Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. T. (I. T.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo I. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje, bei nubaustas laisvės atėmimu 2 metams ir 3 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo I. T. išieškota valstybei uždraustos veikos priemone pripažinto ir konfiskuotino turto, t. y. automobilio „Mazda“, valst. Nr. xxx, vertę atitinkanti suma – 3 080 eurų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, dėl savanaudiškų paskatų 2015 m. liepos 21 d. apie 18.05 val. (duomenys neskelbtini), kelyje Kaunas–Marijampolė–Suvalkai, automobiliu „Mazda“, valst. Nr. xxxx (Estijos Respublikos registracija), registruotu M. L. (M. L.) vardu, pasikėsino neteisėtai gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius: N. T. H. ir N. D. V., kuriems paskirta alternatyvi sulaikymo priemonė – jie patikėti prižiūrėti socialinei įstaigai – Pabėgėlių priėmimo centrui, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2015 m. liepos 21 d. apie 18.05 val. (duomenys neskelbtini), Kalvarijos užkardos saugomame ruože, jį sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus pareigūnai.

Nuteistasis I. T. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl veiką kvalifikuojančio požymio – savanaudiškų paskatų. Apeliantas nesiekė pasipelnyti ar gauti kokios nors naudos iš užsieniečių vežimo. Niekas jam nežadėjo mokėti jokių pinigų už užsieniečių vežimą, jis nesitikėjo gauti ir negavo pinigų. Byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių savanaudiškas paskatas ir tarimąsi dėl pinigų bei pinigų mokėjimą ar gavimą, nes tokio fakto niekada nebuvo.

Teismas padarė prielaidą, kad apeliantas elgėsi priešingai. Teismas atmetė apelianto ir jo brolio parodymus, jog jis vežė užsieniečius brolio paprašytas. Teismas nesirėmė ir neįvertino liudytojų N. D. V., N. T. H., G. E. (G. E.) bei pareigūno A. J. parodymų, kurie paneigia apelianto veikoje buvus savanaudiškas paskatas.

Teismas nepagrįstai rėmėsi I. T. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie fiksuoti netinkamai ir netiksliai. Sistemiškai vertinant byloje surinktus įrodymus akivaizdu, kad jo pirminių parodymų dėl savanaudiškų paskatų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys.

Tai, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė, remdamasis prielaida, sistemiškai nevertino visų byloje esančių įrodymų, o dėl dalies įrodymų visiškai nepasisakė, laikytina esminiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimu.

Skirdamas bausmę, teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas nebuvo nuoširdus, klaidino teismą. Jis nuo pat pradžių pripažino savo kaltę dėl asmenų gabenimo per valstybės sieną, tik niekada nepripažino tai daręs dėl savanaudiškų paskatų.

Nuteistasis I. T. apeliaciniame skunde prašė nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti jo veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 292 straipsnio 2 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį bei paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistojo I. T. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis skundė tik įrodymų vertinimą, kvalifikuojantį požymį – savanaudiškas paskatas ir bausmę, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl esminio Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimo

Apeliantas skunde teigė, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl dalies įrodymų visiškai nepasisakė, dėl to padarė klaidingas išvadas ir priėmė neteisingą nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog vertinusio įrodymus pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami, vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Apeliantas skunde teigė, kad teismas negalėjo remtis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie užfiksuoti netinkamai ir netiksliai.

Toks skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Iš įtariamojo I. T. apklausos protokolo (t. 2, b. l. 23–26) matyti, jog, apklausiant jį kaip įtariamąjį, dalyvavo gynėjas ir vertėja, protokolas perkaitytas išverčiant į rusų kalbą, įtariamasis savo parašu patvirtino, kad iš jo žodžių surašyta teisingai, papildymų neturi. Baigus ikiteisminį tyrimą, jo gynėjas dėl šios apklausos taip pat neišsakė jokių papildymų ar nusiskundimų.

Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad I. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisėtais būdais gauti faktiniai duomenys, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais ir įvertinti kartu su kitais įrodymais, nustatant nuteistojo kaltę.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais gali būti tik įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami, atliekant Baudžiamojo proceso kodekse numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant iš skirtingų šaltinių gautus duomenis.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus I. T. parodymus, juos sugretino tarpusavyje, atskleidė jų esminius prieštaravimus, palygino su kitų liudytojų parodymais ir pagrįstai pripažino patikimus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei jais vadovavosi.

Apeliantas skunde nurodė, kad teismas nesirėmė ir neįvertino liudytojų N. D. V., N. T. H., G. E. bei pareigūno A. J. parodymų.

