Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant ieškovei G. K., jos atstovei advokatei Gretai Paskačimienei, atsakovei J. J., atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio naujakuriai“, J. J., I. D. atstovui advokatui Vygantui Barkauskui, trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 23-ojo notarų biuro notarei D. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovėms J. J., I. D. (O. D. (O. D.) teisių perėmėja), A. Š. ir uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio naujakuriai“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius, Vilniaus miesto 23-ojo notarų biuro notarė D. J., R. L. (R. L.) ir A. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Nagrinėjamoje byloje apeliantė visus ieškinyje nurodytus sandorius ginčija CK 1.89 straipsnio pagrindu (sandoris sudarytas asmens, kuris, nors ir buvo veiksnus, buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti), be to, įrodinėja, kad Paskolos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl yra niekinė ir negalioja pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas šiuos apeliantės reikalavimus atmetė. Apeliantė taip pat pareiškė alternatyvų reikalavimą dėl Paskolos sutartyje nustatytų delspinigių sumažinimo, kurį teismas paliko nenagrinėtą. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė minėtus sandorių negaliojimo pagrindus bei delspinigių sumažinimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Šiais aspektais teisėjų kolegija patikrina skundžiamos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Nors teismas sprendė ir dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal CK 1.90 bei 1.91 straipsnius, tačiau apeliantė patikslintame ieškinyje šiais pagrindais nesirėmė ir teismo sprendimo šioje dalyje neskundžia.

Dėl sandorių negaliojimo pagal CK 1.89 straipsnį

Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. CK nekelia reikalavimų priežasčiai, lėmusiai atitinkamą asmens būseną. Tokia būsena gali būti ir dėl išsivysčiusios ar ūminės ligos. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010). Ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus (CPK 218 str.). Tai reiškia, kad turi būti įvertinti įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas nesivadovaus jomis kaip įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).

