Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau tekste – ir Pataisos įstaiga). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pataisos įstaigos kamerų tipo patalpose nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. spalio 20 d., nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 18 d., nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. (b.l. 4).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas nurodo, kad Pataisos įstaigoje buvo laikomas per mažose patalpose, kuriose vienam nuteistajam teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai" (Žin., 2010, Nr. 41-1999) (toliau tekste – ir Higienos norma HN 76:2010). Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste taip pat yra apibrėžta ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – ir Higienos norma HN 134:2015) nurodyta, kad gyvenamoji patalpa tai patalpa laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomiems asmenims gyventi.

Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m. 1 žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui (neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau tekste – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2. punktas numato, kad kamerų tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3,6 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str.,) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinėje byloje esantys duomenys (b.l. 11, 16, 17) patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. spalio 20 d. atliko bausmę Kamerų tipo patalpoje už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus. Minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 7, kurios plotas 13,83 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,45 kv. m gyvenamojo ploto, ko pasėkoje pareiškėjui 32 paras trūko 0,1425 kv. m. Nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 18 d. ir nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 14,47 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,82 kv. m gyvenamojo ploto, ko pasėkoje pareiškėjui buvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.

Kaip aukščiau minėta, pareiškėjui atliekant bausmę Pataisos įstaigos Kamerų tipo patalpoje Nr. 7 32 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Pareiškėjui trūko 0,1425 kv. m gyvenamojo ploto, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su kamerose buvusiomis blakėmis. Tiek galiojusioje Higienos normoje HN 76:2010, tiek galiojančioje Higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, - jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. Nors atsakovo į bylą pateiktoje 2016 m. spalio 28 d. pažymoje Nr. 77-2816 nurodyta, kad nagrinėjamo ginčo laikotarpiu 7 kartus buvo atliktas 3-iojo sektoriaus Kamerų tipo patalpose graužikų ir nariuotakojų naikinimas (b.l. 33), tačiau pareiškėjas į bylą pateikė 2015 m. gruodžio 10 d. Kauno visuomenės sveikatos centro raštą Nr. 2-5022-7(4.11), kuriuo konstatuota, kad Pataisos įstaigos 3-iojo sektoriaus baudos izoliatoriaus gyvenamosios patalpos kameroje Nr. 2 yra blakių (b.l. 7). Atsižvelgiant į tai, konstatuotini Pataisos įstaigos neteisėti veiksmai dėl parazitų buvimo kamerų tipo patalpoje Nr. 2.

Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodė, jog Pataisos įstaigoje nebuvo tinkamos ventiliacijos, žiemos metu buvo šalta, kameros avarinės būklės, dušas įrengtas netinkamai ir netvarkingas.

Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.5. punktu., 73.6. punktu. 73.8. punktu, 255 punktu bei Higienos normos HN 76:2010 58 punktu įpareigoja pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Pataisos įstaigos direktorius 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 „Dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos buitinių pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinta patalpų valymo vykdymo tvarka. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalyje nustatyta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievole administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose, sudaryti, patvirtinti ir gyvenamosiose patalpose iškabinti nuteistųjų budėjimo grafikai. Budėtojai aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (b.l. 11). Taigi, pažymėtina, kad už patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio bei tvarkymą, yra atsakingi patys nuteistieji, todėl, pareiškėjo teiginys, kad patalpos buvo nešvarios, netvarkingos, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už patalpų tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti patalpą.

