Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkes Alvyros Onos Kvaraciejutes,

teismo posedyje išnagrinejo nuteistojo V. S. apeliacini skunda del Švencioniu rajono apylinkes teismo 2009 m. gegužes 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 219 str. 2 d. laisves atemimu dvejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., paskirtos bausmes vykdymas atidetas dvejiems metams, paskiriant ipareigojima – bausmes vykdymo laikotarpyje, be institucijos, prižiurincios bausmes vykdymo atidejima, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas juridinis asmuo BAB „Ž. “ pagal Lietuvos Respublikos BK 219 str. 2 d., 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda, taciau del šio nuteistojo apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustate:

V. S. nuteistas už tai, kad pateikes ataskaita laiku nesumokejo pagal ja paskaiciuotu mokesciu po to, kai valstybes igaliota institucija primine pareiga sumoketi mokescius, o butent: jis nuo 2005-06-01 , budamas AB '"Ž. " , im.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, veikdamas AB "Ž. " naudai ir interesais, 2006-10-17 Valstybinio socialinio fondo valdybos Švencioniu skyriui, esanciam Vilniaus g. 6, Vilniuje, pateikes valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondu lešu finansine ataskaita apie apdraustuju valstybinio socialinio draudimo imokas per 2006 metu trecia ketvirti, pažeisdamas LR Laikinojo mokejimu eiles tvarkos istatymo 3 str. l p. nuostata " Kai moketojas visiems atsiradusiems piniginiams isipareigojimams ivykdyti neturi pakankamai pinigu, mokejimai vykdomi tokia eiles tvarka: 1) su darbo santykiais susijusios išmokos, žalos del profesinio susirgimo, sveikatos sužalojimo ar žuvimo darbe atlyginimo sumos; moketinos sumos už Lietuvoje supirkta ar perdirbta žemes ukio produkcija, 2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo imokos, 3) mokesciai ir kiti privalomieji mokejimai i valstybes biudžeta ir savivaldybiu biudžetus bei kitus valstybes fondus, 4) kiti mokejimai pinigu gavejams" bei LR Valstybinio socialinio draudimo istatymo 9 str. 2 d. nuostata, kad „apskaiciuotas socialinio draudimo imokas draudejas sumoka neveliau kaip iki kito menesio 15 dienos", nesumokejo pagal ataskaita deklaruotu mokesciu už 2006 m. liepos-rugsejo men. -328.216,58 Lt po to, kai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Švencioniu skyrius, vadovaudamasis LR Mokesciu administravimo istatymo 164 str. 2 d., 2006-11-14 registruotu laišku išsiunte jam adresu (duomenys neskelbtini), 2006-11-13 priminima Nr.(1.21) 4V3340 apie pareiga per 10 dienu nuo priminimo gavimo dienos sumoketi 328.216.58 Lt privalomus Valstybinio socialinio draudimo mokescius.

Šiuos V. S. veiksmus (neveikima) pirmosios instancijos teismas kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 219 str. 2 d.

Apeliantas atkreipia demesi i tai, kad nustatant jo kalte inkriminuotos veikos padaryme, teismas turejo atsižvelgti ir nustatyti, ar AB „Ž. “ iki nusikalstamos veikos padarymo buvo moki ir turejo realia galimybe ivykdyti istatymo nustatyta pareiga sumoketi mokescius. Nuteistojo nuomone, bylos teisminio nagrinejimo metu duota papildoma specialisto išvada yra neteisinga, joje nurodyti duomenys del imones turto vertes, isipareigojimu yra klaidingi, neatitiko tikroves. Apeliantas nurodo, kad nepagristai i imones turto verte itraukta pastatu, priklausanciu UAB „P. L. “, verte. AB „Ž. “ nebuvo pilnai atsiskaiciusi už šiuos pastatus su UAB „P. L. “, todel negalejo jais pilnai disponuoti (parduoti, ikeisti). AB „Ž. “ balanse apskaitytas lizingo bendrovei nuosavybes teise priklausantis turtas negalejo buti panaudotas AB „Ž. “ isipareigojimams vykdyti. Pašalinus UAB „P. L. “ priklausanciu pastatu verte iš AB „Ž. “ balanso, AB „Ž. “ priklausancio turto verte 2006-11-13 ženkliai sumažetu, o imones pradelsti isipareigojimai viršytu puse AB „Ž. “ priklausiusio turto vertes. Tai reiškia, kad iki nusikaltimo padarymo AB „Ž. “ buvo nemoki. V. S. pažymi, jog šias aplinkybes jis nurode teisiamojo posedžio metu, praše papildomai apklausti specialiste, taciau teismas i tai neatsižvelge, nepagristai jo prašyma atmete.

