuotoja ir apskaičiuotas tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2012 m. liepos 5 d. – 12 metų 2 mėnesiai 27 dienos. Šio įsakymo 2 punkte buvo nurodyta Kauno apskrities VPK Finansų skyriui perskaičiuoti nepriemoką. Pareiškėja Kauno apskrities VPK viršininko 2008 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 20-TE-109 „Dėl V. U. priėmimo į darbą“ nuo 2008 m. lapkričio 4 d. buvo paskirta Kauno apskrities VPK Finansų skyriaus Atsiskaitymo poskyrio (karjeros valstybės tarnautoja, A lygio 10 kategorijos) vedėja.
Atsakovo teigimu, ginčo, ar teisingai perskaičiuotas tarnybos Lietuvos valstybei stažas, pareiškėja nekėlė, ji nesutiko su tuo, kad jai nepriemoka perskaičiavus tarnybos Lietuvos valstybei stažą buvo apskaičiuota ir mokama nuo 2012 m. liepos 5 d. Atsakovas nurodė, jog valstybės tarnautojams priedai už apskaičiuotą paslaugų valstybės tarnautojams stažą turi būti mokami tik į ateitį nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2012 m. liepos 5 d., tai ir buvo daroma. Atsakovas pažymi, jog tokios pačios nuomonės yra ir Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuris 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu ir 2012 m. lapkričio 26 d. raštu nurodė įstaigoms, kad naujai perskaičiuoti priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą turi būti mokami nuo 2012 m. liepos 5 d. Teismui pripažinus, kad darbo užmokesčio priedas – nepriemoka už tarnybos Lietuvos valstybei stažą pareiškėjai priklauso, atsakovas prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, nes pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2013 m. vasario 5 d.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjai V. U. iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 5 022,58 Lt nesumokėto darbo užmokesčio nepriemoką už tarnybos Lietuvos valstybei stažą už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. ir 499,95 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimą, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.
Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu, VTĮ 5 straipsniu, DK 27 straipsnio 2 dalimi. Teismas nustatė, jog apie pažeistą teisę V. U. sužinojo paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimą, kuriame konstatavus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas vadovavosi neskaičiuodamas pareiškėjai priedo už tarnybos stažą valstybei. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, darė išvadą, kad pareiškėja nėra praradusi galimybės realiai apginti pažeistos teisės dėl priedo už tarnybos stažą valstybei nemokėjimo. Sprendime konstatuota, kad atsakovui perskaičiavus darbo stažą valstybės tarnyboje, pareiškėja įgijo reikalavimo teisę į minėto priedo dalį, kuris buvo nesumokėtas už tarnybos stažą valstybei iki Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos teisės dėl priedo už tarnybos stažą valstybei priteisimo neriboja ir DK 298 straipsnyje nustatytas darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo terminas.
Įvertinęs tai, kad pareiškėja į teismą kreipėsi 2013 m. vasario 5 d., ir tai, kad atsakovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį, pareiškėjos reikalavimo daliai dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. vasario 5 d. teismas taikė ieškinio senatį ir konstatavo, kad pareiškėja turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 5 d. (nuo kreipimosi į teismą dienos) iki 2012 m. liepos 5 d. (pradėta mokėti nepriemoka).
Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjos skundas tenkintas iš dalies, patirtų išlaidų atlyginimą mažino dėl nepatenkintų skundo reikalavimų dalies ir iš atsakovo priteisė 499,95 Lt išlaidų sumą.
III.
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo pareiškėjai nesumokėto darbo užmokesčio nepriemokos už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dalis – 5 022,58 Lt, už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., bei 499,95 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos V. U. skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas po Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo priėmimo, mokėdamas pareiškėjai darbo užmokestį, ir toliau būtų taikęs VTĮ nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai ir toliau būtų neperskaičiavęs ir nemokėjęs priemokos už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Atsakovas taip pat teigia, jog, kadangi sprendimai neperskaičiuoti pareiškėjai priedo už tarnybos stažą procentiniam priedui gauti už ištarnautus metus Lietuvos valstybei nuo 1996 m. gruodžio 6 d. iki 2002 m. liepos 1 d. yra įvykdyti ir priemoka nebuvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, tai darytina išvada, jog sprendimas buvo įvykdytas iki akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsakovas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-264/2003.
Pareiškėja V. U. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (250 Lt).
Šalies argumentai
Pareiškėja be aplinkybių, išdėstytų skunde, taip pat nurodo, jog Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 27 d. raštas Nr. 27D-2277 nebuvo sprendimas, adresuotas pareiškėjai. Pareiškėja su grupe asmenų kreipėsi į atsakovą 2012 m. lapkričio 7 d. raštu dėl atsakovo neveikimo esant minėtam Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimui. Sprendimas negali būti laikomas įvykdytu (kaip teigia atsakovas), jei jis nebuvo priimtas, o pasireiškė faktiniu atsakovo neveikimu.
Pareiškėja pažymi, kad atsakovas savo apeliacinį skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, kurioje iš esmės skyrėsi tiek aplinkybės, tiek reikalavimo dalykas, t. y. šioje byloje buvo nagrinėjami žalos teisiniai santykiai.