Nagrinėjamu atveju apeliantė įrodinėja, kad ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu ji buvo priklausoma nuo alkoholio, todėl buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Tuo tikslu byloje buvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė. 2010 m. rugpjūčio 31 d. – spalio 15 d. atliktos ekspertizės akte (3 t., 3-7 b. l.) ekspertų komisija pateikė išvadą, kad remiantis turimais duomenimis, galima daryti prielaidą, jog G. K. 2009-02-18, 2009-02-27, 2009-03-05, 2009-03-06, 2009-03-13, 2009-03-16 bei 2009-04-01, sudarydama sutartis ir pasirašydama dokumentus, negalėjo visapusiškai teisingai ir pilnai suvokti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti. Ekspertai rekomendavo, surinkus papildomus duomenis apie G. K. būseną ir elgesį konkrečių juridinių veiksmų atlikimo metu, liudytojų parodymus apie jos elgesį ir būklę byloje nagrinėjamu laikotarpiu, skirti papildomą teismo psichiatrijos ekspertizę. Apklausus liudytojus, byloje buvo paskirta papildoma ekspertizė. 2012 m. kovo 27 d. – rugsėjo 24 d. atliktos papildomos ekspertizės akte (3 t., 237-244 b. l.) teismo ekspertas pateikė atsakymą į jam suformuluotus klausimus, nurodydamas, kad remiantis turimais duomenimis, galima daryti pagrįstą prielaidą, jog G. K. 2009-02-18, 2009-02-27, 2009-03-05, 2009-03-06, 2009-03-13, 2009-03-16 bei 2009-04-01, sudarydama sutartis ir pasirašydama dokumentus, negalėjo visapusiškai teisingai ir pilnai suvokti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti, tačiau kategoriškai tai tvirtinti būtų galima tuomet, jeigu būtų konstatuota, kad jos sudaryta 2009-03-05 paskolos sutartis neatitinka protingumo, racionalumo kriterijų bei realių, tuo metu egzistavusių G. K. galimybių įvykdyti sutarties sąlygas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktos teismo ekspertų išvados nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad ieškovės būsena ginčijamų sandorių sudarymo momentu buvo tokia, jog ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Visų pirma, teismo ekspertų išvada dėl ieškovės būsenos būtent konkrečiomis datomis, kuriomis buvo sudaromi ginčijami sandoriai, nėra kategoriška ir vienareikšmiška. Tokios išvados, kaip matyti iš papildomos ekspertizės akto turinio, teismo ekspertas negalėjo duoti, kadangi liudytojų parodymai yra prieštaringi, trūksta objektyvių duomenų apie ieškovės psichikos sveikatą, nes ji 2009-02-18 – 2009-04-01 nebuvo stebima psichiatrų priežiūroje, jos psichikos sveikatos būklė nebuvo vertinama ir nėra aprašyta. Antra, apeliantė vienas aplinkybes, susijusias su ginčijamų sandorių sudarymu, prisimena, o kitų, nors ir vykusių tuo pačiu metu – ne. Tai sudaro pagrindą abejoti byloje jos duotų paaiškinimų patikimumu. Apeliantė teismo posėdžio metu pakankamai detaliai paaiškino, dėl kokių priežasčių sudarinėjo ginčijamus sandorius, kokius veiksmus atlikinėjo, kokie asmenys dalyvavo kartu su ja, koks tarp jų vyko bendravimas, ko iš jos buvo prašoma padaryti. Apeliantė pripažino, kad dokumentus pasirašinėjo jų neperskaičiuosi, nes nematė tam reikalo. Tokie paaiškinimai prieštarauja apeliantės teiginiams, kad ji neprisimena konkrečių sandorių sudarymo aplinkybių, jų esmės. Trečia, byloje nėra jokių įrodymų, kurie tiesiogiai patvirtintų apeliantės teiginius, kad ji buvo apsvaigusi nuo alkoholio būtent tais momentais, kai pasirašinėjo dokumentus, susijusius su ginčijamų sandorių sudarymu. Byloje liudytojais apklausti apeliantės artimieji giminaičiai, bendradarbiai ir draugai iš esmės patvirtino tik tai, kad apeliantė ginčui aktualiu laikotarpiu nuolat piktnaudžiavo alkoholiu. Šių liudytojų parodymai yra abstraktaus pobūdžio ir nesusiję su konkrečiomis ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybėmis. Tuo tarpu kiti byloje apklausti liudytojai – banko vadybininkė, notarė, antstolis, UAB „Senamiesčio naujakuriai“ darbuotojai, t. y. asmenys, kurie tiesiogiai dalyvavo apeliantei sudarant ginčijamus sandorius, patvirtino, kad tuo metu apeliantė elgėsi adekvačiai ir nei vienam iš jų nekilo jokių abejonių dėl apeliantės blaivumo ar sveikatos būklės. Apeliantės argumentas, kad pastarieji liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymais negalima remtis, yra nepagrįstas, kadangi tą patį galima pasakyti ir apie apeliantės iniciatyva apklaustų liudytojų parodymų įrodomąją galią (CPK 185 str.). Ketvirta, su ginčijamų sandorių sudarymu bei vykdymu susiję veiksmai buvo atliekami ne vieną dieną. Apeliantė per kelių mėnesių laikotarpį skirtingu laiku, skirtingose vietose, dalyvaujant skirtingiems asmenims pasirašinėjo dokumentus, atliko mokėjimus, pavedimus bei kitokius teisiškai reikšmingus veiksmus. Dėl šios priežasties kyla pagrįstų abejonių, ar iš tikrųjų apeliantė nei vieno iš šių veiksmų reikšmės negalėjo tinkamai suvokti. Penkta, byloje nustatyta, kad apeliantė yra išsilavinusi, ginčui aktualiu laikotarpiu ji vaidino teatre, vyko į gastroles užsienyje, be to, turėjo panašių sandorių sudarymo patirties – jai priklausantis nekilnojamasis turtas buvo įsigytas už banko suteiktą kreditą, įkeičiant šį turtą hipoteka. Šios aplinkybės taip pat paneigia apeliantės teiginius, kad ji tuo metu nuolat buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