Be to, nuteistasis nurodo, kad teismas, vertindamas jo kalte inkriminuoto nusikaltimo padaryme, AB „Ž. “ realia galimybe sumoketi mokescius, neatsižvelge i faktine imones finansine padeti tiriamuoju laikotarpiu, realia galimybe atsiskaityti su socialinio draudimo mokesciu administratoriumi, neatsižvelge i tai, kad imones saskaitos buvo areštuotos, tuo metu galiojo teismo apribojimas disponuoti visu AB „Ž. “ ilgalaikiu turtu, del ko buvo sudetinga toliau vykdyti imones veikla.

Del šiu aplinkybiu, V. S. mano, kad byloje neirodyta jo kalte, nes iki nusikaltimo padarymo AB „Ž. “ buvo nemoki ir realiai negalejo sumoketi privalomai moketinu mokesciu bei kitu isipareigojimu, ir jis turetu buti išteisintas.

Apeliacines instancijos teismo posedyje nuteistasis ir jo gynejas praše skunda patenkinti, prokuroras praše skunda atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo ištirtais irodymais yra nustatyta, kad V. S. , budamas AB „Ž. “ direktoriumi, 2006-10-17 Valstybinio socialinio fondo valdybos Švencioniu skyriui pateike valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondu lešu finansine ataskaita apie apdraustuju valstybinio socialinio draudimo imokas per 2006 metu trecia ketvirti ir pagal šia ataskaita apskaiciuotu mokesciu nesumokejo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Švencioniu skyrius 2006-11-14 registruotu laišku V. S. išsiunte 2006-11-13 priminima Nr. (1.21) 4V3340 apie pareiga iki 2006-11-23 sumoketi 328216,58 Lt privalomus Valstybinio socialinio draudimo mokescius. Ši priminima V. S. gavo, taciau per nurodyta laikotarpi nesumokejo deklaruotu mokesciu.

Šiu aplinkybiu apeliantas neneigia. Taciau V. S. , byla nagrinejant pirmosios instancijos teisme bei apeliacineje instancijoje, nesutiko su tuo, kad pirmosios instancijos teismas tyre juridinio asmens AB „Ž. “ veikla per laikotarpi nuo 2005-06-01 iki 2006-11-13; i imones balansa yra itrauktas lizingo budu gautas nekilnojamasis turtas, priklausantis UAB „P. L. “, bei kitas parduotas turtas, kuris nepagristai didina imones turto verte ir tokiu budu iškreipia tikraja situacija del imones finansines bukles (mokumo) prieš nusikaltimo padaryma. Todel siekiant tinkamai išnagrineti nuteistojo apeliacini skunda, butina atsakyti šiuos esminius klausimus – koks imones finansines bukles, veiklos laikotarpis turi buti tiriamas, nagrinejant kaltinima pagal BK 219 str. 2 d., ir ar imone iki nusikaltimo padarymo buvo moki ir turejo realia galimybe sumoketi mokescius.

