Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Dalios Pranckienės ir Irenos Varžinskienės,

dalyvaujant pareiškėjų atstovui (pagal įgaliojimą) V. Z. ir advokatui Algimantui Kolpertui,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Panevėžio skyriaus, atstovui K. Ch.,

trečiojo suinteresuoto asmens Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atstovei A.R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. Z., S. Z. ir D. A. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių srityje. Pareiškėjos prašo panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei T. R.“, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises mirusios T. R. vardu į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 8,1650 ha žemės, atlyginant pinigais (neindeksuota vertė – 19 343,00 Eur, indeksuota vertė – 30 949,00 Eur).

Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančiais dokumentais nustatyta, kad J. K. iki 1940 m. nacionalizavimo nuosavybės teise Plukių kaime valdė 24,8602 ha žemės, kuri pateko į Panevėžio miestui iki 1995 m. priskirtą teritoriją. Prašymą atkurti nuosavybės teises į J. K. turėtą žemę 1999 m. lapkričio 24 d. pateikė buvusio savininko turto paveldėtoja pagal testamentą T. R. (mirusi (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjos yra T. R. teisių paveldėtojos. Panevėžio apskrities viršininkas 2000 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) T. R. atkūrė nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1988 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (bylos Nr. 75, l. 34). Panevėžio apskrities viršininkas 2006 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) T. R. atkūrė nuosavybės teises, grąžinant natūrą žemės sklypus, esančius Panevėžio mieste: (duomenys neskelbtini) (0,0781 ha) ir (duomenys neskelbtini) (0,0968 ha) (byla Nr. 75, l. 46). Pagal V. Z., veikiančio pagal įgaliojimus, 2015 m. vasario 12 d. ir 2015 m. vasario 27 d. prašymus buvo parengtos išvados: 2015 m. kovo 27 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (8,1300 ha miško), 2015 m. vasario 18 d. išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (0,7336 ha miško), Nr. (duomenys neskelbtini) (0,7336 ha), Nr. (duomenys neskelbtini) (3,6678 ha miško), Nr. (duomenys neskelbtini) (3,0565 ha miško), T. R. įpėdinėms V. Z., S. Z. ir D. A. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 16,3215 ha miško (38 666,00 vertės) (byla Nr. 87, 95-98, 104,106). Taigi iki ginčijamo Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) priėmimo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 16 6952 ha buvusio savininko J. K. turėtos žemės ir liko neatkurtos nuosavybės teisės į 8,1650 ha miesto žemės. Tarp šalių nėra ginčo, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo T. R. vardu liko neatkurtos nuosavybės teisės į 8,1650 ha miesto žemės ir kad pretendentė (jos įpėdiniai) nekeitė savo valios dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, t. y. siekė, kad nuosavybės teisės į žemę būtų atkurtos natūra. Pareiškėjos nesutinka su nuosavybės teisių atkūrimo būdu - pinigais skunde išdėstytais argumentais bei teismo posėdyje jų atstovų išsakytais motyvais, kad buvusio žemės savininko Justino Kulbio iki nacionalizacijos turėta žemė ne visa yra valstybės išperkama, todėl yra galimybė joms atkurti nuosavybės teises natūra. Šioje byloje svarbu įvertinti Nacionalinės žemės tarnybos veiksmus ir priimtą sprendimą atkurti nuosavybės teises į 8,1650 ha žemės, atlyginant pinigais.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

Tačiau pareiškėjos nesutinka ir ginčija atsakovės priimtą sprendimą tuo aspektu, kad ne visa buvusio savininko J. K. iki nacionalizacijos turėta žemė yra valstybės išperkama, todėl buvo galimybė joms atkurti nuosavybės teises natūra. Pažymėjo, kad nei T. R., nei pačios pareiškėjos niekada nebuvo išreiškusios valios už 8,1650 ha žemės gauti piniginę kompensaciją.

Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pozicijos, išdėstytos atsiliepimuose į pareiškėjų skundą, bei jos atstovo pasisakymų teismo posėdžio metu matyti, kad Nacionalinė žemės tarnyba, atsižvelgusi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos pateiktą informaciją, jog J. K. žemės valdos dalis patenka į teritoriją, priskiriamą valstybės išperkamai žemei, mano, kad nebuvo galimybės atkurti nuosavybės teisės į šią žemę natūra.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams susigrąžinti žemę natūra (Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimas). Kita vertus, Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutioinintegrum, bet ribotą restituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas, taip pat užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas), kadangi per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Iš nurodytos Konstitucinio Teismo praktikos galima daryti išvadą, jog atkuriant nuosavybės teises į nusavintą turtą prioritetas turi būti teikiamas buvusių savininkų teisei atkurti nuosavybės teises natūra. Kita vertus, tam tikros objektyvios priežastys gali lemti, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra nebus įmanomas.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad iki 1995 m. birželio 1d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose grąžinama natūra laisva (neužstatyta) žemė turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis numato žemės iš piliečių išpirkimo jos negrąžinant atvejus. Toks grąžinimas neprieštarauja Konstitucinio Teismo pateiktiems išaiškinimams. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte tiesiogiai yra numatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Kiek tai susiję su nurodytos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimu ir taikymu, Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime yra iš esmės išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimta nuosavybė – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį gali būti paimama nuosavybė – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo doktriną, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar nebuvimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-640/2007).