Apeliantė remiasi pirminės ekspertizės akto tiriamosios dalies pabaigoje pateiktomis išvadomis, kad tiriamosios elgesį byloje nagrinėjamų įvykių metu galėjo sąlygoti tiek jos psichikos būsena (priklausomybės alkoholiui sindromas), tiek jai būdingi asmenybės bruožų ypatumai, tiek jos fiziologinė būsena – neblaivumas. Apeliantės teigimu, tai patvirtina, kad jos būsena ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo nulemta ne momentinio apsvaigimo, o ilgalaikio alkoholio vartojimo ir priklausomybės nuo jo. Teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka. Kaip minėta, ekspertizės aktuose nėra kategoriškai tvirtinama, kad tiriamosios, t. y. apeliantės, negalėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti sudarant ginčijamus sandorius lėmė jos psichikos būsena. Teismo posėdyje apklaustas ekspertas I. R. paaiškino, kad alkoholizmas sukėlė tam tikrus apeliantės psichikos pokyčius, tačiau kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu apeliantė nebuvo tirta ekspertų, tai galima daryti tik prielaidą, bet ne kategoriškai teigti, kad tie pažeidimai buvo tokie gilūs, kad sutrikdė jos gebėjimą suvokti savo veiksmų reikšmę (4 t., 23 b. l.). Pagal bylos duomenis, apeliantei nuo 2008-03-02 diagnozuotas priklausomybės alkoholiui sindromas. Byloje nėra ginčo, kad apeliantė alkoholiu piktnaudžiavo daug metų iki ginčijamų sandorių sudarymo. Tačiau prieš tai aptartų aplinkybių visuma sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad apeliantės psichinė būsena tiek, kiek ją paveikė nuolatinis alkoholio vartojimas, netrukdė jai suvokti savo veiksmų esmės tiek sudarant ginčijamus sandorius, tiek iki tol atliekant kitus teisinę ar socialinę reikšmę turinčius veiksmus.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, dėl kokių priežasčių apeliantė sudarė ginčijamas Tarpininkavimo sutartis, Paskolos sutartį ir Hipotekos sutartį, kuo pasireiškė šių sandorių naudingumas apeliantei. Pati apeliantė byloje yra paaiškinusi, kad 120 000 Lt dydžio paskolą savo vardu ji paėmė įkalbėta savo pažįstamos R. P., kuri žadėjo jai grąžinti pinigus ir už tai atsilyginti – apmokėti apeliantės skolą už įsigytą nekilnojamąjį turtą, skirti dalį pinigų apeliantės namo remontui (apeliantės teigimu, jai buvo pažadėta sumokėti 10 000 Lt ar 20 000 Lt, taigi, ne visa imamos paskolos suma turėjo būti skirta namo remontui, kaip teigiama apeliaciniame skunde). Tokios priežastys buvo nurodytos ir teismui prašant išduoti leidimą sudaryti apeliantės ir jos nepilnamečio vaiko gyvenamojo būsto įkeitimo sandorį. Atsakovė J. J. teisme taip pat paaiškino, kad apeliantei paskolos reikėjo įgyvendinti verslo planą, pagal kurį turėjo būti gaunamas greitas pelnas. Taigi, akivaizdu, kad apeliantės tikslas sudaryti aptariamus sandorius buvo nulemtas jos žodinių susitarimų su pažįstamu asmeniu R. P., tokiu būdu siekiant pastarajai padėti įgyvendinti savo verslo planus, o tuo pačiu gauti ir sau finansinės naudos. Tai, kad R. P. vėliau neįvykdė savo įsipareigojimų apeliantei, nereiškia, kad ginčijami sandoriai turi būti vertinami kaip nenaudingi ar žalingi apeliantei CK 1.89 straipsnio taikymo prasme. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad apeliantė pasiskolino didelę pinigų sumą trumpam terminui (trims mėnesiams) iš esmės neturėdama jokių pajamų, tačiau vertinant tai minėtų aplinkybių kontekste, t. y. kad apeliantė skolinosi pinigus ne sau, o siekdama perskolinti juos pažįstamam asmeniui bei tikėdamasi juos laiku susigrąžinti bei gauti iš to turtinės naudos, kad jų tarpusavio santykiuose tokia praktika buvo įprasta (apeliantė teigė, kad R. P. tokiu būdu pinigų iš jos skolinosi ne vieną kartą), toks sandoris (trumpalaikė paskola su nekilnojamojo turto įkeitimu) negali būti laikomas neatitinkančiu