Lietuvos Respublikos BK 219 str. reglamentuota baudžiamoji atsakomybe už mokesciu nesumokejima. Šio BK straipsnio dispozicijoje numatyta, jog tas, kas pateikes deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita arba kita dokumenta nesumokejo pagal juos apskaiciuotu mokesciu po to, kai valstybes igaliota institucija primine apie pareiga sumoketi mokescius. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 219 str. yra butinos šios objektyviosios salygos: 1. pateikta deklaracija arba nustatyta patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, taciau mokesciai nesumoketi; 2. valstybes igaliotos institucijos priminimas apie pareiga sumoketi mokescius; 3. po iteikto priminimo per jame nustatyta termina nesumoketi mokesciai. Nusikaltimo, numatyto BK 219 str., objektyvioji puse pasireiškia mokesciu nesumokejimu laikotarpiu po priminimo, padaryto valstybes igaliotos institucijos (Lietuvos Aukšciausiojo Teismo 2004-11-30 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-657/2004). Lietuvos Aukšciausiojo Teismo senato 2005-12-29 nutarimo Nr. 55 „Del teismu praktikos nusikalstamu veiku finansu sistemai baudžiamosiose bylose“ 19 p. išaiškinta, kad BK 219 str. 1 d. nustatyta nusikalstama veika laikoma baigta, kai asmuo, po to, kai gavo igaliotos valstybines institucijos priminima apie pareiga sumoketi mokescius, iki nustatyto termino jos neivykde. To paties nutarimo 18 p. nurodyta, kad nors BK 219 str. dispozicija, skirtingai nei anksciau galiojes baudžiamasis istatymas, baudžiamosios atsakomybes už mokesciu nesumokejima nesieja su mokescio moketojo mokumu, taciau teismai turi išsiaiškinti, ar iki nusikalstamos veikos padarymo mokesciu moketojas buvo mokus ir turejo realia galimybe sumoketi mokescius.

Ivertinus aukšciau nurodytas BK 219 str. nuostatas, ju išaiškinimus teismu praktikoje, darytina išvada, kad nagrinejamoje baudžiamojoje byloje, pagal V. S. ir AB „Ž. “ pareikšta kaltinima, tirtinas imones finansines bukles, veiklos laikotarpis yra nuo 2006-11-13, t.y. nuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Švencioniu skyriaus surašyto ir išsiusto priminimo Nr. (1.21) 4V3340 del pareigos sumoketi mokescius, iki 2006-11-23, t.y. iki priminime nurodyto termino pabaigos, nustatant, ar iki nurodyto termino pradžios AB „Ž. “ buvo moki ir ar iki nurodyto termino pabaigos ji turejo realia galimybe sumoketi mokescius. Tuo tarpu, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas V. S. kalte inkriminuoto nusikaltimo padaryme, remesi 2009-03-19 papildoma specialisto išvada Nr. 5-1/50, kurioje atliktas AB „Ž. “ finansines bukles tyrimas už laikotarpi nuo 2005-06-01 iki 2006-11-13, kuris nera inkriminuotas pareikštame kaltinime, nustatant kad šiuo laikotarpiu kaltinamieji mokejo pinigines lešas tiekejams, nepadengdami 328216,58 Lt isiskolinimo VSDF biudžetui.

V. S. apeliaciniame skunde bei apeliacines instancijos teismo posedyje teige, kad imone iki nusikaltimo padarymo buvo nemoki, todel negalejo sumoketi mokesciu; i imones balansa nepagristai itrauktas turtas, kuris dar iki nusikaltimo padarymo buvo parduotas Vokietijos imonei „N. – I. S.GMBH“.

Imones nemokumas yra apibrežtas 2001-03-20 Lietuvos Respublikos Imoniu bankroto istatymo Nr. IX-216 2 str. 8 d., kur nurodyta, kad imones nemokumas – imones busena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praejus trims menesiams po termino, nustatyto istatymu, kitu teises aktu, taip pat kreditoriaus ir imones sutartyse imones isipareigojimams ivykdyti, arba praejus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditoriu) reikalavimo ivykdyti isipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti imones isipareigojimai (skolos) viršija puse i jos balansa irašyto turto vertes. Pažymetina, kad bendroves mokumas ar nemokumas nustatomas konkreciai datai, konkreciam momentui.

