Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės AVPK areštinėje laikotarpiais nuo 2013-08-22 iki 2013-08-29 nuo 2013-10-10 iki 2013-10-24, nuo 2013-11-14 iki 2013-11-21.

Teismas pabrėžia, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau- CK) 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant 3 būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo laikomas perpildytose Marijampolės AVPK areštinės kamerose, sanitarinis mazgas buvo neuždaras – atitvertas tik 120-130 cm aukščio sienele, dėl kamerų perpildymo nuolat trūko oro, negalėjo skaityti ir rašyti, be to, nuolat jautėsi stebimas.

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – ir Higienos norma), kurios 6 p. numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (Toliau tekste – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V -356, 6 p..

Netinkamas laikymo sąlygas areštinėje pareiškėjas grindžia per mažu gyvenamojo ploto suteikimu. Taisyklių 80 p. nustato, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šiame kontekste pažymėtina, kad, priešingai, nei tvirtina atsakovas, nagrinėjamu atveju taikytina ne Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p. įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma, o būtent minėta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 p. įtvirtinta ploto norma. Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (ABTĮ 13 str., 20 str., žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1881/2014, 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-678/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2277/2015, 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575-1658/2015 ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje pateiktų duomenų (b.l. 21, 33-37) matyti, kad 2013-08-22 pareiškėjas buvo vienas laikomas kameroje Nr. 8, kurios plotas 7,84 kv.m., nuo 2013-08-23 iki 2013-08-24 ir nuo 2013-08-26 iki 2013-08-29 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,46 kv.m., kartu su kitais trimis asmenimis, taigi pareiškėjui teko 4,62 kv. m ploto. Laikotarpiu nuo 2013-08-25 iki 2013-08-26 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 2 kartu su kitais dviem asmenimis, taigi pareiškėjui teko 6,15 kv.m. ploto, nuo 2013-10-10 iki 2013-10-13 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 11,02 kv.m., kartu su kitais dviem asmenimis ir pareiškėjui teko 3,67 kv.m. ploto. 2013-10-14 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4, kurios plotas 6,53 kv.m., kartu su dar vienu asmeniu, taigi pareiškėjui teko 3,26 kv.m. ploto, 2013-10-14 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr.3, kurios plotas 11,02 kv.m. ir buvo laikomas iki 2013-10-17 kartu su kitais dviem asmenimis, pareiškėjui šiuo laikotarpiu teko 3,67 kv.m. ploto, 2013-10-17 pareiškėjas buvo patalpintas į karcerį, kurio plotas 5,90 kv.m., ir jame laikomas iki 2013-10-24 bei laikotarpiu nuo 2013-11-14 iki 2013-11-17. Laikotarpiu nuo 2013-11-17 iki 2013-11-21 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 5, kurios plotas 6,2 kv.m., kartu su dar vienu asmeniu, taigi pareiškėjui teko 3,1 kv.m. ploto.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo laikymo sąlygos Marijampolės AVPK areštinėje 19 parų neatitiko Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 p. įtvirtinto reikalavimo, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv.m.. Pareiškėjui jo buvimo Marijampolės AVPK areštinėje laikotarpiu trūko nuo 0,38 iki 1,9 kv.m. ploto. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 57 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui būnant Marijampolės AVPK nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodo, jog Marijampolės AVPK areštinėje buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nes sanitarinis mazgas buvo neuždaras – atitvertas tik 120-130 cm aukščio sienele.

Higienos formos HN 37:2009 20 p. nustatyta, kad policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Atsakovo į bylą pateiktame Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013-11-20 patikrinimo akte Nr. Pa-451 (b.l. 24-26) nurodyta, kad apgyvendinimo kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti 120-130 cm aukščio pertvaromis. Kadangi Higienos normos 37:2009 pažeidimų nenustatyta, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė HN 37:2009 20 p. reikalavimus.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog kamerose buvo tvanku, trūko oro. Higienos normos HN 37:2009 23 p. nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo kondicionavimo sistema. Iš byloje pateiktos galiojusios 2009-12-23 Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymos Nr. 1P-252 matyti, jog patalpose yra natūralus ir dirbtinis vėdinimas, vėdinama per orlaides, vėdinimo kanalus, įrengtos oro padavimo ir oro ištraukimo ventiliacijos sistemos (b.l. 28-32). Taigi, konstatuotina, jog Marijampolės AVPK kamerų vėdinimas atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus. Be to, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. 2 p., visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas.

Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas taip pat grindžia tuo, jog negalėjo skaityti ir rašyti, nes nuolat jautėsi stebimas. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog dviaukščių lovų įrengimas kamerose yra nedraudžiamas, o stebėjimo kameros įrengtos tik Marijampolės AVPK areštinės koridoriuje bei pasivaikščiojimų kiemeliuose (b.l. 9). Pareiškėjo argumentas dėl to, jog nuolat jautėsi stebimas vertintinas kaip deklaratyvus, susijęs su subjektyvia pareiškėjo nuomone, pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kas jį stebėjo ir kodėl jam tai kliudė skaityti ir rašyti, kokios neigiamos pasekmės dėl to kilo, kokie galimai neteisėti atsakovo veiksmai įtakojo šias aplinkybes. Pažymėtina, kad atsakovas neturėjo pareigos laikyti pareiškėją kameroje vieną ar kitaip užtikrinti jo privatumą skaitant ir rašant.

Byloje taip pat nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės AVPK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas nesiskundė dėl sveikatos būklės, pareiškėjui nebuvo teikta medicininė, psichologo ar psichiatro pagalba (b.l. 10).

Pareiškėjas kalinimo sąlygas Marijampolės AVPK baudos izoliatoriuje laiko nežmoniškomis ir kankinančiomis.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto patalpose gyveno neilgą laikotarpį – 19 parų, pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų asmenų laikomų Marijampolės AVPK areštinėje ir jam kokiu nors būdu bloginamos sąlygos. Taigi, konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. sąlygomis.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 86 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 57 str., 88 str. 4 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 4 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo Ž. V. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės vyriausiojo policijos komisariato, 86 (aštuoniasdešimt šešis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.