protingumo kriterijaus. Atsižvelgiant į ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad normaliai rūpestingas, atidus ir protingas žmogus (bonus pater familias) analogiškoje situacijoje elgtųsi visiškai kitaip. Vien tai, kad apeliantė lengvabūdiškai pasitikėjo ją supusiais asmenimis (R. P. ir R. L.) ir tinkamai neįformino tarpusavio sutartinių įsipareigojimų, nereiškia, kad ginčijami sandoriai, žvelgiant iš atsakovių pozicijos, yra akivaizdžiai neprotingi ar nelogiški. Apeliantė pažymi, kad Paskolos sutartyje nenustatytos jokios palūkanos už suteikiamą paskolą. Atsakovė J. J. teisme paaiškino, kad dalį paskolos (70 000 Lt) ji suteikė iš savo asmeninių lėšų, dalį paskolos (50 000 Lt) suteikė jos klientas O. D., kuriam ji už tai įsipareigojo neatlygintinai suteikti tarpininkavimo paslaugas įsigyjant butą; jos interesas suteikti paskolą buvo tas, kad apeliantė dėl to sudarė Tarpininkavimo sutartis, pagal kurias jos įmonė UAB „Senamiesčio naujakuriai“ teikė atlygintines paslaugas. Tokie atsakovės paaiškinimai, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia, kad nors Paskolos sutartis pagal jos sąlygas yra neatlygintinė, tačiau paskolos davėjai turėjo netiesioginį materialinį suinteresuotumą šios sutarties sudarymu. Juolab, kad šiuo atveju, kaip minėta, paskola buvo suteikta trumpam laikotarpiui. Pagal Tarpininkavimo sutartis UAB „Senamiesčio naujakuriai“ įsipareigojo konsultuoti klientą, t. y. apeliantę, kredito gavimo klausimais; ruošti ir tikrinti dokumentus, reikalingus kliento finansinėms operacijoms; kliento pageidavimu atstovauti jam teisme, hipotekos įstaigoje, VĮ Registrų centre, antstolių kontorose ir kt. (1 t., 139, 142 b. l.). Byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „Senamiesčio naujakuriai“ organizavo apeliantės skolų padengimą, jai priklausančio nekilnojamojo turto arešto panaikinimą, rinko ir ruošė dokumentus, reikalingus teismo leidimui gauti, sprendė su nekilnojamojo turto įkeitimu susijusius klausimus, t. y. atliko tam tikrus veiksmus, kuriuos galima įvardinti kaip nematerialaus pobūdžio paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu, už kurias apeliantė kaip klientė įsipareigojo sumokėti Tarpininkavimo sutartyse nustatytą kainą (CK 6.716 str. 1 d.). Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo (CK 6.193 str. 1, 5 d.). Kaip minėta, apeliantė kreipėsi į atsakovę UAB „Senamiesčio naujakuriai“, siekdama gauti paskolą, refinansuoti turimą būsto kreditą. Šis tikslas buvo pasiektas – Paskolos sutartis buvo sudaryta, taigi UAB „Senamiesčio naujakuriai“, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tarpininkavimo paslaugas apeliantei suteikė. Byloje nustatyta, kad apeliantė atliko mokėjimus į atsakovės UAB „Senamiesčio naujakuriai“ kasą pagal Tarpininkavimo sutarčių pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras (1 t., 140-141, 143-146 b. l.). Įvykdydama šiuos sandorius, apeliantė tokiu būdu patvirtino, kad ji suprato savo veiksmų reikšmę sudarant šiuos sandorius. Apeliantė nepaneigė, kad Tarpininkavimo sutarčių kaina buvo šalių suderėta ir kad pagal šalių susitarimą šios sutartys buvo būtinos tam, kad apeliantei būtų suteikta paskola tokiomis sąlygomis, kurios nustatytos Paskolos sutartyje. Šiame kontekste negali būti laikoma, kad apeliantės bendrai pagal Tarpininkavimo sutartis sumokėta 9 720 Lt kaina už paslaugas yra aiškiai neprotinga.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis apie apeliantės būseną ginčijamų sandorių sudarymo momentu ir šių sandorių turinį, konstatuoja, kad apeliantė neįrodė, jog sudarydama ginčijamus sandorius, ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Nesant CK 1.89 straipsnio taikymui būtinų sąlygų, šiuo pagrindu pripažinti apeliantės ginčijamus sandorius nėra pagrindo.