Teisės aktų leidėjas, realizuodamas savo diskrecijos teisę nustatyti neteisėtai nusavintos nuosavybės grąžinimo natūra tvarką, šiam procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas – Nacionalinę žemės tarnybą ir jos teritorinius padalinius bei savivaldybės administracijos direktorių. Kaip matyti iš Tvarkos 106 punkto, Nacionalinė žemės tarnyba sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje, priima gavusi iš savivaldybės administracijos direktoriaus atitinkamą kartografinę medžiagą.

Taigi Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, turėjo vadovautis Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktais dokumentais nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą , jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tvarkos (Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr.142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punkte buvo įtvirtinta, kad tuo atveju, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Be to, Įstatymo 18 straipsnio 3 dalis nustato (originali redakcija, galiojanti ir šiuo metu), jog institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus.

T. R. nekeitė savo valios dėl būdo ir (kaip ir pirminiame savo prašyme) 2003m. kovo 31 d. prašyme, pateiktame Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui, prašė atkurti nuosavybės teises į žemę natūra (byla Nr. (duomenys neskelbtini), l. 37).

Iš Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančių dokumentų (b. l. 65,67,72) administracinėje byloje (b. l. 120) nustatyta, kad Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriaus gavo iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos informaciją (kartografinę medžiagą) apie laisvą (neužstatytą) buvusio savininko žemę, esančią į šiaurės rytus nuo Pušaloto g. žiedo, ir žemę, esančią prie garažų J. Janonio g., ir apie tai buvo informuotas pareiškėjų įgaliotas asmuo V. Z.. Jo 2008-12-08 prašymas grąžinti žemę natūra ir kartografinė medžiaga 2008-12-12 buvo išsiųsta Panevėžio miesto savivaldybei, tačiau Panevėžio miesto savivaldybė 2009-11-26 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrių ir V. Z., kad žemės sklypų neformuos ir sklypų planų nerengs, nes teritorija, pažymėta Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2009-02-25 miesto Tarybos sprendimu patvirtintą detalųjį planą numatyta infrastruktūros objektams statyti, o teritorija, pažymėta Nr. (duomenys neskelbtini), pagal miesto bendrąjį planą numatyta infrastruktūros teritorijoms bei pasiūlė pasirinkti kompensavimo būdus.

Įstatymų leidėjas Atkūrimo įstatymo pakeitimo 2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymu Nr. XII-1150 (įsigaliojo nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) pakeitė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnį, jo 4 dalyje naujai numatęs, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d.gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas.

Atsakovė 2014m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo V. Z., kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. turi teisę pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir už buvusio savininko J. K. valstybės išperkamą žemę iki 2015 m. kovo 1 d. gali prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Pareiškėjos pasinaudojo šia Atkūrimo įstatymo nuostata ir pagal V. Z., veikiančio pagal įgaliojimus, 2015 m. vasario 12 d. ir 2015 m. vasario 27 d. prašymus, buvo parengtos išvados: 2015 m. kovo 27 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ( 8,1300 ha miško), 2015 m. vasario 18 d. išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (0,7336 ha miško), Nr. (duomenys neskelbtini) (0,7336 ha), Nr. (duomenys neskelbtini) (3,6678 ha miško), Nr. (duomenys neskelbtini) (3,0565 ha miško). Tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, pareiškėjos nekeitė savo valios dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo į 8,1650 ha miesto žemės, t. y. siekė, kad nuosavybės teisės į šią žemę būtų atkurtos natūra.