Pirmosios instancijos teismas 2008-10-16 nutartimi paskyre papildoma finansini tyrima, siekiant atsakyti i klausima: Ar iki 2006-11-13 mokesciu moketojas AB „Ž. “ buvo mokus ir turejo realia galimybe sumoketi 328 216,58 Valstybinio socialinio draudimo mokescius? 2009-03-19 papildomoje specialisto išvadoje Nr. 5-1/50 yra konstatuota, kad AB „Ž. “ 2006-11-13 diena buvo moki. Taciau, kaip matyti iš specialisto išvados teksto, buvo nustatytas ir vertintas visas AB „Ž. “ 2006-11-13 dienai ilgalaikio turto apyvartoje registruotas ilgalaikis turtas (iš viso buvo 1945079,06 Lt sumai, iš ju pastatai 582000 Lt sumai ir irengimai 377129,89 sumai buvo gauti lizingo budu). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. S. išdeste argumentus del to, jog duota išvada del bendroves mokumo yra abejotina, jog lizingo sutarties pagrindu valdomas turtas priklauso UAB „P. L. “, juo AB „Ž. “ negali disponuoti, padengti isiskolinimu, del ko tokio turto parodymas bendroves balanse nepagristai padidina bendroves turta, iškraipo tikraja bendroves finansine padeti. Taciau pirmosios instancijos teismas šiuos V. S. aiškinimus vertino kritiškai, juos atmete. Pažymetina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šiuos nuteistojo argumentus, remesi Vilniaus apygardos teismo 2007-03-06 nutarties, kuri yra panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2007-05-17 nutartimi, nuostatomis.

Nors 20-ojo Verslo apskaitos standarto 9 p. nurodyta, kad lizingo gavejas, gaves turta pagal lizingo sutarti, registruoja ilgalaiki turta ir ilgalaikius isipareigojimus turto vertes dengimo suma, o mineto LR imoniu bankroto istatymo nuostatose, apibrežianciose imones nemokuma, nera nurodyta, kad sprendžiant imones nemokumo klausima iš imones balanse irašyto turto turi buti išjungtas lizingo (finansines nuomos) pagrindu valdomas turtas, taciau apeliacines instancijos teiseju kolegija yra isitikinusi, kad, siekiant nustatyti tikraja imones finansine padeti, jos mokuma ar nemokuma iki nusikaltimo padarymo, lizingo (finansines nuomos) pagrindu valdomas ir naudojamas turtas (pastatai ir irenginiai) neturi buti vertinamas kaip AB “Ž. “ ilgalaikis turtas, kuriuo imone gali disponuoti, ji parduoti ir juo patenkinti kreditoriu turtinius reikalavimus, ir jis turi buti išjungtas, vertinant bendroves mokuma bei realia galimybe sumoketi mokescius. Tokias išvadas apeliacines instancijos teiseju kolegija daro atsižvelgdama i tai, kad LR CK 6.567 str. numatyta, jog pagal lizingo (finansines nuomos) sutarti viena šalis (lizingo davejas) isipareigoja igyti nuosavybes teise iš treciojo asmens kitos šalies (lizingo gavejo) nurodyta daikta ir perduoti ji lizingo gavejui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokesti su salyga, kad sumokejus visa lizingo sutartyje numatyta kaina daiktas pereis lizingo gavejui nuosavybes teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Ši teises norma yra taikoma ir tuo atveju, kai lizingo davejas yra nuomojamo daikto savininkas. Tai rodo, kad pagal istatyma lizingo gavejas – šiuo atveju AB „Ž. “ – lizingo davejo turta (pastatus, irengimus) tik valdo ir naudoja, taciau tuo turtu nedisponuoja, jo negali parduoti, padengti kreditoriu turtinius reikalavimus iki tol, kol nesumoka visa lizingo sutartyje numatyta kaina. Pagal byloje esancius duomenis AB „Ž. “ su lizingo daveju UAB „P. L. “ pilnai neatsiskaite, todel neigijo nuosavybes teises i lizingo (finansines nuomos) pagrindu valdytus ir naudotus pastatus bei irenginius. Taip pat kolegija atkreipia demesi ir i civilinese bylose, kuriose dažniausiai ir yra sprendžiamas klausimas del bendroviu mokumo ar nemokumo, taikomos LR imoniu bankroto istatymo nuostatos, apibrežiancios imoniu nemokuma, formuojama praktika del lizingo (finansines nuomos) sutarties pagrindu valdomo ir naudojamo turto išjungimo iš lizingo gavejo bendro turto, jo galejimu šiuo turtu pilnai disponuoti, juo atsiskaityti su kreditoriais. Kaip matyti iš byloje esancios isiteisejusios Vilniaus apygardos teismo 2007-06-27 nutarties, teismas, spresdamas AB „Ž. “ bankroto iškelimo klausima, yra pažymejes, kad sprendžiant AB „Ž. “ nemokumo klausima yra svarbi atsakovo (AB „Ž. “) galimybe jam priklausanti turta panaudoti isipareigojimams ivykdyti. Kadangi treciajam asmeniui UAB „P. L. “ nuosavybes teise priklausantis, bet atsakovo balanse pavaizduotas nekilnojamasis turtas negales buti panaudotas AB „Ž. “ isipareigojimams ivykdyti, tai AB „Ž. “ galimybe ivykdyti isipareigojimus realiai yra žymiai mažesne, nei apskaiciuota pagal balanso duomenis (t. 4 b.l. 10-12). Šiuos Vilniaus apygardos teismo argumentus iš esmes patvirtino Lietuvos apeliacinis teismas 2007-09-20 nutartyje, kur nurode, kad nustatant AB „Ž. “ nemokuma, butina atsižvelgti, jog AB „Ž. “ balanse yra apskaitytas UAB „P. L. “ nuosavybes teise turimas turtas, lizingo sutarciu pagrindu perduotas AB „Ž. “, ir šis turtas negali buti panaudotas AB „Ž. “ isipareigojimams vykdyti (CK 6.567 str. 1 d.) (t. 4 b.l. 13-20).