Su tokiu skundo argumentu nėra pagrindo sutikti, nes jis prieštarauja skundžiamo nuosprendžio turiniui.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog teismas išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, iš jų ir skunde nurodytų liudytojų parodymų esmę. Tai, kad šių liudytojų parodymai, išskyrus A. J. parodymus, nepaminėti skundžiamo nuosprendžio motyvuose, neleidžia daryti išvados, jog teismas jų nevertino. Savo išvadas dėl apelianto kaltumo teismas padarė, įvertinęs visus bylos duomenis kaip visetą.

Kita vertus, nagrinėjamoje byloje liudytojų N. D. V., N. T. H., G. E. parodymų įrodomoji reikšmė nėra lemiama apeliantui inkriminuoto nusikaltimo faktinėms aplinkybėms nustatyti, todėl teismas šių duomenų detaliau neanalizavo, tačiau tai nereiškia, kad I. T. kaltumas nustatytas, pažeidžiant įrodymų vertinimo tvarką. Jau minėta, jog teismas apelianto kaltę pagrindė, įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, kad šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, ir tai yra jo teisė bei pareiga. Jeigu apeliantas ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, dėl to nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimo, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Tokie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamajame procese numatytų įrodymų tyrimo taisyklių ir, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Dėl savanaudiškų paskatų požymio

Nusikalstama veika padaroma dėl savanaudiškų paskatų tada, kai ji padaroma, siekiant turėti iš to kokios nors turtinės naudos sau ar kitiems asmenims.

Skirtingai, nei apeliantas nurodė skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad I. T. dėl savanaudiškų paskatų pasikėsino neteisėtai gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius.

Nuteistasis I. T. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 23–26) parodė, kad vyras, kuris pasiūlė nuvežti du žmones į Lenkiją, sakė, jog už tai duos 200 eurų ir įpils degalų. Teisme jis jau teigė sutikęs vežti užsieniečius brolio paprašytas ir be jokio atlygio, tik už tai, kad jam bus įpilta degalų.

Pirmosios instancijos teismas, lygindamas I. T. teisme duotus parodymus su kitais bylos duomenimis (liudytojų P. T., A. J. parodymais), pagrįstai juos vertino kaip neteisingus, kadangi jie prieštaravo byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetui.

Pareigūnas A. J., priešingai nei teigė apeliantas, ne paneigė, o patvirtino, kad apklausiamas I. T. sakęs, jog kažkas už atlygį pasiūlė nuvežti užsieniečius į Lenkiją. Liudytojas P. T. taip pat patvirtino, kad asmenims, pasiūliusiems už atlygį nuvežti užsieniečius į Lenkiją, brolio telefoną davė tam, jog jis galėtų užsidirbti.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad I. T. nebuvo užsieniečių neteisėto gabenimo sumanytojas ir organizatorius. Jis buvo tik neteisėto užsieniečių gabenimo Lietuvoje bei per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką tarpinė grandis, vykdytojas. Taigi natūralu, jog liudytojai N. D. V., N. T. H. su juo dėl atlygio už gabenimą nesitarė ir jam už tai nemokėjo. Beje, liudytojas N. T. H. patvirtino, kad neteisėtą vykimą iš Vietnamo organizavo tėvas ir jis tikrai kažkam mokėjo pinigus, tik liudytojas nežino, kam.

Taigi išdėstytos aplinkybės paneigia nuteistojo versiją, jog jis užsieniečius neteisėtai gabeno, neturėdamas savanaudiškų tikslų. Dėl to nėra teisinio pagrindo keisti veikos kvalifikavimą, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas I. T. paskyrė vienintelę BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą bei mažesnę nei vidutinę bausmę – dvejus metus ir tris mėnesius.

Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė, kad: nuteistasis pasikėsino padaryti sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis); nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe); nedirba, išsituokęs.

Apeliantas teisiamas pirmą kartą. Byloje nėra duomenų, jog jis baustas administracine tvarka. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, ją sąlygojo lengvabūdiškas požiūris į įstatymo saugomas vertybes bei nepakankamas suvokimas, jog padėjimas užsieniečiui neteisėtai patekti į valstybės teritoriją yra valstybės persekiojamas nusikaltimas, kuris labai griežtai baudžiamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad skirdamas bausmę teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir formaliai jų nepažeidė.

Kita vertus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad I. T. paskirta bausmė šiuo konkrečiu atveju nėra teisinga.

Bausmė yra teisinga tada, kai atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, jog tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija).

Svarstydama nuteistajam paskirtos bausmės teisingumo klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus argumentus, į tai, kad I. T. nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius, atliko mažiau aktyvų vykdytojo vaidmenį.

Teisėjų kolegijos nuomone, švelnesnė nei pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra labiau individualizuota ir atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, neprieštarauja BK 61 straipsnyje numatytoms bausmės skyrimo taisyklėms ir yra teisinga.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo pakeisti:

I. T. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1 (vienerių) metų ir 4 (keturių) mėnesių.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.