Nagrinėjant administracinę bylą teisme dėl ginčijamo sprendimo, pareiškėjos 2017 m. kovo 10 d. prašymu kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių ir prašė jų prašymuose nurodytose teritorijose suplanuoti gražinamus natūra žemės sklypus. Darbo grupė žemės sklypams, grąžinamiems natūra buvusiems žemės savininkams formuoti, išnagrinėjusi pareiškėjų prašymą, 2017 m. balandžio 11 d. posėdžio protokole Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad prašoma susigrąžinti natūra žemė priskiriama valstybės išperkamai, todėl nurodytose teritorijose grąžinamų natūra žemės sklypų suplanuoti nėra galimybės (b l. 99-101). Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2017 m. balandžio 12 d. priėmė sprendimą „ Dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė, kad pareiškėjų nurodytose teritorijose nebus formuojami gražinami natūra žemės sklypai ir nerengiami jų kadastriniai matavimai (b.l. 102- 104). Šiame sprendime nustatyta, kad dalis pareiškėjų prašomos susigražinti teritorijos (schema Nr. 1, Katkų- Kerbedžio gatvėse) užimta privačių namų valdų, o dalis teritorijos patenka į žemės sklypą, pagal Panevėžio miesto (šiaurinės dalies) susisiekimo komunikacijų specialųjį planą, patvirtintą Savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), numatyta S. Kerbedžio gatvei. Dalis prašomos susigrąžinti teritorijos (schema Nr. 2, į vakarus nuo S. Kerbedžio g. 12 A- prekybos centras „IKI“) patenka į žemės sklypą pagal Panevėžio miesto (šiaurinės dalies) susisiekimo komunikacijų specialųjį planą, patvirtintą Savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)30, numatytą S. Kerbedžio gatvei, o dalis šios teritorijos pagal detalųjį planą, patvirtintą Panevėžio miesto valdybos 2003 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), numatyta bendro naudojimo želdiniams įrengti ir eksploatuoti. Dalis teritorijos tarp Raginėnų, Prekybos, Stoties, ir Radviliškio gatvių pagal teritorijų prie esamų daugiabučių namų ir laisvos valstybinės žemės Panevėžio mieste detalųjį planą, patvirtintą Savivaldybės tarybos 20103 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), priskirta daugiabučio gyvenamojo namo teritorijai. O dalis teritorijos patenka į žemės sklypą, pagal Panevėžio miesto (šiaurinės dalies) susisiekimo komunikacijų specialųjį planą, patvirtintą Savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), numatytą Radviliškio gatvei. Pareiškėjų prašomos susigražinti teritorijos dalis (schema Nr. 3, į šiaurę nuo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) iki Pušaloto g.) užimta pastatais ir jiems eksploatuoti priskirtais žemės sklypais. Teritorijos dalis (į pietus nuo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) iki upės Nevėžis) pagal Panevėžio miesto želdinių tvarkymo specialųjį planą, patvirtintą Savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 1-241, numatyta rekreacinės paskirties želdiniams. Dalis pageidaujamos susigrąžinti teritorijos (schema Nr. 4 J. Janonio g., į šiaurę nuo J. Janonio gatvės ties (duomenys neskelbtini) pastatu) pagal parengtus ir patvirtintus detaliuosius planus: (duomenys neskelbtini), patvirtintas 2001 m. gegužės 15 d. Panevėžio miesto valdybos sprendimu Nr. 193v., (duomenys neskelbtini), patvirtintas 2001 m. rugsėjo 28 d. Panevėžio miesto valdybos sprendimu Nr. 282v., Panevėžio pramonės parko susisiekimo komunikacijų detalusis planas patvirtintas 2009 m. vasario 25 d. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-30-22; (duomenys neskelbtini) detalusis planas, patvirtintas 2001 m. rugsėjo 11 d. Panevėžio miesto valdybos sprendimu Nr. 297 v.; J. (duomenys neskelbtini), patvirtintas 2009 m. gegužės 29 d. Administracijos direktoriaus įsakymu Nr.A-561; Laisvos valstybinės žemės ir probleminių teritorijų Nr. 50 detalusis planas, patvirtintas 2013 m. lapkričio 26 d. Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-389, numatyta pastatams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti žemės sklypams.

Šiame sprendime išdėstytas aplinkybes patvirtina Panevėžio miesto savivaldybės administracijos teismui pateikta planinė medžiaga (b. l. 105-119 ).

Minėto Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjos neginčijo, jis yra galiojantis.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog tiek Specialiuoju planu, tiek ir detaliaisiais planais yra aiškiai išreikštas konkretus visuomenės poreikis pareiškėjų pageidaujamai grąžinti natūra žemę. Minėti teritorinio planavimo dokumentai nebuvo nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Taigi žemė yra priskirta valstybės išperkamai ir natūra negrąžintina.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Nustatęs aplinkybę, kad pareiškėjų pageidaujamu būdu atkurti nuosavybės teises į žemę nėra galimybių ir pareiškėjoms nepasinaudojus galimybe pakeisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, Nacionalinė žemės tarnyba turėjo teisę priimti sprendimą nuosavybės teises į T.Ruplienei tenkančią turto dalį (8,650 ha) atkurti atlyginant pinigais. Pareiškėjos nekelia ginčo dėl piniginės kompensacijos dydžio, todėl teismas plačiau dėl to sprendime nepasisako.

Pažymėtina, kad pareiškėjų argumentai, jog nei jų motina T. Ruplienė, nei jos pačios nekeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, nagrinėjamoje byloje tik patvirtina išvadą, kad Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, veikė teisėtai.

Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei T. R.", vadovavosi aktualiais teisės aktais, neturėjo teisinio pagrindo nuosavybės teises atkurti į žemę natūra ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 p., 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendė:

atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjų V. Z., S. Z. ir D. A. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.