Kaip mineta, 2009-03-19 papildoma specialisto išvada Nr.5-1/50, kuria remesi pirmosios instancijos teismas, jog AB „Ž. “ 2006-11-13 dienai buvo moki, buvo padaryta ivertinus imones turta, tame tarpe ir ilgalaikio turto apyvartoje užfiksuota AB “Ž. “ lizingo sutarties pagrindu valdoma ir naudojama turta, kas, kolegijos isitikinimu, neatspindi, nerodo tikrosios AB „Ž. “ finansines bukles, padeties prieš nusikaltimo padaryma, jos realia galimybe sumoketi mokescius. Todel Vilniaus apygardos teismo 2009-08-25 nutartimi buvo paskirta atlikti papildoma tyrima, siekiant nustatyti, ar AB „Ž. “ buvo moki 2006-11-13 (t.y. iki nusikaltimo padarymo) išjungus iš imones balanso lizingo sutarties budu nuomojamo turto verte ir Vokietijos imonei „N.-I. S. GMBH“ parduoto turto verte. Kaip matyti iš 2009-10-14 papildomos specialisto išvados del AB „Ž. “ ukines finansines veiklos Nr. 5-1/185, iš AB „Ž. “ viso turto išjungus lizingo sutarties pagrindu valdomo ir naudojamo turto verte bei Vokietijos bendrovei parduotu irenginiu likutine verte, AB „Ž. “ 2006-11-13 buvo nemoki, kadangi pradelsti isipareigojimai – 819618 Lt sumai, viršijo puse i imones balansa irašyto turto verte 772704 Lt. Pagal Lietuvos Aukšciausiojo Teismo senato 2005-12-29 nutarimo Nr. 55 „Del teismu praktikos nusikalstamu veiku finansu sistemai baudžiamosiose bylose“ 18 p., tuo atveju, jei mokesciu moketojas iki nusikalstamos veikos padarymo buvo nemokus jis pagal BK 219 str. neatsako, nes baudžiamoji atsakomybe jam iškilti negali (LR BK 2 str. 3 d.).