Dėl Paskolos sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu

Apeliantė tiek patikslintame ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad Paskolos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kadangi pagal šios sutarties sąlygas paskolos davėjai dalį paskolos sumos paskolos gavėjai įsipareigojo sumokėti vėliau, įvykus tam tikroms sąlygoms, suėjus terminams po Paskolos sutarties sudarymo, o tai, pasak apeliantės, neatitinka paskolos sutarties esmės.

Apeliantė teisingai nurodo, kad paskolos sutartis yra realinis sandoris. Tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti nepakanka vien šalių susitarimo dėl pinigų perdavimo; paskolos teisiniams santykiams konstatuoti būtinas sutarties dalyko – pinigų – perdavimas (CK 6.870 str. 1, 2 d.); pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktas yra esminė sutarties sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2012).

Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos Paskolos sutarties (l t., 13-15 b. l.) 1 punkte nustatyta, kad G. K. pasiskolino iš O. D. ir J. J. 120 000 Lt. Šio punkto papunkčiuose detalizuojamos paskolos sumą sudarančių dalių suteikimo sąlygos, pagal kurias paskolos gavėja patvirtino, kad prieš pasirašant šią sutartį iš O. D., atstovaujamo J. J., gavo 10 000 Lt ir iš pačios J. J. – 36 000 Lt (Paskolos sutarties 1.1.1, 1.2.1 p.). Taigi, pasirašydama Paskolos sutartį, apeliantė patvirtino, kad tuo metu iš viso ji buvo gavusi 46 000 Lt. Šalys susitarė, kad likusi paskolos dalis bus išmokėta tokia tvarka: 40 000 Lt O. D., atstovaujamas J. J., įsipareigojo perduoti per 1 darbo dieną po to, kai bus įregistruota hipoteka žemės sklypui ir sodo pastatui, esantiems (duomenys neskelbtini), o pinigų gavimo faktą G. K. įsipareigojo patvirtinti rašytiniu pareiškimu (Paskolos sutarties 1.1.2 p.); 9 929,57 Lt J. J. įsipareigojo per 3 darbo dienas po šios sutarties pasirašymo pervesti į AB banko „Hansabankas“ nurodytą sąskaitą, dengiant G. K. neįvykdytą piniginį įsipareigojimą (Paskolos sutarties 1.2.2 p.); 24 070,43 Lt J. J. įsipareigojo pervesti į G. K. nurodytą sąskaitą per 1 darbo dieną po šios sutarties 1.2.2 punkto įvykdymo dienos, o pastaroji – pinigų gavimo faktą patvirtinti rašytiniu pareiškimu (Paskolos sutarties 1.2.3 p.).

Viena vertus, galima iš dalies sutikti su apeliante, kad minėtos Paskolos sutarties sąlygos lingvistine prasme yra prieštaringos, kadangi nurodoma, jog apeliantė „pasiskolino“ visą 120 000 Lt, tačiau toliau nurodoma, kad dalį šios sumos paskolos davėjai ne perdavė, o tik „įsipareigoja perduoti / pervesti“, paskolos gavėjai įvykdžius tam tikras šioje sutartyje numatytas sąlygas. Kita vertus, toks šalių susitarimas savaime negali būti pripažįstamas kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas suteikia teisę šalims savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Apeliantė nenurodo, kokiems įstatymo imperatyvams prieštarauja minėtos Paskolos sutarties sąlygos, o tik teigia, kad šios sąlygos neatitinka paskolos sutarties esmės. Tai, kad paskolos davėjai dalį paskolos įsipareigojo perduoti paskolos gavėjai ateityje, t. y. įvykdžius tam tikras sąlygas, gali būti pagrindas ginčyti atitinkama dalimi Paskolos sutarties sudarymą (CK 6.875 str.).

Byloje nėra ginčo, kad atsakovė J. J., vykdydama Paskolos sutartį, sumokėjo 9 929,57 Lt „Swedbank“, AB, tokiu būdu padengdama apeliantės įsipareigojimus šiam bankui, bei pervedė į apeliantės sąskaitą 24 000 Lt (9 000 Lt – iš savo lėšų, 15 000 Lt už atsakovę pervedė A. S.). Taigi apeliantė pripažįsta, kad pagal Paskolos sutartį ji gavo 33 929,57 Lt. Tačiau apeliantė neigia, kad gavo likusią paskolos sumą. Kaip minėta, apeliantė, pasirašydama Paskolos sutartį, patvirtino gavusi dalį paskolos, t. y. 46 000 Lt. Atsakovės pateiktame Paskolos sutarties egzemplioriuje yra apeliantės 2009-03-13 padarytas įrašas, kad ji gavo iš O. D. 20 000 Lt (1 t., 137 b. l.). 2009-03-16 pareiškimu apeliantė patvirtino, kad O. D. ir J. J. pagal Paskolos sutartį visus savo įsipareigojimus įvykdė, visus pinigus, t. y. 120 000 Lt apeliantė gavo ir pripažįsta, kad jos skola O. D. yra 50 000 Lt, J. J. – 70 000 Lt (1 t., 138 b. l.). Jokių įrodymų, kurie paneigtų minėtus rašytinius patvirtinimus dėl grynųjų pinigų gavimo, apeliantė teismui nepateikė. Taigi apeliantė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą (CPK 12, 178 str., CK 6.875 str. 1 d.). Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad Paskolos sutartis ginčijama apimtimi nebuvo sudaryta.

