- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-09-12
- Bylos Nr.
- Iv-2951-142/2011
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Anai Matutienei, dalyvaujant pareiškėjai D. G., pareiškėjos atstovui advokatui Rimantui Prėskieniui, atsakovo atstovei Miglei Einorytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos D. G. skundą dėl neapmokėtų mokymosi atostogų atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja D. G. (toliau - ir pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) sumokėti pareiškėjai už mokymosi metu (nuo 2011-02-04 iki 2011-02-19) neapmokėtas mokymosi atostogas, priteisti iš atsakovo visas teismo ir atstovavimo išlaidas.
Teisme 2011-06-10 gautas patikslintas skundas (b. l. 7), kuriame pareiškėja papildomai prašo panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2011-04-08 raštą Nr. 22-386.
Paaiškina, kad 2011-03-15 Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriui pateikė prašymą apmokėti mokymosi atostogas ir 2011-04-08 raštu gavo atsakymą Nr. 22-386, kad mokamos mokymosi atostogos pareiškėjai nepriklauso.
Mano, kad atsisakymas apmokėti mokymosi atostogas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas. Remiasi Darbo kodekso 210 straipsnio 2 dalimi. Dėl to su pareiškėja turėjo būti iš anksto derinamos apmokėjimo sąlygos. Remiasi Darbo kodekso 209 straipsnio 2 dalimi ir imperatyvia nuostata, kad darbuotojų, kurie mokosi mokymosi įstaigose, mėnesinis uždarbis visais atvejais negali būti mažesnis už Vyriausybės nustatytą minimalią algą. Mano, kad pareiškėjai turėjo būti sumokėta už 16 dienų minimalios mėnesinės algos tarifu, iš viso 457 litai.
Teisme pareiškėja ir jos atstovas palaikė skundą. Pareiškėja teisme paaiškino, kad atostogų išėjo ne pirmą kartą ir visą laiką jos buvo apmokamos, todėl ji nerodė iniciatyvos dėl apmokėjimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovas paaiškino, kad atsakovas neteisingai nurodo ginčui taikytinas teisės normas, nes Darbo kodekso 210 straipsnis reglamentuoja santykius, kai darbuotojas mokosi darbdavio siuntimu. Nagrinėjamu atveju siuntimo nebuvo, todėl taikytina Darbo kodekso 209 straipsnio 2 dalis, numatanti pareigą mokėti minimalų darbo užmokestį mokymosi atostogų metu. Teisės normų prieštaravimo atveju reikia vadovautis Darbo kodekso 11 straipsnio 2 dalimi, kad taikoma darbuotojui naudingesnė nuostata. Ši norma pagrįsta ne tik tuo, kad darbuotojas yra silpnesnė darbo santykiuose šalis, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nurodo, kad prioritetas turi būti teikiamas darbuotojo teisėms ir jo interesams.
Atsiliepimas
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija atsiliepime į skundą (b. l. 18) nurodė, kad su pareiškėjos reikalavimais nesutinka.
Paaiškino, kad atsižvelgus į pareiškėjos prašymą ir vadovaujantis Darbo kodekso 210 straipsnio 2 dalimi, buvo leista jai pasinaudoti nemokamomis mokymosi atostogomis nuo 2011-02-04 iki 2011-02-19. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė pažymą iš Mykolo Romerio universiteto (2010-1110 pažyma Nr. 8), kurioje buvo nurodyta 2010/2011 studijų metų žiemos sesijos data ir tai, kad D. G. yra šio universiteto Tesės fakulteto Teisės ir valdymo programos papildomųjų studijų klausytoja.
Remiasi Darbo kodekso 210 straipsniu. Paaiškina, kad D. G. mokėsi savo iniciatyva, ji neturėjo darbdavio siuntimo, todėl darbdavys nėra įpareigotas apmokėti mokymosi atostogas ir jokių teisės aktų reikalavimų ar pareiškėjos teisių nepažeidė. Mano, kad nėra pagrindo panaikinti atsakovo 2011-04-08 raštą Nr. 22-386, nes atsakymas pareiškėjai pateiktas laiku, jis yra motyvuotas ir pagrįstas galiojančių teisės aktų nuostatomis.