Higienos normos HN 76:2010 24 punkte numatyta, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir orlaides. Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, jog patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš į bylą pateiktos 2016 m. spalio 28 d. pažymos Nr. 77-2816 matyti, kad 3-čio sektoriaus Kamerų tipo patalpos Nr. 2 ir Nr. 7, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus (b.l. 33). Šiais atsakovo pateiktais įrodymais nėra pagrindo netikėti. Be to, pareiškėjo į bylą pateiktas jau minėtas 2015 m. gruodžio 10 d. Kauno visuomenės sveikatos centro raštas Nr. 2-5022-7(4.11) patvirtina, kad tikrintoje kameroje Nr. 2, kurioje bausmę atliko ir pareiškėjas, santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos 134:2015 reikalavimus (b.l. 7). Pažymėtina, kad patalpoje gryno oro trūkumas pareiškėjui galėjo būti ir dėl netinkamai nuteistųjų vykdomų pareigų atidaryti langus ir išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos bei netvarkingų patalpų atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas tik deklaratyviai skunde nurodo, kad pastatas, kuriame jis buvo apgyvendintas, yra avarinės būklės, tačiau įrodymų pagrindžiančių minėtas aplinkybes, nepateikė. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kuriais būtų nustatyta, kad Pataisos įstaigos pastatas yra avarinės būklės. Kad kameroje Nr. 2 reikalingas kapitalinis remontas konstatuota 2015 m. gruodžio 10 d. Kauno visuomenės sveikatos centro raštu Nr. 2-5022-7(4.11) (b.l. 7), tačiau, kad šioje patalpoje nėra galima gyventi, nenustatyta. Teismas taip pat pažymi, kad dėl kamerų avarinės būklės pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Teismo vertinimu, vien tik abstraktūs teiginiai apie Pataisos įstaigos patalpų avarinę būklę negali būti laikoma pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų temperatūrai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte, pagal kurį temperatūra šaltuoju metų laiku turi būti 18-22oC. Pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 oC ir ne aukštesnė kaip 28oC. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos temperatūros. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-575/2015, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsakovas jokių duomenų apie minėtų parametrų matavimus teismui nepateikė. Aplinkybė, jog Pataisos įstaiga išsamiai neatsikerta į kiekvieną pareiškėjo skundo argumentą, vertinta pareiškėjo naudai, t. y. tikėtina, jog pareiškėjas buvo laikomas jo nurodytomis sąlygomis (esant teisės normų reikalavimų neatitinkančiai patalpų temperatūrai). Todėl konstatuotinas atsakovo veiksmų neteisėtumas, pareiškėją laikant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 26 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus.

Dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jog dušas buvo įrengtas netinkamai, atstovas nepateikė jokių paneigtinų šis aplinkybes įrodymų, taip pat savo pozicijos šiuo klausimu neišdėstė ir atsiliepime, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo dušo įrengimo byloje lieka nepaneigti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Vertinant byloje esančius duomenis, pareiškėjo parodymus, teismas mano, jog Pataisos įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Pažymėtina tai, jog iš 2016 m. spalio 14 d. pažymos Nr. 73(2)-287 (b. l. 20) matyti, kad pareiškėjas į psichologus dėl netinkamų sąlygų pataisos namuose, t.y. dėl gyvenamojo ploto normos ar higienos normų neužtikrinimo nesikreipė (b.l. 20), todėl spręstina, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pataisos įstaigoje poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui jo kalinimo Pataisos įstaigoje metu laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 18 d iki 2015 m. spalio 20 d., nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, atsakovas nepateikė, pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl kamerose buvusios netinkamos temperatūros, dėl parazitų buvimo ir dušo netinkamo įrengimo, paneigiančių įrodymų. Pareiškėjas dėl netinkamų kalimo sąlygų prašo priteisti iš atsakovo 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nurodydamas, kad patyrė didelę dvasinę skriaudą. Aplinkybė, kad pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti neigiamus dvasinius išgyvenimus, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent laikymas pažeidžiant nustatytą reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, nepatogumų.

Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui jo kalinimo Pataisos įstaigoje metu laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 18 d iki 2015 m. spalio 20 d., nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, be to atsakovas nepateikė teismui, pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl kamerose žiemos metu buvusios žemos temperatūros, dėl kamerose buvusių blakių bei netinkamai įrengtos dušo patalpos, paneigiančių įrodymų, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 230 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Z., a.k. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. Z., a.k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 230 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.