Dėl Paskolos sutartyje nustatytų delspinigių dydžio sumažinimo

Apeliantė patikslintame ieškinyje pareiškė alternatyvų reikalavimą, prašydama tuo atveju, jeigu teismas atmestų jos reikalavimus dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais, sumažinti Paskolos sutartyje nurodytus delspinigius, šios sutarties 7 punktą išdėstant taip: „Laiku negrąžinus paskolos, G. K. įsipareigoja mokėti J. J. ir O. D. 0,02 % dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą atsiskaityti dieną, kiekvienam iš kreditorių delspinigius skaičiuojant, atsižvelgiant į jam negrąžintos paskolos dalį“.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nesilaikė CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatytos privalomos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, nes dėl Paskolos sutarties sąlygų pakeitimo į kreditorius nesikreipė. Nustatęs, kad ieškovė dar gali pasinaudoti tokia ginčo išsprendimo tvarka, teismas šį reikalavimą paliko nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija šiems teismo argumentams nepritaria.

Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad netesybų mažinimas teismo sprendimu nekvalifikuotinas kaip sutarties keitimas pagal CK 6.223 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015). Taigi minėto straipsnio 3 dalyje nustatytos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos neprivaloma laikytis prieš pareiškiant teisme reikalavimą dėl delspinigių sumažinimo.

Kaip minėta, apeliantės reikalavimas sumažinti Paskolos sutartyje nustatytą delspinigių dydį yra alternatyvus – šį reikalavimą apeliantė reiškia tik tuo atveju, jeigu teismas netenkintų jos reikalavimo pripažinti negaliojančia Paskolos sutartį. Dėl to apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad nelogiška būtų kreiptis į kreditorius dėl dalies Paskolos sutarties sąlygų pakeitimo, kai pirmiausia siekiama nuginčyti visą šią sutartį. Proceso įstatymas nedraudžia reikšti alternatyvius reikalavimus, juolab, kad apeliantei laiku negrąžinus paskolos, paskolos davėjai gali kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, kurio pagrindu skola būtų išieškoma priverstine tvarka iš įkeisto turto (CK 4.192 str.). Pažymėtina, kad teisę spręsti delspinigių sumažinimo klausimą turi tik teismas (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Esant ginčui tarp šalių dėl Paskolos sutartyje nustatyto delspinigių dydžio, teismas netinkamai taikė minėtas procesinės teisės normas ir nepagrįstai atsisakė išspręsti šį ieškinio reikalavimą, palikdamas jį nenagrinėtą, todėl skundžiamas sprendimas keistinas, panaikinant šią sprendimo dalį (CPK 329 str. 1 d.).

CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti du savarankiški pagrindai, kada teismas gali mažinti netesybas – jeigu jos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad apeliantė būtų grąžinusi paskolos davėjams nors dalį paskolos. Paskolos sutarties 7 punkte nustatytus 1 proc. dydžio delspinigius, mokėtinus už kiekvieną pavėluotą dieną nuo pasiskolintos sumos, apeliantė prašo sumažinti kaip neprotingai didelius. Vertinant, ar tokio dydžio delspinigiai šiuo konkrečiu atveju yra neprotingai dideli, pirmiausia atsižvelgtina į tai, kad Paskolos sutartis sudaryta tarp fizinių asmenų, tačiau iš esmės, sprendžiant iš byloje nustatytų aplinkybių, paskolos davėja J. J. veikė kaip verslininkė, t. y. ji buvo suinteresuota suteikti paskolą iš savo asmeninių lėšų su sąlyga, kad paskolos gavėja pasinaudos jai priklausančios įmonės UAB „Senamiesčio naujakuriai“ atlygintinėmis tarpininkavimo paslaugomis. Kitas paskolos davėjas O. D. į šiuos sutartinius santykius buvo įtrauktas J. J. iniciatyva, kadangi pastarajai, sprendžiant iš jos teisme duotų paaiškinimų, pritrūko lėšų apeliantės prašomai suteikti paskolai. Byloje nėra ginčo, kad apeliantė pagal Tarpininkavimo sutartis yra atsiskaičiuosi su atsakove UAB „Senamiesčio naujakuriai“. Taigi atsakovės J. J. tikslas, dėl kurio ji sutiko sudaryti Paskolos sutartį su apeliante, yra pasiektas. Tačiau akivaizdu, kad apeliantei negrąžinus paskolos per sutartyje nustatytą terminą, paskolos davėjai patiria nuostolių dėl negalėjimo naudotis pinigais, kuriuos jie turėjo atgauti. Minėta, kad Paskolos sutarties 7 punkte nustatytas delspinigių dydis – 1 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną nuo pasiskolintos sumos. Tai sudaro net 365 proc. palūkanų per metus. Toks delspinigių dydis akivaizdžiai daug kartų viršija tiek įstatyme nustatytą palūkanų dydį (CK 6.210 str.), tiek bankų mokamų palūkanų dydį, todėl yra pagrindas jį sumažinti. Sprendžiant, iki kokio dydžio mažintini šalių susitarimu nustatyti delspinigiai, atsižvelgtina į tai, kad Paskolos sutarties įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu, paskolos davėjai, atsikirsdami į apeliantės argumentus dėl delspinigių sumažinimo, neįrodinėjo, kokio dydžio minimalius nuostolius jie faktiškai patyrė dėl laiku neatgautų pinigų. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą minėtų aplinkybių, sprendžia, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti apeliantės reikalavimą ir sumažinti Paskolos sutarties 7 punkte nustatytą delspinigių dydį iki 0,05 proc. Toks delspinigių dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju užtikrina Paskolos sutarties šalių interesų pusiausvyrą bei atitinka teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus (CK 1.5 str.). Atsižvelgiant į tai, kad Paskolos sutarties 7 punkte nustatyta formuluotė „už kiekvieną pavėluotą dieną nuo pasiskolintos sumos“ teisiškai nėra tiksli ir nebūtų teisinga aiškinti šią nuostatą taip, kad net ir grąžinus dalį paskolos, delspinigiai būtų skaičiuojami nuo visos paskolos sumos, apeliantės reikalavimas dėl delspinigių sumažinimo iš dalies tenkintinas minėtą Paskolos sutarties punktą pakeičiant ir išdėstant taip: „Laiku negrąžinus paskolos, G. K. įsipareigoja mokėti J. J. ir O. D. 0,05 % dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną, kiekvienam iš kreditorių delspinigius skaičiuojant, atsižvelgiant į jam negrąžintos paskolos dalį“.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir iš dalies patenkinus alternatyvų apeliantės ieškinio reikalavimą, tačiau sprendimą dėl pagrindinio ieškinio reikalavimo –pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais – paliekant nepakeistą, laikytina, kad teismo procesinis sprendimas iš esmės yra priimtas atsakovių naudai, todėl šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neperskirstomos (CPK 93 str.).

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartimi ieškovei atidėtas 313 Eur dydžio žyminio mokesčio mokėjimas už apeliacinį skundą. Iš esmės atmetus ieškovės apeliacinį skundą, valstybei iš ieškovės priteistina 313 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Atsakovė J. J. prašo priteisti iš ieškovės 729,24 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (5 t. 100-101, 112-114). Šios išlaidos neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių, todėl jos visos priteistinos iš ieškovės minėtų atsakovių naudai (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kurioje ieškovės G. K. reikalavimas sumažinti Paskolos sutartyje nurodytus delspinigius paliktas nenagrinėtas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės reikalavimą tenkinti iš dalies – 2009 m. kovo 5 d. G. K. su O. D. ir J. J. sudarytos Paskolos sutarties 7 punktą pakeisti ir išdėstyti taip: „Laiku negrąžinus paskolos, G. K. įsipareigoja mokėti J. J. ir O. D. 0,05 % dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną, kiekvienam iš kreditorių delspinigius skaičiuojant, atsižvelgiant į jam negrąžintos paskolos dalį“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 313 Eur (tris šimtus trylika eurų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti iš ieškovės G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei J. J. 729,24 Eur (septynis šimtus dvidešimt devynis eurus 24 ct) bylinėjimosi išlaidų.