Taigi, aukšciau išdestytos aplinkybes, 2009-10-14 papildoma specialisto išvada Nr. 5-1/185 patvirtina, kad AB „Ž. “ iki nusikaltimo padarymo – 2006-11-13 – buvo nemoki, ji per priminime nustatyta termina iki 2006-11-23 realiai negalejo sumoketi VSDF priminime nurodytus privalomus mokescius 328216,58 Lt sumai, nes per visa 2006 m. lapkricio menesi gavo išviso iplauku 168002 Lt sumai, o bendrovei priklausantis nekilnojamasis ir kitas ilgalaikis materialus turtas dar 2006-07-13 Vilniaus apygardos teismo nutartimi (4 t. b.l. 186-187) buvo areštuotas, uždraudžiant ji perleisti, ikeisti kitiems asmenims ar apsunkinti kitomis daiktinemis teisemis. Tai, kad imone buvo nemoki ir realiai negalejo sumoketi apskaiciuotu mokesciu ir po priminime nustatyto termino patvirtina ta aplinkybe, kad neužilgo jos atžvilgiu buvo inicijuota bankroto procedura, iškelta imones bankroto byla. Šios aplinkybes paneigia pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. S. yra kaltas del mokesciu nesumokejima pagal pateikta kaltinima, nes nustatyta tikroji imones finansine bukle prieš nusikaltimo padaryma bei priminime sumoketi mokescius nurodytu terminu (imone buvo nemoki, neturejo realios galimybes sumoketi mokescius) parodo, kad iš V. S. negalima buvo reikalauti istatymus atitinkancio elgesio (LR BK 2 str. 3 d.). Nagrinejamoje byloje nenustacius vieno esminio, butinojo inkriminuotos nusikalstamos veikos požymio – V. S. kaltes, apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir V. S. išteisintinas, jam nepadarius veikos, turincios nusikaltimo, numatyto LR BK 219 str. 2 d., požymiu (LR BPK 329 str. 1 p.).

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteistas juridinis asmuo BAB „Ž. “. Del šio nuteistojo apeliacinis skundas negautas. Taciau, kaip matyti iš bylos medžiagos, juridinis asmuo BAB „Ž. “ ir apeliantas V. S. buvo kaltinami padare ta pacia nusikalstama veika. Juridinio asmens BAB „Ž. “ kalte buvo grindžiama tais paciai irodymais, kaip ir pripažistant kaltu V. S. . Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino juridinio asmens BAB „Ž. “ kalte inkriminuoto nusikaltimo, numatyto LR BK 219 str. 2 d. padaryme, taciau, nagrinejant V. S. skunda apeliacines instancijos teisme, buvo nustatyta, kad iki nusikaltimo padarymo AB „Ž. “ buvo nemoki ir neturejo realios galimybes sumoketi priskaiciuotus mokescius. Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai ištyre visas baudžiamajai atsakomybei kilti svarbias aplinkybes, netinkamai ivertino irodymus, kas sukliude teismui išsamiai ir nešališkai išnagrineti byla ir priimti teisinga nuosprendi, del ko teismas nepagristai juridini asmeni pripažino kaltu padarius inkriminuota nusikalstama veika, nesant jo kaltes. Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numatyta, kad tuo atveju, jei apeliacines instancijos teismas, nagrinedamas byla, nustato esminiu BPK pažeidimu, jis, nepaisydamas to, ar gautas del ju skundas, patikrina, ar tai turejo itakos ne tik asmeniui, del kurio skundo nagrinejama byla, bet ir kitiems skundu nepadavusiems nuteistiesiems. Apeliacines instancijos teismas, ivertines pirmosios instancijos ištirtus bei papildomai surinktus irodymus, nenustate nei apelianto V. S. , nei apeliacinio skundo nepadavusio nuteistojo – juridinio asmens BAB „Ž. “ kaltes inkriminuotame nusikaltime, kas rodo, kad juridinis asmuo nuteistas nepagristai. Todel skundžiamas nuosprendis naikintinas ir juridinio asmens BAB „Ž. “ atžvilgiu, ji išteisinant nepadarius veikos, turincios nusikaltimo, numatyto LR BK 219 str. 2 d., požymiu (LR BPK 329 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

nusprende:

Švencioniu rajono apylinkes teismo 2009 m. gegužes 4 d. nuosprendi panaikinti ir priimti nauja nuosprendi:

V. S. , gim. (duomenys neskelbtini), išteisinti del nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 219 str. 2 d., jam nepadarius veikos, turincios šio nusikaltimo požymiu;

juridini asmeni BAB „Ž. “, i.k. (duomenys neskelbtini), išteisinti del nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 219 str. 2 d., jam nepadarius veikos, turincios šio nusikaltimo požymiu.