Atsiliepimas
Atsiliepime teigiama, kad atsakovo neveikimas prieštarauja susiformavusiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (2012 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012). Taip pat pažymima, jog teismas teisingai konstatavo, kad darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-438/2005).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą priteisimo pareiškėjai V. U. pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu, pareiškėjai už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. priteisė 5 022,58 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už tarnybos Lietuvos valstybei stažą.
Atsakovas, apeliaciniame skunde ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės teigia, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį, o atsakovas priėmė sprendimus ir juos vykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo, pareiškėja šių veiksmų neginčijo, todėl mano, kad pareiškėjos reikalavimai nepagrįsti. Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju sprendimai neperskaičiuoti pareiškėjai priedo už tarnybos stažą procentiniam priedui gauti už ištarnautus metus Lietuvos valstybei nuo 1996 m. gruodžio 6 d. iki 2002 m. liepos 1 d. yra įvykdyti ir priemoka nebuvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais.
Pažymėtina, jog, nagrinėdamas iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013, 2013 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013, kt.).
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Konstitucinis Teismas 2012 m. liepos 3 d. nutarime (Žin., 2012, Nr. 79-4110) pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nustatė, kad tokiu reguliavimu pagal priėmimo į valstybės tarnybą datą yra diferencijuotas valstybės tarnautojų, ėjusių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, teisinis statusas – vien pagal priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą datą yra skirtingai reguliuojama vienodoje padėtyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestis ir socialinės garantijos. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos ir 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ suponuoja inter alia tai, kad konstituciškai nepateisinamais pagrindais negali būti diskriminuojami ir asmenys, einantys pareigas valstybės tarnyboje. Konstituciškai pateisinamas pagrindas skirtingai reguliuoti vienodoje padėtyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestį ir socialines garantijas negali būti vien jų priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą data.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kad pareiškėjai nepriemoka perskaičiavus tarnybos Lietuvos valstybei stažą buvo apskaičiuota ir mokama tik nuo 2012 m. liepos 5 d. Pareiškėja, remdamasi minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, reikalauja sumokėti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl to, jog atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, į Lietuvos valstybei ištarnautą stažą nebuvo įskaičiavęs laikotarpio nuo 1996 m. gruodžio 6 d. iki 2002 m. liepos 1 d. ir už šį laikotarpį pareiškėjai susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka nebuvo mokama iki 2012 m. liepos 5 d.
Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Pagal šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybės tarnautojams mokamas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėja siekia gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą gali būti darbo užmokesčio dalies, šiuo atveju priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kuris būtų buvęs, bet dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyto reglamentavimo taikymo nebuvo išmokėtas, sumokėjimas.
Pažymėtina, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį. Vis dėlto, Konstitucinis Teismas taip pat pripažįsta, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (2011 m. spalio 25 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Tam tikrą Konstitucinio Teismo nutarimų retroaktyvumą suponuoja Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos. Būtent, kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas, šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pasisakė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas apima tokias teisines situacijas, kai buvo priimti sprendimai, pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šie sprendimai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo įvykdyti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir kurie nebegali būti vykdomi tuo metu, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo šie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie atitinka šias sąlygas: buvo priimti pagal teisės aktą iki jo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir tuo metu, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nebuvo įvykdyti.
Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-438/2005, 2010 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010), ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Nagrinėjamos bylos kontekste, taip pat pabrėžtina, kad, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ginčus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi – asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai teisingo atlyginimo už darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucijai prieštaraujantys teisės aktai turi būti eliminuojami iš teisinės apyvartos.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas žmogaus konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis) pažeidimas, o reikalavimas apginti šią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio imperatyvo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teismas privalo šią konstitucinę teisę veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc.
Pažymėtina, kad tokia praktika atitinka Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime išdėstytas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką (2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir kt.) bei joje pateiktus išaiškinimus dėl sprendimų, kurie nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, sampratos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pareiškėja DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pritaikė senaties terminą pareiškėjos reikalavimams, priteisdamas tą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, dėl kurios senaties terminas nėra praleistas, kadangi pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismui pateiktas 2013 m. vasario 5 d.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. nebuvo išmokėta 5 022,58 Lt darbo užmokesčio nepriemoka. Pareiškėjai apskaičiuotų darbo užmokesčio bei neišmokėtos jo dalies sumų bylos šalys neginčija, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti pateikta informacija, taigi yra pagrindas priteisti pirmiau nurodytą sumą.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, įvertinęs, kad sprendimas iš esmės priimtas pareiškėjos naudai, pagrįstai iš atsakovo priteisė pareiškėjai bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais atmetamas.
V.
Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas 250 Lt bylinėjimosi išlaidas, kurias grindžia 2013 m. gegužės 14 d. vietinio mokėjimo nurodymu Nr. 39 (b. l. 50). Byloje taip pat yra pateikta atstovavimo sutartis (b. l. 14).
Kaip jau buvo minėta, ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis taip pat įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsniu, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius, į pareiškėjos atstovės suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jos darbo ir laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, į bylos pobūdį, sudėtingumą ir apimtį, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, jog yra pagrindas pareiškėjai iš atsakovo priteisti jos prašomą 250 Lt bylinėjimosi išlaidų (advokato atstovavimo išlaidų), patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Pareiškėjai V. U. priteisti 250 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Nutartis neskundžiama.