Atsiliepimas
Teisme atsakovo atstovė palaikė atsiliepimą. Paaiškino, kad ginčui spręsti taikytina Darbo kodekso 210 straipsnio 2 dalis, nes pareiškėja mokėsi savo iniciatyva. Tokiu atveju apmokėjimo klausimas sprendžiamas šalių susitarimu. Pareiškėja dėl susitarimo iniciatyvos nerodė, pareiškėjos 2011-03-15 prašymas nelaikytinas mėginimu susitarti, o direktorius nėra įpareigotas tartis ir apmokėti mokymosi atostogas. Anksčiau mokymosi atostogos galėjo būti apmokamos, nes įstaigos finansinė padėtis buvo geresnė. Įsakyme nurodyta, kad suteikiamos nemokamos atostogos. Pareiškėja su šiuo įsakymu susipažino ir matė atostogų suteikimo sąlygas.
Skundas netenkinamas.
Byla yra dėl pareiškėjos mokymosi atostogų apmokėjimo.
Bylos faktinės aplinkybės yra tokios, kad pareiškėja D. G., Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoja, 2010-12-22 parašė prašymą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriui, kuriame prašė suteikti mokymosi atostogas Mykolo Romerio universitete nuo 2011-01-03 iki vasario (teismui pateiktoje prašymo kopijoje nesimato, iki kurios vasario dienos prašo suteikti atostogas, b. l. 25). Prie pašymo pareiškėja pridėjo Mykolo Romerio universiteto 2010-11-10 pažymą Nr. 8, kurioje nurodoma, kad pareiškėja yra Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės ir valdymo programos papildomųjų studijų klausytoja. 2010/2011 stidijų metų žiemos sesija vyks 2011 m. sausio – vasario 3 dienomis (b. l. 26). Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius, vadovaudamasis Darbo kodekso 181 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, 210 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į Mykolo Romerio universiteto 2010-11-10 pažymą Nr. 8 ir pareiškėjos 2010-12-23 prašymą, 2010-12-31 įsakymu Nr. A-296 išleido pareiškėją nemokamų atostogų nuo 2011-01-03 iki 2011-02-03 (b. l. 27). Pareiškėja 2011-01-25 parašė prašymą pratęsti mokymosi atostogas iki vasario 19 dienos (b. l. 28). Prašymas grindžiamas Mykolo Romerio universiteto pažyma Nr. 8 (b. l. 29). Direktorius 2011-01-27 įsakymu Nr. A-12 pratęsė D. G. nemokamas mokymosi atostogas nuo 2011-02-04 iki 2011-02-19 (b. l. 30)
Šalies argumentai
Pareiškėja 2011-03-15 tarnybiniame prašyme nurodė, kad nuo 2011-02-04 iki 2011-02-19 mokėsi Mykolo Romerio universitete. Jai buvo suteiktos nemokamos mokymosi atostogos, nors galiojantys teisės aktai numato mokėti už tai tam tikrą piniginę išmoką. Prašo informuoti, kodėl Lukiškių TI-K pažeidė galiojančius teisės aktus, ir sumokėti už minėtas atostogas kaip mokymosi atostogas. Atsisakius tai padaryti, prašo pateikti pažymą, kokia pinigų suma jai turėjo būti sumokėta (b. l. 19).
Atsakymas į pareiškėjos prašymą pateiktas 2011-04-08 rašte Nr. 22-386. Rašte nurodoma, kad, vadovaujantis Darbo kodekso 210 straipsnio 2 dalimi, 2011 m. vasario 4-19 dienomis pareiškėjai leista pasinaudoti nemokamomis mokymosi atostogomis. Paaiškinama, kad už suteikiamas mokymosi atostogas mokamas ne mažesnis kaip vidutinis darbo užmokestis darbuotojams, kurie mokosi turėdami įmonių siuntimus (Darbo kodekso 210 straipsnio 1 dalis), o pareiškėja mokosi ne darbdavio iniciatyva, Mykolo Romerio universiteto teisės fakultete yra įvardinta klausytoja (b. l. 20). Toks atsakymas laikytinas atsisakymu išmokėti išmoką už mokymosi atostogas, taigi skundžiamu sprendimu.
Ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra. Pareiškėja dirba Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoja, t. y. ji yra statutinė valstybės tarnautoja (nustatyta administracinės bylos Nr. I-2733-331/2010 pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovui Lukiškių TI-K dėl įsakymo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos pataisos įstaigų profesinė sąjunga, duomenimis. Sprendimas šioje byloje priimtas 2010-10-01). Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Darbo kodeksas, nes nei Tarnybos kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja mokymosi atostogų apmokėjimo sąlygų, o nukreipia į Darbo kodeksą. Pareiškėja teisme neteigė, kad jos mokymosi atostogų apmokėjimą reglamentuoja koks nors kitas teisės aktas, o ne Darbo kodeksas. Ji pati remiasi Darbo kodekso 209 straipsnio ir 210 straipsnio nuostatomis.
Mokymosi atostogų apmokėjimo sąlygas reglamentuoja Darbo kodekso 210 straipsnis. Straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Kodekso 181 straipsnyje nurodytiems darbuotojams, kurie mokosi, laiko stojamuosius egzaminus į aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas turėdami įmonių siuntimus, už suteikiamas mokymosi atostogas šios įmonės moka ne mažesnį kaip vidutinį darbo užmokestį. Straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojams, kurie laiko stojamuosius egzaminus ar mokosi savo iniciatyva, mokėjimo už mokymosi laiką klausimas sprendžiamas kolektyvinėse sutartyse arba šalių susitarimu.
Pareiškėjos atstovo minimas Darbo kodekso 209 straipsnis ginčui netaikytinas. Ši norma tik garantuoja darbuotojams, jog dėl to, kad jie mokosi, jų darbo užmokestis negali būti mažesnis už Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą, ir nereglamentuoja mokymosi atostogų apmokėjimo. Todėl prieštaravimų tarp Darbo kodekso 209 straipsnio ir 210 straipsnio nėra.
Taigi įstatymas išskiria du mokymosi atostogų apmokėjimo atvejus: 1. kai darbuotojas mokosi įmonės siuntimu ir 2. kai darbuotojas mokosi savo iniciatyva. Už suteikiamas mokymosi atostogas darbuotojui mokamas ne mažesnis kaip vidutinis darbo užmokestis, jeigu darbuotojas mokosi įmonės siuntimu. O jeigu darbuotojas mokosi savo iniciatyva, tai dėl mokymosi atostogų apmokėjimo sprendžiama šalių susitarimu.
Pareiškėja mokosi savo iniciatyva (šios aplinkybės pareiškėja neneigia). Pareiškėja neteikė objektyvių įrodymų, buvus susitarimą dėl mokymosi atostogų nuo 2011-02-04 iki 2011-02-19 apmokėjimo, o bylos įrodymai to nepatvirtina. Abiejuose prašymuose, t. y. ir 2010-12-22 prašyme, ir 2011-01-25 prašyme, pareiškėja tik prašė suteikti mokymosi atostogas, dėl jų apmokėjimo klausimo nekėlė. Lukiškių TI-K direktoriaus 2011-01-27 įsakyme Nr. A-12 aiškiai yra nurodyta, kad pareiškėjai suteikiamos nemokamos mokymosi atostogos. Taip pat buvo nurodyta ir 2010-12-31 įsakyme Nr. A-296. Pareiškėja su tokiais direktoriaus įsakymais sutiko, jų neskundė, o klausimą dėl mokymosi atostogų apmokėjimo pradėjo kelti tik 2011-03-15, t. y. jau po mokymosi atostogų, nors pati skunde pripažįsta, kad mokymosi atostogų apmokėjimo sąlygos turėjo būti iš anksto derinamos. Pareiškėja nepagrįstai aiškina, kad tai darbdavys turėjo kelti klausimą dėl mokymosi atostogų apmokėjimo, nes prašymą suteikti mokymosi atostogas pateikė pareiškėja.
Atsižvelgiant į mokymosi atostogų apmokėjimą reglamentuojančias teisės normas, į tai, kad pareiškėja mokymosi savo iniciatyva, darbdavys nėra įpareigotas visais atvejais apmokėti mokymosi atostogas. Darbdavys nebūtų įpareigotas apmokėti mokymosi atostogas netgi, jeigu pareiškėja būtų to paprašiusi. Taigi darbdavys jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Atsakymas pareiškėjai į jos prašymą dėl mokymosi atostogų apmokėjimo pateiktas laiku, yra motyvuotas, pagrįstas teisės aktais. Darytina išvada, kad pareiškėjos reikalavimai sumokėti už mokymosi atostogas nuo 2011-02-04 iki 2011-02-19 ir panaikinti atsakovo 2011-04-08 raštą Nr. 22-386 yra nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjos D. G. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.