Vilniaus apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui A. Č., ieškovo atstovui advokato padėjėjui V. L., atsakovo atstovui O. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. Č. (pradinė ieškovė M. Č.) ieškinį atsakovui bankrutavusiam AB bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos nagrinėjimo metu mirus ieškovei M. Č., ji buvo pakeista procesinių teisių perėmėju A. Č..

Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas ieškinį palaikė, atsakovo atstovas ieškinį prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Byloje nustatyta, kad 2008-06-05 Ieškovė su banku sudarė banko sąskaitos sutartį Nr. BS080605V991567476. Ieškovė 2011-07-07 su banku sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9942316 (toliau - Aptarnavimo sutartis). Ieškovė 2011-07-07 su banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110707V990014 (toliau - Ginčijamas sandoris), pagal kurią ieškovė už 9 996,50 LTL įsigijo 100 vnt., 100 LTL nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 5% metine palūkanų norma. Šio sandorio sudarymui ieškovė panaudojo pasibaigusio 2011-07-03 terminuotojo indėlio pagal sutartį Nr. DE20090703V990676. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti AB banko SNORAS veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011 m. lapkričio 24 d, nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą visam laikui atšaukti AB bankui SNORAS išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. priėmė nutartį iškelti AB bankui SNORAS bankroto bylą. Ieškovė pateikė bankui 2012-01-09 kreditorinį reikalavimą dėl 10 163,50 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2012-03-22 nutartimi patvirtino Ieškovės ketvirtos eilės reikalavimą - 10 175,34 Lt. Bylos nagrinėjimo metu mirus ieškovei M. Č., ji buvo pakeista procesinių teisių perėmėju A. Č..

Ieškovė (o po procesinių teisių perėmimo ieškovas) teigia, jog sudarydama ginčijamą sandorį ieškovė buvo apgauta, ji nesuprato kokią sutartį pasirašinėja, nes jos išsilavinimas nedidelis, ji nemoka lietuvių kalbos, todėl ginčijamas sandoris turi būti panaikintas. Teismas su tokiais motyvais nesutinka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė, sudarydama Aptarnavimo sutartį, raštu patvirtino, kad gavo „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą“ bei „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką“. Teismų praktikoje pripažįstama, kad klientų pasirašymas finansiniuose dokumentuose nėra vien tik formalus veiksmas. Laisva valia pasirašydamas atitinkamuose dokumentuose, klientas prisiima vykdyti jame nustatytus įsipareigojimus, taip pat įgyja teisę reikalauti, kad atitinkamuose dokumentuose numatytas pareigas vykdytų ir kita pusė. Kitoks aiškinimas sudarytų prielaidas investuotojams piktnaudžiauti teisėmis, vengiant savo įsipareigojimų vykdymo. Taigi, ieškovė prie sudarydama Ginčo sandorį buvo konsultuojama atsakovo darbuotojų, nurodė, jog yra supažindinta su Baziniu prospektu ir jame aprašytais rizikos veiksniais. Pažymėtina, jog visi ieškovės parašai buvo padėti laisva valia. Jeigu ieškovė ko nors nesuprato, ji galėjo pasiteirauti atsakovo darbuotojų arba apskritai atsisakyti sudaryti ginčo sandorį. Be to, naująja sutartimi buvo sutartos gerokai didesnės palūkanos (5 proc. vietoje 2,65 proc.), todėl iš to taip pat buvo galima suprasti, jog buvo sudaroma ne indėlių, o kitokia sutartis. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie obligacijos kaip finansinės priemonės esmę, su obligacijų įsigijimu susijusią riziką, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti, jog Ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės ar suklydimo.

Pažymėtina, kad sandoriai, ginčijami CK 1.90 bei 1.91 str. pagrindu, yra priskirtini prie nuginčijamų sandorių (CK 1.78 str. 2 d.). Vadovaujantis CK 1.79 str., 1 d. šalis, kuri patvirtino nuginčijamą sandorį, netenka teisės jo ginčyti.

Ieškovė iki ieškinio pateikimo pateikė bankui savo kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuriuose nurodė, kad yra sudariusi obligacijų pasirašymo sutartį ir tuo grindžia savo reikalavimą bankroto byloje. Ieškovė neskundė nutarties, kuria buvo patvirtintas jos kreditorinis reikalavimas bankui. Taigi, ji atitinkamai pripažino, kad jos kreditorinis reikalavimas kildinamas iš Ginčijamo sandorio. Pildant prašymą dėl kreditorinio reikalavimo dalyvavo ieškovės sūnus, dabartinis ieškovas A. Č., nes prašyme nurodytas ieškovo elektroninio pašto adresas (b. l. 50). A. Č. bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog jis turi teisinį išsilavinimą ir ginčo dėl to nėra. Asmeniui, turinčiam teisinį išsilavinimą, keliami aukštesni atsakingumo, rūpestingumo ir informuotumo reikalavimai, be to, preziumuojama, jog jam yra žinomas teisės normų turinys. Todėl darytina išvada, jog Ginčijamas sandoris buvo patvirtintas sąmoningai ir dėl to ieškovė (o juo labiau ieškovas) nebeturi teisės jo ginčyti teisme (CK 1.79 str. 1 d.).

Esant šioms aplinkybėms atmetamas ieškinio reikalavimas dėl Ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Ieškiniu reikalaujama, kad ieškovės bankui įmokėti pinigai būtų pripažinti indėliu ir ieškovui būtų išmokėta kompensacija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje, kurioje buvo keliami iš esmės analogiški klausimai (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015) yra nurodęs, kad:

„Indėlininkų direktyvos (1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas. Taigi, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad Banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. <...>

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.“

Šioje byloje yra nustatyta, jog ieškovė išreiškė valią įsigyti AB bankas Snoras obligacijų, todėl ji laikytinas investuotoja, o ne indėlininke. Ieškovės sumokėtas lėšas bankas nusirašė, kaip apmokėjimą už obligacijas, o ieškovė neįrodinėjo, kad jos būtų buvę panaudotos kokiems nors kitiems tikslams. Taigi, ieškovės bankui sumokėti pinigai, laikytini ne indėliu, o investicija. Todėl atsižvelgus į čia paminėtas aplinkybes ir Europos Teisingumo Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, darytina išvada, jog draudimo išmoka ieškovei nepriklauso.

Dėl išvardintų priežasčių ieškinys atmetamas.

Atmetus ieškinį iš ieškovo valstybei priteisiamos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos - 5,50 Eur.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. Č. valstybei 5,50 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.